Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-397-2014;

Teisėja Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00040-2013-1;

2014 m. balandžio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Agnetai Liekytei, Laimai Grėbliūnienei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Nacikūnui, nukentėjusiajai R. Ž., nuteistajam P. P., jo gynėjui advokatui Romualdui Matoniui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi bausmė subendrinta su 2011-08-08 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir paskirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė ir 11 MGL (1430 Lt) dydžio bauda bei baudžiamojo poveikio priemonė – 500 Lt konfiskavimas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per šį laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš P. P. nukentėjusiajai R. Ž. priteista 3900 (trys tūkstančiai devyni šimtai) Lt turtinei žalai ir 500 (penki šimtai) Lt advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 11 d., apie 17.00 val., P. P. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę gauti iš nukentėjusiosios R. Ž. jai dovanotus auksinius auskarus bei auksinę grandinėlę su pakabuku, išplėšė jėga iš nukentėjusiosios ausų auskarus. Po to, pargriovęs R. Ž. ant grindų, užsėdęs jai ant krūtinės ir kojomis prispaudęs rankas, jėga, panaudodamas smurtą, nusegė nuo kaklo grandinėlę su pakabuku. Tokiais veiksmais, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiosios atžvilgiu, savavališkai vykdydamas savo ginčijamą, bet nerealizuotą tariamą teisę gauti jo nukentėjusiajai padovanotus auksinius papuošalus, padarydamas nukentėjusiajai R. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais yra neginčijamai įrodyta, kad P. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Pažymima, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pažymėtina, jog baudžiamojo įstatymo sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Konstatuojama, kad pirmos instancijos teismas aukščiau paminėtas įstatymo normas aiškino ir taikė netinkamai, dėl to nuosprendyje padarytos išvados, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai įrodo P. P. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįstos, nemotyvuotos, prieštaraujančios tiek byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tiek teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

BK 294 straipsnyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už savavaldžiavimą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Nors BK 294 straipsnio 2 dalyje didelės žalos požymis, kaip būtina atsakomybės sąlyga, nėra nurodytas, tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams yra būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritariama praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais. Kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu.

Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.

Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti P. P. padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalsatmą veiką, tačiau neaptarė ir neįvertino, kokiais būtent byloje esančiais įrodymais padarė išvadą, kad dėl P. P. neteisėtų veiksmų nukentėjusiosios R. Ž. atžvilgiu – fizinės jėgos panaudojimu atimamt papuošalus, nukentėjusiajai buvo padaryta didelė žala, kuri yra būtina sąlyga atsakomybėi pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kilti. Teismas apsiribojo formaliu konstatavimu, kad dėl P. P. smuritnių veiksmų nukentėjusioji patyrė didelę turtinę ir moralinę žalą, tačiau tokios savo išvados nemotyvavo ir nepagrindė. Be to, tokią išvadą teismas konstatavo (sunkindamas kaltinimą) ne nustatomojoje dalyje, o tik vėliau, dėstant įrodymų analizę.

Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, kaip jau minėta, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. didelės žalos požymis yra vertinamasis, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams padarymą gali rodyti sistemingai išsakomi grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis byloje Nr. 2K-P-183/2012).

Nors pirmos instancijos teismas nustatė, kad didelės žalos požymis neabejotinai įrodytas, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje esančiais įrodymais nėra įrodyta, jog dėl nuteistojo P. P. neteisėtų veiksmų nukentėjusioji R. Ž. patyrė didelę turtinę ir moralinę žalą. Iš nukentėjusiosios paaiškinimų matyti, kad su nuteistuoju P. P. ji draugavo ir kartu gyveno ilgą laiką, nei iki skyrybų, nei po jų jokių piktumų nebuvo, bendravo draugiškai. P. P. jos niekada nemušė, smurto, nei fizinio nei psichologinio, niekada prieš ją nenaudojo. Atvykus pas P. P. į butą pasiimti daiktų šis, nukentėjusiajai nesutikus taikytis ir vėl būti kartu, jėga išsegė iš ausų auskarus bei, pargriovęs ant žemės, nusegė grandinėlę, kuriuos pats buvo dovanojęs. Po to nukentėjusiąją paleido, prieš nukentėjusiąją daugiau nesmurtavo. Dėl nukentėjusiajai padarytų nubrozdinimų kaklo priekinėje dalyje, kraujosruvos kairio žasto srityje jai buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Objektyvių duomenų, kad dėl šio įvykio nukentėjusiajai būtų pablogėjusi fizinė ar psichinė sveikata, kad ji būtų patyrusi didelius dvasinius išgyvenimus, įtampą, nerimą, stresą, kitus neigiamus išgyvenimus, kad būtų pablogėjusi nukentėjusiosios ar jos artimųjų įprasto gyvenimo kokybė, byloje nėra. Byloje apklausti liudytojai tik patvirtino aplinkybę, kad iš P. P. buto išėjusi R. Ž. buvo apsiverkusi, kaklas buvo apdraskytas, tačiau kitokių aplinkybių, kurios būtų reikšmingos vertinant nukentėjusiajai padarytos žalos pobūdį ir mastą, nenurodė. Liudytojai parodymai šiuo atveju yra reikšmingi įrodinėjant P. P. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusiąją faktą.

Aukštesniojo teismo vertinimu byloje taip pat nėra duomenų, kad nusikalstamais veiksmais padaryta didelė turtinė žala nukentėjusiajai ar jai artimiems asmenims. Nuteistojo P. P. paaiškinimais nustatyta, kad auksiniai auskarai ir auksinė grandinėlė buvo pirkti jo ir padovanoti nukentėjusiajai, bendra jų vertė apie 3300 Lt. Tiek jis sumokėjo. Auksinis pakabukas buvo pirktas pačios nukentėjusiosios už 600 Lt. Bendra auksinių papuošalų vertė yra apie 3900 Lt, kuri nelaikytina itin didele, juo labiau, kad už dalį šių papuošalų mokėjo pats nuteistasis. Įvertinus neteisėtų veiksmų pobūdį - sužalojimai nukentėjusiajai padaryti ne sąmoningai prieš ją naudojant smurtą su tikslu ją sužaloti, o siekiant atsiimti iš jos dovanotus papuošalus, veiksmų trukmę – P. P. prieš nukentėjusiąją nukreipti veiksmai truko neilgą laiką, nei prieš, nei po to nuteistasis nukentėjusiajai negrasino, prieš ją nesmurtavo, bei atsižvelgiant į tai, kad nei pati nukentėjusioji nenurodė, nei byloje esančiais įrodymais nenustatyta, kad P. P. veiksmai turėjo itin dideles neigiamas turines ir neturines pasekmes nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams, aukštesnysis teismas mano, kad šioje byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti kategorišką, abejonių nekeliančią išvadą dėl didelės turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams. Pažymima, kad, nors nukentėjusioji ir nurodė, kad P. P., jai atėjus į butą, iš karto užrakino duris, taip sudarydamas bauginantį įspūdį, šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymais. P. P. šią aplinkybę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kategoriškai neigė, o jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios paaiškinimus dėl šios aplinkybės, byloje nėra.

Sutinkama su tuo, kad smurtas bet kuriuo atveju yra netoleruotinas ir už neteisėtus veiksmus asmuo turi būti baudžiamas. Šiuo atveju nekelia abejonių tai, kad tarp nukentėjusiosios R. Ž. ir nuteistojo P. P. įvyko konfliktas aiškinantis tarpusavio santykius, dėl ko nuteistasis, jėga atimdamas iš nukentėjusiosios jai dovanotus papuošalus, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. ta aplinkybė, kad nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, įrodyta tiek pačios nukentėjusiosios paaiškinimais, tiek ją iš karto po įvykio mačiusių liudytojų parodymais bei specialisto išvada, kurioje nukentėjusiajai padaryti sužalojimai aiškiai nurodyti ir įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad nuteistasis P. P. jėga iš nukentėjusiosios išsegdamas auskarus bei nusegdamas nuo kaklo grandinėlę, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, nėra besąlygiškas pagrindas konstatuoti jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Kaip jau minėta, didelės žalos požymis šioje baudžiamojoje byloje objektyviai nėra nustatytas, todėl, nesant vieno iš būtinųjų BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, nėra ir teisėto pagrindo patraukti P. P. atsakomybėn pagal minėtą straipsnį ir jį nuteisti.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad net ir kaltinamajame akte didelės žalos požymis, kaip būtina atsakomybės už savavaldžiavimą sąlygą, nėra inkriminuotas, bei ir pirmos instancijos teismas tokios aplinkybės nenurodė nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis, kuriame didelės žalos požymį jau nurodė, aukštesnysis teismas šiame prašyme nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis nesiremia. Pažymima, kad bylos nagrinėjimo ribas apeliaciniame procese apibrėžia apeliacinis skundas. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama užtikrinti nuteisto asmens, kuris kreipiasi į teismą su apeliaciniu skundu, teisių ir teisėtų interesų apsaugą, teisinio tikrumo ir teisinio apibrėžtumo principų praktinį įgyvendinimą nuteistajam pagrįstai tikinti, kad jo teisinė padėtis nebus pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Šioje baudžiamojoje byloje yra paduotas ir nagrinėjamas tik nuteistojo P. P. gynėjo R. Matonio skundas. Nei prokuroras, nei nukentėjusioji pirmos instancijos teismo nuosprendžio neskundė. Esant tokioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms aukštesnysis teismas, nesant prokuroro apeliacinio skundo, nesiremia apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroro pateiktu prašymu dėl kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes konstatuojama, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas esminis veiką, numatytą BK 294 straipsnyje, kvalifikuojantis požymis – didelė žala nukentėjusiojo asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Nustatytų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad P. P. veiksmai ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti būtent nusikalstamos veikos, už kurią P. P. nuteistas, požymius. Esant tokioms teisinėms ir faktinėms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – P. P. išteisinantis nuosprendis nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Išteisinus P. P. kardomoji priemonė tampa nebereikalinga, todėl ji panaikintina (BPK 139 straipsnis).

Kadangi P. P. išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamoj nusižengimo požymių, nukentėjusiosios R. Ž. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Civilinio ieškininio palikimas nenagrinėtu neatima iš nukentėjusiojo asmens teisės pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

P. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje išteisinti nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.

Nukentėjusiosios R. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.