- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- I-7449-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01899-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Žano Kubecko ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. patikslintą skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2018 m. rugpjūčio 31 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus sprendimo Nr. 18-11-00364-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus prašydamas panaikinti 2018 m. rugpjūčio 31 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus sprendimą Nr. 18-11-86-00364-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 15-17) nurodo, kad su priimtu sprendimu nesutinka. Pagrindinis motyvas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra aplinkybė, kad prieš aštuonis ar daugiau metų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XIII skyriaus nuostatos (96 straipsnis) reglamentuoja teistumo išnykimo institutą. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo atliktos nusikalstamos veikos nėra labai sunkios, atliktos prieš dešimt ar daugiau metų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 96 straipsnio 6 dalimi laikytina, kad teistumas yra. Šiuo atveju, baudžiamasis įstatymas aiškiai apibrėžia terminus, per kuriuos teistumas išnyksta, tai yra pats teistumo faktas savaime negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra nemotyvuotas bei pagrįstas pagal hierarchiją žemesniais teisės aktais, todėl tai yra savarankiškas pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad sprendimas, kuriuo atsisakyta jam išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, yra neteisėtas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės teisės įgyvendinimo principui, neproporcingas, pažeidžia teisinio tikrumo ir apibrėžtumo principą bei neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis apibrėžtų individualaus administracinio akto reikalavimų. Pareiškėjui neaišku, kokiais objektyviais duomenimis yra grindžiama atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus bei šių duomenų sąveika su teisės normomis. Pažymi, kad pareiškėjo nusikalstamos veikos yra įvykdytos prieš dešimt ir daugiau metų, todėl nesupranta, kodėl teisės yra ribojamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. įsakymu. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo priede nustatyta, kad Įstatymu įgyvendinama 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės su paskutiniais pakeitimas, padarytais 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB. Pažymi, kad atitinka direktyvos 5 straipsnyje išvardintus kriterijus, yra pakankamo amžiaus, nekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, todėl sprendime atmesti prašymą ne tik nėra realių teisinių motyvų ar pagrindų, bet toks sprendimas prieštarauja tiek nacionalinei teisei, tiek ir tarptautiniams Lietuvos Respublikos įsipareigojimams, todėl tai yra savarankiškas pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Telšių AVPK) atsiliepime (b. l. 24–28) nurodė, kad su patikslintu skundu nesutinka bei prašo išnagrinėjus bylą, pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2018 m. liepos 3 d. į Telšių AVPK Veiklos skyrių su prašymu kreipėsi S. B. dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo. Atlikus patikrinimą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre, gauta informacija, kad pareiškėjas du kartus buvo teistas. 2002 m. sausio 23 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo dėl neteisėto šaunamojo ginklo įsigijimo, laikymo ir nešiojimo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui S. B. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47¹ straipsnį bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant be organo, prižiūrinčio bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 234 straipsnio 1 dalį didžiausia numatyta bausmė - iki penkerių metų laisvės atėmimo. 2010 m. birželio 23 d. Mažeikių rajono apylinkės teismas dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu ir turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu, t. y. panaudojant šaunamąjį ginklą, pripažino S. B. kaltu pagal LR BK 253 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir skyrė jam galutinę bausmę 1 metams laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant 2 metams ir uždraudžiant naudotis specialiąja teise – teise laikyti ir nešiotis ginklą. Didžiausia bausmė numatyta pagal šiuos LR BK straipsnius - iki penkerių metų laisvės atėmimo. 1998 m. kovo 10 d. Akmenės rajono policijos komisariate S. B. atžvilgiu dėl chuliganizmo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 225 straipsnio 1 dalį. 1998 m. gegužės 10 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju. 2005 m. lapkričio 24 d. Mažeikių rajono policijos komisariate S. B. atžvilgiu dėl vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 straipsnio 1 dalį. 2007 m. sausio 18 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis LR BPK 212 straipsnio 2 dalimi, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. 2008 m. balandžio 16 d. S. B. kartu su A. B. neteisėtai medžiojo Gaurylių kaime, Tirkšlių seniūnijoje, Mažeikių rajone esančiame miške ir buvo sužaloti nenustatytų asmenų. Dėl šio įvykio Mažeikių rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 73-1-00237-08. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Įstatymo nuostatos nurodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, bei jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Iš 2010 m. birželio 23 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad S. B. laikė ir disponavo šaunamuoju ginklu, šoviniais be leidimo; sugadino bei sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. panaudodamas šaunamąjį ginklą, sušaudė gyvenamojo namo langus, lubas ir sienas. 2002 m. sausio 23 d. nuosprendyje nurodyta, kad pareiškėjas negyvenamojoje sodyboje rado bei tuo įgijo bei vėliau laikė savo namuose savadarbį šaunamąjį ginklą ir šovinius, vieną šovinį panaudojo nušaunant šunį. 2008 m. balandžio 16 d. pareiškėjas S. B. kartu su A. B. neteisėtai medžiojo Gaurylių kaime, Tirkšlių seniūnijoje, Mažeikių rajone esančiame miške ir buvo sužaloti nenustatytų asmenų. Paminėti faktai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teistumas yra išnykęs ir pats teistumo faktas savaime negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 – 4 punktuose apibrėžtos aplinkybės, kurių taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Aplinkybė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą kaip savarankiškas pagrindas numatytas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 18-IL-86-00364-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.
Skundžiamu sprendimu atsakovas Telšių AVPK Veiklos skyrius vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 11 punktais, 18 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 16 punktu atsisakė išduoti S. B. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2002 m. sausio 23 d. nuosprendžiu Mažeikių rajono apylinkės teismas S. B. pripažino kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 234 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisė 6 mėnesiams laisvės atėmimo (b. l. 35-37). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. vasario 6 d.) 234 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų nešiojimas, laikymas, įsigijimas, gaminimas ar realiziavimas – baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų arba pataisos darbais iki dvejų metų, arba bauda.
Byloje pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad 2010 m. birželio 23 d. Mažeikių rajono apylinkės teismas priėmė nuosprendį S. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį bei 187 straipsnio 2 dalį (b. l. 29-33). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 18 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) 253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
Atsakovas 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. 18-IL-86-00364-e taip pat nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu 1998 m. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl chuliganizmo nutrauktas, susitaikius su nukentėjusiuoju. 2005 m. pradėtas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo S. B. atžvilgiu dėl vagystės nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. 2008 m. neteisėtos medžioklės metu pareiškėjas buvo sužalotas nenustatytų asmenų. Dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. 18-IL-86-00364-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ nurodytas aplinkybes, jų kiekį bei pasikartojimą, konstatuoja, kad atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą pripažinti pareiškėją asmeniu, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad jis yra nepriekaištingos reputacijos. Įstatymo 18 straipsnis reglamentuoja atvejus, kada asmuo minėto įstatymo kontekste yra laikomas nepriekaištingos reputacijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu: įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kuris padarytas naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus (3 punktas); įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (4 punktas).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu įsiteisėję teismo nuosprendžiai, kuriais pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, buvo tinkamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso specialiąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą lasivės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas.
Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateikė išaiškinimą, kad teistumas lemia asmeniui ne tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi. Teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtinto reguliavimo prasme yra svarbus būtent pastarasis nuteisimo aspektas. Įstatymo nuostatos nesuteikia atitinkamiems viešojo administravimo subjektams, taip pat ir administraciniam teismui, teisės revizuoti konkrečių baudžiamųjų teisinių santykių turinio, o tik įpareigoja formaliai vertinti res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią įgijusių teismų nuosprendžiu priėmimo faktinį ir juridinį pagrindus.
Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl to, kad pareiškėjas atitinka 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvą 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės 5 straipsnio nuostatas: yra pakankamo amžiaus, nekelia grėsmės sau pačiam, šeimos nariams, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Minėtos direktyvos 5 straipsnis numato, kad nepažeisdamos 3 straipsnio nuostatų valstybės narės leidžia B kategorijai priskirtus šaunamuosius ginklus įsigyti ir laikyti tik tiems asmenims, kurie turi tam pakankamą pagrindą ir kurie: a) yra 18 metų amžiaus ar vyresni, išskyrus ginklus medžioklei arba sportiniam šaudymui, b) nekelia grėsmės sau patiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. Nr. XI-1146 redakcija) priede nustatyta, kad Įstatymu įgyvendinama 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (OL 2004 specialusis leidimas, 13 skyrius, 11 tomas, p. 3) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB (OL 2008 L 179, p. 5) (toliau – direktyva). Minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies nuostatos nustato, kad valstybės narės gali atimti leidimą laikyti šaunamąjį ginklą, jei nebetenkinamos sąlygos, pagal kurias leidimas buvo išduotas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. sausio 23 d. nutarime pabrėžė, kad valstybės narės, įgyvendindamos šios direktyvos nuostatas, galėjo nustatyti ir griežtesnį teisinį reguliavimą (minėtos direktyvos 3 straipsnis), nes direktyvoje, įgyvendintoje Įstatymu, nustatyti tik bendriausi reikalavimai, kuriuos atitinkantiems asmenims leidžiama įsigyti ir laikyti inter alia B ir C kategorijoms priskirtus šaunamuosius ginklus ir kurių nebeatitinkant leidimas gali būti atimtas. Taigi, valstybės narės, įgyvendindamos direktyvą, gali nustatyti priemones, kuriomis direktyvoje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti bei sugriežtinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-734/2013).
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas skundžiamame sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 18-IL-86-00364-e „Atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio principines nuostatas: yra motyvuotas bei pagrįstas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normomis, todėl laikytinas pagrįstu bei teisėtu ir naikinti jį skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Visus likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas laiko pertekliniais. Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama kronkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-261/2013).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo S. B. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.