- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-29
- Bylos Nr.
- N-444-1489-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00118-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 45.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutarimo L. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą L. G. dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 145 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad 2009 m. spalio 20 d., apie 9.50 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, Institucijos pareigūnai sustabdė ir patikrinimo ūkininkei L. G. priklausančią transporto priemonę „Iveco MP260E30“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kurią maršrutu Kupiškio rajonas – Šeduva vairavo ūkininkės L. G. vairuotojas V. J. V.. Kontrolės kelyje metu pareigūnams pasvėrus V. J. V. vairuojamą transporto priemonių junginį nustatyta, kad automobilio puspriekabės ašių grupės, tarp kurių atstumas yra 1,29 m, o ašių grupės apkrova 1,2 t, viršijo maksimalią leidžiamą 16 t ašių apkrovą, kurios leistinas dydis nustatytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66, patvirtintų maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrųjų masių III skirsnio 2 punkto 2.2 papunktyje. Be to, transporto priemonių junginio bendroji masė 3,95 t viršijo maksimalią leidžiamą 40 t ašių apkrovą, kurios leistinas dydis nustatytas Lietuvis Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. 3-66, patvirtintų maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamų bendrųjų masių II skirsnio 2.1 a papunktyje. V. J. V., važiuodamas sunkiasvore transporto priemone, neturėjo specialaus, nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę važiuoti sunkiasvore transporto priemone Lietuvos Respublikos keliais. Tuo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 20 straipsnio reikalavimai, taip pat Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse, iš jų Europos Sąjungos valstybėse narėse, įregistruotoms transporto priemonėms (jų junginiams), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, ir (ar) kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2006 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-150 (toliau – ir Aprašas), 3 punkto reikalavimai. L. G., būdama ūkio savininke, todėl būdama atsakingu asmeniu už ūkio vykdomų transporto operacijų taisyklių laikymąsi, tuo pačiu pagal Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m,. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56 (toliau – ir Taisyklės), 9 punkto nuostatas būdama atsakinga už krovinio išdėstymo kontrolės organizavimą taip, kad laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų, be to, pagal Lietuvos Respublikos transporto kodekso (toliau – ir KTK) 32 straipsnio 1 dalies reikalavimus privalėdama tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas, organizuodama darbą neužtikrino ir nesukontroliavo, kad 2009 m. spalio 20 d. ūkininkei L. G. priklausančią transporto priemonę „Iveco MP260E30“, kurią Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, maršrutu Kupiškio rajonas – Šeduva vairavo vairuotojas V. J. V., vežant krovinį ašių bendroji masė neviršytų bendros maksimalios leidžiamos apkrovos, o viršijus nustatytas apkrovas toliau transporto priemonė važiuotų pašalinus neatitikimus arba turint nustatytos formos leidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) L. G. už ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 1 100 litų baudą. Skirdama nuobaudą, Institucija atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, pažeidėjos asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (paaiškinime nurodė, jog gailisi dėl padaryto pažeidimo) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patraukta L. G. su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė Nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodė, kad ATPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas uždaras sąrašas asmenų, kurie tokio pažeidimo padarymo atveju gali būti baudžiami. Pažymi, kad pagal nurodytą reglamentaciją į teisės pažeidimų subjektų ratą L. G., kaip ūkininkė, nepatenka. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, ūkininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkio registre. Taigi matyti, jog L. G. neatitinka ATĮPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo subjekto statuso bei apibrėžimo – ji nėra nei juridinis asmuo (įmonė), nei jos įgaliotas asmuo, nei transporto priemonės vairuotoja.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. nutarimu L. G. skundą patenkino: Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. nutarimą panaikino ir bylą L. G. atžvilgiu nutraukė.
Nurodė, kad ATPK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, jog administracinė atsakomybė už šį pažeidimą kyla tiek vairuotojams, tiek ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai.
Teismas paaiškino, jog Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.33 straipsnio 1 dalis juridinį asmenį apibrėžia kaip savo pavadinimą turinčią įmonę, įstaigą ar organizaciją, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog ūkininko ūkis – tai ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, o to paties straipsnio 2 dalis ūkininką apibrėžia kaip fizinį asmenį, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ūkininkas, nesteigdamas įmonės, verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ir kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad Institucijos atstovas, skirdamas administracinę nuobaudą, vadovavosi Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksu nepagrįstai. Minėtame kodekse yra išaiškinta, kas yra vežėjas, t. y. įmonė, įstatymų nustatyta tvarka įregistruota ir turinti teisę vežti keleivius, krovinius, bagažą ir kt., tačiau ūkininko ūkis, vykdo kitokią veiklą ir nepriskirtinas tokių įmonių kategorijai.
Taigi, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog ūkininkas veikia kaip fizinis asmuo ir jis negali būti prilyginamas įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovui. Atkreipė dėmesį, kad ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sąrašas subjektų, kuriems taikoma atsakomybė už minėtame straipsnyje numatytus pažeidimus, todėl L. G. negali būti laikoma ATPK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo subjektu.
III.
Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutarimą ir palikti galioti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2010 m. balandžio 9 d. nutarimą. Nurodo, kad KTK 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas aiškus reikalavimas vežėjui tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas. Taisyklių 9 punkte taip pat aiškiai nurodoma būtinybė kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų vežėjui. Pažymi, jog KTK 8 straipsnio 1 dalyje pateikiamas įmonės apibrėžimas, nurodant, kad ji suprantama ir kaip bet kuris fizinis asmuo, bet kuris pelno siekiantis ar nesiekiantis juridinis asmenų susivienijimas ar grupė, neturinti juridinio asmens statuso, arba bet kuri oficiali organizacija, turinti savarankiško juridinio asmens statusą ar priklausanti tokį statusą turinčiai institucijai. Akcentuoja, jog krovinio vežėjo apibrėžimas taip pat pateikiamas ir Taisyklių 4 punkte (kadangi Taisyklės parengtos vadovaujantis KTK, todėl sąvokos šiuose teisės aktuose suprantamos identiškai). Akcentuoja, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal KTK 8 straipsnio 1 dalį įmone laikytinas ir fizinis asmuo, nekyla abejonių, kad ūkininkas, neįregistravęs savo ūkio kaip juridinio asmens, veikia kaip savarankiškas fizinis asmuo ir patenka į KTK 8 straipsnio 1 dalyje pateiktą įmonės apibrėžimą.
Atsiliepimas
L. G. atsiliepimu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad CK įtvirtina asmenų skirstymą į fizinius ir juridinius asmenis, kuris negali būti paneigiamas kitais valstybėje galiojančiais teisės aktais. Pagal CK Antrosios knygos „Asmenys“ prasmę – tai privatusis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti privačius interesus. Akcentuoja, jog šios bazinės CK normos valstybės teisės sistemoje yra realizuojamos atskirais įstatymais – Individualių įmonių, Ūkinių bendrijų, Akcinių bendrovių, Europos bendrovių ir kt. Šie įstatymai vienprasmiškai nustato, koks teisės subjektas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra įmonė. Pabrėžia, jog šie įstatymai nenustato, kad ūkininką būtų galima teisėtai laikyti įmone. Taip pat nurodo, jog KTK 8 straipsnio straipsnis skirtas kelių transporto veiklos licencijavimui reglamentuoti. KTK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog keleivių ir krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už atlygį veiklą gali vykdyti tik įmonės, turinčios nustatyta tvarka išduotą licenciją. Pažymi, kad L. G. yra ūkininkė, pervežimais, kaip jie suprantami KTK 8 straipsnio 1 dalyje, neužsiėmė ir neužsiima. Šiuo atveju buvo pervežamas jai pačiai priklausantis krovinys, už tai atlygio jai niekas nemokėjo, todėl KTK 8 straipsnio 1 dalies norma jos atliekamiems pervežimams netaikytina. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai ji tariamai padarė teisės pažeidimą, Institucijos nurodoma KTK 8 straipsnio 1 dalies redakcija dar negaliojo, t. y. galiojo senoji KTK 8 straipsnio redakcija, kuri jokios „įmonės“ sąvokos nenumatė. Pažymi, jog ATPK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad aktai, nustatantys arba sugriežtinantys atsakomybę už administracinius teisės pažeidimus, neturi atgalinio veikimo galios, todėl L. G. neturi būti traukiama atsakomybėn pagal įstatymą, kuris veikos padarymo metu negaliojo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 145 straipsnio 2 dalis numato, kad važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais) viršijant leidžiamą ašies (ašių) apkrovą ir (ar) leidžiamą bendrą svorį, taip pat važiavimas be leidimo kelių transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų ir įmonių vadovams ar jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai, nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
Kaltinimas L. G. administracinio teisės pažeidimo protokole buvo suformuluotas už tai, kad ji pažeidė Krovinių, vežamų kelių transporto priemonėmis, išdėstymo ir tvirtinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m,. vasario 21 d. įsakymu Nr. 3-56, 9 punkto nuostatas bei Lietuvos Respublikos transporto kodekso 32 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi ji, kaip ūkininkės ūkio ūkininkė, būdama atsakinga už ūkininko ūkio vykdomą su krovinių vežimu susijusią veiklą, neužtikrino ir nesukontroliavo, kad 2009 m. spalio 20 d. 9.50 val. ūkininkei L. G. priklausančia transporto priemone „Iveco MP260E30“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kurią maršrutu Kupiškio rajonas – Šeduva vairavo specialaus, nustatytos formos leidimo, suteikiančio teisę važiuoti sunkiasvore transporto priemone Lietuvos Respublikos keliais, neturintis vairuotojas V. J. V., vežant krovinį jo išdėstymas ir krovinio masė pasiskirstytų į ašis taip, kad neviršytų nustatytos puspriekabės ašių grupės apkrovos, o viršijus nustatytą apkrovą, toliau transporto priemonė važiuotų pašalinus neatitikimus arba turint nustatytos formos leidimą. Pirmosios instancijos teismas L. G. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, konstatavęs, kad ji, kaip ūkininkė, negali būti prilyginama įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovui.
Taisyklių 9 punkte įtvirtinta, kad krovinio vežėjas privalo kontroliuoti krovinio išdėstymą ir tvirtinimą, kad būtų laikomasi nustatytų transporto priemonės pakrovimo normų. KTK 32 straipsnio 1 dalyje be kita ko numatyta, jog vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir kitas krovinių vežimo sąlygas.
Institucija savo skundą grindžia tuo, kad vadovaujantis KTK 8 straipsnio 1 dalimi, įmone laikytinas ir fizinis asmuo, todėl ūkininkas, neįregistravęs savo ūkio kaip juridinio asmens, veikia kaip savarankiškas fizinis asmuo ir patenka į KTK 8 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal KTK 7 straipsnio 2 dalį vežėjas – įmonė, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir turinti teisę vežti keleivius, krovinius, bagažą, paštą, dokumentų siuntas, smulkias siuntas. KTK 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog keleivių ir krovinių vežimo kelių transporto priemonėmis už atlygį veiklą gali vykdyti tik įmonės, turinčios nustatyta tvarka išduotą licenciją (leidimą). Šiame įstatyme įmonė suprantama kaip bet kuris fizinis asmuo, bet kuris pelno siekiantis ar nesiekiantis juridinis asmuo, bet kuris pelno siekiantis ar nesiekiantis asmenų susivienijimas ar grupė, neturinti juridinio asmens statuso, arba bet kuri oficiali organizacija, turinti savarankiško juridinio asmens statusą ar priklausanti tokį statusą turinčiai institucijai. Pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn patraukta L. G. yra ūkininkė (b. l. 10). Pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį ūkininkas – fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkininkas ir jo partneriai nesteigdami įmonės verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ir kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės. Tuo tarpu KTK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta jog vežimų organizavimas – techninių sąlygų ir teisinių santykių tarp keleivio, krovinio, bagažo, pašto, dokumentų siuntos, smulkios siuntos siuntėjo, gavėjo ir vežėjo nustatymas. Taigi, iš pateikto reglamentavimo matyti, jog ūkininko, skirtingai nei vežėjo, veikla nėra susijusi su keleivių ir krovinių vežimu kelių transporto priemonėmis už atlygį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog ūkininko ūkis vykdo kitokią veiklą ir negali būti priskirtas įmonių, vykdančių keleivių ir krovinių pervežimus, kategorijai. Pažymėtina, kad ATPK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta administracinė atsakomybė kyla vairuotojams, įmonių vadovams ir jų įgaliotiems asmenims, kuriems pavesta vadovauti krovinių ar keleivių vežimo veiklai. Atsižvelgiant į tai, kad L. G. nepatenka į paminėtų subjektų sąrašą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukė.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.