- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-01
- Bylos Nr.
- 2A-115-773/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16333-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- R. J., Vilniaus teritorinei
- Ieškovas
- Vilniaus teritorinės
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J., atstovaujamo advokatės N. R., apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus teritorinės darbo biržos ieškinį atsakovui R. J. dėl išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu, priteisimo ir pagal R. J. priešieškinį atsakovams Vilniaus teritorinei darbo biržai, uždarajai akcinei bendrovei „Transekspedicija“, uždarajai akcinei bendrovei „LDV UNIO“ dėl trišalės sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo R. J. 738,53 Eur išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu. Nurodė, kad ieškovė, atsakovas R. J. ir atsakovo darbdavys UAB „Transekspedicija“ 2012 m. lapkričio 19 d. sudarė trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo įgyti kelių transporto priemonių vairuotojo vežančio krovinius kompetenciją, o ieškovė įsipareigojo išduoti mokymo kuponą, t. y. sumokėti už suteiktą profesinį mokymą. Pažymėjo, kad atsakovas R. J. nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. baigė profesinį mokymą, įgijo numatytą kompetenciją ir toliau liko dirbti UAB „Transekspedicija“. Pagal 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo kuponą ieškovė apmokėjo profesinio mokymo teikėjui UAB „LDV UNIO“ 738,53 Eur už atsakovui suteiktą profesinį mokymą. Pasak ieškovės, atsakovas R. J. 2013 m. kovo 19 d. nutraukė darbo sutartį su UAB „Transekspedicija“ savo iniciatyva, nors pagal sudarytos sutarties sąlygas to daryti negalėjo be svarbių priežasčių šešis mėnesius nuo įsidarbinimo, todėl turi atlygtini ieškovei patirtas išlaidas – 738,53 Eur.Atsakovas R. J. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2012 m. lapkričio 19 d. trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį dėl atsakovui suteiktų profesinio mokymo paslaugų negaliojančia nuo jos sudarymo momento, atitinkamai pripažįstant negaliojančiais šios sutarties pagrindu išduotus: 2012 m. lapkričio 20 d. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo kuponą, 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo sutartį tarp bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo ir profesinio mokymo teikėjo, taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei sumokėtas pagal mokymo kuponą lėšas. Atsakovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. kovo 19 d. dirbo UAB „Transekspedicija“ vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose. Atsakovo teigimu, 2012 m. rugpjūčio mėnesį, jam dar dirbant UAB „Transekspedicija“, jis buvo informuotas, kad UAB „LDV UNIO“ įmonėje bus organizuojami profesinio tobulinimo kursai. Nurodė, kad minėtuose kursuose jis buvo vieną ar du kartus, išlaikė baigiamąjį egzaminą. Pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio mėnesį UAB „Transekspedicija“ nurodė pasirašyti ant trišalės mokymosi ir įdarbinimo sutarties, bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo kupono, mokymo sutarties tarp bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo ir profesinio mokymo teikėjo. Nurodė, kad tuo metu pateiktose pasirašyti sutartyse nebuvo įrašyta sutarties sudarymo data, atsakovui buvo paaiškinta, jog pasirašius sutartis už mokymus mokėti nereikės. Atsakovo teigimu, jis nesikreipė į teritorinę darbo biržą ir nepildė 2012 m. spalio 9 d. darbo ieškančio asmens kortelės, nes 2012 m. spalio 6 d. – 2012 m. spalio 15 d. laikotarpiu buvo komandiruotėje užsienyje. Pasak atsakovo, jo parašai 2012 m. spalio 9 d. darbo ieškančio asmens kortelėje ir profesinio mokymo lankomumo apskaitos žurnale gali būti suklastoti, nurodytas tikrovės neatitinkantis jo gyvenamosios vietos adresas. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. jis negalėjo mokytis UAB „LDV UNIO“, nes iš pateiktų atsakovo darbo grafikų matyti, jog tuo metu jis buvo išvykęs į komandiruotes užsienyje. Atsakovo įsitikinimu, trišalė sutartis turėtų būti pripažinti niekine, nes sudaryta pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus ir sudaryta nesąžiningai (CK 1.80 straipsnis). Ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža atsiliepime į atsakovo R. J. priešieškinį prašė jį atmesti. Pažymėjo, kad pats atsakovas R. J. sąmoningai pateikė ieškovei informaciją apie savo gyvenamosios vietos adresą, nurodydamas, jog gyvena (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė turėjo teisę jį užregistruoti. Be to, atsakovas neinformavo ieškovės apie pasikeitusį gyvenamosios vietos adresą, todėl elgėsi nesąžiningai. Nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą kildina iš 2012 m. lapkričio 19 d. trišalės profesinio mokymo ir įdarbinimo sutarties 3.5.4. punkto pažeidimo, o ne iš darbo ieškančio asmens kortelės, kuri, atsakovo teigimu, yra suklastota. Pažymėjo, kad atsakovas pateikė darbo grafiko lentelę už 2012 metus su UAB „V. T.“ rekvizitais, todėl šiais įrodymais negalima vadovautis. Atsakovė UAB „Transekspedicija“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį tenkinti, priešieškinį atmesti. Nurodė, kad su atsakovu R. J. darbo sutartis buvo sudaryta 2011 m. spalio 25 d. ir atsakovas pradėjo dirbti vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose. Pažymėjo, kad atsakovė UAB „Transekspedicija“ 2012 m. rugsėjo 24 d. parengė atsakovui R. J. įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą. Pažymėjo, kad ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža, atsakovas R. J. ir UAB „Transekspedicija“ 2012 m. lapkričio 19 d. sudarė trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo nenutraukti darbo sutarties šešis mėnesius po šios sutarties sudarymo, tačiau atsakovas 2013 m. kovo 15 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo. Atsakovė UAB „LDV UNIO“ atsiliepimu į ieškinį prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytais pagrindais ir motyvais, priešieškinį atmesti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovo R. J. ieškovės Vilniaus teritorinės darbo biržos naudai 738,53 Eur išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo R. J. UAB „LDV UNIO“ naudai 895,40 Eur turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir UAB „Transekspedicija“ naudai 59,78 Eur turėtų bylos nagrinėjimo (kelionės) išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovas R. J. 2012 metais dirbo UAB „Transekspedicija” vairuotojo–ekspeditoriaus pareigose ir tuo metu neturėjo tinkamos darbinės kvalifikacijos vykdyti krovinių pervežimą tarptautiniais maršrutais, todėl UAB „Transekspedicija“ 2012 m. rugsėjo 24 d. įspėjo atsakovą apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, jeigu atsakovas neįgis reikalaujamos kvalifikacijos. Nustatė ir tai, kad 2012 m. lapkričio 19 d. atsakovas R. J., ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža ir UAB „Transekspedicija” pasirašė trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį. Pagal nurodytą sutartį ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža įsipareigojo apmokėti atsakovo mokymosi išlaidas, UAB „Transekspedicija” įsipareigojo nepanaikinti atsakovo darbo vietos 12 mėnesių nuo darbo sutarties sudarymo dienos, atsakovas R. J. įsipareigojo nenutraukti darbo santykių su UAB „Transekspedicija” šešis mėnesius po mokymų pabaigimo. Teismas sprendė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1780-833/2016 įsiteisėjusiu sprendimu buvo išnagrinėtos analogiškos aplinkybės atsakovo R. J. priešieškinio reikalavimams, todėl nurodytoje byloje priimtas sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtoje civilinėje byloje 2016 m. liepos 8 d. sprendimu atmetė ieškovo T. V. ieškinį dėl trišalės profesinio mokymo ir įdarbinimo sutarties teisėtumo ir sumokėtų išlaidų pagal ginčijamą sutartį išmokėjimo. Ieškovas T. V. šiuo ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2012 m. lapkričio 19 d. trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ieškovui T. V. suteiktų profesinio mokymo paslaugų, atitinkamai pripažįstant negaliojančiais šios sutarties pagrindu išduotus 2012 m. lapkričio 20 d. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo kuponą, 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo sutartį tarp bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo ir profesinio mokymo teikėjo Nr. 12, grąžinti atsakovui Vilniaus teritorinei darbo biržai sumokėtas pagal mokymo kuponą lėšas. Teismas nustatė, kad ieškovė, vykdydama ginčijamą sutartį, 2012 m. lapkričio 20 d. atsakovui R. J. išdavė mokymo kuponą, pagal kurį paskyrė 738,53 Eur profesinio mokymo teikėjui UAB „LDV UNIO“ už atsakovui suteiktas profesinio mokymo paslaugas. Nustatė ir tai, kad 2012 m. lapkričio 20 d. atsakovas ir mokymo teikėjas UAB „LDV UNIO“ sudarė mokymo sutartį tarp bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo ir profesinio mokymo teikėjo Nr. 23. Mokymo teikėjas 2012 m. gruodžio 4 d. atsakovui išdavė pažymėjimą Nr. 1, kuriuo patvirtino, kad atsakovas baigė profesinį mokymą ir įgijo numatytą kompetenciją. Nurodė, kad ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža 2012 m. gruodžio 4 d. su mokymo teikėju UAB „LDV UNIO“ pasirašė paslaugų priėmimo–perdavimo aktą ir 2013 m. sausio 11 d. pervedė UAB „LDV UNIO“ 738,53 Eur už atsakovo profesinį mokymą. Teismas nustatęs, kad atsakovas R. J. 2013 m. kovo 19 d. savo iniciatyva nutraukė darbo sutartį su UAB „Transekspedicija“, padarė išvadą, jog atsakovas darbo sutartį nutraukė nepraėjus šešiems mėnesiams nuo įsidarbinimo savo noru ir taip pažeidė ginčo sutarties 3.5.4. punktą.Teismas sprendė, kad ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža įrodė, jog atsakovui R. J. buvo suteiktos kvalifikacijos kėlimo paslaugos, už kurias apmokėjo ieškovė. Pažymėjo, kad pats atsakovas pripažino, jog buvo 1 ar 2 dienas mokymo kursuose, kurie buvo 2012 m. rugpjūčio mėnesį. Teismo įsitikinimu, atsakovui tinkamai neįvykdžius pasirašytos trišalės sutarties, t. y. nutraukus darbo sutartį nepraėjus šešių mėnesių terminui, jam kyla prievolė atlyginti ieškovės patirtas atsakovo R. J. mokymo išlaidas (sutarties 3.5.5. punktas, CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas, patenkinęs ieškinį, priešieškinio reikalavimus atmetė.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. J., atstovaujamas advokatės N. R., prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė procesines teisės normas nepasisakydamas dėl dalies priešieškinyje nurodytų aplinkybių, t. y. teismas visiškai nepasisakė dėl galimo 2012 m. lapkričio 19 d. trišalės sutarties ankstesnio pasirašymo momento ir tinkamo atsakovo supažindinimo su sutarties sąlygomis (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Atsakovo teigimu, nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. kovo 19 d. jis dirbo UAB „Transekspedicija“ vairuotoju–ekspeditoriumi ir 2012 m. rugpjūčio mėnesį buvo informuotas, kad bus organizuojami profesinio tobulinimo kursai UAB „LDV UNIO“. Nurodė, kad minėtuose kursuose rugpjūčio mėnesį atsakovas dalyvavo vos vieną ar du kartus, išlaikė baigiamąjį egzaminą. Pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio mėnesį darbdavys UAB „Transekspedicija“ pateikė atsakovui pasirašyti ginčo sutartį, bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo kuponą, mokymo sutartį tarp bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo ir profesinio mokymo teikėjo, tačiau ant šių dokumentų nebuvo nurodyta jų surašymo data. Be to, atsakovui R. J. buvo paaiškinta, kad už mokymus mokėti nereikės, į sutartis jis neįsigilino.Teismas nepasisakė dėl galimai neteisėtai atsakovo R. J. vardu užpildytos 2012 m. spalio 9 d. darbo ieškančio asmens kortelės. Pažymėjo, kad atsakovas asmeniškai į Vilniaus teritorinę darbo biržą nesikreipė, nepildė darbo ieškančio asmens kortelės. Atsakovo teigimu, jis negalėjo registruotis Vilniaus teritorinėje darbo biržoje, nes nuo 2012 m. spalio 6 d. iki 2012 m. spalio 15 d. buvo komandiruotėje užsienyje. Pažymėjo, kad tiek minėtoje kortelėje, tiek kituose dokumentuose buvo nurodytas klaidingas atsakovo gyvenamosios vietos adresas. Atkreipė dėmesį, kad neva atsakovo nurodytas gyvenamosios vietos adresas ((duomenys neskelbtini)) sutampa su atsakovo UAB „LDV UNIO“ padalinio adresu. Be to, Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu, priimtu šioje byloje, kuris vėliau buvo panaikintas, pagrįstai nustatė, kad 2012 m. spalio 9 d. darbo ieškančio asmens kortelė gali būti suklastota. Pažymėjo, kad į bylą pateikta 2016 m. balandžio 26 d. specialisto išvada patvirtina, jog 2012 m. spalio 9 d. darbo ieškančio asmens kortelėje pasirašė ne atsakovas. Teismas neįvertino atsakovo R. J. argumentų, kad ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. atsakovas negalėjo dalyvauti mokymuose, nes tuo metu buvo komandiruotėje užsienyje. Pažymėjo, kad pagal UAB „Transekspedicija“ darbo grafiką atsakovas nedirbo tik 2012 m. lapkričio 21–23 d., o nuo 2012 m. lapkričio 24 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., bei nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 3 d. vairavo darbdaviui priklausančias transporto priemones. Teismas turėjo įvertinti, kad atsakovui R. J. neprisiregistravus darbo biržoje, nebuvo teisinio pagrindo su juo sudaryti ginčijamą trišalę sutartį (Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. Al-49, toliau – Aprašas, 20.2.1. punktas). Be to, mokymuose jis realiai nedalyvavo. Apelianto vertinimu, sudarant ginčo sutartį buvo pažeisti sutarčių sudarymo reikalavimai, teisingumo, sąžiningumo principai, netinkamai pritaikytos Užimtumo rėmimo įstatymo nuostatos, bei abejotinų dokumentų pagrindu atsakovui R. J. buvo išduotas pažymėjimas, kurio pagrindu ir reikalaujama skolos priteisimo.Teismas neatsižvelgė į tai, kad galimai ieškovės ir atsakovių UAB „Transekpedicija“, UAB „LDV UNIO“ veiksmai buvo nesąžiningi ir neteisėti atsakovo atžvilgiu. Pažymėjo, kad ieškovės nurodytu mokymų laikotarpiu atsakovas vykdė darbines funkcijas, jam buvo mokamas darbo užmokestis. Be to, kursai vyko ne ieškovės nurodytu laikotarpiu, o 2012 m. rugpjūčio mėnesį, todėl atsakovas faktiškai dirbo šešis mėnesius po kursų pabaigos. Teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1780-833/2016 priimtu sprendimu, kuriame buvo konstatuota, kad mokymo kursų nelankymas neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl atsakovo kvalifikacijos įgyjimo. Atsakovo įsitikinimu, ginčijama sutartis turėtų būti pripažinta niekine, nes sudaryta pažeidžiant imperatyvius įstatymo reikalavimus, sudaryta nesąžiningai (CK 1.80 straipsnis). Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1780-833/2016 priimtu sprendimu, kuriame teismas konstatavo, kad privalomas darbuotojų lankomumas keliant kvalifikaciją nėra reglamentuotas, o apie tai, ar darbuotojas įgijo reikiamą kvalifikaciją sprendžia už mokymus atsakingas asmuo. Minėtoje byloje taip pat buvo konstatuota, kad ieškovui T. V. mokymosi paslaugos buvo suteiktos. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ginčo sutartis buvo pasirašyta 2012 m. rugpjūčio mėnesį, nes tuo metu jis nebuvo gavęs įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą. Pasak ieškovės, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo sutarties turinys prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.80 straipsnis). Pažymėjo, kad ginčo sutartis buvo sudaryta atsakovo interesais, siekiant jam suteikti reikiamą kvalifikaciją, kad jis galėtų tęsti darbą UAB „Transekspedicija“. Be to, apeliantas nepagrįstai remiasi Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimu, nes šis sprendimas buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Transekspedicija“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „LDV UNIO“, atstovaujama advokato T. Z., prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovas R. J. neįrodė sutarčių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms fakto, o procedūriniai pažeidimai sudarant sutartį nelemia sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu. Šiuo aspektu nurodė, kad pats apeliantas patvirtino, jog pasirašomų sutarčių neskaitė, vadinasi, nesidomėjo ir sutarčių sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Be to, net ir pripažinus sutartis negaliojančiomis apeliantui liktų sutarčių rezultatas – tiek perteiktos žinios, tiek mokymų baigimą patvirtinantis pažymėjimas, kurį jis gali naudoti įsidarbindamas kitose įmonėse. Pažymi, kad priešieškinio patenkinimas iš esmės lemtų neatlygintiną mokymo paslaugų perdavimą atsakovui.Atsakovas R. J. neįrodė, kad mokymai vyko 2012 m. rugpjūčio mėnesį, o ne 2012 m. lapkričio mėnesį. Pažymėjo, kad mokymai pagal Kelių transporto priemonių vairuotojų vežančių krovinius kvalifikacijos tobulinimo neformalaus mokymo programą pradėti vykdyti nuo 2012 m. lapkričio 21 d., o iki minėtos datos, įskaitant 2012 m. rugpjūčio mėnesį, jokie mokymai pagal šią programą nebuvo vykdomi. Be to, mokymų datą jau nustatė Vilniaus apygardos teismas minėtoje civilinėje byloje 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi.Atsakovės UAB „LDV UNIO“ teigimu, aplinkybė, kad darbo ieškančio asmens kortelėje yra ne apelianto parašas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl sandorių galiojimo. Pažymėjo, kad teisės aktai įspėtų apie atleidimą iš darbo asmenų kvalifikacijos kėlimą ir tokio kėlimo finansavimą sieja būtent su įspėjimo apie atleidimą iš darbo faktu, o toks faktas byloje yra įrodytas. Nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo sutartį darbdavys jam pateikė pasirašyti 2012 m. rugpjūčio mėnesį. Pažymėjo, kad visuose atsakovo nurodytuose dokumentuose yra nurodytos jų surašymo datos. Apeliantas, būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, privalėjo tokių dokumentų nepasirašyti, jei juose nurodytos neteisingos dokumentų parengimo datos. Be to, atsakovas nepagrįstai remiasi anksčiau šioje byloje priimtu sprendimu, kuris apeliacinės instancijos teismo buvo panaikintas. Atsakovo R. J. argumentas, kad ginčo dokumentuose nurodytas ne tas jo gyvenamosios vietos adresas, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Pažymėjo, kad atsakovas R. J. tiek trišalėje sutartyje, tiek mokymo sutartyje savo parašu patvirtino tą patį savo gyvenamosios vietą adresą. Atsakovo argumentai dėl kursų lankomumo taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Šiuo aspektu nurodė, kad pats atsakovas pripažįsta, kad jis laikė ir išlaikė baigiamąjį egzaminą. Be to, kvalifikaciją patvirtina asmeniui išduotas diplomas, o ne paskaitų lankomumo rodikliai. Atmestinas kaip neįrodytas atsakovo R. J. apeliacinio skundo argumentas, kad išeidamas iš darbo jis turėjo pagrindo manyti, jog jau atidirbo 6 mėnesius. Pažymėjo, kad atsakovo pozicija yra prieštaringa, nes jis teigia, jog pasirašomų dokumentų neskaitė, tačiau kartu teigia, kad išeidamas iš darbo žinojo apie prisiimtą prievolę išdirbti UAB „Transekspedicija“ 6 mėnesius. Pasak atsakovo, ši aplinkybė rodo, kad apeliantas vis dėlto skaitė dokumentus ir žinojo, kokias prievoles prisiima.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.Civilinėje byloje sprendžiama dėl išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu, priteisimo ir dokumentų, kurių pagrindu buvo suteiktas profesinis mokymas, pripažinimo negaliojančiais (CK 1.80 straipsnis, 2.256 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas R. J., ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža ir atsakovo darbdavys UAB „Transekspedicija” 2012 m. lapkričio 19 d. sudarė trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. J. įsipareigojo iki 2012 m. gruodžio 4 d. įgyti kelių transporto priemonių vairuotojo vežančio krovinius kompetenciją ir nenutraukti darbo santykių su UAB „Transekspedicija” šešis mėnesius po mokymų pabaigimo (sutarties 3.5.4. punktas, 1 t., b. l. 9–12). Ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža 2012 m. lapkričio 20 d. atsakovui išdavė mokymo kuponą, pagal kurį paskyrė 738,53 Eur profesinio mokymo teikėjui UAB „LDV UNIO“ už atsakovui suteiktas profesinio mokymo paslaugas (1 t., b. l. 13–14). Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 20 d. atsakovas ir UAB „LDV UNIO“ sudarė mokymo sutartį tarp bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo ir profesinio mokymo teikėjo ir UAB „LDV UNIO“ 2012 m. gruodžio 4 d. atsakovui išdavė mokymų baigimo pažymėjimą (1 t., b. l. 15–17). Ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža 2012 m. gruodžio 4 d. su mokymo teikėju UAB „LDV UNIO“ pasirašė paslaugų priėmimo–perdavimo aktą ir 2013 m. sausio 11 d. pervedė UAB „LDV UNIO“ 738,53 Eur už atsakovo profesinį mokymą (1 t. b. l. 24–27). Ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo R. J. 738,53 Eur išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu, motyvuodama tuo, kad atsakovas pažeidė minėtą trišalę sutartį, nes darbo santykius su UAB „Transekspedicija” nutraukė nepraėjus šešiems mėnesiams po mokymo pabaigos (sutarties 3.5.4. punktas). Atsakovas R. J. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis 2012 m. lapkričio 19 d. trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį, 2012 m. lapkričio 20 d. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo kuponą, 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo sutartį. Atsakovas teigė, kad minėti dokumentai negalėjo būti su juo sudaryti, jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidžia viešąją tvarką ir gerą moralę (CK 1.80 straipsnis, 1.81 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad atsakovui R. J. buvo suteiktos kvalifikacijos kėlimo paslaugos, už kurias apmokėjo ieškovė, todėl atsakovui tinkamai neįvykdžius pasirašytos trišalės sutarties, t. y. nutraukus darbo sutartį nepraėjus šešių mėnesių terminui, jam kyla prievolė atlyginti ieškovės patirtas atsakovo R. J. mokymo išlaidas (sutarties 3.5.5. punktas, CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl ieškovės Vilniaus teritorinės darbo biržos reikalavimo priteisti mokymo išlaidas pagrįstumo, pirmiausia įvertintini apelianto argumentai dėl ginčijamos trišalės sutarties pripažinimo niekiniu sandoriu, kaip prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir sudarytu be teisinio pagrindo (CK 1.80 straipsnis). Apelianto teigimu, byloje įrodyta, kad 2012 m. spalio 9 d. darbo ieškančio asmens kortelėje yra ne atsakovo parašas, vadinasi, jis nebuvo registruotas darbo biržoje, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatomis, su juo negalėjo būti sudaryta trišalė sutartis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 ir joje nurodyta praktika). Teisėjų kolegija nustatė, kad 2012 m. lapkričio 19 d. trišalė profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Užimtumo rėmimo įstatymo ir Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. Al-49 (toliau – Aprašas) nuostatomis. Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.) buvo numatyta, kad trišalė sutartis sudaroma tarp teritorinės darbo biržos, darbdavio, kuris įdarbins ar paliks darbuotoją jo darbovietėje, ir bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo dėl bedarbio įdarbinimo į laisvą darbo vietą ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo pasilikimo dirbti jo darbovietėje. Aprašo 20 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 22 d.) buvo įtvirtinta, kad mokytis pagal formaliojo ar neformaliojo profesinio mokymo programas gali būti siunčiami atitinkantys profesinio mokymo programos reikalavimus, o Trišalės profesinio mokymo ir įdarbinimo sutarties sudarymo atveju – ir darbdavių reikalavimus, šie asmenys: 20.1. bedarbiai, nustatyta tvarka įsiregistravę darbo biržoje; 20.2. įspėti apie atleidimą iš darbo darbuotojai, gavę įspėjimą apie atleidimą iš darbo ir nustatyta tvarka įsiregistravę darbo biržoje. Taigi, trišalė profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartis galėjo būti sudaryta su bedarbiais arba su asmenimis įspėtais apie atleidimą iš darbo.Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė UAB „Transekspedicija” 2012 m. rugsėjo 24 d. įspėjo atsakovą R. J. apie darbo sutarties nutraukimą, nes atsakovas neatitinka kvalifikacinių reikalavimų. Įspėjimas pasirašytinai atsakovui įteiktas 2017 m. spalio 1 d. (1 t., b. l. 76). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius, jog atsakovas buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo, su juo galėjo būti sudaryta trišalė profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartis (Užimtumo rėmimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje, Aprašo 20 punktas). Vien aplinkybė, kad 2016 m. balandžio 26 d. specialisto išvadoje nustatyta, jog 2012 m. spalio 9 d. darbo ieškančio asmens kortelėje pasirašė ne atsakovas R. J., nekeičia atsakovo, kaip asmens, įspėto apie atleidimą iš darbo teisinio statuso. Nors, atsakovo teigimu, minėtoje darbo ieškančio asmens kortelėje nurodytas klaidingas jo gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), ir jis negalėjo būti registruojamas Vilniaus darbo biržoje, tačiau pastebėtina, kad šis atsakovo adresas taip pat nurodytas tiek 2012 m. lapkričio 19 d. trišalėje profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartyje, tiek 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo kupone ir 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo sutartyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra teisinio pagrindo spręsti, jog ginčijama sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir laikytina niekine (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas nenurodė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl 2012 m. lapkričio 20 d. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojų profesinio mokymo kupono ir 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo sutarties neteisėtumo (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad nėra pagrindo ginčijamą trišalę sutartį laikyti niekiniu sandoriu, toliau spręstina dėl atsakovo R. J. trišale sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Kaip nustatyta šios nutarties 17 pastraipoje, atsakovas 2012 m. lapkričio 19 d. trišalės profesinio mokymo ir įdarbino sutarties 3.5.4. punkte įsipareigojo nenutraukti darbo sutarties be svarbių priežasčių, nurodytų apraše, ne trumpesnį negu šešių mėnesių laikotarpį po mokymų pabaigos. Sutartyje mokymų pabaiga numatyta 2012 m. gruodžio 4 d. Taigi, atsakovas įsipareigojo dirbti pas atsakovę UAB „Transekspedicija“ ne trumpiau nei iki 2013 m. birželio 4 d. Byloje nėra ginčo, kad 2013 m. kovo 19 d. atsakovo R. J. prašymu buvo nutraukta darbo sutartis su atsakove UAB „Transekspedicija“, t. y. praėjus tik trims mėnesiams po mokymo pabaigos. Minėtos sutarties 3.5.5. punkte atsakovas įsipareigojo atlyginti darbo biržai visas jos patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, jeigu jis nevykdys arba netinkamai vykdys sutarties 3.5.1–3.5.4. punktuose numatytus įsipareigojimus be svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija laiko, kad teismas pagrįstai sprendė, jog darbo santykių nutraukimas savo noru pagal Aprašo 36 punktą nelaikytinas svarbia priežastimi, kuriai esant įspėtas apie atleidimą iš darbo darbuotojas neprivalo atlyginti teritorinei darbo biržai jos patirtų išlaidų, susijusių su profesiniu mokymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui byloje neįrodžius, kad darbo sutartį nepraėjus šešių mėnesių laikotarpiui nuo mokymų pabaigos su atsakove UAB „Transekspedicija“ jis nutraukė dėl svarbių priežasčių, nurodytų Aprašo 36 punkte, atsakovas R. J. privalo vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir atlyginti ieškovės patirtas atsakovo mokymo išlaidas (trišalės sutarties 3.5.4. punktas, 3.5.5. punktas, CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Teisėjų kolegija įvertina apelianto argumentus, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su ginčijama trišale sutartimi. Pažymėtina, kad atsakovas R. J. 2014 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu pripažino, jog pasirašė 2012 m. lapkričio 19 d. trišalę sutartį, 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo kuponą ir 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo sutartį (2014 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio garso įrašo 20 min. – 25 min.). Be to, atsakovas apeliaciniame skunde pripažino ir tai, kad trišalę sutartį pasirašė visiškai neįsigilinęs į jos sąlygas, tinkamai nesusipažinęs su sutartimi. Pažymėtina, kad protingumo principas įpareigoja kiekvieną asmenį elgtis vadovaujantis bonus pater familias standartu – apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo elgesys, kuomet jis pasirašė jam pateiktus dokumentus nesusipažinęs su jų turiniu, rodo jo nerūpestingumą ir neatidumą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Atsakovas nepateikė duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovės UAB „Transekspedicija” pateiktoje pasirašyti trišalėje sutartyje ir kituose dokumentuose nebuvo nurodyta jų sudarymo data, taip pat neįrodė, jog atsakovė nesudarė galimybių susipažinti su pateiktų dokumentų turiniu ar kitokiu būdu atsakovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai (CPK 178 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, išskyrus atsakovo paaiškinimus, kad ginčijamą sutartį, kuri neva atsakovui buvo pateikta be datos, jis galimai pasirašė dar 2012 m. rugpjūčio mėnesį ir būtent tuo metu buvo vieną ar du kartus mokymuose bei iškart išlaikė baigiamąjį testą (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš byloje esančio profesinio mokymo lankomumo apskaitos žiniaraščio ir 2012 m. gruodžio 4 d. paslaugų priėmimo perdavimo akto nustatyta, kad pagal ESF projekto „Integravimo į darbo rinką skatinimas“ Kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių krovinius, kvalifikacijos tobulinimo mokymo programą mokymai buvo organizuojami nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d. (1 t., b. l. 20–23). Nustatyta ir tai, kad atsakovės UAB „LDV UNIO“ direktoriaus 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirta egzaminų komisija, kuri 2012 m. gruodžio 4 d. surašė baigiamojo egzamino komisijos protokolą. Nurodytas komisijos protokolas patvirtina, kad atsakovas R. J. su dar 13 asmenų 2012 m. gruodžio 4 d. laikė egzaminą pagal Kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių krovinius, kvalifikacijos tobulinimo mokymo programą (1 t., b. l. 113–114). Iš atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti, kad atsakovas R. J. 2012 m. gruodžio 4 d. nedirbo, t. y. buvo Lietuvoje (2 t., b. l. 45). Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovo argumentus, kad mokymų baigimo egzaminą jis išlaikė 2012 m. rugpjūčio mėnesį. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad atsakovas R. J. apie darbo sutarties nutraukimą įspėtas 2012 m. rugsėjo 24 d., o atsakovės UAB „Transekspedicija” direktorius tik 2012 m. lapkričio 5 d. raštu kreipėsi į ieškovę Vilniaus teritorinę darbo biržą prašydamas įspėtiems darbuotojams apie darbo sutarties nutraukimą suteikti galimybę pabaigti Kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių krovinius, kvalifikacijos tobulinimo mokymo kursus (1 t., b. l. 77). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartus rašytinius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog nurodyti kvalifikacijos tobulinimo kursai galėjo vykti 2012 m. rugpjūčio mėnesį, todėl nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas išdirbo pas atsakovę šešis mėnesius po mokymų baigimo (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertindama apelianto argumentus, kad nurodytuose mokymuose jis dalyvavo tik du kartus, pažymi, jog 2012 m. lapkričio 20 d. mokymo sutartyje tarp bedarbio ar įspėto apie atleidimą iš darbo darbingo amžiaus darbuotojo ir profesinio mokymo teikėjo, numatyta, kad mokymo įstaiga gali bet neprivalo nutraukti sutartį, kai nustatoma, jog mokinys be svarbios priežasties 6 darbo dienas iš eilės nelankė užsiėmimo arba praleido 20 procentų sutartyje numatytos mokymosi trukmės (sutarties 3.1.3. punktas, 3.1.4. punktas). Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog mokymo įstaiga atsakovė UAB „LDV UNIO“ nustatė, kad atsakovas nelankė užsiėmimų ir buvo pagrindas nutraukti mokymo sutartį (CPK 178 straipsnis). Iš atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad 2012 m. lapkričio 21 d.–lapkričio 23 d., 2012 m. gruodžio 3 d.–gruodžio 4 d. atsakovas nebuvo komandiruotėje, todėl objektyviai galėjo dalyvauti 5 iš 10 vykusių užsiėmimų. Be to, atsakovas 2014 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad mokymų baigimo pažymėjimą gavo (2014 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio garso įrašo 29 min.). Pažymėtina, kad atsakovas R. J. 2014 m. birželio 30 d. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog 2013 m. kovo 19 d. išėjęs iš darbo UAB „Transekspedicija” nuo 2013 m. kovo 26 d. pradėjo dirbti UAB „Vinco transportas“ tolimųjų reisų vairuotoju (1 t., b. l. 42–45). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ir į tai, kad mokymai buvo organizuojami siekiant suteikti atsakovui kvalifikaciją, numatytą 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/59/EB, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovui R. J. kvalifikacijos kėlimo paslauga faktiškai buvo suteikta ir jis gavo mokymų rezultatą – pažymėjimą. Tuo tarpu apelianto argumentas, kad mokymų metu jam buvo mokamas darbo užmokestis, nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl faktiškai įvykusių mokymų, nes darbdavys 2012 m. rugsėjo 24 d. įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą nurodė, jog atsakovo kvalifikacijos įgijimui kasdien suteikiamas 8 val. laisvas nuo darbo laikas, tuo metu paliekant vidutinį darbo užmokestį (1 t., b. l. 76). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas nepagrįstai remiasi Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu, priimtu šioje byloje, nes minėtas teismo sprendimas buvo panaikintas Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus aukščiau nurodytais motyvais, neturi teisinės reikšmės apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1780-833/2016 priimtu sprendimu.Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža sumokėjo už atsakovo R. J. mokymą, o atsakovas pažeidė ginčijama trišale sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nutraukdamas darbo santykius nepraėjus šešių mėnesių terminui po mokymų pabaigos, todėl privalo atlyginti ieškovės patirtas atsakovo mokymo išlaidas (trišalės sutarties 3.5.4. punktas, 3.5.5. punktas, CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis, CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovo R. J. apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93, 98 straipsniai).Atsakovė UAB „Transekspedicija” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atsakovo R. J. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti 363 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovo R. J. apeliacinį skundą atmetus, atsakovė UAB „Transekspedicija” turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas, maksimali suma 1 069,64 Eur), yra pagrįstos pateiktais įrodymais, todėl priteistinos iš apelianto atsakovo R. J. (3 t., b. l. 18–19, CPK 93, 98 straipsniai).Atsakovė UAB „LDV UNIO“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad įrodymai apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bus pateikti CPK nustatytu terminu, tačiau jokie įrodymai pateikti nebuvo, todėl atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmetamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).Valstybė patyrė 7,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinį skundą atmetus, jos priteistinos iš apelianto atsakovo R. J. (3 t., b. l. 24, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės UAB „Transekspedicija”, kodas (duomenys neskelbtini), naudai 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 7,98 Eur (septynis eurus, 98 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.