Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-2677-764/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01280-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.5; 10.6; 55.1 (S)

2018 m. spalio 29 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ivetos Pelienės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:

1) Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. 1V-144 dalį dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjoms neatkūrimo (toliau – Įsakymas).

2) Grąžinti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) pareiškėjų prašymus nagrinėti iš naujo.

Paaiškina, kad pareiškėjos ir E. G., L. K., S. K. yra A. S., turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonys. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1V-104 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė šiems šeimos nariams: E. G. (A. S. proanūkei), S. K. (A. S. proanūkei), L. K. (A. S. anūkei). Taigi, nepaisant to, kad visų jų prašymai paremti tuo pačiu protėviu A. S., vieniems Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta, o kitiems neatkurta.

Mano, kad jų atžvilgiu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojami teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principai, nes, atlikus jų protėvio dokumentų patikrą ir atkūrus Lietuvos Respublikos pilietybę daliai iš šeimos narių, pareiškėjai buvo tikri, kad ir jie atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas.

Pareiškėjų manymu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 turėtų būti taikoma tik prašymams atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pateiktiems po šios nutarties įsiteisėjimo, ir netaikoma pareiškėjų atžvilgiu.

Pažymi, kad A. S. neįgijo Jungtinės Karalystės pilietybės, o Palestina tuo metu buvo Tautų Sąjungos mandatinė teritorija, perduota valdyti Jungtinei Karalystei, o ne atskira valstybė, todėl teiginys, kad A. S. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos pilietybės, yra nepagrįstas.

Mano, kad dabartinė situacija niekaip nedaro įtakos situacijai, buvusiai 1937 m., kai Palestina buvo nei valstybė, nei siekė valstybės statuso, nei galėjo jo siekti, nes neturėjo jokios nepriklausomos savo valdžios. Taigi, A. S. niekada netapo Jungtinės Karalystės, valdžiusios Palestiną iki 1948 m., piliečiu. Palestinos mandatas panaikintas 1948 m., kai dalyje Palestinos žydai įkūrė savo valstybę Izraelį. Būtent tada A. S. ir tapo Izraelio piliečiu, tačiau tai įvyko jau po Lietuvos okupacijos 1940 m. Įrašai dokumentuose, kad A. S. neteko Lietuvos pilietybės, neatitinka tikrovės ir tuo metu galiojusios Lietuvos teisės.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – VRM) atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjų lūkesčiai nebuvo teisėti, nes neatitiko Pilietybės įstatymo to turinio, kurį išaiškino LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017.

Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad asmuo, kurio palikuonys yra pareiškėjai, 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės. Patys pareiškėjai yra pateikę Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. liepos 10 d. išduotą pažymą Nr. R4-847 „Apie gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę“, kurioje įrašyta, kad VRM Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ byloje yra Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. raštas Nr. 60290 Svetimšalių referentui įrašyti į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus asmenis, kurie, būdami neatleisti iš Lietuvos pilietybės, yra priėmę Palestinos pilietybę. Nurodytame rašte eilės numeriu 28 įrašytas A. S., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje.

Atkreipia dėmesį, kad pagal Tautų Sąjungos (Jungtinių Tautų pirmtakė) 1922 m. mandato valdyti Palestiną 7 straipsnį, Britanija įsipareigojo prisidėti prie tapimo Palestinos piliečiais žydų, kurie pasirinks Palestiną savo nuolatine gyvenamąja vieta. Taigi, asmuo, kurio palikuonys yra pareiškėjai, išvykęs iš Lietuvos, nutraukė su ja ryšius ir susisiejo su Britų Palestina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad jų tėvas (senelis ar prosenelis) A. S. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau 1940 m. birželio 15 d. jis buvo netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės, nes buvo įrašytas Pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. rašte dėl įtraukimo į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus, kadangi būdamas neatleistas iš Lietuvos pilietybės, priėmė Palestinos pilietybę.

Remiasi LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje teismas išaiškino, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Kadangi A. S. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., o pareiškėjos neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Pareiškėjoms negali būti taikomas Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, todėl jos neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Departamento teigimu, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas pareiškėjų šeimos nariams savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė turi būti atkurta ir pareiškėjoms.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo, kuriuo netenkinti pareiškėjų prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, bei įpareigojimo Departamentui prašymus nagrinėti iš naujo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos M. K. L., E. L. L. ir U. A. L., būdamos Izraelio ir Didžiosios Britanijos pilietės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2017 m. balandžio 2 d. pateikė prašymus atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja D. K., būdama Izraelio pilietė, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 2017 m. gegužės 23 d. pateikė prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos prašymuose nurodė, kad vienas iš jų tėvų, senelių ar prosenelių 1933 m., t. y. iki 1990 m. kovo 11 d., pasitraukė iš Lietuvos į Palestiną.

Byloje pateikti civilinės registracijos aktų nuorašai, santuokos liudijimai ir gimimo liudijimai patvirtina, kad D. K. tėvas buvo A. S., M. K. L. motina D. K., E. L. L. ir U. A. L. motina M. K. L., t. y. pareiškėjos yra A. S. palikuonys (dukra, anūkė ir proanūkės).

Byloje pateiktas L. K. 2013 m. rugsėjo 22 d. paaiškinimas Departamentui, kuriame ji nurodo, kad jos senelis A. S. išvyko iš Lietuvos į Palestiną 1933 m., nes norėjo atvykti į savo istorinę tėvynę ir prisijungti prie anksčiau į Palestiną atvykusių brolių. Taip pat pateiktas S. K. (A. S. proanūkės) įgalioto atstovo Z. L. paaiškinimas, kuriame nurodyta, kad A. S. 1933 m. išvyko į Palestiną dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metu naciai ir jų pagalbininkai nužudė daugelį Lietuvos žydų, tarp jų ir A. S. tėvus.

A. S. Izraelio pilietybės liudijimas patvirtina, kad Izraelio pilietybę jis įgijo 1948 m. gegužės 15 d.

Departamentas 2017 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (15/3-9)10K-49658 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti informaciją, ar A. S. (gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje) neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės.

Lietuvos centrinis valstybinis archyvas Departamentui pateikė 2017 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. R4-2104 „Apie Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą“, kurioje nurodė, kad A. S. gimė (duomenys neskelbtini) Rusijoje, gyveno Kaune, 1933 m. vasario 10 d. gavo užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad VRM Administracijos departamento archyviniame fonde „Lietuvos pilietybės nustojimo (atleidimo)“ byloje yra pilietybės referento 1938 m. spalio 21 d. raštas Nr. 60290 svetimšalių referentui įrašyti A. S. į nepageidaujamų Lietuvoje asmenų sąrašus, kadangi jis, būdamas neatleistas iš Lietuvos pilietybės, priėmė Palestinos pilietybę.

Taigi, informacija, gauta iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, patvirtina, kad 1938 m. A. S. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nes įgijo Palestinos pilietybę.

Departamentas teikimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ siūlė netenkinti pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes pareiškėjos neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, kai asmuo turi kitos valstybės pilietybę.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Departamento teikimą, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 32 straipsnio 2 punktu, ginčijamu Įsakymu netenkino pareiškėjų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

To paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Taigi, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas galimas tik tiems asmenims, kurie nėra kitos valstybės piliečiai. Tuo tarpu galimybė išsaugoti ir kitos valstybės pilietybę, atkuriant Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos Seimo apibrėžta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2–4 punktuose.

Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, t. y. asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad pretenduoti atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

LVAT, nagrinėdamas klausimą, ar pareiškėjas turi teisę, būdamas kitos valstybės piliečiu, atkurti ir Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis, išaiškino, kad išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių įstatymo nuostatų taikymui svarbu, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki pat 1940 m. birželio 15 d. Tik tokiu atveju galima kalbėti apie ypatingo Lietuvos Respublikos piliečių ryšio su tarpukario Lietuva atstatymą, kurio ir siekia Pilietybės įstatymas, nustatydamas dvigubos pilietybės draudimo išimtis tiems Lietuvos Respublikos piliečiams (ar jų palikuonims), kurie buvo priversti išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (žr. LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad A. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1938 m., kai įgijo Palestinos pilietybę, prarasdamas Lietuvos Respublikos pilietybę. Vadinasi, A. S. 1940 m. birželio 15 d. savo valia jau buvo netekęs Lietuvos pilietybės, todėl jo palikuonys neturi teisės atkurti pilietybės pagal Lietuvos Respublikos 9 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Pareiškėjų teigimu, minėta LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartis, nagrinėjant jų prašymus, neturi būti taikoma.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad į LVAT sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (liet. tiesiogiai) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Taigi, tiek teismai, tiek valstybės institucijos, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus, yra saistomi LVAT pateiktų įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti LVAT 2017 m. spalio 31 d. pateiktu Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies nuostatų išaiškinimu administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017.

Vertinant pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo taikymo nagrinėjamoje byloje, aktuali LVAT praktika, kurioje ne kartą konstatuota, kad asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (žr. LVAT 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-2317/2012, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-3164/2012 ir kt.). Taigi, teisėtais lūkesčiais siekiama apsaugoti ne bet kokius, o tik teisėtai įgytus asmenų interesus bei teises.

Šiuo atveju, pareiškėjoms teisėtų lūkesčių apsauga negali būti taikytina. LVAT priėmus 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 ir pateikus išaiškinimą dėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkto, 9 straipsnio 2 dalies taikymo, viešojo administravimo subjektai, priimdami sprendimus jau po tokio teismo išaiškinimo, negalėjo nuo jo nukrypti.

Aplinkybė, kad pareiškėjų artimiesiems, taip pat A. S. palikuonims, pilietybė buvo atkurta, o pareiškėjoms neatkurta, nėra pagrindas panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, nes pareiškėjos tokį lūkestį kildina iš viešojo administravimo institucijų priimtų sprendimų iki minėto LVAT išaiškinimo, kurie ginčijamo Įsakymo priėmimo metu šio išaiškinimo neatitinka. Taigi, naujausiai LVAT praktikai prieštaraujančių sprendimų pagrindu pareiškėjoms teisėti lūkesčiai negali susiformuoti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjų ginčijama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo dalis, kuria netenkinti pareiškėjų prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, priimta tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti jos nėra pagrindo. Konstatavus, kad atsakovė pagrįstai nusprendė pareiškėjoms neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, nėra teisinio pagrindo grąžinti jų prašymus nagrinėti iš naujo Departamentui, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų M. K. L., D. K., E. L. L., U. A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.