- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-26
- Bylos Nr.
- 2K-384/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Gintaras Goda, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- M. R.
- Kategorijos
- 2.1.7.4Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
- 2.3.6.4.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 300 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nuosprendžiu (su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžiu padarytais pakeitimais) M. R. paskirtos ir neatliktos aštuonerių metų septynių dienų bausmės iš dalies pridėjus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. R. nuteistas už tai, kad 2009 metų sausio pradžioje, ne vėliau kaip sausio 5 dieną, Panevėžyje suklastojo tikrą dokumentą – darbo sutartį, įrašydamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. tai, kad jis nuo 2009 metų sausio mėnesio dirba UAB „V.“ statybos darbų direktoriumi, nors tuo metu šioje bendrovėje nedirbo. Taip M. R. suklastojo tikrą dokumentą – UAB „V.“ 2009 m. sausio 5 d. darbo sutartį Nr. 4 – ir šį žinomai suklastotą dokumentą laikė, gabeno ir 2009 m. sausio 5 d. panaudojo pateikdamas jį Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijai, kontroliavusiai jo elgesį lygtinio paleidimo nuo bausmės metu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra neteisėti. Pasak kasatoriaus, teismai neteisingai taikė materialinės teisės normas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, ignoravo byloje nustatytas objektyvias aplinkybes ir todėl padarė neteisingas išvadas.
Kasatorius teigia, kad neaišku, kodėl teismai vadovavosi tik formaliu R. M. kaip direktoriaus registravimu Juridinių asmenų registro formų VĮ „Registrų centras“ ir nepasisakė, kodėl netiki Juridinių asmenų registro formose nurodytais faktais. Pasak kasatoriaus, ne Juridinių asmenų registro formos, o paties juridinio asmens kompetentingi valdymo organai nustato įmonės direktoriaus skyrimo tvarką. Kasatoriaus tvirtinimu, R. M. direktoriumi buvo paskirtas 2008 m. gruodžio 1 d. vienintelio akcininko sprendimu Nr. 08/12/01 ir būtent nuo tada pradėjo eiti direktoriaus pareigas. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2011 m. lapkričio 19 d. rašte nurodyta, kad, mokesčių mokėtojų registro duomenimis, 2008 m. lapkričio 10 d.–2008 m. gruodžio 1 d. UAB „V.“ vadovavo J. R., 2008 m. gruodžio 1 d.–2009 m. kovo 6 d. – R. M., o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2011 m. gruodžio 2 d. rašte dėl R. M. nurodyta, kad, vadovaujantis gautais Juridinių asmenų registro duomenimis, R. M. UAB „V.“ vadovu buvo 2008 m. gruodžio 1 d.–2009 m. kovo 6 d. Taigi, kasatoriaus nuomone, ir VMI, ir VSDFV nuo 2008 m. gruodžio 1 d. R. M. laikė UAB „V.“ vadovu, nepaisant to, kad VSDFV kaip UAB „V.“ direktorius jis buvo įregistruotas tik 2009 m. sausio 20 d.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl R. M. parodymų nuoseklumo, teigia, kad R. M. pirmosios instancijos teisme nurodė neprisimenąs, kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, ir prašė vadovautis ankstesniais jo parodymais. Pasak kasatoriaus, R. M. patvirtino, kad negalėjo sudaryti sutarties ir kad buvo kažkokių nesusipratimų dėl automobilio, t. y. iš esmės jis patvirtino jo (kasatoriaus) parodymus, jog dėl negrąžinto automobilio R. M. turėjo motyvą jį (kasatorių) apkalbėti.
Šalies argumentai
Kasatorius taip pat nurodo, kad R. M. 2009 m. sausio 5 d. darbo sutartį Nr. 4 jam padavė jau surašytą – jis (kasatorius) ant jos tik pasirašė kaip darbuotojas, o ne, kaip teigiama teismo išvadose, patvirtino jos teisingumą. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad specialisto 2009 m. rugsėjo 7 d. išvada Nr. 11-2162 (09), kurioje nurodyta, jog sutartį pasirašė ne R. M., o kitas asmuo, patvirtina jo įtarimus apie tai, kad R. M. sąmoningai jam pateikė suklastotą darbo sutartį.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nepalieka abejonių, kad jis (kasatorius), žinodamas, jog jam sutartį davė ir joje pasirašė ne R. M., o kitas asmuo, taip pat tai, kad sutartyje nurodyta informacija neatitinka tikrovės, šią sutartį patvirtino parašu ir taip ją suklastojo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pasak kasatoriaus, byloje nėra objektyvių įrodymų jo kaltei pagrįsti.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo M. R. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, tarp jų ir kasatoriaus nuodytas skunde. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino nuteistojo M. R., liudytojo R. M. parodymus, Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktą specialisto išvadą, VĮ „Registrų centras“, VSDFV Panevėžio skyriaus pateiktus duomenis bei kitus rašytinius įrodymus. Prokuroro teigimu, liudytojas R. M. parodė, kad jis su nuteistuoju M. R. darbo sutarties, už kurios suklastojimą šis teisiamas, nesudarinėjo ir negalėjo to padaryti iki 2009 m. sausio 5 d., nes tuo metu nebuvo UAB „V.“ direktorius. Šias liudytojo R. M. nurodytas aplinkybes patvirtina ir VĮ „Registrų centras“, VSDFV Panevėžio skyriaus pateikti duomenys. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje specialisto išvadoje konstatuota, kad sutartyje nėra įrašų, darytų R. M. ranka; dalį rankraštinių įrašų sutartyje padarė pats nuteistasis M. R. Dėl to, prokuroro nuomone, kasatoriaus argumentai, kad jis neklastojo darbo sutarties ir, pateikdamas ją pataisos inspekcijai, nežinojo apie joje įrašytus neteisingus duomenis, yra nepagrįsti ir paneigti byloje ištirtais įrodymais.
Prokuroras taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą ir pripažino, jog nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, yra pagrįstos visapusiškai bei tinkamai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro tvirtinimu, iš naujo išsamiai įvertino tiek nuteistąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, atsakė į visus esminius jo skundo argumentus ir motyvuotai paaiškino, kodėl remiasi įrodymais, patikimai patvirtinančiais pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. R. kasacinis skundas atmestinas.
Esminis kasatoriaus skundo argumentas yra tas, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, jo nuomone, neteisingai taikė materialinės teisės normas bei vertino byloje esančius įrodymus, ignoravo byloje nustatytas objektyvias aplinkybes ir todėl padarė neteisingas išvadas. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Pirmiausia nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė M. R., liudytojus T. D., J. R., R. M., balsu perskaitė VMI pažymą Nr. (20.2)-6-12013, išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl rašytinės bylos medžiagos tyrimo, vadovaudamasis BPK 290 straipsnio 3 dalies nuostatomis, išvardijo byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir M. R. teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – M. R. teisinančius – įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, visapusiškai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir pašalinti abejones, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus R. M., L. Š., perskaitė balsu liudytojo R. M. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, pareikalavo dokumentų iš VSDFV bei VMI ir juos pridėjo prie bylos. 2011 m. gruodžio 30 d. nutartyje teismas išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo M. R. apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. R. baudžiamojoje byloje nebuvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. R. kasacinį skundą atmesti.