Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2023 m. liepos 12 d. paduotu ieškovų N. M. ir L. M. kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, kad kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui. Taigi, kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, nustatytas CPK 346 straipsnyje, taip pat nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1) teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalyje ir kasacinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad tuo atveju, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, apsimestiniam sandoriui turi būti taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės. Teismai netinkamai įvertino tikrąją šalių valią sudarant pirkimo–pardavimo sutartis. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad būtent ieškovas gavo pasiūlymus iš žemės sklypų pardavėjų dėl sutarčių sudarymo, tik jis rūpinosi, kad šios sutartys būtų sudarytos, bendravo su žemės sklypų pardavėjais, su dauguma kurių atsakovai susipažino tik sandorio sudarymo dieną pas notarą, derėjosi dėl sandorių sudarymo sąlygų, vykdė ūkinę veiklą žemės sklypuose. Spręsdami dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties su atpirkimo teise pripažinimo apsimestiniu sandoriu, teismai taip pat netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką, nes vidinis šalių susitarimas buvo dėl žemės sklypo atpirkimo ne už 60 000 Lt, o už 100 0000 Lt. Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais neleido ieškovui įgyvendinti atpirkimo teisės. Byloje nurodytų aplinkybių visuma patvirtina ir tai, kad, sudarydamos dovanojimo sutartį, šalys nesiekė tokiai sutarčiai būdingų teisinių pasekmių;

2) teismai pažeidė CPK 12 ir 17 straipsnius, nes apribojo įstatyme nustatytą ieškovų teisę leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti ieškinio dalyką ir pagrindą, šie proceso teisės normų pažeidimai iškreipė šalių lygias procesines teises, įrodinėjimo procesą ir neatitiko šiuo klausimu kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismai nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo teiktus įrodymus – jo atliktus garso įrašus ir jų stenogramas, nepaisydami aplinkybės, kad šių įrodymų turinys atskleidžia bylai svarbias aplinkybes. Nors pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl garso įrašų, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumo civilinėje byloje, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias bylos aplinkybes, aiškintis garso įraše pateikiamos informacijos turinį pagarbos žmogaus privačiam gyvenimui aspektu, taip pat analizuoti, ar asmuo, kuris remiasi privatumo teisės pažeidimu, siekdamas palankaus procesinio sprendimo, nepiktnaudžiauja šia teise ir nesielgia nesąžiningai, pirmosios instancijos teismas neatliko tokio vertinimo ir suteikė nepagrįstą reikšmę atsakovų motyvams, kuriais jie neigė šių įrodymų priėmimo galimybę. Atsisakydamas priimti įrodymus, teismas iš esmės nemotyvavo savo sprendimo, tačiau apsiribojo teiginiu, kad garso įrašas pažeidžia teisę į privatumą. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padaryto proceso teisės normų pažeidimo ir taip pat nepriėmė įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 314 straipsnį, nes nepagrįstai netaikė draudimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme išlygos ir nepriėmė jų, nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos įrodymus atsisakė priimti;

3) teismai netinkamai taikė CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismai vertino tik atsakovų pateiktus rašytinius įrodymus, o ieškovų nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus ignoravo iš esmės jų nevertindami. Nors visuma ieškovų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų patvirtino, kad yra labiau tikėtina, jog ginčo sandoriai yra apsimestiniai, teismai nepaisė šių duomenų. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino įrodymų, prieštaraujančių pirmosios instancijos teismo sprendimui, dėl kurių jis privalėjo pasisakyti ir kuriuos turėjo susieti su byloje nustatytinomis faktinėmis aplinkybėmis.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamo teismo procesinio sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, vertina, kad kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, atitinkančių CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nepakanka nurodyti tik byloje keliamą teisės klausimą, tačiau yra reikalinga pagrįsti ypatingą jo svarbą vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Tačiau kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas, kad toks šių normų aiškinimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Nepriėmus kasacinio skundo, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti priimti kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti ieškovui ūkininkui N. M. (įmonės registracijos kodas (duomenys neskelbtini)) 2 536 (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt šešis) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2023 m. liepos 7 d. akcinės bendrovės Šiaulių banko mokėjimo nurodymu Nr. 0707134136785.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.