Kauno apygardos teismo sprendimas

2009-02-02 · Civilinė byla Nr. 2A-24-324/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-02-02
Bylos Nr.
2A-24-324/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Gudynienė (pirm.), Aušra Baubienė, Arūnas Rudzinskas
Pareiškėjas
E. I. Z.
Suinteresuotas asmuo
Kauno apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-24-324/2009
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Mindaugas Šimonis
Procesinio sprendimo kategorija 121.21; 30.4.1; 128.2; 128.19 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2009 m. vasario 2 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Antanui Markūnui, suinteresuotojo asmens atstovei Agnei Surblienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos E. I. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-27-773/2008 pagal E. I. Z. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu prašė nustatyti juridinį faktą, kad P. K., miręs 1957 m. vasario 26 d., iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 900 m² žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), paveldėtą iš tėvo P. K., bei atnaujinti terminą P. K. nuosavybės teises į žemę bei E. I. Z. teises į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinančių dokumentų pateikimui. Nurodė, kad jos patėvis P. K. iki žemės nacionalizavimo valdė nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Po jo mirties turtines teises pagal 1953 m. gruodžio 19 d. testamentą paveldėjo pareiškėjos motina S. K. 1979 m. lapkričio 15 d. mirus S. K., jos turto testamentine įpėdine tapo pareiškėja. Gyvenamasis namas 1986 m. spalio 1 d. buvo parduotas, tačiau liko teisė į nacionalizuotą žemę. Pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktus pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į paveldėtą žemę. Kauno apskrities archyvo 1997 m. gruodžio 18 d. pažymėjime nurodoma, jog P. K. 1939-1940 metais mokėjo mokesčius už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): 900 m² žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir sandėlį. Tai, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo valdomas nuosavybės teise, patvirtina patėvio P. K. testamentas, patėvio tėvo P. K. 1907 m. balandžio 3 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Apie nuosavybės teisės perėjimą iš žemės pirkėjo pareiškėjos patėviui dokumentų nėra, nes tuo metu Lietuvoje veikęs ir civilinius santykius reguliavęs Rusijos įstatymų sąvado X tomas nenumatė privalomos teisminės ar administracinės paveldėjimo priėmimo procedūros. Suinteresuotojo asmens sudaryta komisija nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų nepakankamumą konstatavo, likus vienam mėnesiui iki termino dokumentams pateikti pabaigos. Dėl visiško neįgalumo per trumpą laiką to padaryti nesuspėjusi. Mano, kad ši ne nuo jos valios priklausanti aplinkybė yra pagrindas pareiškime nurodytam terminui atnaujinti.

Atsikirtimus į pareiškimą su juo nesutinkanti Kauno apskrities viršininko administracija motyvavo tuo, kad 1997 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjime Nr. K-371 nenurodytas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo teisių pagrindas. 1997 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjimas Nr. K-371, P. K. testamentas, 1907 m. balandžio 3 d. pirkimo aktas neįrodo ir nepatvirtina fakto, kad pareiškėjos patėvis iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 900 m² žemės sklypą. Tai, kad P. K. turėjo namą ir sandėlį neįrodo, kad nuosavybės teise valdė ir žemės sklypą. 2004 m. gegužės 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, jog nerasta žinių apie P. K. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) bei šio turto paveldėjimą iš tėvų. Pareiškėjos neįgalumo aplinkybė neturėtų būti pripažįstama svarbia priežastimi. Šiuo metu E. I. Z. veikia per atstovą, todėl analogiškai savo teises galėjo įgyvendinti ir anksčiau. Pareiškėja ne kartą buvo informuota, kad reikia papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreiptasi ne per protingą laiko tarpą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Konstatavo, kad viso įstatyme nustatyto termino eigos metu nebuvo aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios ir trukdė jai kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių į žemę fakto patvirtinimo. Jokiuose archyviniuose dokumentuose nenurodyta, kad P. K. žemę valdė nuosavybės teisėmis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Nesilaikant CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimų, sprendimas grindžiamas ne visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių ištyrimu ir įvertinimu, nesivadovauta logikos dėsniais. Vertinant įrodymus, pažeisti CK 1.5 straipsnyje, CPK 6 straipsnyje įtvirtinti lygybės prieš įstatymus principai.

Kreipiantis į kitas valstybės institucijas, pareiškėja siekė pagreitinti taip ilgai neatkuriamų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą, tačiau tai nepaneigia fakto, kad dėl visiško neįgalumo jai sunkiau įgyvendinti savo teises. Gyvenanti viena, buityje neišsiverčianti be pašalinių pagalbos, jai padeda socialinė darbuotoja.

Nors 1997 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities archyvo pažymėjime apie mokesčių mokėjimą 1939-1940 metais už 900 kv.m. žemės sklypą, namą ir sandėlį nenurodytas šio nekilnojamojo turto valdymo pagrindas, pastarąjį patvirtina 1907 m. balandžio 3 d. pirkimo sutartis. Iš jos matyti, kad 1907 m. balandžio 3 d. pirkimo sutartimi M. K. sūnus P. K. įsigijo 105 prentus žemės ( 2492 m²). Dalis jos buvo perleista, todėl nacionalizavimo metu žemės sklypo plotas sudarė 900 m². Žemės nuosavybės teisės perėjimą pareiškėjos patėviui patvirtinančių duomenų nėra, tačiau apie jį spręstina pagal palikėjo mirties 1909 m. liepos 24 d. laiku Lietuvoje veikusios Rusijos įstatymų sąvado 10 tomo 1254 straipsnio, reglamentavusios palikimo priėmimą ir be valstybės institucijų patvirtinimo, nuostatas. Šio įstatymų rinkinio 1121 str. numatė artimiausią paveldėjimo teisę žemutinės eilės giminaičiams. Logiška, kad tokiu būdu po tėvo mirties pareiškime nurodytą žemės sklypą paveldėjo jo sūnus P. K.

Žemesnės instancijos teismas

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, pareiškimą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities viršininko administracija prašo sprendimo nekeisti. Teigia, kad byloje surinkti įrodymai atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra teisingai įvertinti. Pareiškėjos skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, nes nenurodyti teisiniai argumentai, įrodymai, kuriais grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais apie neteisingai įvertintas bylos aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pirmosios dalies antrasis punktas įtvirtina nuosavybės teisių atkūrimo galimybę asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Penktasis šios normos punktas įtvirtina nuosavybės teisių atkūrimo galimybę asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Iš Argentinoje 1931 metais išduoto pareiškėjos gimimo akto įrašo matyti, kad jos tėvas yra L. Z., motina - S. M., J. M. ir B. Z. duktė. Pareiškėjos tėvai šioje šalyje susituokė 1930metais ( t. 1 b.l. 36-38). 1941 m. balandžio 18 d. Lietuvoje buvo sudaryta P. K. ir S. Z., J. santuoka ( t. 1 b.l. 39). Gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose (duomenys neskelbtini) gyventojo P. K. buto ūkio lape įrašyti P. K. - šeimos galva, žmona S. K. ir duktė Z. (t. 1 b.l. 13). 1953 m. gruodžio 19 d. sudarytu testamentu K. P., P. sūnus, gyvenęs (duomenys neskelbtini), savo turtą paliko sutuoktinei S. K., o jos mirties atveju – podukrai Z. E., L. dukrai. P. K. mirė 1957 m. vasario 26 d. , S. K. – 1979 m. lapkričio 15 d.( t. 1 b.l. 7, 169). Sutuoktuvių akto įrašas nr. 2322 patvirtina, kad 1955 m. E. Z. ištekėjo už J. S. Iš paveldėjimo pagal testamentą t. 1 b.l. 18, 81 liudijimo matyti, jog S. K. turtą ( tuos pačius pastatus, kurie nurodyti P. K. testamente) paveldėjo E. S. Laikinojo paso nuorašas bei paso t. 1 b.l. 15 duomenys patvirtina, jog šiuo metu E. S. yra E. I. Z.

Šie rašytiniai įrodymai paneigia atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus suinteresuotojo asmens argumentus apie nebuvimą pareiškėjos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į P. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę.

1997 m. gruodžio 18 d. pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. K., sūnaus P., žemę 995 kv. m, esančią (duomenys neskelbtini) ( pagal dabartinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini)). VĮ Registrų centras pažymėjimas ir namų valdos techninės apskaitos duomenys patvirtina, kad gyvenamojo namo 1A1m( unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir kitų šioje valdoje esančių pastatų istorinis adresas buvo (duomenys neskelbtini) ( t. 1 b.l. 122).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis apie tai, kad P. K. šios žemės nacionalizacijos metu neturėjo.

Iš pagrindinio išrašo iš akto, atlikto pas Aleksoto notarą L. P. 1907 m. balandžio 3 d., matyti, kad M. K. sūnus P. nupirko iš G. Z. 105 prentų ploto sodybą arba sklypą, išsidėsčiusių Panemunės priemiestyje, su sklype esančiais statiniais – gyvenamuoju namu ir tvartu.

Tai, kad šis pirkėjas ir jo sutuoktinė M. K. turėjo sūnų P., gimusį 1896 m. birželio 18 d. Panemunės kaime, įrodo 2003 m. vasario 14 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjime nr. 1465/P2-630 esantys duomenys apie Aukštosios Panemunės Romos katalikų bažnyčios 1896 m. birželio 30 d. krikšto įrašą. P. K., M. sūnus, mirė 1909 m. liepos 24 d. būdamas 57 metų amžiaus. Jį pergyveno žmona M. K. ( t. 1 b.l. 120).

Kauno apskrities archyvo 1997 m. gruodžio 18 d. pažymėjime Nr. K-371 nurodoma, kad už nekilnojamąjį turtą, susidedantį iš 1000 kvadratinių metrų žemės ir medinio vieno aukšto 4 butų gyvenamojo namo bei lentų sandėlio, esantį (duomenys neskelbtini), P. K. 1939-1940, 1942 metais mokėjo mokesčius. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje taip yra dokumentai, kurių pagrindu šis įrašas padarytas. Nors archyviniuose dokumentuose nenurodytas P. K. žemės valdymo teisės pagrindas, apie jį spręstina pagal faktines bylos aplinkybes ir žemės savininko mirties metu galiojusius įstatymus.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, tėvo mirties metu būdamas 13 metų amžiaus, P. K. negalėjo priimti atsiradusio palikimo. Palikimo atsiradimo metu vietovėje ( kairiakrantėje Užnemunėje), kur buvo P. K. žemė, paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo ne dalyvaujančių byloje asmenų nurodomas carinės Rusijos civilinių įstatymų sąvadas, o nuo 1808 metų minimoje teritorijoje įvestas Napoleono kodeksas. Suinteresuotasis asmuo Kauno apskrities viršininko administracija nepateikė duomenų apie tai, kad P. K. būtų palikęs testamentą. Pagal Napoleono kodekso nustatytą įstatyminių įpėdinių eilę pirmosios eilės įpėdiniai yra teisėti vaikai, jų nesat- vaikai ne iš santuokos, po to – sutuoktinis. Įpėdinių amžius paveldėjimo teisės neapribojo. Esant teisėtiems vaikams, sutuoktinis paveldi ne nuosavybėn, o tik iki gyvos galvos valdyti ( minimo Kodekso 767-773 straipsniai). Pagal Napoleono kodekso 774-814 str. palikimo priėmimas galėjo būti atliktas oficialiu raštu arba faktiniu palikimo priėmimu (tylus, beraštis priėmimas). Įpėdinystės teisėse įsitvirtinti nereikėjo.

Nurodytos įstatyminės nuostatos ir žemės faktinio valdymo aplinkybė patvirtina, jog, mirus žemės savininkui P. K., jos nuosavybės teisę paveldėjo sūnus P. K., o valdymo teisę iki gyvos galvos įgyvendino sutuoktinė M. K. ( apie jos mirties laiką byloje duomenų nėra). Tokiu būdu nėra reikšminga aplinkybė, jog mokėjimo už žemę dokumentuose nėra nurodytas žemės valdymo pagrindas. Tai, kad nacionalizacijos metu žemės sklypas buvo mažesnis, nei įsigijus 1907 metais, nesudaro pagrindo spręsti apie mažesnio sklypo nuosavybės teisių nebuvimą ( taip manyti būtų galima tik sklypo ploto padidėjimo atveju). Nuo žemės įsigijimo iki nacionalizacijos praėjo daugiau nei trisdešimt metų. Iš archyvų pažymėjimų matyti, jog jiems perduoti ne visi su žemės paveldėjimu ir perleidimu susiję dokumentai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra duomenys apie dalies nuosavybės teise turėtų pastatų nuomą kitiems asmenims. Žemės sklypas galėjo sumažėti dėl jo perleidimo. Įrodžius nuosavybės teisės įgijimo, jos perėjimo iš tėvo sūnui pagrindus ir prašydamas nustatyti mažesnio, nei įgijo nuosavybės teisės pirmtakas, sklypo valdymo nuosavybės teise faktą pagal paskutinius archyvinius duomenis apie šio sklypo dydį, pareiškėja neprivalo įrodyti sklypo dydžio sumažėjimo teisinio pagrindo. Suinteresuotasis asmuo nepateikė duomenų apie tai, kad viso šio sklypo nuosavybės teisė būtų perėjusi kitiems asmenims ( CPK 178 str.).

Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku įrodantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenys, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal 2004 m. spalio 12 d. šio įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymą piliečiams, praleidusiems terminą pateikti reikiamus dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Formuodamas teisminę praktiką bylose dėl minimų terminų atnaujinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleidimas gali būti pateisinamas tik esant itin svarbioms šio termino praleidimo priežastims. Asmuo, prašantis atnaujinti terminą, turi savo prašymą pagrįsti tokiomis aplinkybėmis, kurios objektyviai kliudė jam laiku ir tinkamai pateikti įstatyme nurodytoms institucijoms nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Sunki sveikatos būklė, kaip termino praleidimo priežastis, turi būti vertintina kartu su kitomis bylos aplinkybėmis. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3405/2005; 2008 m. kovo 17 . nutartis civilinėje byloje nr.. 3K-3-170/2008).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, netenkindamas pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo nuosavybės teises į žemę bei E. I. Z. teisių į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinančių dokumentų pateikimui, šias nuostatas apylinkės teismas pritaikė netinkamai.

Teismas nustatė, kad pareiškėja po dokumentų pateikimo termino praleidimo ne kartą kreipėsi į skirtingas valstybės institucijas, pagal pavedimus ją atstovavo du fiziniai asmenys bei advokatas. Iš to sprendė, kad jos sveikatos būklė objektyviai netrukdė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau E. I. Z. delsė tai padaryti beveik tris metus.

Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, jog prašymą atkurti nuosavybės teises į patėvio turėtą žemę pareiškėja pateikė 1997 metais. 1998 m. rugsėjo 24 d. E. I. Z. atstovui pranešta apie trūkumą dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į žemę (b.l. 35). 2002 m. vasario 26 d. raštu apie tai pranešta E. I. Z. (b.l. 56). Teismas teisingai nustatė, jog visą laiką vyko intensyvus susirašinėjimas tarp pareiškėjos ir nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinančios institucijos. E. I. Z. dėl to taip pat yra kreipusis į įvairias kitas valstybės organizacijas. 2003 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrities viršininko sudaryta komisija pripažino, kad E. I. Z. pateiktų nuosavybės teisę į žemę įrodančių dokumentų nepakanka. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus apie tai pareiškėją informavo 2003 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 02-886, tačiau pareiškėja į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi tik 2006 m. lapkričio 6 d.

Nors pareiškėja į teismą kreipėsi po pakankamai ilgo laiko tarpo, teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis pareiškime nurodyto termino praleidimo priežastis.

Tokią išvadą daro atsižvelgiant į didelį pareiškėjos aktyvumą, įgyvendinant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, tai, kad ji yra visiškai neįgali ir negali savarankiškai judėti bei gyventi be socialinio darbuotojo pagalbos, su tuo susijusią materialinę padėtį ( pastaroji lemia ir atstovavimo galimybių pasirinkimą), kad pareiškėja neturi artimųjų, į jos amžių, į medicininiuose dokumentuose nurodytus konkrečius susirgimus, dėl kurių rūpinimasis net eilinių gyvenimiškų funkcijų atlikimu pareiškėjai yra akivaizdžiai sunkesnis, nei sveikam žmogui. Pareiškėja veikė per atstovus, tačiau jos teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese, naudojantis atstovavimo institutu, nebuvo efektyviai įgyvendintos. Ši priežastis apsprendė ir vėlyvą kreipimąsi į teismą, vietoje to rašant pareiškimus į Seimą ir Prezidentūrą. Kolegija taip pat atsižvelgia į nekonkrečias nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinusios institucijos nuorodas dėl įvairių dokumentų trūkumo (pavyzdžiui, 2003 m. lapkričio 11 d. Kauno apskrities viršininko komisijos protokole nenurodytos priežastys, kodėl esamų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms atkurti), tai, kad nuosavybės teisę įrodančių dokumentų faktiškai visiškai pakako, o subjektinę teisę atkurti nuosavybes teises suinteresuotasis asmuo užginčijo tik pateikdamas atsiliepimą į teismui adresuotą E. I. Z. pareiškimą. Terminas nuo Kauno apskrities viršininko administracijos pranešimo gavimo iki įstatyme nustatyto termino pabaigos ( 2003 m. gruodžio 31 d. ) buvo labai trumpas. Teisėjų kolegija mano, kad, esant tokioms aplinkybėms, prašymo atnaujinti terminą netenkinimas nepagrįstai užkirstų kelią pasinaudoti teise į nuosavybės teisių atkūrimą asmeniui, pagal savo galimybes ir suvokimą šias teises aktyviai įgyvendinusiam. Apygardos teismas sprendžia, kad papildomų dokumentų pareiškėja nepateikė dėl priežasčių, kurios objektyviai kliudė tai laiku padaryti, ir jos laikytinos svarbiomis priežastimis, dėl kurių praleistas terminas dokumentams pateikti turėtų būti atnaujintinas.

Vadovaujantis tuo, kas pasakyta, kolegija daro išvadą apie netinkamą procesinės ir materialinės teisės normų pritaikymą, nulėmusį neteisingą pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pareiškimo pagrįstumo ( CPK 329 straipsnio pirmoji dalis, 330 straipsnis). Skundžiamas sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies antrasis punktas). Pareiškimas tenkintinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą.

Pareiškimą patenkinti.

Atnaujinti terminą P. K. nuosavybės teises į žemę ir pareiškėjos E. I. Z. teises į nuosavybės teisių atkūrimą patvirtinančių dokumentų pateikimui.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. K., miręs 1957 m. vasario 26 d., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 900 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas - (duomenys neskelbtini)).

Kolegijos pirmininkė Virginija GudynienėKolegijos teisėjai Aušra BaubienėArūnas Rudzinskas