Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Kukalienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. skundą atsakovams Lietuvos kalėjimų tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (buvęs pavadinimas iki 2023-01-01 reorganizacijos – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija), dėl administracinių aktų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teismas pažymi, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Dėl pareiškėjo argumentų apie nemalonų kvapą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl nemalonaus kvapo, susikaupusių nešvarumų ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, vien tik atsakovo 2022-06-13 rašte nurodyta aplinkybė, kad kameroje Nr. 2 balandžio mėnesį buvo atliktas remontas, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022-03-16 iki 2022-03-30 buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Pravieniškių PN-AK 2022-06-13 raštas Nr. 7-3167 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl ji panaikinti nėra pagrindo. Atitinkamai Kalėjimų departamentas 2022-07-21 sprendimu Nr. 2S-2035 pagrįstai pareiškėjo 2022-06-20 skundo nepatenkino ir Pravieniškių PN-AK 2022-06-13 raštą Nr. 7-3167 paliko galioti. Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą dėl kalinimo sąlygų kamerų tipo patalpoje išnagrinėjo išsamiai ir tinkamai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti atsakovo Pravieniškių PN-AK 2022-06-13 raštą Nr. 7-3167 ir Kalėjimų departamento 2022-07-21 sprendimą Nr. 2S-2035, todėl pareiškėjo skundas dėl šių reikalavimų atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl žalos atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.-

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Byloje konstatavus, kad ginčijami Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo šioje dalyje priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021-09-27 įsakymu Nr. V-317 patvirtinto „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Įsakymo 2.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022-03-16 iki 2022-03-30 buvo paskirtas į Pravieniškių PN - AK kamerų tipo patalpą Nr. 2, kurios plotas 36,73 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,59 kv. m ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma.

Teismas pažymi, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, taip pat nenumato reikalavimo pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo sistemą. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.11 punktą, priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema įrengiama kamerų tipo patalpose. Kita vertus, atsakovas nurodo, kad 7 būrio nuteistiesiems pasivaikščiojimo kiemuose yra įrengta pareigūnų iškvietimo sistema, ir ji veikė. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint apsaugos pareigūnams, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis dėl netiekiamo karšto vandens, neišduodamos indų šluostės ir indų ploviklio, neįrengtos indaplovės.

Teismas pažymi, kad galiojantis teisinis reglamentavimas taip pat nenustato reikalavimo kamerų tipo patalpas aprūpinti karštu vandeniu. Pagal Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 31 punktą, karštas vanduo tiekiamas į ilgalaikių pasimatymų patalpas. Nei Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245, taip pat nenumato reikalavimo kamerų tipo patalpas aprūpinti indaplovėmis, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, nenumato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinti indų plovikliais ar indų šluostėmis, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje Nr. 2 buvo netvarkinga elektros instaliacija (išplėšta rozetė ir atviri laidai), tualete atšokusios plytelės, sutrūkęs kanalizacijos vamzdis, veisėsi tarakonai.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad kameroje Nr. 2 nebuvo pelėsio, elektros instaliacija, rozetės ir tualeto plytelės kamerų tipo patalpose buvo tvarkingos. Atsakovas remiasi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2022-05-30 patikrinimo aktu Nr. (2-22 4.80 Mr)PA-2661, kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu pareiškėjo 2022-05-02 skunde nurodytų pažeidimų nenustatyta. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pažymėjo, kad patikrinimo metu sienų plytelės ir elektros instaliacija tvarkinga, nemalonių kvapų patalpoje nebuvo, sutrūkusio vamzdžio ar nuotėkų ant grindų nepastebėta. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ginčo laikotarpiu kameros Nr. 2 būklė neatitiko nustatytų reikalavimų, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameros Nr. 2 būklę ginčo laikotarpiu, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl to, kad kameros būklė ginčo laikotarpiu neatitiko nustatytų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi 2020-12-22 iki 2022-07-06) 6.10 punktą, maisto ruošimo patalpa įrengiama tik lengvosios grupės sąlygomis laikomiems asmenims. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, atsakovas neturėjo pareigos būryje įrengti maisto ruošimo patalpą. Pažymėtina, kad pagal minėtą reglamentavimą virtuvėlės įrengimas nėra privalomas, taip pat nėra reikalavimo aprūpinti nuteistuosius kepsninėmis.

Pareiškėjas nurodo, kad 6 būryje nebuvo laisvalaikio kambario ir šio būrio nuteistieji buvo vedami į 7 būrio patalpas.

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6.8 punkte nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami laisvalaikio kambariai (kiekvienam būriui). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neneigia to, kad 7 būryje laisvalaikio kambarys buvo įrengtas, todėl atsakovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini. Tačiau pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka tik deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismas pažymi, kad pareiškėjas šiuo atveju skunde tik deklaratyviai konstatavo, kad 6 būrio nuteistieji buvo vedami į 7 būrio patalpas, taip pat, kad neįrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, tačiau konkrečių pažeidimų nedetalizavo ir aplinkybių nepatikslino, t. y. nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog šioje dalyje pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau ir – BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 10 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Nuteistieji ir suimtieji maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-11-07 įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“.

Teismas pažymi, kad byloje nėra įgaliotos valstybės institucijos (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos) išvadų apie nuteistiesiems tiekiamą netinkamos kokybės maistą, tokių duomenų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė ir pats pareiškėjas. Byloje taip pat nenustatyta, kad nuteistiesiems tiekiamo maisto tvarkymo procesai neatitiktų galiojančio teisinio reglamentavimo. Atsakovas nurodo, kad maitinimo organizavimo ir maitinimo paslaugos teikimo kokybės kontrolę vykdo tiek laisvės atėmimo įstaigoje veikianti komisija, tiek kitos įgaliotos valstybės institucijos (Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba). Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija nuolat vykdo prevencines kontrolės priemones, siekdama užtikrinti valgykloje tiekiamo maisto kokybę bei kiekius, atsižvelgiant į patvirtintus valgiaraščius. Iš Pravieniškių PN-AK 2022-07-25 rašto Nr. 7-4066 „Dėl atsakymo į nuteistojo skundą“ matyti, kad 2022-06-20 vakarinio maitinimo metu maisto davinys – obuolys pareiškėjui nebuvo išduotas, šią aplinkybę patvirtino valgyklos vedėja. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl vakarienei neišduoto obuolio pareiškėjui būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl jam padarytos neturtinės žalos atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad 2022-03-28 jam grasino saugumo valdymo skyriaus specialistas M. K.. Tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui 2022-03-28 pareigūnas grasino. Pravieniškių PN-AK 2022-04-19 rašte Nr. 7-1940 „Dėl skundo“ pažymėjo, kad pareigūnas su pareiškėju bendravo pagarbiai, taktiškai ir korektiškai, o registratoriaus vaizdo įraše nėra užfiksuota, jog pareigūnas pareiškėjui grasintų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, nemigą, neigiamus išgyvenimus ir pan., tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini), taigi skunde nurodyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai galėjo kilti ir dėl (duomenys neskelbtini).

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.