- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-05-09
- Bylos Nr.
- 2K-344/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Viktoras Aidukas, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- I. O.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. O. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio.
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu I. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu dešimt mėnesių, uždraudžiant bendrauti su V. Ž., E. B., E. V.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis pakeistas: I. O. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė - dešimties mėnesių laisvės apribojimas, uždraudžiant bendrauti su V. Ž., E. B., E. V., pakeista į laisvės atėmimą dvejiems metams. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteisto gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. O. nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 5 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini) iš namo kiemo pagrobė svetimą R. Č. priklausantį 9632 Lt vertės automobilį (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilyje buvusią 350 Lt vertės automagnetolą „Scott“, taip R. Č. padarydamas 9982 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde nuteistasis I. O. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį.
Skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas. Teismas nepagristai nurodė, kad, skiriant bausmę, būtina vadovautis BK 56 straipsniu, nes kasatorius jokiu sprendimu nėra pripažintas recidyvistu. Teismo sprendime nepagrįstai nurodyta ir tai, kad pagrobto turto vertė yra didelė, nes ji net nesiekia dešimties tūkstančių litų. Be to, nuosprendyje minima, kad kasatorius teistas, bet paskutinį kartą kasatorius teistas tik 2001 m. Teismo sprendime taip pat neatsižvelgta į tai, kad kasatorius pripažino savo kaltę ir dėl to labai gailisi. Paskirta bausmė yra per griežta ir neatitinka BK 41 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad kasatorius nesirūpina savo mažamečiu vaiku.
Motyvuojamoji dalis
Dėl normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo
Kasatoriaus I. O. teiginiai dėl netinkamai pritaikytų BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, yra nepagrįsti. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK bendrojoje ir specialiojoje dalyse numatytomis nuostatomis.
Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už konkrečią nusikalstamą veiką, sankcija, bet kartu atsižvelgia į BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatas. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šis BK bendrosios dalies straipsnis nustato teismo pareigą skiriamos bausmės dydį pradėti skaičiuoti nuo jos vidurkio ir individualizuojant bausmę atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas I. O., pripažintam kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.
Nors BK 178 straipsnio 2 dalies sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, numato ir kitas alternatyvias bausmių rūšis, bet pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Atskiras teismo sprendimas, pripažįstant asmenį recidyvistu, nereikalingas - šį teisiškai reikšmingą kaltinamojo statusui faktą pakanka nurodyti priimame teismo sprendime. Nuteistasis I. O., anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują apysunkį tyčinį nusikaltimą, taigi jis pagrįstai pripažintas recidyvistu.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktą teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Todėl apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas I. O. realią laisvės atėmimo bausmę, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, nes pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kaip vieną iš tokios rūšies bausmės skyrimo motyvų teismas pagrįstai nurodė neišnykusį ir nepanaikintą kasatoriaus teistumą.
Be to, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas konkretų laisvės atėmimo bausmės dydį, vadovavosi BK 61 straipsnio 2 dalimi ir bausmės dydį nustatė atsižvelgdamas į lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių buvimą, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Motyvuodamas skiriamą konkrečią bausmę, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aprašė byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertino kiekvienos jų reikšmę ir nurodė, kurios iš jų ir kaip lėmė bausmės rūšį ir dydį. Motyvuodamas paskirtos bausmės dydį apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad I. O. naują tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė esant neišnykusiam teistumui; nusikaltimas yra baigtas, be to, nustatė, kad nuteistasis turi polinkį nusikalsti. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė, o atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Todėl, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas I. O. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Teismo išvados apie tai, kad nuteistasis neišlaiko savo vaiko ir nedalyvauja jo auklėjime, yra argumentuotos ir kolegijai abejonių nekelia. Kolegija laiko, kad paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.
Kasatoriaus teiginys dėl teismo sprendime nurodomos didelės pagrobto turto vertės yra nepagrįstas, nes tokių išvadų dėl nusikaltimo dalyko apeliacinės instancijos teismas nepadarė.
Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad Šiaulių rajono apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK reikalavimų, tačiau baudžiamasis įstatymas, paskiriant I. O. neteisingą bausmę, buvo pritaikytas netinkamai. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pakeisdama nuosprendį, ištaisė šią pirmosios instancijos teismo klaidą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo I. O. kasacinį skundą.