Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-07-12 · Administracinė byla Nr. A-1472-556/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-07-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-07-12
Bylos Nr.
A-1472-556/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03232-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1472-556/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03232-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3; 7–8), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 1 960,40 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis Lukiškių TI-K kamerose Nr. 169, 179, 153 ir 120. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Kamerose buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės, kas yra nepakankama visiems kameroje laikomiems asmenims, dėl to buvo sudaromos prielaidos konfliktams tarp kartu laikomų asmenų. Kameros neaprūpintos reikiamu inventoriumi, nebuvo veidrodžio, spintelių. Tualetas kamerose įrengtas prie pat įėjimo ir iš koridoriaus per durų stebėjimo langelį matosi, kas dedasi tualete. Nuo likusios kameros tualetą skiria tik sienelė, kurios aukštis yra apie 1–1,2 m, o ilgis apie 1,5 m. Taip buvo pažeidžiamas jo privatumas. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje.

Atsiliepimas

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo jo nurodytų pažeidimų. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamento) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pagal šio Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 nuostatas, didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu (b. l. 99–104) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 120 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Teismas pagal byloje surinktus duomenis nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas 2014 m. vasario 7 d. – 2014 m. rugsėjo 5 d. Šiuo laikotarpiu, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 21 dieną. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu byloje Nr. I-6327-561/2014 yra priteisęs neturtinės žalos atlyginimą, kurią patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2014 m. vasario 7 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. Teismas nurodė, kad pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje S. prieš Lietuvą. EŽTT savo praktikoje ne kartą nustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą panašiose bylose dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos minimalios asmeninės erdvės reikalavimo pažeidimo (žr., pvz., EŽTT 2007 m. birželio 19 d. sprendimą byloje Ciorap prieš Moldovą; Kalashnikov prieš Rusiją ir kt.). Pagal šio teismo praktiką, atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad atsakovo atstovė neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotos finansinės galimybės užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Šis pažeidimas laikomas objektyviai darančiu neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau teismas pasisakė, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką panašiose bylose, už vieną mėnesį laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K priteistina 58–174 Eur žalos atlyginimo. Be to, dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje yra pateikti įrodymai, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, Visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti. Lukiškių TI-K perka buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugas. Taigi pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų laikymo sąlygų yra pagrįsti ir reikalavimas priteisti neturtinę žalą tenkintinas. Tačiau, atsižvelgiant į išdėstytą, inter alia, tai, kad teismų praktikoje panašiose bylose už vieną mėnesį laikymo netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K priteisiamas 58–174 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pareiškėjo nurodytas patirtos žalos įvertinimas pinigais (1 960,40 Eur) laikytas neproporcingu patirtai žalai, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą teisinių santykių reglamentavimą, teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo išvadą, kad skundžiamu laikotarpiu (2014 m. vasario 7 d. – 2014 m. rugsėjo 5 d.) pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo 21 dieną, todėl jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas, žalos dydį įvertinant 120 Eur.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 69–71; 76–78) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 960,40 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjo galimybės gauti įrodančiąją galią turinčius duomenis yra ribotos. Pareiškėjas prašė teismo iš atsakovo išreikalauti įrodymus: foto ar vaizdo medžiagą tų kamerų, kuriose jis buvo laikomas. Šie įrodymai patvirtintų, kad kamerose naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeidinėjamas jo privatumas, žeminamas orumas ir savigarba.

2. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad atskirose patalpose turi būti įrengiamas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitariniai mazgai įrengti ne atskirose patalpose, o tiesiog gyvenamosiose patalpose. Taip pat nei vienoje kameroje nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, veidrodžio, tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra tik apie vieno metro aukščio. Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas, yra vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (administracinės bylos Nr. A261-1802/2013, Nr. A442-1840/2013, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją ir kt.).

3. Pareiškėją laikė kamerose pažeidžiant galiojančias higienos normas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras per metus atlieka apie 100 Lukiškių TI-K patikrinimų, kurių metu buvo nustatomi bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų ir higienos normų pažeidimai, tačiau iki šiol dauguma pažeidimų nėra pašalinti.

4. Mažesnis kameros plotas ir, kaip konstatavo teismas, nustatyti nežymūs higienos normų pažeidimai nebuvo kompensuoti kitais būdais, patirtų pažeminimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ir trumpalaikių. Šiuo atveju nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė bei galimybės užsiimti leistina veikla.

5. Teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo A. P. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo ginčo laikotarpiu pažeidimus dėl neužtikrintos teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, iš esmės pažymėdamas, jog dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Teismas skundžiamame sprendime taip pat nurodė, kad byloje yra pateikti įrodymai, jog ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, Visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 120 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo teigimu, jo galimybės gauti įrodymus yra ribotos. Pareiškėjas prašė teismo iš atsakovo išreikalauti įrodymus, kurie patvirtintų, kad kamerose naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeidinėjamas jo privatumas, žeminamas orumas ir savigarba. Mažesnis kameros plotas ir, kaip konstatavo teismas, nustatyti nežymūs higienos normų pažeidimai nebuvo kompensuoti kitais būdais, patirtų pažeminimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ir trumpalaikių.

Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia, jog turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad, atsižvelgiant į atsakovo nurodytus duomenis, matyti, jog pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo neužtikrintas 21 dieną. Dėl šių teismo motyvų ginčo nėra, paminėtas pažeidimas nustatytas tinkamai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teismui pateikto skundo turinį iš esmės sudarė pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo. Todėl apeliaciniame skunde nurodyto HN 76:2010 21 punkto pažeidimo vertinimas yra šios administracinės bylos dalykas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai detaliai dėl jo nepasisakė. Teismas įvertino atsakovo pateiktų įrodymų visumą – Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų Lukiškių TI-K kamerose aktus, tačiau iš šių aktų turinio negalima nustatyti, ar buvo tikrinami kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, atitikimai HN 76:2010 21 punkto reikalavimams.

HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pareiškėjo teigimu, visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, sanitariniai mazgai įrengti ne atskirose patalpose, o tiesiog gyvenamosiose patalpose. Taip pat nei vienoje kameroje nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, veidrodžio, tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra tik apie vieno metro aukščio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų – t. y. įrodyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas įrodymų dėl nurodyto HN 76:2010 pažeidimo neteikė. Taigi laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo nurodytų teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimais, jie laikomi nustatytais.

Pastebėtina, kad reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą. Privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. EŽTT sprendime Glotov prieš Rusiją konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).

LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 šiuo aspektu laikėsi pozicijos, kad aplinkybė, jog pareiškėjas naudojosi tualetu, kuris nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, ribojo jo privatumą ir sukėlė jam nemalonius išgyvenimus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI-K administracija neužtikrino pareiškėjo subjektinės teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad pareiškėjas kalėdamas nurodytomis sąlygomis, t. y. neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tinkamai įrengto sanitarinio mazgo, patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.).

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Įvertinusi nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (1 960,40 Eur). Teisėjų kolegijos manymu, 200 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. (A. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasArūnas SutkevičiusDalia Višinskienė