Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-16 · Administracinė byla Nr. A-662-1439-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-16
Bylos Nr.
A-662-1439-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01510-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
A. J. F.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Advokatai
Laurynas Biekša
Administracinė byla Nr. A662-1439/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01510-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. J. F.,pareiškėjo atstovui advokatui Laurynui Biekšai,atsakovo atstovėms I. P., R. A. ir R. J.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui A. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. F. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. J. F. skundais (b. l. 1–2, 47–50) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos (toliau – ir Kanceliarija) 2010 m. balandžio 1 d. raštą Nr. 2D-2650 (toliau – ir 2010 m. balandžio 1 d. raštas) ir 2010 m. gegužės 12 d. raštą Nr. (1D-1777)-2D-3766 (toliau – ir 2010 m. gegužės 12 d. raštas).

Šalies argumentai

Nurodė, kad 2009 m. gruodžio 3 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Atsakovas 2010 m. balandžio 1 d. raštu informavo, kad 2010 m. kovo 25 d. įvykusiame Pilietybės reikalų komisijos (toliau – ir Komisija) posėdyje buvo svarstytas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimo ir Respublikos Prezidentė, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 13 straipsniu, nusprendė nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės. Kadangi Kanceliarijos rašte nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu buvo taikomas Pilietybės įstatymo 13 straipsnis, 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą atsakovui pateikti jam individualų administracinį aktą, kuriuo atsisakoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodant tokį sprendimą pagrindžiančius objektyvius duomenis, bei nurodyti minėto individualaus administracinio akto apskundimo tvarką. Atsakovas 2010 m. gegužės 12 d. rašte nurodė, kad 2010 m. kovo 25 d. posėdyje Komisija išnagrinėjo ir įvertino kompetentingų valstybės institucijų ir jų atstovų pateiktą informaciją bei dokumentus, kuriuose nurodytos pareiškėją apibūdinančios aplinkybės, bei priėmė sprendimą nerekomenduoti Prezidentei suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėjo, kad nors prašė pateikti individualų administracinį aktą, kuriuo jam atsisakoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau Kanceliarija tik apibūdino Komisijos posėdžio bei Respublikos Prezidentės sprendimo turinį.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į skundą (b. l. 57-60) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjo skundžiami aktai yra informacinio pobūdžio, juose nėra įtvirtinti jokie sprendimai, jais tik informuojama apie tai, kokius sprendimus yra priėmę kiti subjektai, o ne Kanceliarija. Pažymėjo, kad dėl šių raštų pareiškėjo teisių apimtis nei susiaurėjo, nei atsirado kokių nors papildomų pareigų, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai. Teigė, kad šiuose raštuose, kurie yra informacinio pobūdžio dokumentai, nėra (ir negalėjo būti) jokio sprendimo, kuris galėtų nustatyti pareiškėjui teises ir pareigas. Nurodė, kad įstatymai nenumato galimybės skųsti rašto, kuriuo yra tik suteikiama informacija pareiškėjui. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS146-201/2009, AS438-135/2009, AS822-604/2009, kuriose konstatuota, kad tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, nes nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. sprendimu (b. l. 110–111) pareiškėjo A. J. F. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. F. apeliaciniu skundu (b. l. 127–131) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą nerekomenduoti Respublikos Prezidentei suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę; panaikinti Respublikos Prezidentės sprendimą atsisakyti pareiškėjui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, įformintą skundžiamais Kanceliarijos raštais; įpareigoti Komisiją priimti naują rekomendaciją Respublikos Prezidentei dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui suteikimo, pagrįstą objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; įpareigoti Respublikos Prezidentę, atsižvelgiant į naują Komisijos rekomendaciją, priimti naują sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui suteikimo, pagrįstą objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2892/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šalies argumentai

Nustatė, kad apeliaciniu skundu prašoma, be kita ko, panaikinti Komisijos sprendimą nerekomenduoti Respublikos Prezidentei suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę; įpareigoti Komisiją priimti naują rekomendaciją Respublikos Prezidentei dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pareiškėjui, pagrįstą objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; įpareigoti Respublikos Prezidentę, atsižvelgiant į naują Komisijos rekomendaciją, priimti naują sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pareiškėjui, pagrįstą objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pažymėjo, kad klausimas dėl minėtų reikalavimų nepriimtinumo buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, kuri Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-583/2010 buvo palikta nepakeista. Pastarojoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, be kita ko, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkte nurodytas Respublikos Prezidento įgaliojimas yra laikomas ypač svarbia vykdomosios valdžios dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, vadovaudamasis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Respublikos Prezidentę, atsižvelgiant į naują Komisijos rekomendaciją, priimti naują Komisijos rekomendaciją, priimti naują sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimo. Minėtoje nutartyje taip pat konstatuota, jog, pagal Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, jeigu pareiškėjui pilietybė nesuteikiama ar negrąžinama, apie tai jam pranešama raštu, nurodant atsisakymo motyvus. Darė išvadą, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia būtent Respublikos Prezidento kanceliarijos 2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. gegužės 12 d. raštai.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą, tai, jog Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu pareiškėjui pilietybė nesuteikiama ar negrąžinama, apie tai jam pranešama raštu nurodant atsisakymo motyvus, ir darė išvadą, kad ši teisės norma pareiškėjui expressis verbis suteikia teisę gauti informaciją, dėl kokių priežasčių jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas nesuteikti pilietybės, kuris turi įtakos jo turimų teisių ir pareigų apimčiai. Teisėjų kolegijos manymu, ši teisės norma nėra savitikslė, jos turinys turi būti suvokiamas ir atskleidžiamas sistemiškai aiškinant ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ir Pilietybės įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei tarptautinė teisė neįtvirtina užsieniečio teisės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pabrėžė, kad pilietybė iš esmės yra kiekvienos valstybės nacionalinės teisės institutas, o tarptautinėje teisėje pripažįstama, jog kiekviena valstybė pati savo teisės aktais nustato, kas yra jos piliečiai, t. y. apibrėžia pilietybės įgijimo, atkūrimo, netekimo sąlygas ir tvarką, reguliuoja kitus su pilietybe susijusius santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Nurodė Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir pažymėjo, kad, spręsdamas, ar suteikti asmeniui pilietybę Pilietybės įstatymo 12 straipsnio pagrindu, Respublikos Prezidentas turi itin plačią diskreciją. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti laikomasi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmenų lygybės principo, taip pat Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Pažymėjo, kad, įtvirtindamas Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalį, įstatymų leidėjas pripažino, jog asmeniui, kuriam atsisakoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, gali būti svarbus ne tik pats neigiamas (materialus) sprendimas, bet ir motyvai, dėl kurių Respublikos Prezidentas priėmė neigiamą sprendimą. Nustatė, kad pareiškėjas atitinka formalius Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvoje turi verslą, joje taip pat gyvena pareiškėjo dukra, jo teigimu, jis savo tolesnį likimą nori sieti su gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nori tapti jos bendruomenės nariu. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad atitikdamas formalius įstatymo reikalavimus ir nežinodamas priežasčių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė jam nėra suteikiama, pareiškėjas iš esmės negali imtis kokių nors veiksmų, kuriais galėtų tokias priežastis pašalinti ar kaip nors kitaip keisti savo elgesį tam, kad šių priežasčių nebeliktų ar jos taptų nereikšmingos. Teisėjų kolegijos teigimu, Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatų įtvirtinimas rodo įstatymo leidėjo ketinimą išvengti tokio pobūdžio situacijų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar ginčijamais raštais buvo tinkamai įgyvendintos Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos, t. y. ar pareiškėjui buvo tinkamai pranešta apie atsisakymo suteikti jam pilietybę motyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o bylą, atsižvelgiant į tai, kad jos sprendimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme paneigtų proceso dalyvių teisę į apeliaciją, grąžino pirmosios instancijos teismo nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, nurodytu aspektu vertindamas ginčijamų raštų turinį, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti juos pateikiamos informacijos apie motyvus, dėl kurių buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti pilietybę, išsamumo požiūriu, taip pat, atsakovo teiginių, kad nėra teisinio pagrindo tam tikrą informaciją atskleisti pareiškėjui, pagrįstumo požiūriu.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 28 d. pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad Kanceliarija raštuose pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas dėl pilietybės suteikimo išnagrinėtas pagal Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, t. y. atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus. Respublikos Prezidentė, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, nusprendė pareiškėjui pilietybės nesuteikti. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą, nustatė, kad pareiškėjas Lazdijų rajono apylinkės teismo 1996 m. vasario 29 d. nuosprendžiu yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnį, 42 straipsnį ir jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė. Be to, jis sistemingai pažeidžia Kelių eismo taisyklių reikalavimus, už tai yra taikytos administracinio poveikio priemonės. Valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu nusprendė patvirtinti 2009 m. vasario 5 d. patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotus 6 266 gyventojų pajamų mokestį bei 1 781 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigius, skyrė 627 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą. Valstybės saugumo departamentas Pilietybės reikalų komisijai buvo pateikęs viešą (neslaptą) pažymą, apibūdinančią pareiškėją, kurioje rekomendavo A. J. F. pilietybės nesuteikti. Komisija išnagrinėjusi visą surinktą medžiagą, ją vertino, analizavo ir pasiūlė Prezidentei pilietybės nesuteikti. Pažymėjo, kad šias aplinkybes papildo Valstybės saugumo departamento pateikti įslaptinti įrodymai, su kuriais teismas susipažino nagrinėjant bylą teismo posėdyje. Nurodė, kad skundžiamuose atsakovo raštuose nurodyti pilietybės nesuteikimo motyvai bei teisės aktai, kurie patvirtina, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos interesų. Respublikos Prezidentė, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo nuostatomis ir spręsdama, ar asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, vadovavosi Tautos ir Valstybės interesais, nes valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Darė išvadą, kad visos šios aplinkybės aiškiai parodo, jog Prezidento kanceliarija ginčo raštuose išsamiai paaiškino Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo tvarką ir sąlygas bei nurodė atsisakymo motyvus. Nurodė, jog nesirėmė vien tik valstybės paslaptį sudarančią informacija, nes Valstybės saugumo departamentas Lietuvos Respublikos Prezidentei yra pateikęs viešą (neslaptą) pažymą, teismas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos yra išsireikalavęs medžiagą apie pareiškėją, su šiais dokumentais pareiškėjas susipažino, juos analizavo, turėjo teisę teikti argumentus dėl šių įrodymų, kuriais teismas rėmėsi priimdamas sprendimą.

IV.

Pareiškėjas A. J. F. apeliaciniu skundu (b. l. 124-127, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kanceliarijos 2010 m. balandžio 1 d. ir 2010 m. gegužės 12 d. raštus.

Nurodo Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2001 m. liepos 12 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimus ir daro išvadą, kad nors Respublikos Prezidentas turi diskreciją nuspręsti, ar pilietybės suteikimas asmeniui atitinka valstybės interesus, diskrecijos įgyvendinimas negali pažeisti Konstitucijos nuostatų, teisinės valstybės ir teisinio saugumo principų. Nurodo pilietybės įstatymo 13 straipsnį ir daro išvadą, kad ne bet koks asmens prasižengimas kelia grėsmę valstybės interesams ir yra pagrindas riboti asmens galimybę įgyti tos valstybės pilietybę. Teigia, kad nėra paaiškinta, kodėl jo veiksmai kelia tokią rimtą grėsmę Lietuvos valstybės interesams, kad būtų pagrindas atsisakyti suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Tvirtina, kad byloje nėra duomenų, jog jam galėtų būti taikomi Pilietybės įstatymo 13 straipsnio 1, 2 dalyse bei 3 dalies pirmoje pusėje nurodyti pagrindai. Nurodo Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 3 dalies 3 punktą, 97 straipsnio 6 dalį, 3 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad ginčijamų Kanceliarijos raštų priėmimo metu nuo Lazdijų apylinkės teismo nuosprendžio įsiteisėjimo buvo praėję daugiau nei 14 metų, taigi jo teistumas jau buvo išnykęs. Pažymi, kad administracinio poveikio priemonių taikymas nėra numatytas Pilietybės įstatymo 13 straipsnyje kaip pagrindas atsisakyti suteikti asmeniui pilietybę. Nurodo, kad Valstybės saugumo departamento pateikta vieša (neslapta) pažyma, kurioje apibūdinamas jo asmuo ir rekomenduojama nesuteikti jam pilietybės, nepateikia jokių aplinkybių, pagrindžiančių Pilietybės įstatymo 13 straipsnio taikymą pareiškėjo atžvilgiu. Kadangi jokia informacija, su kuria pareiškėjui leista susipažinti, nepagrindžia Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 3 dalies bei 13 straipsnio taikymo pareiškėjo atžvilgiu, teigia, kad pagrindas taikyti šiuos straipsnius galėjo būti tik Valstybės saugumo departamento turima įslaptinta informacija. Pabrėžia, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas vien valstybės paslaptį sudarančia ar kita įslaptinta informacija. Paaiškina, kad 2011 m. spalio 21 d. pakartotinai kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas leisti jam susipažinti su apie jį surinkta informacija, tačiau 2011 m. spalio 26 d. raštu Valstybės saugumo departamentas jo prašymą tenkinti atsisakė. Darė išvadą, kad Kanceliarijos raštai buvo priimti remiantis įslaptinta ir jam nežinoma informacija, todėl yra neteisėti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137-140, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pabrėžia, kad Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje vartojama formuluotė „Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui“, reiškianti, jog Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, ar jos nesuteikti. Nurodo, kad pareiškėjas yra baustas už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatyta laisvės atėmimo bausmė. Pažymi, kad sąvokos „teistas“ ir „baustas“ negali būti traktuojamos kaip sinonimai, t. y. teistumo išnykimas automatiškai nereiškia baustumo išnykimo. Atkreipia dėmesį, kad sprendimas nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės buvo priimtas atsižvelgiant ir į neįslaptintą Valstybės saugumo departamento, kitų institucijų turimą informaciją, taip pat į įslaptintą Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją. Pažymi, kad sprendimą nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės priėmė ne Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, bet Lietuvos Respublikos Prezidentas. Kanceliarijos raštais pareiškėjas tik informuotas apie Respublikos Prezidento priimtą sprendimą. Daro išvadą, kad skundžiami raštai yra informacinio pobūdžio dokumentai, grindžiami Pilietybės įstatymo 23 straipnsio 4 dalimi, todėl teismui juos panaikinus sprendimas nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės nepasikeistų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 136, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2010-04-01 rašto Nr. 2D–2650 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ ir 2010-05-12 rašto Nr. (1D–1777)–2D–3766 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“, kuriais informuota, kad atsisakyta suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę A. J. F., teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X–1709 redakcija). Šio įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad komisija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar grąžinimo ir teikia Respublikos Prezidentui siūlymus tenkinti prašymus. Jeigu pareiškėjui pilietybė nesuteikiama ar negrąžinama, apie tai jam pranešama raštu nurodant atsisakymo motyvus.

Aiškindamas šią įstatymo normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. nutartyje konstatavo, jog iš Pilietybės įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad jeigu pareiškėjui pilietybė nesuteikiama ar negrąžinama, apie tai jam pranešama raštu nurodant atsisakymo motyvus, matyti, kad pareiškėjui teisines pasekmes skelia būtent Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos 2010-04-01 raštas Nr. 2D–2650 ir 2010-05-12 raštas Nr. (1D–1777)–2D–3766. Panašiai ši nuostata aiškinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. IX–732 redakcija) 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami.

Minėto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie: 1) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė tarptautinius nusikaltimus - agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus; 2) rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką; 3) iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvos Respublikoje bausti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė; 4) įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 3 dalį, asmenims, atitinkantiems šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė teikiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos interesus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lazdijų rajono apylinkės teismo 1996 m. vasario 29 d. nuosprendžiu A. J. F. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 42 straipsnyje, 82 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje ir 16 straipsnyje, už kurias jam skirta laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13 straipsnio 3 punkto nuostatos antrojoje dalyje (<... buvo Lietuvos Respublikoje bausti už tyčinį nusikaltimą ... >) vartojamas terminas „bausti“ negali būti tapatinamas su teistumu kaip teisine asmens padėties ypatybe, kurią sukelia teismo paskirtos bausmės atlikimas. Aptariamos normos lingvistinė konstrukcija ir prasmė suponuoja išvadą, jog žodis „bausti“ vartojamas tam tikrai faktinei situacijai apibūdinti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju svarbus yra pats nusikalstamos veikos padarymo ir nuteisimo faktas, o ne tai, išnykęs ar neišnykęs teistumas, t. y. nėra siejama su teistumu (jo pasibaigimu ar panaikinimu).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi A. J. F. vykdomos veiklos mokestinį patikrinimą, 2009-04-03 sprendimu Nr. (21.26)–256–148 patvirtino 2009-02-05 patikrinimo aktą Nr. (21.26)–04–77–19 ir jame apskaičiuotus 6266 Lt gyventojų pajamų mokestį bei 1781 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigius, taip pat skyrė 627 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą. Konstatavo, kad nedeklaruodamas apmokestinamųjų pajamų ir laiku nesumokėdamas gyventojų pajamų mokesčio, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnį. Pareiškėjas sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus (pažeidinėja Kelių eismo taisykles), kurie savo esme yra baudžiamojo pobūdžio ir taip pat pavojingi visuomenei. Per laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. A. J. F. padarė 12 administracinių teisės pažeidimų. Taigi A. J. F. savo veiksmais kėsinasi į tam tikrą visuomenėje nustatytą tvarką, tam tikras vertybes, t. y. daro teisei priešingas veikas (tiek nesilaiko teisės aktais nustatytų draudimų, tiek ir nevykdo teisės normomis nustatytų juridinių paliepimų).

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2010-03-30 rašte Nr. (08)–19–275S–258S „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. J. F.“ papildomai nurodė, kad Valstybės saugumo departamente gauta informacija apie A. J. F. įmonėje UAB „A. F. ir ko“ naudojamas nelegalias kompiuterines programas buvo perduota Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybai. Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai 2009 m. patikrinę šioje įmonėje naudojamą kompiuterinę techniką ir kompiuterines programas nustatė, kad bendrovėje buvo naudojamos nelegalios kompiuterinės programos, dėl ko A. J. F. buvo skirta bauda. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Valstybės saugumo departamentas rekomendavo nesuteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės.

Valstybės saugumo departamentas teismo posėdžio metu papildomai pateikė įslaptintą informaciją. Ši informacija taip pat rodo, kad A. J. F. neatitinka Lietuvos Respublikos interesų. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą rėmėsi įrodymų visuma, t. y. tiek įslaptinta, tiek neįslaptinta medžiaga, kuri papildė viena kitą ir teismui sudarė pagrindą prieiti prie išvados, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą atsisakyti suteikti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas atsižvelgė ne tik į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateiktą įslaptintą informaciją, bet ir į kitus, anksčiau nurodytus neįslaptintus duomenis, su kuriais pareiškėjas turėjo teisę susipažinti įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, jog byloje yra pakankamai neįslaptintos informacijos, kuri A. J. F. ir jo atstovui buvo prieinama susipažinti ir suvokti, kad šie duomenys apie pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje suteikė atsakovui pakankamą pagrindą manyti, jog pareiškėjo veikla ir elgesys yra priešingi Lietuvos Respublikos interesams (siekis garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises bei laisves ir t. t.).

Įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, jog pateikta pakankamai ir patikimumų duomenų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos priimtų sprendimų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad skundžiamuose atsakovės raštuose nurodyti pilietybės nesuteikimo motyvai bei teisės aktai, kurie patvirtina, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos interesų.

Teisėjų kolegija, atlikusi administracinės procedūros dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo teisėtumo ir pagrįstumo teisminę kontrolę, konstatuoja, kad A. J. F. Lietuvos Respublikos pilietybę atsisakyta suteikti teisėtai ir pagrįstai.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

Pareiškėjo A. J. F. apeliacinis skundas netenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. J. F. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Ričardas PiličiauskasVaida Urmonaitė-Maculevičienė