- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-306-350-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00064-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Ričardas Gilys, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- D. P., ir E
Teisėja Rita Bilevičienė Baudžiamoji byla 1 A – 306 – 350 / 2014
2014 m. gegužės 12 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Ričardo Gilio ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per šį laikotarpį mokytis ar dirbti, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
D. P. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. vasario 2 d., apie 04 val., Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), kartu su E. M., viešoje vietoje – P. B. kaimo turizmo sodybos teritorijoje, pastate kur buvo švenčiamas gimtadienis, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais, pasireiškusiais fizinio smurto panaudojimu T. P. atžvilgiu bei P. B. turto sugadinimu, t.y. išdaužęs lango, esančio prie įėjimo į salę durų, stiklą 300 litų vertės, įsibrovė pro duris į patalpą - P. B. kaimo turizmo sodybos pastatą, papurškė T. P. į veidą dujų, o E. M. sudavė vieną smūgį kumščiu T. P. į veidą, taip sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam T. P. bei savo veiksmais nutraukė gimtadienio šventę ir taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. P. apeliaciniu skundu prašo jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, neįsigilinus į byloje surinktus įrodymus ir juos neteisingai įvertinus, padarius išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir nepagrįstas išsamiu jų išnagrinėjimu bei visų proceso metu surinktų įrodymų vertinimu, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Nurodo, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Neneigia, jog buvo P. B. sodyboje ir išdaužęs patalpos lango stiklą, tačiau teigia tai daręs ne iš chuliganiškų paskatų, o siekdamas patekti į patalpos vidų, kur manė yra mušamas jo draugas ir norėdamas jam padėti. Jokių nusikalstamų ketinimų neturėjo, dėl išdaužto stiklo P. B. atsiprašė, padarytą žalą atlygino ir su juo susitaikė.
Skunde teigia, kad teismas be jokio pagrįsto pagrindo pripažino, jog jis veikė kartu su E. M. šiam panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį T. P., nes iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad su E. M. apie fizinio smurto panaudojimą nesitarė, E. M. veikė atskirai, pastarojo veiksmai su jo ( apelianto ) veiksmais nesusiję, be to teigia net nematęs, kaip E. M. sudavė T. P., jie nesupratę, kad veikia bendrai, todėl teismo išvada dėl bendrininkavimo padarant jiems inkriminuotą nusikaltimą, nepagrįsta.
Pažymi, kad BK 284 str. 1 d. sudėties subjektyvusis požymis yra kaltė, pasireiškianti tiesioginės tyčios forma, t. y. kaltininkas turi suprasti, kad viešoje vietoje savo įžūliu elgesiu, grasinimais ar patyčiomis demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka ir šių padarinių nori. Būtini ir padariniai – visuomeninės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šiuo atveju apeliantas tvirtina, kad jo veiksmai nebuvo nusikalstami, sodybos lango stiklą išdaužė ne demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir ne siekdamas pažeisti viešąją tvarką, o tik todėl, kad lauko durys buvo užrakintos ir jis negalėjo laisvai patekti į vidų, kur manė yra jo pagalbos prašęsis T. V.. Dėl tų pačių motyvų - grėsmės T. V. sodybos pastato viduje į orą papurškė dujų. Šiuos jo parodymus patvirtina T. V., T. P. parodymai, A. S. parodymai, kuri teigė, kad „jie įėjo į patalpą lyg kažko (žmogaus) ieškodami". Kitų liudytojų - D. Š., R. K., E. D., T. R., A. S. parodymai patvirtina, kad jie priekaištavo T. V., kad jis į sodybą pasikvietė draugus, todėl jų parodymai patvirtina jo (apelianto) versiją, kad jis buvo įsitikinęs, jog T. V. reikalinga pagalba.
Mano, kad jo veiksmai, teismo įvertinti kaip nusikalstami, niekaip neįtakojo R. K. gimtadienio baigties, nes atvykus į sodybą antrą kartą, gimtadienio šventimas buvo pasibaigęs, didžioji dalis gimtadienio dalyvių jau miegojo, o išsigando ir slėpėsi jie todėl, kad T. V. jiems pranešė, jog atvažiuos vaikinai ir juos sumuš. Pareigūnai buvo iškviesti ne dėl jų atvykimo, o dėl iš sodybos dingusių daiktų.
Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl jo veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti padariniai, ir jo veiksmai vertinti viešosios tvarkos pažeidimu. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl šiuo atveju nesant patikimų įrodymų dėl jo kaltės, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Teismo posėdžio metu nuteistasis D. P. ir jo gynėja pakeitė apeliacinio skundo reikalavimus, nurodė, kad faktines bylos aplinkybes apeliantas pripažįsta, neneigia išdaužęs sodybos lango stiklą ir sutrikdęs viešąją rimtį, todėl atsisako apeliaciniame skunde išreikšto prašymo jį išteisinti, o prašo atleisti D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 93 str. 1 d. 1 ir 3 p. nuostatas ir baudžiamąją bylą D. P. atžvilgiu nutraukti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pažymėtina, kad vadovaujantis BPK 320 str. nuostatomis, bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos tik tais atvejais, kai yra apeliacinių skundų, paduotų šio Kodekso 313 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais. Nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų ir tik dėl tų asmenų, dėl kurių paduoti skundai. Viršyti apeliacinio skundo ribas leidžiama tik BPK 320 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais. Šioje byloje tokie atvejai nenustatyti. Todėl apelianto ir jo gynėjos teismo posėdžio metu išreikštas naujas, nenurodytas apeliaciniame skunde, prašymas (šiuo atveju taikyti BK 93 straipsnio nuostatas) savo esme yra visiškai priešingas apeliaciniame skunde nurodytam prašymui išteisinti dėl to, jog nepadarė jam inkriminuotos veikos, todėl negali būti nagrinėjamas.
Apelianto skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nevisapusiškai ištyrus ir įvertinus įrodymus, t.y. pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. ir 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, nepagrįstas. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas priimdamas sprendimą savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, patikrino ir išanalizavo byloje surinktus įrodymus, ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. P. savo veiksmais padarė veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstė sprendimo motyvus, nurodė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.
BK 284 str. 1 d. numatyta veika - viešosios tvarkos pažeidimas turi pasireikšti bent vienu iš alternatyvių veiksmų: įžūliais veiksmais; grasinimais; patyčiomis; vandališkais veiksmais. Veika turi būti padaryta viešojoje vietoje. Visais atvejais, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. l d., būtina nustatyti, kad nepagarbos demonstravimas aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką, t.y. kad kaltininko veika turėjo tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei.
Šiuo atveju byloje nustatyta, kad visuomeninė rimtis buvo sutrikdyta: nuteistasis su savo draugais į sodybą, kurioje buvo švenčiamas gimtadienis, atvyko nekviestas, atvykęs antrą kartą naudojo fizinį smurtą – purškė dujas, sugadino svetimą turtą – išdaužė langą, nutraukė šventę (nes visgi dalis šventės dalyvių dar nemiegojo ), kilo sumaištis, policijos pareigūnai buvo iškviesti ne tik dėl iš sodyboje dingusių daiktų, kaip teigiama skunde, o ir dėl gimtadienio šventės metu T. P. atžvilgiu pavartoto smurto ir šios pasekmės pasireiškė būtent dėl apelianto D. P. ir kartu su juo buvusio kito nuteistojo – E. M. neteisėtų veiksmų.
Iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad konflikto kaimo turizmo sodyboje iniciatorius buvo būtent D. P., nes jis kartu su juo atvykusiais asmenimis į sodybą pirmą kartą buvo išprašyti, kadabgi visi gimtadienį šventę jaunuoliai buvę supykę, kad jie atvyko nekviesti ( D. Š., A. S., E. D. parodymai ), o liudytojas T. R., buvęs kartu su apeliantu, teigė, kad D. P. į sodybą antrą sykį važiavo todėl, kad jį pavadino „gaidžiu“ ir jis dėl to supyko, o ne todėl, kad reikėjo gelbėti tariamai mušamą draugą, kaip teigiama skunde. Neginčytina, kad gimtadienio šventėje dalyvavusiam T. V. kiti kartu buvę asmenys priekaištavo, kodėl pastarasis į šventę pavadino ir apeliantą, kuris atvyko nekviestas ir su būriu savo draugu, tačiau niekas nepatvirtino, kad šiam asmeniui ( T. V. ) buvo grasinama, ar jo atžvilgiu buvo vartojamas smurtas, dėl ko apeliantui būtų reikėję važiuoti į sodybą ir tariamai gelbėjant draugą atlikti kaltinime nurodytus veiksmus. Be to, liudytoja A. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie apelianto atvykimą antrą kartą į sodybą, joje šventę asmenys buvo informuoti iš anksto – T. V. teigė, kad „atvyks tie patys vaikinai ir visiems bus šakės“, todėl ji su kitomis merginomis atvykus nuteistiesiems iš baimės slėpėsi, išjungė šviesas. Be to, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, D. P. atvykęs į sodybą ir net neįsitikinęs, kad T. V. tikrai gali būti kilusi grėsmė, kaip jis bando įtikinti, be jokios dingsties atliko kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus - išdaužė sodybos lango stiklą ir duris atidariusiam T. P. papurškė į veidą dujų, o kartu buvęs E. M. T. P. sudavė smūgį į veidą. Šios aplinkybės neginčytinos ir įrodytos, todėl apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad į sodybą D. P. vyko gelbėti draugo T. V., laikytini deklaratyviais ir vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl atmetami, juo labiau, kad apeliacinės instancijos teisme D. P. savo kaltę pripažino ir pats.
Iš bylos duomenų matyti, kad D. P. su T. P. iki įvykio pažįstamas nebuvo, asmeninių paskatų pradėti konfliktą jo atžvilgu jis neturėjo, todėl jo veiksmai buvo nukreipti į visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą, vertintini kaip chuliganiški, siekiant savo įžūliu elgesiu pažeminti kitus šventėje buvusius asmenis, tokiu būdu buvo demonstruodamas elgesio taisyklių ir moralės normų visuomenėje nepaisymas, siekimas pažeisti nusistovėjusias žmonių tarpusavio bendravimo normas.
Pažymėtina ir tai, kad pagrindinis BK 284 str. numatytų nusikalstamų veikų objektas - viešoji tvarka, papildomu objektu gali būti žmogaus sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė. Pasekmės - realus visuomenės rimties arba tvarkos sutrikdymas. Šiuo atveju tiek D. P., tiek E. M. nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą. Teismas kaltinime jų atliktus veiksmus individualizavo, nurodė, kuris nuteistasis kokius nusikalstamus veiksmus atliko ir kokias pasekmes šie jų nusikalstami veiksmai sukėlė. Iš kaltinimo matyti, kad abu nuteistieji vienu metu, toje pačioje vietoje, atlikdami kaltinime aprašytus nusikalstamus veiksmus, sukėlė BK 284 str. 1 d. numatytas pasekmes - sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tai, kad apeliantas D. P. teigia nesitaręs atlikti kokius nors nusikalstamus veiksmus su kitu nuteistuoju E. M., jo kaltės padarius kaltinime nurodytą veiką nepaneigia. Be to, aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su E. M. jam neinkriminuota. Taip pat teismas nepripažino to D. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir to, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje su E. M..
Apibendrinant išdėstytą darytina išvada, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio, priešingai nei teigiama skunde, byloje yra surinkta ir nustatyta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, be to, minėta, kad apeliacinės instancijos teisme savo kaltę pripažino ir pats nuteistasis, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepadarė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, leidžiančių teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, tokiu būdu, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Nutarė:
Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.