- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-24
- Bylos Nr.
- 2-364/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- kooperatyvo „Lietuviški javai“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Amilina“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-7735-603/10 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Amilina“ ieškinį atsakovui kooperatyvui „Lietuviški javai“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Amilina“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui kooperatyvui „Lietuviški javai“, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 800 000 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą 1 800 000 Lt sumai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi nutarė ieškovo UAB „Amilina“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies; areštuoti atsakovui kooperatyvui „Lietuviški javai“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ar bet kuriuos trečiuosius asmenis, uždraudžiant esamiems turto valdytojams areštuojamuoju turtu disponuoti, areštuotą turtą įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti; išaiškinti, kad bendra areštuoto turto vertės ir lėšų suma turi savo verte atitikti 1 800 000 Lt sumą; pavesti antstoliui surasti ir aprašyti areštuojamą turtą teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nurodė aplinkybes, kuriomis remiantis grindžia savo reikalavimus, todėl teismas, nevertindamas ieškinio pagrįstumo, sprendžia, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi reikalavimo suma yra didelė. Teismas pažymėjo, kad ieškovas sutinka, jog būtų areštuotas tas turtas, kurio areštas sukeltų mažiausiai nepatogumų atsakovui. Teismas nurodė, kad atsakovas atsiliepimu į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, jog labiausiai jo teises suvaržytų piniginių lėšų areštas, su atsiliepimu pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Teismas, įvertinęs tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus argumentus bei įrodymus, sprendė, kad piniginių lėšų areštas itin suvaržytų atsakovo veiklą, atsirastų nuostolių, kurie galėtų sukelti atsakovo nemokumą, todėl, atsižvelgdamas į šalių interesų pusiausvyrą bei į atsakovo teisėtus interesus, teismas konstatavo, kad areštuotinas atsakovo nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, o ieškovo prašymas areštuoti atsakovo pinigines lėšas netenkintinas.
Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog teismas netenkino prašymo areštuoti pinigines lėšas, atsakovo prašymas užtikrinti galimų atsakovo nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimą šioje proceso stadijoje nespręstinas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Ieškovo pareikštas reikalavimas dėl 1 800 000 Lt sumos priteisimo yra nepagrįstas, kadangi ieškovas galėjo reikalauti tik 400 000 Lt netesybų priteisimo. Teismui nevertinus atsiliepime pateiktų faktinių ir teisinių argumentų, teismo nutartis turėtų būti panaikinta ar pakeista, panaikinant atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones ieškovo akivaizdžiai nesąžiningai ir neteisingai nustatytų nuostolių sumai.
2. Atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirs nuostolių, kadangi taikant turto areštą atsakovas nebegali vykdyti savo įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis, konkrečiu atveju atsakovas nebegalės vykdyti savo pagrindinės veiklos: produkcijos iš ūkininkų supirkimo ir pardavimo, taip pat ūkininkų aprūpinimo gamybos priemonėmis, kadangi bet kokia jo įgyjama produkcija iš karto būtų areštuojama.
Šalies argumentai
3. Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Amilina“ nurodo, kad su atsakovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ atskirojo skundo argumentais nesutinka, mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta, teisėta bei atitinkanti Lietuvos teismų formuojamą praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, todėl prašo apeliacinės instancijos teismą atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis paliktina nepakeista.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovui kooperatyvui „Lietuviški javai“ pareikštas ieškinys dėl 1 800 000 Lt sumos priteisimo. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad ieškiniu reikalaujama priteisti iš atsakovų suma – 1 800 000 Lt – jam nėra didelė, kad apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas. Teisėjų kolegija taip pažymi, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ turėtų galimybę perleisti jam priklausantį turtą kitiems asmenims ir dėl to teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Nors apeliantas teigia, kad ieškiniu iš jo negali būti reikalaujama priteisti 1800000 Lt suma, kadangi ieškovas galėtų reikalauti priteisti tik daug mažesnę sumą, teisėjų kolegija pažymi, kad taikant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas nesprendžia ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimo. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į didelę ieškinio sumą, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl atskirojo skundo argumento, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įtakos atsakovo nuostolių atsiradimą teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti pagrįstai taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o atsakovas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka prašyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas surasti ir aprašyti areštuojamą turtą pavedė antstoliui ir į bylą nepateikti duomenys, koks konkretus turtas buvo areštuotas atskiruoju skundu skundžiamos teismo nutarties pagrindu. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad taikant turto areštą atsakovas nebegali vykdyti savo įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržo vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis paliktina nepakeista
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.