- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-16
- Bylos Nr.
- A-444-915-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus, Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus
- Pareiškėjas
- A. B., J.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Registrų centras“, A. M.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui V. V. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir J. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Registrų centras“, A. M. ).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. B. ir J. B. (toliau - ir pareiškėjai) skunde ir patikslintuose skunduose prašė teismo: 1) pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir neteisėtu atsisakymu atlyginti pareiškėjams patirtą žalą; 2) įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjų bendrajai jungtinei nuosavybei Vilniaus rajono Mažosios Riešės gyvenvietėje esantį tokios pat rūšies, paskirties ir vertes žemės sklypą, kurio pareiškėjai neteko įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2260-02/04 pagrindu; 3) įpareigoti VAVA atlyginti pareiškėjams žalą 377 258 (trys šimtai septyniasdešimt septyni tūkstančiai du šimtai penkiasdešimt aštuoni) Lt pinigais, jeigu teismo sprendimas, nurodytas antrame teismo sprendimo punkte, atlyginti žalą natūra nebūtų įvykdytas per 30 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Paaiškino, kad 2000 m. birželio 16 d. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis tarp pardavėjos A. M. ir pirkėjo A. B. , kuria pardavėja pirkėjui pardavė 0,1506 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono savivaldybėje, Riešės kaime (sklypo Nr.49, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)k.v., unikalus numeris (duomenys neskelbtini); toliau – žemės sklypas). Minėtas žemės sklypas privačios nuosavybės teise priklausė A. M. pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. birželio 11 įsakymu Nr. 904 įgalioto atstovauti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ir A. M. 2000 m. gegužės 23 d. sudarytą valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282. A. B. 2000 m. lapkričio 8 d. perleido nuosavybės teisę į šį žemės sklypą savo sutuoktinei J. B. . Žemės sklypas iš A. M. buvo įsigytas gyvenamajam namui statyti. Tuo tikslu Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2002 m. kovo 8 d. suteikė J. B. leidimą gyvenamojo namo statybai, po ko buvo pradėti parengiamieji statybos darbai. Netrukus paaiškėjo, jog žemes sklypas faktiškai visose savo ribose sutampa su A. D. priklausančiu žemės sklypu (sklypo Nr. 49, kadastro numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)k.v.), kurį pastarasis įsigijo 1999 m. vasario 4 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/99-0099 su VAVA pagrindu. Nedelsiant pareiškėja J. B. 2002 m. birželio 12 d. kreipėsi su prašymu į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl padarytų klaidų Žemės sklypo atžvilgiu ištaisymo. 2002 m. lapkričio 29 d. buvo gautas VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymas raštu Nr. 4524, iš kurio matyti, kad atsakovas, atsižvelgdamas į Vilniaus rajono savivaldybės paaiškinimus, siūlo abiem to paties žemės sklypo savininkams jo priklausomumo nuosavybės teisėmis klausimą išspręsti teismine tvarka. Ieškinį dėl aukščiau nurodytų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir teisinės registracijos panaikinimo inicijavo A. D. . Išnagrinėjęs civilinę bylą, Vilniaus rajono apylinkės teismas nusprendė valstybinės žemės sklypo Nr. 49, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282, sudarytą tarp A. M. ir VAVA, pripažinti negaliojančia taikant dalinę restituciją, tai yra grąžinant A. M. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 729,75 Lt pinigų sumą, negrąžinant 1506 kv.m. žemės sklypo valstybei. Taip pat negaliojančiomis buvo pripažintos: 2000 m. birželio 16 d. pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. B. , bei 2000 m. lapkričio 8 d. Žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp bendrapareiškėjų A. B. ir J. B. . Vilniaus rajono apylinkės teismas įpareigojo VĮ „Registrų centras“ panaikinti Žemės sklypo Nr. 49, esančio Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2005, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija neįvykdė įstatymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.317 str.) nustatytos prievolės garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas yra pardavėjo nuosavybė. 2006 m. birželio 23 d. A. M. ir pareiškėjas A. B. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, pagal kurį A. M. perleido A. B. reikalavimo teisę į kito alternatyvinio žemės sklypo neatlygintiną gavimą iš valstybės ir (ar) reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą iš VAVA arba iš Vilniaus rajono savivaldybės, arba iš šios savivaldybės tarybos. Įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimui ir jo pagrindu panaikinus žemės sklypo įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjas neteko turto, tai yra jam yra padaryta žala. 2006 m. liepos 4 d. pareiškėjas parašė raštą VAVA, kuriuo prašė per protingą terminą išspręsti klausimą dėl alternatyvinio (pagal žemės sklypo vertę, nustatytą nepriklausomo turto vertintojo) žemės sklypo neatlygintino suteikimo nuosavybėn arba grąžinti A. M. sumokėtą Vilniaus apskrities viršininko administracijai pagal 2000 m. gegužės 23 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo pardavimo sutarties Nr. P41/2000-0282 sąlygas 729,75 Lt sumą bei atlyginti nuostolius piniginėmis lėšomis. Nuostolius sudaro: pagrįstos išlaidos perkant iš trečiųjų asmenų analogiškos vertės žemės sklypą bei patirtos išlaidos. Nuostolių atsiradimą sąlygojo neteisėti atsakovo Lietuvos Respublikos, kurią atstovauja Vilniaus apskrities viršininko administracija, veiksmai. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje savo nutartyje konstatavo, kad pardavėjas privalo patikrinti (patikrindamas viešus registrus arba kitokiu būdu), ar parduodamas daiktas tikrai priklauso jam nuosavybės teise, ir ar kiti asmenys neturi į jį daugiau daiktinių teisių. Iš VAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymo, suprato, kad atsakovas sutinka (pateikus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą ir atitinkamus duomenis) grąžinti sumokėtus pinigus už valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tačiau rašte visiškai nenagrinėjamas ir ignoruojamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija, nepastebėjusi dviejų faktiškai analogiškų sklypų ribų koordinačių sistemų egzistavimo fakto, žemėtvarkos projekto rengimo darbus vykdė itin nerūpestingai ir aplaidžiai, dėl ko toje pačioje kadastrinėje vietovėje buvo suformuoti du savarankiški žemės sklypai, turintys skirtingus kadastrinius duomenis. Netinkamai atlikęs žemės sklypo suformavimo darbus, atsakovas atitinkamai negalėjo teisėtu būdu realizuoti savo, kaip valstybinio žemės sklypo pardavėjo Lietuvos Respublikos valstybės vardu, funkcijų.
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti VAVA atsiliepimuose teismui su skundo reikalavimais nesutiko. Paaiškino, kad A. D. 1999 m. sausio 5 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti išsipirkti 0,15 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus r., Avižienių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Remiantis pateiktu 1992 m. kovo 14 d. I šaukimo II sesijos Avižienių apylinkės tarybos sprendimu, kuriuo A. D. skirta 1500 kv. m. žemės sklypas individualiai namų statybai Vilniaus rajono, Avižienių apylinkės, (duomenys neskelbtini) kaime sklypo Nr. 49, šio piliečio prašymas buvo patenkintas ir 1999 m. vasario 4 d. pasirašyta valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/99-0099, kuria pardavėjas Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė, o pirkėjas įsigijo 1523 kv. m. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone. A. M. 2000 m. balandžio 25 d. kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu leisti išsipirkti 0,15 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus r., Avižienių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Remiantis pateiktu 1993 m. rugpjūčio 5 d. I šaukimo 14 sesijos Avižienių apylinkės tarybos sprendimu; kuriuo A. M. skirta 1500 kv. m. žemės sklypas individualiai namų statybai Vilniaus rajono, Avižienių apylinkės, (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat Vilniaus rajono valdybos 1994 m. vasario 18 d. potvarkiu Nr. 85 p, kuriuo nuspręsta parduoti A. M. Avižienių apylinkėje (duomenys neskelbtini) kaime žemės sklypą Nr. 49 privačiai namų valdai. Šios pilietės prašymas buvo patenkintas ir 2000 m. gegužės 23 d. pasirašyta Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282, kuria pardavėjas VAVA pardavė, o pirkėjas įsigijo 1506 kv. m. žemės sklypą Nr. 49, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone.
Vilniaus apskrities viršininko administracija aukščiau minėtas pirkimo-pardavimo sutartis sudarė remiantis pateiktais aukščiau minėtais dokumentais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14 punktu. Tokiu būdu Avižienių apylinkės taryba 1993 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą skirti sklypą nepanaikinusi savo ankstesnio 1992 m. kovo 14 d. sprendimo, o Vilniaus apskrities viršininko administracija neturėjo teisinio pagrindo neparduoti A. M. skirto žemės sklypo. Vilniaus rajono Apylinkių tarybų teisių ir pareigų perėmėja yra Vilniaus rajono savivaldybės administracija. Pareiškėjo prašymas įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjo nuosavybėn tokios pat vertės, rūšies ir paskirties žemės sklypą negali būti tenkinamas, nes to nenumato Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnis, taip pat pareiškėjui negali būti už tokią pačią sumą parduodamas analogiškos vertės žemės sklypas, nes žemės sklypo skyrimas A. M. buvo neteisėtas, taip pat buvo neteisėta ir 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui patenkinus pareiškėjo skundą, VAVA negalėtų įvykdyti teismo sprendimo, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis, tik Vilniaus rajono savivaldybės administracija galėtų suformuoti naują kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai.
Teismas vertindamas žemės sklypo pareiškėjo žemės sklypo įsigijimo aplinkybes turėtų įvertinti, kad šiame procese dalyvauja šios institucijos – Vilniaus rajono Avižienių apylinkės Taryba, kuri suteikė žemės sklypą; įstaiga, kuri suformavo žemės sklypą; VAVA, kuri pardavė žemės sklypą; Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ, kuri įregistravo žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose teismui paaiškino, kad atsakove į bylą įtraukta nepagrįstai ir turėtų būti trečiuoju asmeniu, todėl prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad pirmame skundo punkte nurodytas pareiškėjų reikalavimas „pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir neteisėtu atsisakymu atlyginti pareiškėjams patirtą žalą – 377 258 Lt sumoje negali būti patenkintas, kadangi VAVA Žemės tvarkymo departamentas 2006 m. rugpjūčio 8 d. rašte Nr. 20-575 pasisakė tik dėl sutikimo grąžinti sumokėtus pinigus už valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą pardavimo. Teigė, kad faktas, kad 2000 m. gegužės 23 d. ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/25000-0282 buvo sudaryta dėl VAVA neteisėtų veiksmų, laikytinas nustatytu. Spręsti žemės sklypo pardavimo klausimą buvo VAVA prerogatyva, tačiau pagal 1993 m. liepos 21 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 550 6.1.2 punktą A. M. neturėjo teisinio pagrindo įsigyti valstybinės žemės sklypą nuosavybėn. Atsakovės nuomone, neturėdama teisinio pagrindo įsigyti valstybinės žemės sklypą nuosavybėn, A. M. neturėjo pagrindo ir perleisti A. B. reikalavimo teisę į kito alternatyvaus žemės sklypo gavimą. Šiuo atveju turi būti atlikta tik 2004 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu nustatyta restitucija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjų A. B. ir J. B. skundo reikalavimus tenkino iš dalies. Bylą, dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymo Nr. 20-575 pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu, nutraukė. Priteisė J. B. iš Lietuvos valstybės 240890,90 Lt (du šimtus keturiasdešimt tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt litų 90 cnt.) jos patirtai žalai atlyginti. Priteisė A. B. iš Lietuvos valstybės 890,90 Lt (aštuonis šimtus devyniasdešimt litų 90cnt.) jo patirtai žalai atlyginti.
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjų skundo reikalavimas pripažinti VAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir neteisėtu negali būti skundo dalyku Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, todėl bylą dalyje dėl šio skundo reikalavimo nutraukė.
Spręsdamas klausimą dėl A. B. bei J. B. skundo reikalavimų įpareigoti Lietuvos valstybę atlyginti pareiškėjams padarytą žalą vienu iš jų nurodytų būdu – natūra ar pinigais – pagrįstumo ir teisėtumo, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, apeliacine tvarka išnagrinėjusio skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimo, 2009 m. sausio 29 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui konstatavus, jog pareiškėjams žala yra padaryta ir, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, sprendžiant ginčą būtina įvertinti kiekvienam pareiškėjui atskirai padarytos žalos dydį ir jos atlyginimo būdą.
Teismas pažymėjo, kad A. B. nupirkęs ginčo žemės sklypą jį pardavė savo sutuoktinei J. B. . Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad J. B. , kaip ir A. M. , savo savininko teises į žemės sklypą buvo pilnai realizavęs iki Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimo įsiteisėjimo. Tuo tarpu, ginčo žemės sklypo neteko minėto sprendimo įsiteisėjimo metu šio sklypo savininke buvusi J. B. , todėl sprendė, jog žala dėl sklypo netekimo buvo padaryta pareiškėjai J. B. . Teismas, įvertinęs VAVA teisminio ginčo metu išreikštą poziciją, remdamasis teismų praktika, sprendė, jog realiai J. B. pažeistos teisės gali būti apginamos ne nustačius atsakovei atitinkamus įpareigojimus, susijusius su prašomu neatlygintinai perduotinu žemės sklypu konkrečioje vietovėje, o tik įpareigojus atsakovę atlyginti patirtą žalą, įvertintą pinigais.
Teismas padarė išvadą, jog tinkamu įrodymu, patvirtinančiu J. B. padarytos žalos dydį yra UAB „Delfa“ pažyma, todėl sprendė, kad šioje pažymoje nurodyta ginčo žemės sklypo vertė objektyviai atspindi padarytos žalos dydį dėl ginčo žemės sklypo netekimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. B. ginčo žemės sklype įgyvendinusi savo kaip savininkės teises, sudarė su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ Vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų sutartį ir dėl to turėjo 1781,80 Lt papildomų išlaidų, kurios laikytinos patirtais nuostoliais ir taip pat priteistini. Teismas taip pat sprendė, kad 1781,80 Lt suma buvo išleista bendram abiejų sutuoktinių tikslui, žala padaryta abiems sutuoktiniams ir priteistina kiekvienam iš jų po lygiai, t. y. po 890,90 Lt.
Įvertinęs visas byloje esančiais įrodymais nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad A. B. ir J. B. skundo reikalavimas Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo yra tenkintinas iš dalies ir pareiškėjams jų patirtai žalai atlyginti priteistina atitinkamai – J. B. 890,90 Lt suma, J. B. 240890,90 Lt (240000 Lt + 890,90 Lt) suma.
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų prašymą atmesti.
Nurodo, kad žemės sklypo skyrimas A. M. buvo neteisėtas, šio skyrimo pagrindu sudaryta 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282 taip pat buvo neteisėta, todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti tokios pačios rūšies, paskirties ir vertės žemės sklypą, kurio pareiškėjai neteko įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimui, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atlyginti žalą pinigais, jei suteikti žemės sklypą būtų neįmanoma.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pritaikė dalinę restituciją ir iš VAVA A. M. grąžino 729,75 Lt. Kadangi pareiškėjas ir A. M. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, VAVA 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 20-575 sutiko grąžinti pareiškėjui už sklypą įmokėtą sumą 729,75 Lt, t. y. įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį. Mano, kad įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu teisinė sandorio šalių padėtis atkurta, pripažintas 2000 m. gegužės 23 d. sutarties Nr. P41/2000-0282 neteisėtumas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad yra pažeistos A. M. teisės. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir teigia, kad galima realizuoti tik teisę, kuri buvo įgyta pagal įstatymą ir buvo pažeista, tačiau šiuo atveju A. M. tokios teisės neįgijo, t. y. negalėjo privatizuoti jai neteisėtai skirto žemės sklypo. Todėl pareiškėjai, remiantis sutartimi, kuria iš A. M. perėmė reikalavimo teises, neturi pagrindo reikalauti papildomai ginti teises, kurių neįgijo. Mano, kad pareiškėjai neįrodė, kad dėl VAVA veiksmų jiems būtų buvusi padaryta žala, kurią privalo atlyginti valstybė. Teigia, kad pareiškėjai negalėjo patirti žalos, nes A. M. neturėjo teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą, todėl nėra pagrindo priteisti žalos iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas priteisė J. B. iš Lietuvos valstybės 240 890,90 Lt jos patirtai žalai atlyginti, priteisė A. B. iš Lietuvos valstybės 890,90 Lt jo patirtai žalai atlyginti. Bylą, dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymo Nr. 20-575 pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu, nutraukė.
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjų skundo reikalavimas pripažinti VAVA Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir neteisėtu negali būti skundo dalyku Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, todėl bylą dalyje dėl šio skundo reikalavimo nutraukė. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje nėra ginčijamas, teisėjų kolegija įvertinusi teismo argumentus, sutinka su teismo išvadomis, todėl papildomai dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas.
Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja sudarė su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ Vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų sutartį ir dėl to turėjo 1781,80 Lt papildomų išlaidų, kurios laikytinos patirtais nuostoliais. Teismas sprendė, kad 1781,80 Lt suma buvo išleista bendram abiejų sutuoktinių tikslui, žala padaryta abiems sutuoktiniams ir priteistina kiekvienam iš jų po lygiai, t. y. po 890,90 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir teismo argumentus, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat paliekamas nepakeistu.
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas J. B. iš Lietuvos valstybės 240 000,00 Lt jos patirtai žalai atlyginti rėmėsi UAB „Delfa“ turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2643.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.251 straipsnio 1 dalis numato, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Pažymėtina, kad žala turi būti tiksliai įvertinta pinigais, atsižvelgiant į infliaciją, rinkos pokyčius, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes. CK 6.249 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. Minėtoje nuostatoje įtvirtintos trys alternatyvios turtinės žalos įvertinimo pinigais taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną. Jeigu kainų pagal nurodytą taisyklę taikymas galėtų reikšti nukentėjusiojo arba nepagrįstą praturtėjimą (t. y. jam būtų kompensuota daugiau, negu padaryta žalos), arba nevisišką žalos atlyginimą (jis nebūtų visiškai grąžintas į padėtį, kuri būtų nepadarius žalos), įstatymo leidžiama taikyti bendrosios taisyklės išimtis ir vadovautis kainomis, kurios buvo arba žalos padarymo, arba ieškinio pareiškimo dieną (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010).
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad UAB „Delfa“ turto vertės nustatymo pažyma Nr. 2643 patvirtina, kad 2006 m. birželio 19 d. ginčo žemės sklypo vertė lygi 240 000 Lt. Remiantis šioje pažymoje nurodoma turto verte, teismas ir priteisė pareiškėjai turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo priteista turtinė žala, priimtas 2009 m. liepos 2 d., taigi teismas netaikė bendrosios turtinės žalos įvertinimo pinigais taisyklės, pagal kurią nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną. Tačiau neaišku, kokia turtinės žalos įvertinimo pinigais taisykle pirmosios instancijos teismas rėmėsi, t. y. kodėl teismas vertino, kad žala turi būti apskaičiuojama pagal turto vertę, kaip nurodoma teismo sprendime – 2006 m. birželio 19 dienai (ši data nėra nei sprendimo priėmimo, nei žalos padarymo, nei ieškinio pareiškimo data). Taip pat pastebėtina, kad minėtoje pažymoje Nr. 2643 nurodoma turto apžiūros data – 2006 m. birželio 19 d., taip pat, kad turto vertinimas atliktas 2005 m. rugsėjo 26 dienai. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užtikrinti teisingos kompensacijos principo įgyvendinimą, teismas turėtų įvertinti, kuri turtinės žalos įvertinimo taisyklė taikytina nagrinėjamoje byloje bei nusprendus netaikyti bendrosios taisyklės, pagal kurią nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną, tokį sprendimą motyvuoti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog nekilnojamojo turto vertinimas atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatomis, priimdamas sprendimą bei priteisdamas turtinę žalą rėmėsi turto vertės nustatymo dokumentu, neatitinkančiu šio įstatymo. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Tuo tarpu byloje turto vertinimo ataskaitos nėra, teismas rėmėsi turto vertinimo pažyma, kuri nėra numatyta minėtame įstatyme ir neatitinka jo 23 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Todėl, nagrinėjant bylą iš naujo, teismas turėtų įpareigoti pareiškėją pateikti tinkamus įrodymus, pagrindžiančius atsiradusios turtinės žalos dydį, arba savo iniciatyva surinkti tokius įrodymus.
Atsižvelgiant į nustatytus pirmosios instancijos teismo sprendime padarytus teisės normų pažeidimus, taip pat į tai, kad, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą, byloje reikia rinkti bei vertinti naujus įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria J. B. iš Lietuvos valstybės priteista 240 000 Lt jos patirtai žalai atlyginti, naikintinas ir byla šioje dalyje grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą dalyje, kuria J. B. iš Lietuvos valstybės priteista 240 000 Lt jos patirtai žalai atlyginti, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.