Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Žindulienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarimo, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 187 str. 2 d. ir nubaustas 120 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nubaustas už tai, kad jis 2016 m. gegužės 27 d., 14.30 val., (duomenys neskelbtini), savo namų kieme, nevykdė Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK VPS tyrėjo V. P. teisėtų reikalavimų pasitraukti į šalį ir netrukdyti sulaikinėti V. P., trukdė policijos pareigūnui vykdyti tiesiogines savo pareigas. Šiais veiksmais A. V. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Viena iš teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. V. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. V. nevykdė policijos pareigūno V. P. teisėtų reikalavimų pasitraukti į šalį ir netrukdyti sulaikinėti V. P., žodžiais ir veiksmais (stumdydamas pareigūną ir liepdamas V. P. nieko nepasakoti) trukdė policijos pareigūnui vykdyti tiesiogines savo pareigas.

Pagal ATPK 187 str. 1 d. administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, kai nevykdo policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo. Nors apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnas V. P. melavo, jog buvo stumdomas ir atsitrenkdavo į V. P., tačiau šiuos apeliacinio skundo teiginius paneigia byloje esanti medžiaga. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjas V. P. tiek tarnybiniame pranešime (5 b. l.), tiek ir apklaustas teisme nukentėjusiuoju (48–49 b. l.) patvirtino, kad A. V. jį stumdė savo kūnu į šalį nuo vyriškio, kurį jis bandė sulaikyti, jog jis stumdomas A. V. ir atsitrenkdamas į V. P., kurio rūbai buvo tepaluoti, susitepė savo tarnybinius marškinius. Tai, kad A. V. pečiu pastūmė policijos pareigūną, paaiškinime (8 b. l.) nurodė ir V. P.. Jis taip pat paaiškino, jog A. V. pastūmė policijos pareigūną, kuris atsirėmė į jį ir jis, dešine ranka stumdamas į krūtinę, policijos pareigūną nuo savęs atstūmė, jog jis buvo visas tepaluotas, todėl pareigūnas nuo jo išsitepė tepalais. Šias V. P. nurodytas aplinkybes patvirtina fotonuotrauka (7 b. l.), kurioje matyti V. P. išpurvinti tarnybiniai marškinėliai ties kairiuoju ir dešiniuoju petimi. V. P. taip pat nurodė, kad A. V. jam liepė nieko policijos pareigūnui nesakyti ir eiti tolyn. Tokias aplinkybes nurodė ir V. P.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti policijos pareigūno, vykdžiusio tarnybines pareigas, parodymais. Policijos pareigūno nurodytos įvykio aplinkybės tarnybiniame pranešime, dėstomos įvykio aplinkybės per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių policijos pareigūnas būtų šališkas, suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus, tuo labiau, kad apklausiant nukentėjusiuoju pirmosios instancijos teisme, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal ATPK 187² str. (46 b. l.). Nors teisme duodamas parodymus V. P. parodė, kad A. V. pareigūno nestumdė ir jam neliepė neklausyti pareigūno nurodymų, tačiau šiuos liudytojo parodymus paneigia anksčiau aptarti ir įvertinti jo paties paaiškinimai bei kiti įrodymai. Visuma paminėtų aplinkybių patvirtina, kad A. V. nevykdė policijos pareigūno teisėtų reikalavimų ir trukdė policijos pareigūnui vykdyti tiesiogines savo pareigas ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 187 str. 2 d.

Pažymėtina, jog ATPK 187 str. 2 d. dispozicija nėra blanketinė, todėl pakanka tų pažeidimo požymių, kurie buvo nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole. A. V. veikos kvalifikavimui taip pat neturi įtakos jo nurodytos aplinkybės dėl tariamų pareigūno veiksmų neteisėtumo. Manydamas, kad pareigūno veiksmai yra neteisėti ar viršijo jo įgaliojimų ribas, asmuo galėjo juos skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ATPK nenumato galimybės pradėti ikiteisminį tyrimą administracinėje byloje nukentėjusiojo atžvilgiu. O be to, šioje byloje yra svarstomas ne pareigūno V. P., o A. V. veiksmų neteisėtumo klausimas, tai objektyviai įrodyta.

Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savavališkai be jokio prašymo pripažino V. P. nukentėjusiuoju net nepaklausdamas, ar šis būti nukentėjusiuoju nori, ar jam yra padaryta kokia nors žala. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. V. stumdė policijos pareigūną kitų asmenų akivaizdoje, kad dėl jo veiksmų buvo išpurvinti pareigūno tarnybiniai marškinėliai. Taigi dėl neteisėtų A. V. veiksmų V. P. patyrė žalą, kas teismui leidžia pagrįstai manyti, jog V. P. nagrinėjamu atveju atitinka ATPK 273 str. įtvirtintus nukentėjusiojo asmens požymius ir jis pagrįstai pripažintas nukentėjusiuoju.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad Šiaulių apygardos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. b ir c p.p., perduodamas bylą nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui. Pažymima, kad apelianto teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, gintis pačiam arba padedamam savo paties pasirinkto gynėjo, nebuvo pažeista. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (47–51 b. l.), A. V. buvo išaiškintos jo procesinės teisės ir pareigos, bylos nagrinėjimo metu dalyvavo A. V. atstovas, tiek apeliantas, tiek ir jo atstovui buvo suteikta teisė reikšti nušalinimus, prašymus, taip pat ir pareikšti prašymus suteikti laiko pasiruošti gynybai, užduoti klausimus proceso dalyviams, pasakyti savo baigiamąsias kalbas. Taip pat nebuvo pažeista A. V. teisė, kad bylą nagrinėtų nešališkas, bylos baigtimi nesuinteresuotas teismas. Kadangi Pakruojo rajono apylinkės teismo teisėjai nuo A. V. administracinės bylos nagrinėjimo nusišalino, Šiaulių apygardos teismo pirmininkas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi (35 b. l.) perdavė bylą nagrinėti kitam apylinkės teismui, esančiam Šiaulių apygardos teismo veiklos teritorijoje – Kelmės rajono apylinkės teismui. Kuriam konkrečiai apylinkės teismui turi būti perduoda nagrinėti byla, įstatymas nenumato, todėl apelianto teiginys, kad be jokio pagrindo jo administracinė byla nebuvo perduota nagrinėti Šiaulių apylinkės teismui, o perduota Kelmės rajono apylinkės teismui, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad A. V. kaltė padarius pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d., yra visiškai įrodyta, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visetu išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Kelmės rajono apylinkės teismo 206 m. liepos 22 d. nutarimas teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 22 d. nutartį nepakeistą ir A. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.