- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-18
- Bylos Nr.
- 2-1651/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00414-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- akcinei bendrovei SEB bankui
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rideko“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2002-254/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rideko“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl nuosavybės teisių į lizingo sutartimi perduotą turtą pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių pripažinimo į lizingo sutarčių objektu buvusį turtą.
Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jam nuosavybės teisę į kilnojamąjį turtą, perduotą atsakovo pagal šalių sudarytas Lizingo sutartis. Šio reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui reikalauti arba priverstinai pasiimti ieškinio reikalavimuose aprašytą turtą bei vienašališkai nutraukti Lizingo sutartis Nr. 2010-080179-02, 2010-080179-03, 2010-080179-04, 2010-080179-05, 2010-0800179-06, 2010-080222-01, 2010-080223-01 (toliau – ir Lizingo sutartys).
Ieškovas nurodė, kad atsakovas, nutraukęs tarp šalių sudarytas Lizingo sutartis, siekia susigrąžinti lizingo sutarčių objektu buvusį turtą. Tačiau ieškovas jau yra jį išpirkęs. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – ieškovas bus priverstas perduoti jam priklausantį turtą atsakovui. Jis nurodytą turtą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos gali perleisti tretiesiems asmenims. Tokiu būdu teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas ir beprasmis.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 4 d., išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, nurodytą teismo nutartį paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Ieškovas pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo turto perdavimu jo laikinam ar nuolatiniam valdymui, naudojimui ar disponavimui. Ieškovas nurodė, kad byloje atsirado neabejotinas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą įrodo aplinkybės: pirma, ieškovo bankroto byloje iki šiol nėra patvirtintas atsakovo reikalavimas; antra, atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas perimti ginčo objektu esantį turtą; trečia, pastarasis yra išnuomotas UAB „Enana“ – anksčiau termino nutraukiant nuomos sutartį neabejotinai kiltų ieškovo civilinės atsakomybės klausimas. Taigi netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bylos nagrinėjimas netektų prasmės, nes ieškovas negalėtų atstatyti savo nuosavybės teisių, ir jis dėl to netektų didelės turto masės bei turtinės naudos, kurią gauna iš ginčo turto nuomos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovo prašymo netenkino.
Teismas, įvertinęs ieškovo prašymą, konstatavo, kad jis iš esmės siekia sustabdyti vykdymo veiksmus pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje Nr. 2-839-553/2013, išduotą vykdomąjį raštą. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog yra sustabdytas bylos dėl atsakovo reikalavimo ieškovo bankroto byloje patvirtinimo nagrinėjimas, negali būti vertinama kaip iš esmės pasikeitusios aplinkybės, nes nėra susijusios su ieškovo tikėtinu savo reikalavimo šioje civilinėje byloje pagrindimu. Dėl to nėra teisinio pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas atkreipė dėmesį, kad išieškojimo veiksmų sustabdymas dėl to, kad pareiškiamas ieškinys dėl nuosavybės teisių į Lizingo sutartimis perduotą turtą pripažinimo, prieštarauja sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai ir yra nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždrausti atsakovui atlikti bet kokius priverstinio vykdymo veiksmus, susijusius su ginčo turto perdavimu atsakovo laikinam ar nuolatiniam valdymui, naudojimui ar disponavimui bei priverstiniu šio turto realizavimu. Skunde nurodoma:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį patvirtina ne tik atsakovo veiksmai siekiant perimti ginčo objektu esantį turtą, bet ir faktas, jog turto perdavimas apeliantui būtų ekonomiškai nenaudingas, t. y. jis netektų pajamų iš turto nuomos ir turėtų atlyginti nuomininko nuostolius dėl nuomos sutarties nutraukimo. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų užtikrinti ne tik apelianto, bet ir jo kreditorių teisės bei pagrįsti interesai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad apelianto prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės prieštarautų Vilniaus apygardos teismo taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui pakaktų uždrausti atsakovui perleisti, išnuomoti ar perduoti ginčo turtą naudotis tretiesiems asmenims. Taigi nėra aišku, ko yra siekiama laikinųjų apsaugos priemonių pagalba, kai šalių sudarytos Lizingo sutartys nutrauktos dar 2013 m. birželio 25 d.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nereiškia jos nagrinėjimo iš naujo – apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktus ir taikė bei aiškino teisės normas (CPK 320, 338 straipsniai). Dėl ribotos apeliacijos įstatyme nustatytas draudimas apeliacinį (atskirąjį) skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Tai implikuoja ir draudimą suformuluoti tokį apeliacinio (atskirojo) skundo dalyką, kuris išplėstų pirmosios instancijos teismo nagrinėto klausimo ribas. Sulyginus apelianto 2014 m. liepos 3 d. prašymo ir atskirojo skundo, kurio pagrindu pradėtas šis apeliacinis procesas, dalykus (prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones) matyti, kad jie nesutampa. Skirtumai pasireiškia tuo, kad atskirajame skunde prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra platesnis nei buvo pareikštas pirmosios instancijos teismui, t. y. apeliantas, be kita ko, prašo uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo turto priverstiniu realizavimu. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo poreikio klausimas apskųstoje teismo nutartyje nenagrinėtas – jis nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teismui, todėl jo atžvilgiu apeliacinės instancijos teisme nepasisakoma. Atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nesant pagrindo taikyti apelianto 2014 m. liepos 3 d. prašyme apibrėžtas laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčo turto perdavimu jo laikinam ar nuolatiniam valdymui, naudojimui ar disponavimui.
Dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo
Byloje pareikštu ieškiniu apeliantas siekia, kad jam būtų pripažinta nuosavybės teisė į turtą, buvusį Lizingo sutarčių objektu. Siekdamas užtikrinti jam galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą apeliantas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis būtų laikinai sureguliuoti šalių tarpusavio santykiai ginčo objektu esančio turto atžvilgiu. Pritaikius 2014 m. liepos 3 d. apelianto prašyme įvardintas laikinąsias apsaugos priemones, apeliantui būtų suteikta teisė naudotis ginčo turtu iki šios bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos vice versa atsakovui uždrausta jį perimti, tačiau ne realizuoti.
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtino tarp apelianto ir atsakovo sudarytą taikos sutartį, kuria šalys sutarė bendru sutarimu užbaigti civilinę bylą Nr. 2-839-553/2013 pagal ieškovo (atsakovo šioje byloje) ieškinį atsakovui (apeliantui šioje byloje) dėl įpareigojimo grąžinti kilnojamąjį turtą. Pagal teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygas šalys susitarė, kad yra atnaujinamas jų sudarytų Lizingo sutarčių Nr. 2010-080179, 2010-080222 ir 2010-080223 galiojimas, be kita ko, šalių tarpusavio įsipareigojimai. Taikos sutarties 2 punkte taip pat buvo įtvirtinta, kad atsakovo (apelianto šioje byloje) prievolės mokėti lizingo įmokas pažeidimo atveju ieškovas (atsakovas šioje byloje) įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto, kuriuo atsakovas būtų įpareigotas grąžinti ieškovui šios bylos ginčo objektu esantį turtą, išdavimo.
Atsakovas, remdamasis nurodytos taikos sutarties sąlygomis, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas išduoti jam vykdomąjį raštą, o reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui (apeliantui šioje byloje) naudotis ginčo turtu, jį nuomoti ir perduoti naudoti tretiesiems asmenims bei įpareigoti atsakovą turtą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos perduoti ieškovui (atsakovui šioje byloje). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 30 d. nutartimi taikė atsakovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones ir, be kita ko, įpareigojo apeliantą perduoti atsakovui šios bylos ginčo objektu esantį turtą. Pažymėtina, kad teismo nustatytas įpareigojimas apeliantui tapo privalomas nuo nutarties priėmimo dienos (CPK 152 straipsnio 1 dalis, 282 straipsnio 1 dalis). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 30 d. nutartį, išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios paneigtų taikytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 30 d. nutartimi, t. y. būtų paneigti privalomą galią turinčiu teismo procesiniu sprendimu nustatyti įpareigojimai (CPK 18 straipsnis). Sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalu vengti laikinųjų apsaugos priemonių kolizijų situacijos, t. y. kad vienoje civilinėje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepaneigtų taikytų kitoje. Priešingu atveju, būtų sudaromos sąlygos nesąžiningiems asmenims inicijuojant kitos bylos iškėlimą išvengti teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių sukeliamų pasekmių. Kaip minėta, šioje byloje taikius apelianto prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų sukurta būtent tokia situacija. Vien tik ši aplinkybė implikuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo pakartotinį prašymą. Siekdamas, kad ginčo turtas išliktų jo dispozicijoje apeliantas turėtų kreiptis į teismą, nagrinėjantį atsakovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, su prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Dėl aptartų aplinkybių visumos taip pat išskirtina, kad net ir nesant procesinių kliūčių šioje byloje taikyti apelianto prašytas laikinąsias apsaugos priemones, jų pritaikymas būtų nesuderinamas su ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis) ir neproporcingai apribotų atsakovo teises.
Atskirojo skundo argumentai dėl ginčo turto nuomos trečiajam asmeniui, priešingai nei teigia apeliantas, yra susiję ne su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio klausimu, bet su apelianto nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutu (CPK 146 straipsnis). Taigi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas kaip de jure nepagrįsto reiškia, jog apeliantas pasirinko ydingą savo teisių gynimo būdą. Be to, apelianto argumentai dėl ginčo turto išnuomojimo trečiajam asmeniui yra prieštaringi: pirma, apeliantas Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartimi pripažintas bankrutavusia ir dėl bankroto likviduojama įmone (Įmonių bankroto įstatymo 30 straipsnio 3 dalis); antra, pagal apelianto ir trečiojo asmens UAB „Enana“ 2014 m. sausio 6 d. sudarytos Įrengimų nuomos sutarties 4.1 punktą apelianto administratoriui suteikta teisė bet kuriuo metu nutraukti sutartį.
Kiti atskirojo skundo argumentai iš esmės analogiški suformuluotiems apelianto atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutarties. Dėl jų pagrįstumo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartyje. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje tie patys motyvai nekartojami.
Nepasitvirtinus atskirojo skundo argumentams, skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.