- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-07-31
- Bylos Nr.
- I-1944-121/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Šidagienė
- Pareiškėjas
- G. J., D. J., D. M., Ž. K., R. K., R. Ž., A. Š., A. L., O. J., T. M., T. Z., V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės kriminalinei tarnybos, Muitinės kriminalinei tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolės Šidagienė, sekretoriaujant Alicijai Ščerbaitei, dalyvaujant pareiškėjų atstovei Leokadijai Daujotaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J., D. J., D. M., Ž. K., R. K., R. Ž., A. Š., A. L., O. J., T. M., T. Z. ir V. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės kriminalinei tarnybos, Muitinės kriminalinei tarnybai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (MD prie FM), dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: G. J. – 15952,99 Lt, D. J. – 14362,58 Lt, D. M. – 11744,43 Lt, Ž. K. – 16909,30 Lt, R. K. – 16884,34 Lt, R. Ž. – 11571,55 Lt, A. Š. – 14361,53 Lt, A. L. – 14042,70 Lt, O. J. – 12569,17 Lt, T. M. – 7789,85 Lt, T. Z. – 15509,65 Lt, V. D. – 13569,65 Lt bei kiekvienam po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Paaiškina, jog yra muitinės pareigūnai, kuriems darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas bei Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 24 straipsnyje įtvirtinta, kad pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės nustatytas minimalios mėnesinės algos (MMA) dydis. Vyriausybė 2003-07-18, 2004-03-24, 2005-04-04 ir 2006-03-27 nutarimais patvirtino 430 litų dydžio MMA, taikomą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams, kai kitiems darbuotojams šis dydis nuolat augo. Mano, jog toks teisinis reguliavimas yra ydingas, nes diskriminuoja vienus darbuotojus kitų atžvilgiu. Didindama MMA vienai darbuotojų grupei, Vyriausybė pripažino, jog tai sąlygoja atitinkami ekonominiai veiksniai- kainų augimas, infliacija, ekonomikos augimas ir pan., tačiau tokiu būdu buvo pažeidžiami darbuotojų, kuriems toks dydis nesikeitė nuo 2003m., teisėti lūkesčiai (1t., b.l.3-12).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir paaiškina, jog, skaičiuodama darbo užmokestį pareiškėjams, vadovavosi galiojančiomis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, Valstybės tarnybos įstatymo ir Vyriausybės nutarimų nuostatomis, tad veikė teisėtai. Įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti vykdomi tol, kol jie nėra pakeisti ar panaikinti ar Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Konstitucijos 102 ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniai išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija nėra įgaliota spręsti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją, todėl įstatymai ir kiti teisės aktai laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol bus konstatuotas jų prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymui. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį prašomos priteisti sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (2t., b.l.190-192).
Trečiasis suinteresuotas asmuo – MD prie FM, reikšdamas nuomonę į skundą, prašo jį atmesti iš esmės tais pačiais, kaip ir atsakovės atsiliepime išdėstytais, motyvais, tai pat nurodo, jog pareiškėjai nepagrindžia, kuo pasireiškė neturtinė žala, kieno veiksmais ji padaryta, žalos dydžio. Toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes nenustatyti neteisėti veiksmai (2t., b.l.193-195).
Pareiškėjų atstovė Leokadija Daujotaitė, palaikydama atstovaujamųjų poziciją, teisme nurodė, jog pareiškėjai nesutinka, kad būtų pakeista skunde nurodyta šalių procesinė padėtis, t.y., atsakove byloje turi būti laikoma Valstybė, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis paliekant Vyriausybę bei LR finansų ministeriją. Dėl skundo esmės paaiškino, kad, nors Konstitucinis Teismas ir konstatavo, jog Vyriausybės nutarimai neprieštaravo Konstitucijai, bet pareiškėjai palaiko savo nuomonę, kad, gerėjant šalies ekonomikai ir augant infliacijai, jie turėjo teisę tikėtis, kad jų darbo užmokestis didės, tuo labiau, kad Vyriausybės 2006-03-27 nutarimu Nr.298 vienai valstybės tarnautojų grupei buvo padidintas minimalus valandinis atlygis, o MMA liko toks pat.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Dėl tinkamų proceso šalių.
Pareiškėjų atstovė teismo posėdyje išreiškė nesutikimą su teismo 2006-11-14 nutartyje išdėstytais patvarkymais dėl proceso šalių bei prašo atsakove laikyti Lietuvos valstybę, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis – Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir Lietuvos Respublikos finansų ministeriją.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 37 str. 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė keisti skunde nurodytų šalių procesinę padėtį, jeigu skunde pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas. Skunde teisinis reikalavimo pagrindas nenurodytas, tačiau iš jo motyvų matyti, jog pareiškėjai pirmu reikalavimu siekia prisiteisti darbo užmokestį, t.y., reikalavimas keliamas iš tarnybos santykių, o tokios kategorijos ginčuose tinkamas atsakovas yra darbdavys, šiuo atveju- Muitinės kriminalinė tarnyba. Atsižvelgus į ginčo pobūdį, Lietuvos valstybė atsakove negali būti, nes ji yra atskiras teisės subjektas, valdžios funkcijas įgyvendinantis per tam įstatymo įgaliotas institucijas. Formuodamas administracinių teismų praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog sutapatinti valstybę ir atskiras jos institucijas, kaip teisės subjektus, negalima nei materialine, nei procesine prasme (nutartys Nr.A12-219-2004, Nr.A14-2166/2006). Sistemiškai aiškinant ABTĮ 15 ir CK 6.271-6.273 straipsnius, taip pat matyti, kad atsakovu administracinėse bylose, kaip taisyklė, yra a) valstybinio administravimo subjektai; b) savivaldybių administravimo subjektai, gi pačią Valstybę laikyti tokiu subjektu nėra pagrindo. Vienintelė pagal šias teisės normas išimtis, kuomet atsakove šios kategorijos bylose gali būti traukiama Valstybė, yra bylos dėl žalos atlyginimo.
Dėl antrojo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pasakytina, jog pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 ir 6.273 str. 1 dalis bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2001-07-26 nutarimu Nr.932 tokiose bylose atstovauti valstybę įgaliojo valstybinio administravimo subjektus, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Taigi, atsižvelgus į skundo argumentaciją, šio reikalavimo dalyje atsakove trauktina Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės kriminalinės tarnybos.
Dėl Vyriausybės ir FM, kaip trečiųjų suinteresuotų asmenų statuso, jau pasisakyta 2006-11-14 nutartyje, kurios argumentaciją teismas palaiko. Pareiškėjų atstovė, koks yra šių institucijų suinteresuotumas byloje teismo posėdyje nenurodė, todėl minėti subjektai procesinio statuso byloje pagrįstai neturi.
Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjai yra valstybės tarnautojai, tarnavę ir tebetarnaujantys Muitinės kriminalinėje tarnyboje. Nagrinėjamu atveju ginčas keliamas dėl darbo užmokesčio nepriemokos, kuri, anot pareiškėjų, susidarė dėl taikyto MMA dydžio - 430 litų (nuo 2003m. rugsėjo iki 2006m. gegužės mėnesio), kai tuo tarpu kitų kategorijų darbuotojams šis dydis nuolat augo. Taigi, ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.IX-855, priimto 2002-04-23, 23 str. 1 dalis, kuri nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, kuriame buvo įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos.
Vyriausybė 2003-07-18 nutarimu Nr.937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtino nuo 2003-09-01 minimaliąją mėnesinę algą – 430 litų, taikomą valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Vėlesniais nutarimais- 2004-03-24 nutarimu Nr.316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, 2005-04-04 nutarimu Nr.361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir 2006-03-27 nutarimu Nr.298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“- minimali mėnesinė alga buvo didinama dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, tačiau valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams MMA dydis liko nepakitęs. Šiais nutarimais vadovaudamasi, atsakovė skaičiavo darbo užmokestį pareiškėjams.
Konstitucinis Teismas, spręsdamas minėtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, 2007-03-20 nutarimu konstatavo, jog Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr.937 1, 2 punktai, 2004-03-24 nutarimo Nr.316 1, 2 punktai, 2005-04-04 nutarimo Nr.361 1, 2 punktai ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr.298 1 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė MMA negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o būtent jos 29 str. 1 ir 48 str. 1 dalių nuostatoms. Konstitucinis Teismas, pasirėmęs valstybės tarnybos teisinių santykių istoriškai susiklosčiusio teisinio reguliavimo analize, nacionaliniais bei tarptautiniais teisės aktais - Europos socialine chartija, Tarptautinės darbo organizacijos 1970 m. birželio 22 d. konvencija „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“, Europos Bendrijos steigimo sutartimi, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencija ir kt., pažymėjo, jog, kad ir kaip teisės aktuose būtų vadinami minimalusis valandinis atlygis ir MMA, šių teisės institutų paskirtis per definitionem yra nustatyti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį dirbančio asmens minimalųjį darbo užmokestį (atitinkamai per valandą ar per mėnesį), kuris, mokamas periodiškai, leistų užtikrinti to asmens ir jo išlaikomų šeimos narių minimalius socialiai priimtinus poreikius. Taigi, tiek minimalusis valandinis atlygis, tiek MMA yra teisinė garantija, kad samdomam darbuotojui nebus mokamas darbo užmokestis, mažesnis už valstybės nustatytus minimalusis valandinis atlygis ir MMA, kita vertus, minimalusis valandinis atlygis ir MMA yra ne tik minėta teisinė garantija, bet gali būti ir socialinės inžinerijos priemonė, t.y. galimybė MMA diferencijuoti skirtingoms darbuotojų grupėms. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog ES valstybėse narėse, kaip ir kitose Europos valstybėse, yra laikomasi principinės nuostatos, jog nustatomi minimalusis valandinis atlygis ir (arba) MMA (ir apskritai mėnesinis darbo užmokestis) gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įvairius veiksnius ir jie nebūtinai turi būti vienodi visiems. Prieita išvados, jog ginčytu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą MMA, kurią atitinkamu laikotarpiu buvo nustačiusi Vyriausybė (Valstybės žinios, 2007-03-24, Nr.34-1244).
Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, jog, Konstituciniam Teismui pripažinus, kad teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjams buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai, teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės Muitinės kriminalinės tarnybos skunde nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką nėra, konstituciniai proporcingumo, teisėtų lūkesčių ir visų asmenų lygybės principai pažeisti nebuvo.
Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą pasakytina, jog šis reikalavimas neargumentuotas, tačiau matyti, jog jis siejamas su darbo užmokesčio nepriemoka, taigi, yra išvestinis, todėl jis, nenustačius civilinės atsakomybės pagrindų (CK 6.271 str.), taip pat atmestinas.
Prašymas priteisti teismo išlaidas netenkintinas, nes sprendimas priimamas ne pareiškėjų naudai (ABTĮ 44 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo priteisti teismo išlaidas netenkinti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.