Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-10-21 · Civilinė byla Nr. 2-1812/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-21
Bylos Nr.
2-1812/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas, Donatas Šernas, Egidijus Žironas
Kreditorius
E. L., akcinės bendrovės „Swedbank“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1812/2014Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 126.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus E. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-996-324/2014, iškeltoje pagal kreditoriaus akcinės bendrovės „Swedbank“ pareiškimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartimi UAB ,,Laisvės parkas“ iškelta bankroto byla; 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant ir kreditorių J. R. N. 898 500 Lt dydžio reikalavimą bei A. U. 298 500 Lt dydžio reikalavimą. Minėta teismo nutartimi taip pat patvirtintas kreditoriaus AB ,,Swedbank“ 1 647 862,82 Lt finansinis reikalavimas.

Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi BUAB ,,Laisvės parkas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2013 m. kovo 19 d. kreditorius AB ,,Swedbank“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu peržiūrėti patvirtintus J. R. N. ir A. U. finansinius reikalavimus ir atsisakyti juos tvirtinti. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo uždrausti J. R. N. ir A. U. dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkimuose.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi patikslintas BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, įtraukiant į jį E. L. su 1 197 000 Lt finansiniu reikalavimu, išbraukiant iš jo A. U. su 298 500 Lt finansiniu reikalavimu ir J. R. N. su 898 500 Lt finansiniu reikalavimu - ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. gegužės 2 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti E. L. balsuoti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose iki teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB „Swedbank“ pareiškimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo įsiteisėjimo.

Teismas pažymėjo, jog E. L. 2014 m. sausio 28 d. gyvenamosios vietos Ukrainoje adresu išsiųstas teismo šaukimas į 2014 m. birželio 12 d. teismo posėdį - E. L. į teismo posėdį neatvyko. Taip pat teismas nurodė, jog nors byloje nėra duomenų apie procesinių dokumentų įteikimą E. L., tačiau iš 2014 m. gegužės 29 d. BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad E. L. balsavo šiame kreditorių susirinkime. Teismas, įvertinęs pastarąją aplinkybę bei CPK 48 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl visų veiksmų, atliktų iki teisių perėmėjo įstojimo į bylą, privalomumo tiek, kiek jie būtų privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas, CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą bylos dalyvio prievolę domėtis bylos eiga, sprendė, jog apie vykstantį ginčą dėl patvirtinto E. L. finansinio reikalavimo pagrįstumo jam turi būti žinoma.

Teismas pažymėjo, jog UAB „Laisvės parkas“ yra bankrutavusi įmonė - tai lemia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas, kuris suponuoja teismo pareigą aktyviai ginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus. E. L. dalyvauja „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose, balsuoja dėl nutarimų projektų ir, atsižvelgiant į patvirtinto jo finansinio reikalavimo dydį, didžiąją dalimi lemia priimamų nutarimų turinį. Pažymėjęs, kad kreditorių susirinkimuose balsų dauguma priimti sprendimai turi būti vykdomi, teismas sprendė, kad esant ginčui dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo, siekiant ateityje išvengti kreditorių susirinkime priimamų sprendimų neteisėtumo bei galimų teisminių ginčų dėl šių sprendimų, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgęs į tai, kad E. L. nedalyvauja teismo posėdžiuose, tačiau aktyviai įgyvendina savo, kaip kreditoriaus, teises, balsuodamas dėl nutarimų, kurie turi esminės įtakos tolimesnei bankroto proceso eigai, kitų kreditorių teisių įgyvendinimui, teismas sprendė apie jo siekį išvengti ginčo dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo išnagrinėjimo. Teismas pažymėjo, jog tai pažeidžia bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, todėl sprendė, jog taikytinos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas iki teismo procesinio sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo E. L. balsuoti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ši laikinoji apsaugos priemonė atitinka CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą kaip pašalinanti galimybę vilkinti bankroto procedūras UAB „Laisvės parkas“ likvidavimo proceso įgyvendinimo laikotarpiu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius E. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį.

Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė procesinę pareigą

tinkamai informuoti suinteresuotą asmenį apie civilinę bylą bei 2014 m. birželio 12 d. teismo posėdį, todėl buvo pažeista E. L. teisė būti išklausytam civiliniame procese – jis neturėjo galimybės pasiruošti ir tinkamai apginti savo, kaip kreditoriaus, teises balsuoti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose.

2. Pasak apelianto, teismo išvada, kad vien kreditoriaus dalyvavimas bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimuose (E. L. BAUB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose dalyvauja išreikšdamas savo nuomonę kreditorių susirinkimo darbotvarkės klausimais raštu) savaime reiškia kreditoriaus žinojimą apie visus teismuose vykstančius teisminius ginčus, kuriuose kreditorius įtrauktas, šiuo atveju yra paremta teismo spėliojimais, o ne byloje esančių įrodymų pakankamumu ir įvertinimu.

3. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinį teisių perėmimą (CPK 48 str.) – pirma: šis institutas taikomas asmenų, kurių vietoje įstojo teisių perėmėjas, veiksmams, perimamoms procesinėms teisėms ir pareigoms, o ne teismo informavimo apie civilinį procesą pareigai; antra: kreditorius nesikreipė į teismą dėl procesinių teisių perėmimo, jam nebuvo žinoma nei apie šią bylą, nei apie suinteresuotų asmenų anksčiau atliktus procesinius veiksmus, kurie jam galėtų būti privalomi pagal CPK 48 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Šalies argumentai

4. Apelianto teigimu, skundžiama nutartis pažeidžia asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą – teismas savo iniciatyva netaikė laikinųjų apsaugos priemonių pradinių perleisto finansinio reikalavimo kreditorių atžvilgiu (neuždraudė pradinėms kreditorėms balsuoti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose), tuo tarpu perleidus finansinį reikalavimą Ukrainos piliečiui E. L. , teismas iniciavo skundžiamos laikinosios apsaugos priemonės priėmimą.

5. Anot apelianto, CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga proceso dalyviui, visų pirma, kyla nuo to momento, kai jis yra tinkamai informuojamas apie bylą, kurioje jis įtrauktas dalyvaujančiu asmeniu. Be to, pareiga informuoti apie civilinį procesą įstatyme yra nustatyta teismui, todėl darytina išvada, kad ne asmuo turi pareigą aktyviai domėtis, ar teismuose nėra iškeltų bylų, kuriose jis yra proceso dalyvis, tačiau teismas turi tinkamai informuoti byloje dalyvaujantį asmenį apie jo atžvilgiu pradėtą bylą (CPK 133 str. 2 d.).

6. Pasak apelianto, teismas skundžiama nutartimi jo atžvilgiu nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – teismas neįvertino, kad viešasis interesas bankroto procese įpareigoja teismą ginti ir nepažeisti ne tik bankrutavusios įmonės, bet ir kreditorių teisių ir pareigų bei siekti šių interesų pusiausvyros.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB „Swedbank“ prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Teigia, jog atskirojo skundo argumentai, susiję su netinkamu apelianto informavimu apie teismo posėdį, nesusiję su skundžiamos nutarties priėmimo aplinkybėmis, nes laikinosios pasaugos priemonės buvo paskirtos teismo iniciatyva, posėdyje jų skyrimo klausimas nebuvo svarstomas, posėdyje dalyvavę asmenys, taip pat kaip ir apeliantas, nepasisakė. Mano, kad teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė pagrįstai.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo BUAB „Laisvės parkas“ bankroto administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašo skundą tenkinti, skundžiamą teismo nutartį panaikinti.

Skundo argumentus, jog skundžiama nutartis pažeidžia vieną esminių civilinio proceso principų – teisę būti išklausytam, atsakovas laiko teisingais ir pagrįstais. Teigia, kad teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėjo įvertinti esminę faktinę aplinkybę, jog E. L. nebuvo tinkamai informuotas apie bylos, kurioje jis įtrauktas suinteresuotu asmeniu, nagrinėjimą. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai aiškino ir pernelyg suabsoliutino CPK 42 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą proceso dalyvio pareigą domėtis bylos eiga. Atsakovo įsitikinimu, ši pareiga proceso dalyviui atsiranda būtent nuo to momento, kai jis yra tinkamai informuojamas apie bylą, kurioje jis įtrauktas dalyvaujančiu asmeniu, t. y. nuo to momento, kai teismas tinkamai įvykdo pareigą, apibrėžtą CPK 117 straipsnio 1 dalyje – taigi, CPK 42 straipsnio 5 dalies nuostata privalo būti sistemiškai aiškintina ir taikytina CPK 117 straipsnio 1 dalies, 122 straipsnio, 123 straipsnio, 133 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste. Atsakovo nuomone, skundžiama nutartis yra priešinga CPK 6 straipsnio esmei, dėl ko negali būti laikytina teisėta. Atsakovo teigimu, teismas savo iniciatyva priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galbūt turėjo teisę tik tuo atveju, jeigu šioje byloje rašytinių įrodymų pagrindu būtų konstatuota faktinė aplinkybė, jog suinteresuotam asmeniui E. L. yra tinkamai pranešta apie vykstantį civilinį procesą ir pastarasis iš esmės piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis (be pateisinamų priežasčių neatvyksta ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, neteikia teismui procesinių dokumentų, nemotyvuotai siekia atidėti teismo posėdžius ir pan.) Nesant byloje konstatuotų minėtų faktinių aplinkybių, darytina pagrįsta išvada, kad skundžiama nutartis yra priimta neteisėtai ir nepagrįstai. Taip pat atsakovas pažymi, jog laiko teisingais ir kitus apelianto argumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis naikintina.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (o taip pat ir atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė kreditoriui E. L. balsuoti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose iki teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB „Swedbank“ pareiškimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo įsiteisėjimo.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ).

ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip antai, administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011; ir kt.). Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis.

Taigi visi kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, nepriklausomai nuo to, kuria eile jų reikalavimai turi būti tenkinami, turi vienodas teises (išskyrus tai, kad nutarimai priimami ne paprasta balsų dauguma, o pagal patvirtintų reikalavimų sumos vertinę išraišką teisę), taigi ir teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir juose balsuoti, priimant nutarimus, o taip pat kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų teisėtumo patikrinimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartimi UAB ,,Laisvės parkas“ iškelta bankroto byla; 2009 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant ir kreditorių J. R. N. 898 500 Lt dydžio reikalavimą bei A. U. 298 500 Lt dydžio reikalavimą (12-13 b. l.). Minėta teismo nutartimi taip pat patvirtintas kreditoriaus AB ,,Swedbank“ 1 647 862,82 Lt finansinis reikalavimas. Taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi BUAB ,,Laisvės parkas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi nutarta patikslinti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, įtraukiant į jį E. L. su 1 197 000 Lt finansiniu reikalavimu, išbraukiant iš jo A. U. su 298 500 Lt finansiniu reikalavimu ir J. R. N. su 898 500 Lt finansiniu reikalavimu. Ši nutartis yra įsiteisėjusi.

Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 12 d. nutartimi, konstatavęs, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, kuris suponuoja teismo pareigą aktyviai ginti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesus, nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti E. L. balsuoti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose iki teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB „Swedbank“ pareiškimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo įsiteisėjimo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 144 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; ir kt.). Tokio intereso egzistavimą lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia padarinius nemažai asmenų, be to, bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą, įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama.

Kaip minėta šioje nutartyje, kreditoriaus E. L., perėmusio reikalavimo teises, finansiniai reikalavimai, kuriuos ginčija bankas (prašo peržiūrėti) (4-9 b. l.), yra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kreditoriaus finansinis reikalavimas galioja, kol jis nėra peržiūrėtas ir nuginčytas, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant kreditoriui balsuoti kreditorių susirinkimuose, nepagrįstai apribojo jo teises, jas pažeidžia ir yra neproporcinga laikinoji apsaugos priemonė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartis naikintina (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartį, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones - draudimą E. L. balsuoti BUAB „Laisvės parkas“ kreditorių susirinkimuose iki teismo procesinio sprendimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB „Swedbank“ pareiškimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo įsiteisėjimo.

Teisėjai Artūras DriukasDonatas ŠernasEgidijus Žironas