Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. L. gynėjo Jono Kvaraciejaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo P. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir 181 str. 2 d. ir nuteistas:

pagal LR BK 140 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams;

pagal LR BK 181 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos dalinio apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė P. L. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. L. nuteistas už tai, kad 2008-04-06, apie 23 val. 30 min., važiuodamas automobiliu „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), vakarinio lanksto 96 kilometre, Kaune, panaudojo fizinį smurtą, t. y. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu trenkė automobilį vairavusiam nukentėjusiajam L. D. į veidą, tuo jam padarydamas poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje. L. D. sustabdžius automobilį ir išlipus iš jo, spyrė vieną kartą nukentėjusiajam į koją, tuo jam padarydamas poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje. Šie sužalojimai nukentėjusiajam L. D. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.

P. L. taip pat nuteistas už tai, kad 2008-04-07, apie 17 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. 38, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, savo naudai vertė L. D. perduoti jam turtą bei panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t. y. nurodė L. D. sumušti T. G. . L. D. neįvykdžius jo nurodymo, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo, jog L. D. perduotų jam audiomagnetofoną „Kenwood“ bei sumokėtų 800 Lt, keturis kartus spyrė nukentėjusiajam L. D. į kairę koją, tuo padarydamas jam kairės šlaunies sumušimą su užpakalinės raumenų grupės plyšimu, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, grasino, jei L. D. nevykdys reikalavimų, jam „bus blogai“, taip šiais veiksmais sukūrė situaciją, verčiančią nukentėjusįjį manyti, kad neįvykdžius reikalavimų atsiras žalingos pasekmės – jis bus nuolat mušamas ir terorizuojamas. L. D. , bijodamas, kad grasinimai bus įvykdyti ir jis bus dar labiau sumuštas, atidavė 220 Lt vertės audiomagnetofoną „Kenwood“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 2 d.

Toliau skunde dėstomi argumentai dėl turto prievartavimo, pabrėžiant, jog šio nusikaltimo esmė ta, kad kaltininkas, versdamas nukentėjusįjį pasielgti prieš savo valią, siekia būtent turtinės naudos. Tuo tarpu iš bylos matyti, kad toks siekis nebuvo realus ir įgyvendinamas. Antai P. L. parodė žinojęs, kad nukentėjusysis neturi pinigų, o L. D. patvirtino niekada neturėjęs tokios pinigų sumos ir nebūtų galėjęs jos sumokėti. Reikšminga aplinkybe įvardijama tai, kad nuteistasis, siekdamas praturtėti, savo auka pasirinko ne verslininką, o tokį pat studentą kaip ir jis pats. Teigia teismą privalėjus įvertinti konflikto pradžią, t. y. konfliktas tarp jaunuolių prasidėjo dėl pernelyg garsios muzikos automobilyje, garsinio signalo spaudinėjimo, apkalbų, nukreiptų prieš P. L. . Vėliau dėl nepagrįstų jaunimo ambicijų konfliktas vystėsi turto prievartavimo linkme. Aptaręs kaltės klausimą turto prievartavimo atveju, gynėjas teigia, jog analizuojamu atveju konfliktas kilo ne dėl turtinių pretenzijų – P. L. , norėdamas pademonstruoti savo pranašumą prieš L. D. bei siekdamas atkeršyti T. G. už apkalbas, iškėlė L. D. atitinkamus reikalavimus, t. y. sumušti T. G. . Šio reikalavimo užtikrinimui buvo iškelta sąlyga – turtinis reikalavimas. Atkreipia dėmesį į tai, jog pats nukentėjusysis pripažino, kad P. L. nurodė nereikšiantis jokių pretenzijų, jei jis sumuš T. G. . Be to, nukentėjusysis parodė, kad P. L. audiomagnetofoną buvo paėmęs ir grąžinęs tris ar keturis kartus, kas, gynėjo įsitikinimu, rodo, kad jeigu jo ginamojo tyčia būtų buvusi nukreipta į turtą, magnetola nebūtų grąžinta, o šiuo atveju vyko savotiškas žaidimas, siekiant priversti nukentėjusįjį pavartoti smurtą prieš trečiąjį asmenį. Vadinasi, nuteistojo tyčia buvo nukreipta ne į turtą, o norėta priversti L. D. sumušti T. G. . Teismas, nenustatęs kaltininko tyčios, nukreiptos į realų reikalavimo įvykdymą, turėjo konstatuoti nesant turto prievartavimo sudėties. Mano, kad jo ginamojo veiksmai turėjo būti vertinami kaip nenusisekęs kurstytojo reikalavimas sužaloti asmenį, veikiant neapibrėžtąja tyčia, o formalus audiomagnetofono pasisavinimas – kaip atviroji vagystė.

Gynėjas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria P. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. Nurodo, jog tokia byla turėjo būti nagrinėjama pagal LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXX skyriuje nustatytas taisykles. LR BPK 407 str. numato, kad ikiteisminis tyrimas tokiose bylose neatliekamas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tyrimas atliktas ne tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 181 str. 1 d., bet ir pagal LR BK 140 str. 1 d. Teigiama, kad nustačius nukentėjusiajam padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, ikiteisminis tyrimas dėl šio nusikaltimo buvo tęsiamas nesilaikant LR BPK 409 str. 1 d. nustatytos tvarkos, tokiu būdu pažeidžiant procesines jo ginamojo teises bei atimant galimybę susitaikyti su nukentėjusiuoju LR BPK 417 str. numatyta tvarka. Nors LR BPK 409 str. 1 d. numato išlygą dėl nusikalstamų veikų, turinčių visuomeninę reikšmę ar, jei žala padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, tačiau šiuo atveju, anot gynėjo, eilinis vaikinų konfliktas nepasižymi nei visuomenine reikšme, nei nustatyta, kad L. D. negalėtų ginti savo interesų (L. D. yra pilnametis, pats su pareiškimu kreipėsi į policiją, kas rodo jo gebėjimą apginti savo teises ir teisėtus interesus).

Paskutinėje skundo dalyje nurodoma, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į LR BK 54 str. 2 d. 2 p., 3 p., 3 d.. Gynėjo manymu, kvalifikuojant nuteistojo P. L. veiksmus kaip turto prievartavimą, neįvertinta, kad aptariamas turto prievartavimas nėra tipinis, jį sukėlė nesubrendusių jaunuolių tarpusavio santykių aiškinimasis, neatsižvelgta į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, dėl ko paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo P. L. gynėjas prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. L. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis, prašydamas pakeisti nuosprendį, tvirtina, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – P. L. veika turi būti kvalifikuota pagal LR BK 138 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, o bylą pagal LR BK 140 str. 1 d. nutraukti.

Su šiais apelianto skundo motyvais kolegija nesutinka ir štai dėl ko: nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad nuosprendis yra šališkas, tačiau šis apelianto argumentas yra deklaratyvus, nes neargumentuotas ir pateiktas be konkrečių nuorodų į, apelianto nuomone, pažeistus baudžiamojo įstatymo straipsnius ir normas. Tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašo kitaip įvertinti byloje surinktus įrodymus, dar nereiškia, jog yra pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo normos, tame tarpe ir LR BPK 20 str. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, kaip to ir reikalauja baudžiamasis įstatymas, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas ir bausmės skyrimo motyvus. Taigi teismas laikėsi LR BPK 241 str. 2 d., 242 str. 1 d., 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Įrodymai byloje gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, įrodymai įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nustatant faktines bylos aplinkybes, renkant bei vertinant įrodymus, nenustatyta, o tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, jog buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo konkrečiu atveju, kad neteisėtas P. L. elgesys būtų pripažintas turto prievartavimu baudžiamosios teises prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo LR BK 181 str. numatytos sąlygos.

Pagal turto prievartavimo dispoziciją turto prievartavimas yra tada, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidaujamas, arba panaudodamas psichinę prievartą. LR BK 181 str. 2 d. numato kvalifikuotą turto prievartavimą, už kurį yra nuteistas P. L. , o jo nusikalstama veika kvalifikuota pagal šią dalį esant vienam iš LR BK 181 str. 2 d. nurodytų kvalifikuotų požymių – prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą. Apeliantas skunde teigia, jog jo ginamasis visiškai pripažino savo kaltę ir jo parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo L. D. parodymais, tuo pačiu ginčija P. L. tyčią ir siekį turtinės naudos bei prašo jo veiksmus įvertinti kaip atvirąją vagystę ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą nukentėjusiajam.

Nuteistojo P. L. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 181 str. 2 d., kadangi jis, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo perduoti turtą, o pats reikalavimas buvo susijęs su realiu grasinimu panaudoti fizinį smurtą bei panaudojo tokį smurtą prieš nukentėjusįjį. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog atribojant turto prievartavimą nuo vagystės, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad kaltininkas, reikalaudamas perduoti turtą, nurodo reikalavimo priežastį, motyvą. Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis P. L. pareiškė, kad nukentėjusysis L. D. turi sumušti T. G. , o jam to neįvykdžius, turės perduoti nuteistajam audiomagnetofoną ,,Kenwood“, 220 Lt vertės bei sumokėti 800 Lt. Turto pareikalavimo metu P. L. ne tik pagrasino panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, bet ir 4 kartus spyrė jam į kairę koją ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Grasinimas pasireiškė tuo, kad nuteistasis vertė įvykdyti reikalavimus, sakydamas, jog ,,bus blogai“ ir taip privertė nukentėjusįjį manyti, kad neįvykdžius reikalavimų, jis ir ateityje bus mušamas. L. D., bijodamas tokių pasekmių, atidavė nuteistajam audiomagnetofoną. Vadinasi, nuteistasis, įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, turto prievartavimo atveju, priešingai nei vagystės, pats turto nepaėmė, o siekė, kad L. D. savo veiksmais patenkintų jo reikalavimą, ką nukentėjusysis ir padarė. Turto prievartavimo metu skirtingai nei vagystės atveju yra reikalaujama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą, ką šiuo konkrečiu atveju P. L. ir padarė: atvirai pareikalavo L. D. jam perduoti audiomagnetofoną ,,Kenwood“ ir 800 Lt.

Apelianto skunde nurodyti motyvai – P. L. žinojo, kad nukentėjusysis neturi pinigų ir savo auka pasirinko ne verslininką, o tokį pat studentą kaip ir jis pats – veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pripažino visas esmines šio nusikaltimo aplinkybes (t. 1, b. l. 74-76, 87). Paaiškino, jog jis išties L. D. liepė sumušti T. G. , o neįvykdžius jo reikalavimo – sumokėti 500 Lt. Kadangi nukentėjusysis nepakluso, liepė atiduoti didesnę pinigų sumą, t. y. 800 Lt ir audiomagnetofoną. P. L. pats pripažino, kad L. D. jo bijojo ir nuolankiai vykdė visus jo nurodymus. Teisme P. L. iš dalies pakeitė parodymus ir paaiškino, jog audiomagnetofoną prašė paskolinti (t. 2, b. l. 13-15), tačiau jo parodymus paneigė nukentėjusysis. L. D. , viso proceso metu tvirtinęs, kad visus P. L. grasinimus suprato kaip realius ir juos vykdė, nes jo bijojo. Kadangi L. D. nesumušė T. G. , nuteistasis pareikalavo sumokėti 800 Lt ir atiduoti audiomagnetofoną, kurį tuoj pat nukentėjusysis ir atnešė. Jokios kalbos apie audiomagnetofono paskolinimą nebuvo (t. 1, b. l. 23-28; 32-34, 35-39; t. 2, b. l. 15-17). Kolegija nesutinka su apelianto skundo teigimu, jog jo ginamojo veiksmus reikėtų įvertinti kaip ,,savotišką žaidimą“, nes nuteistasis, siekdamas priversti nukentėjusįjį pavartoti smurtą prieš T. G. , buvo ir anksčiau 3-4 kartus pasiėmęs audiomagnetofoną, bet vėliau grąžino. Tai, apelianto manymu rodo, kad jo ginamojo tyčia nebuvo nukreipta į turtą. Kadangi P. L. nėra kaltinamas atlikęs gynėjo nurodytus veiksmus, kolegija plačiau apie tai nepasisakys, tačiau atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, jog P. L. 2008-04-07, apie 17 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo Nr. 38, išties atliko nusikalstamus veiksmus ir, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojęs, vertė L. D. perduoti jam turtą ir turtą gavo. Nuteistojo tyčia buvo nukreipta į konkretaus reikalavimo įvykdymą, susijusį su grasinimu panaudoti fizinį smurtą, jį tuoj pat panaudojus ir tokiu būdu gavus nukentėjusiojo turtą. Nuosprendyje išanalizuotų ir aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad P. L. padarė turto prievartavimą, o ne atvirąją vagystę ir nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veiksmus perkvalifikuoti į LR BK 178 str. 2 d., 138 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Kaip nepagrįstas atmetamas gynėjo prašymas nutraukti P. L. baudžiamąją bylą dėl nuteisimo pagal LR BK 140 str. 1 d. Toks prašymas motyvuojamas tuo, jog veika, numatyta LR BK 140 str. yra priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai, kur ikiteisminis tyrimas yra atliekamas tik LR BPK 409 str. numatytais atvejais (veikoms turint visuomeninę reikšmę arba asmeniui dėl svarbių priežasčių negalint ginti savo teisėtų interesų), kurie šioje byloje nebuvo nustatyti. Nusikalstama veika, numatyta LR BK 140 str. 1 d., - fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas – pagal LR BPK 407 str. iš tiesų yra priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, t. y. procesas tokiose bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis L. D. 2008-04-08 pateikė Kauno m. vyriausiajam policijos komisariatui pareiškimą, kuriame nurodė, kad P. (L.) jam kumščiu tris kartus trenkė į veidą, o išlipęs iš automobilio įspyrė jam vieną kartą į šoną. Tai įvyko 2008-04-06, o kitą dieną, t. y. 2008-04-07, P. L. pareikalavo sumušti T. (G.), o jei ne – bus blogai. Kadangi nukentėjusysis atsisakė tai vykdyti, P. L. panaudojęs fizinį smurtą, pareikalavo iš jo audiomagnetofono, ką jis ir padarė – audiomagnetofoną atidavė. Šio protokolo-pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 180 str. 1 d. ir 181 str. 1 d. (t. 1, b. l. 1,4). 2008-04-10 P. L. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl turto prievartavimo, t. y. padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 1 d. (t. 1, b. l. 73). Vėliau, įvertinus detalius nukentėjusiojo L. D. , o taip pat ir kaltinamo P. L. parodymus, ikiteisminis tyrimas pradėtas ir pagal LR BK 140 str. 1 d. (t. 1, b. l. 7). Pirminė nusikalstamos veikos kvalifikacija buvo patikslinta ir P. L. veiksmai kvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 1 d., 181 str. 2 d. (t. 1, b. l. 86). Tad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo pareiškimą, o tai, kad vėliau kito pirminė nusikalstamos veikos kvalifikacija, yra suprantama. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad dar pareiškime, prašydamas nubausti P. L. įstatymų numatyta tvarka, nukentėjusysis aiškiai nurodė, jog pirmiausia P. L. jį sumušė 2008-04-06, apie 23 val. 30 min., automobilyje trenkęs tris kartus kumščiu į veidą, o išlipus – spyrė vieną kartą į šoną (t. 1, b. l. 11-12). Kolegijos nuomone, tokiu būdu nukentėjusysis, jau pirmą kartą kreipdamasis į policiją, aiškiai ir suprantamai išreiškė savo valią dėl proceso pradėjimo bei tęsimo pagal LR BK 140 str. 1 d., todėl tokiais atvejais, nepriklausomai nuo to, kad įtarimas P. L. buvo pareikštas ir dėl LR BPK 407 str. numatytos veikos požymių, ikiteisminis tyrimas byloje yra atliekamas, o byla teisme nagrinėjama bendra tvarka. Bylą nagrinėjęs apygardos teismas įvertino surinktų įrodymų visetą pagrįstai P. L. pripažino kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d., nuosprendyje išdėstydamas tokią išvadą pagrindžiančius motyvus (t. 2, b. l. 27).

Netenkinamas apelianto prašymas švelninti nuteistajam bausmę. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, kaip tik vadovavosi LR BK 54 str., reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus ir nustatančiu, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečias bylos aplinkybes, privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Šiuo konkrečiu atveju buvo atsižvelgta į tai, kad P. L. padarė sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 5 d.), įvertinta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, taip pat nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, t. y. anksčiau teistas ir teistumas neišnykęs, pažymėtina, kad praeityje padarė analogiško pobūdžio nusikaltimus, kas įrodo, jog jis nepadarė jokių išvadų, yra linkęs nusikalsti, todėl pavojingas visuomenei.

Nors apeliantas skunde akcentuoja, jog neatsižvelgta į nusikalstamos veikos motyvus, tikslus ir paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, tačiau aukščiau nurodytos aplinkybės ir P. L. asmenybę charakterizuojantys duomenys paneigia gynėjo teiginį dėl neteisingos bausmės paskyrimo.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas P. L. bausmę vadovavosi LR BK 41 str. įtvirtina bausmės paskirtimi bei jame iškeltais uždaviniais: paskiriant nuteistajam už sunkų nusikaltimą švelnią bausmę, buvo laikomasi visų LR BK 41 str. 2 d. išvardintų nuostatų – siekiama paveikti P. L. taip, kad jis vėl nenusikalstų. Jis nubaustas trumpalaike laisvės atėmimo bausme, todėl turi realią galimybę įrodyti, ar pateisins teismo pasitikėjimą ir laikysis LR BK 41 str. įtvirtintų nuostatų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.