Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-07-05 · Administracinė byla Nr. A-62-1137-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-05
Bylos Nr.
A-62-1137-11
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00172-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
E. M.
Atsakovas
Palangos miesto savivaldybės administracijai
Advokatai
Jelena Pališait
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62-1137/2011
Teismo proceso Nr. 3-63-3-00172-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Artūro Drigoto,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjai E. M., jos atstovei advokatei Jelenai Pališaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje dėl norminio akto tyrimo, susijusio su individualia byla pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. M. 2010 m. vasario 8 d. prašymu, kurį 2010 m. kovo 25 d. patikslino, prašė ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 dalies dėl Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklių 4 punkto 2008 m. rugsėjo 25 d. redakcijos Nr. T2-238 teisėtumą bei ar ji atitinka Lietuvos Respublikos turizmo 1983 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII-667 16 straipsnio 2 dalį, panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 dalį dėl Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklių 4 punkto (2008 m. rugsėjo 25 d. redakcija Nr. T2-238) nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčijamo akto dalies pripažinimo neteisėtu.

Pareiškėja E. M. nurodė, kad individualioje byloje yra taikomas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 41, kuriuo buvo patvirtinta Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarka. Pareiškėja teigė, kad Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punktas (2008 m. rugsėjo 25 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-238 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos turizmo 1998 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII-667 16 straipsnio 2 daliai, kuri numato, kad rekreacinėse teritorijose, nepaisant to, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, gali būti įrengiamos stovyklavietės turistinės stovyklos paslaugoms teikti. Pareiškėja nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 41, kuriuo patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikime pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklės, nėra skirtas konkrečiam asmeniui, nes jame įtvirtintos elgesio taisyklės, skirtos individualiai neapibrėžtai subjektų grupei, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalį tai yra norminis teisės aktas. Ginčijamas aktas priimtas kompetentingo subjekto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 33 punktu, paskelbtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatyme 12 straipsniu, yra galiojantis, jame įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, todėl jis yra savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminio pobūdžio teisės aktas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma numato, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, tačiau tai, anot pareiškėjos, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos.

Atsiliepimas

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba nesutiko su pareiškėjos E. M. patikslintu prašymu dėl Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos, patvirtintos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 „Dėl nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos“ 1 punktu, 4 punkto, pakeisto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. T2-238 1 punktu, pripažinimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.

Nurodė, kad Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos, patvirtintos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 „Dėl nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos“ 1 punktu, 4 punkte, pakeistame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. T2-238 1 punktu, numatyta, kad turistinės stovyklos paslaugą sudaro trumpalaikio poilsio organizavimas ir (ar) nakvynės suteikimas palapinėse ar apgyvendinimui skirtose patalpose (įskaitant autopriekabas), rekreacinėse teritorijose, žemės ūkio, miško ar kitos paskirties žemėje įrengtoje stovyklavietėje, atitinkančioje Valstybinio turizmo departamento direktoriaus 2003 m kovo 27 d. įsakymu Nr. 28-V nustatytus Turistinės stovyklos paslaugos teikimo reikalavimus (žin. 2003, Nr. 31-1302). Turistinės stovyklos paslauga kitos paskirties žemėje gali būti teikiama tik tuose sklypuose, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos arba rekreacinės teritorijos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. Dl-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ yra nustatytos penkios tikslinės žemės naudojimo paskirtys, kurių kiekviena skirstomos į naudojimo būdus, o šie – dar į naudojimo pobūdžius. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad rekreacinėse teritorijose, nepaisant to, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, gali būti įrengiamos stovyklavietės turistinės stovyklos paslaugoms teikti, t. y. nepaisant, kokia tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurių, kaip minėta, yra penkios, naudojimo būdas turi būti rekreacinės teritorijos. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 1 punktu patvirtintą pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinį, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašą ir jų turinį matyti, jog visų naudojimo paskirčių žemė turi rekreacinį naudojimo būdą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. birželio 18 d. sprendimu 2003 m. gegužės 22 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 41 dalį dėl Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklių 4 punkto (2008 m. rugsėjo 25 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-238 redakcija) pripažino teisėta ir prašymą dėl jo panaikinimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 25 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T2-238, kuriuo buvo pakeista Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarka, vietinėje spaudoje nebuvo paskelbtas, taip pat nebuvo paskelbta oficialaus informacinio pranešimo apie šį sprendimą, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, kad nagrinėjant šią norminę administracinę bylą svarbu atsakyti į klausimą, ar ginčijamas aktas yra norminio pobūdžio, t. y. ar atitinka norminio administracinio akto požymius. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas teisės aktas yra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, t. y. visiems tiems asmenims, kurie ketina verstis turizmo paslaugos rūšimis – nakvynės ir pusryčių paslauga bei turistinės stovyklos paslauga. Skundžiamas aktas priimtas kompetentingo vietinės savivaldos organo – Palangos miesto savivaldybės tarybos ir paskelbtas tinkamai, nepaisant to, kad paskutinis pakeitimas nebuvo paskelbtas spaudoje. Teismo nuomone, šis faktas nekeičia norminio teisės akto pobūdžio, nes ginčijamo akto originali redakcija ir pirmas pakeitimas buvo paskelbti pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o aktuali redakcija paskelbta Palangos miesto savivaldybės administracijos interneto tinklalapyje. Toks paskelbimas užtikrino, kad visi asmenys, pageidaujantys verstis nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslauga, žinotų, kokie reikalavimai šiai veiklai vykdyti yra taikomi. Pastebėjo, kad reikalavimai, taikytini nakvynės ir pusryčių bei turistinei paslaugai, išdėstyti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 15 ir 16 straipsniuose. Paminėto įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nakvynės ir pusryčių paslaugos teikimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, o 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog turistinės stovyklos paslaugos teikimo reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Reikalavimai turistinės stovyklos paslaugai teikti detaliai išdėstyti 2003 m. kovo 27 d. Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 28-V patvirtintuose Turistinės veiklos paslaugos teikimo reikalavimuose, kurių 18 punkte nurodyta, kad pažymėjimo, patvirtinančio, jog turistinės stovyklos paslaugos atitinka šiuos reikalavimus, išdavimo tvarką tvirtina savivaldybės taryba. Iš to, anot teismo, seka, kad visi suinteresuoti asmenys turi galimybę sužinoti, jog turistinės paslaugos pažymėjimų išdavimo tvarką Palangoje nustato Palangos miesto savivaldybės taryba. Akivaizdu, kad visą informaciją apie šią tvarką suinteresuoti asmenys galėjo gauti šioje institucijoje. Tirdamas norminį aktą, pirmosios instancijos teismas įvertino skundžiamu aktu patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punkte ir Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės normas ir sprendė, kad ginčijamo norminio akto tyrimui pirmiausia būtina nustatyti naudojamų sąvokų reikšmę ir santykį. Pagrindinės sąvokos, anot teismo, apibrėžtos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d.). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymas taip pat reglamentuoja žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje, todėl tam, kad nustatytų ginčijamo norminio akto bei Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo normos reguliavimo objektą, teismas vadovavosi nurodytų įstatymų ir jų galiojimą nustatančių teisės aktų normomis. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje pateikta, kas yra pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, nurodyta kaip skirstomas Lietuvos Respublikos žemės fondas pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, taip pat 2 straipsnio 15 dalį, kurioje nurodyta, kas yra žemės sklypo naudojimo būdas, nurodyta, kaip pagal teritorijų planavimo dokumentuose nustatytą žemės naudojimo būdą skirstomi žemės sklypai, priskiriami kitos paskirties žemei. Teismas įvertino Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą rekreacinės teritorijos sąvoką bei 23 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad rekreacinės teritorijos gali būti nustatomos Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, apskričių ir savivaldybių teritorijų bendruosiuose planavimo dokumentuose, taip pat specialiuosiuose planavimo dokumentuose. Šių normų sisteminės analizės pagrindu teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje išdėstyta taisyklė reiškia, jog jeigu teritorijų planavimo dokumentuose yra nustatytas žemės naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, tai tokioje žemėje gali būti įrengiamos stovyklavietės turistinės stovyklos paslaugoms teikti, neatsižvelgiant į tai, kokia yra teritorijų planavimo dokumente nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis. Šiuo atveju, anot teismo, nesvarbu, ar žemė yra žemės ūkio paskirties žemė, ar miškų ūkio paskirties žemė, ar vandens ūkio paskirties žemė, ar konservacinės paskirties žemė, ar kitos paskirties žemė. Jeigu tik teritorijų planavimo dokumente nurodyta, kad konkretaus žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos, tai asmuo šioje žemėje turi teisę įstatymu nustatyta tvarka teikti stovyklavietės turistinės stovyklos paslaugas nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis. Teismas pabrėžė, kad žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ar keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis registruojami Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo kadastro duomenis įrašant į Nekilnojamojo turto kadastrą ir žemės sklypą registruojant Nekilnojamojo turto registre Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka (2005 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. lapkričio 18 d. iki 2009 m. gruodžio 13 d.) 2.2 ir 2.3 punktai). Atkreipė dėmesį, kad vienam žemės sklypui gali būti nustatyti du ar daugiau žemės naudojimo būdų ir pobūdžių, jeigu tai numatyta detaliajame plane. Taigi, teismo nuomone, skundžiamu norminiu aktu patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punkto nuostata, kad turistinės stovyklos paslauga kitos paskirties žemėje gali būti teikiama tik tuose sklypuose, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos arba rekreacinės teritorijos yra teisėta ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies taisyklei.

III.

Pareiškėja E. M., pateikdama apeliacinį skundą, nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 dalies dėl Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklių 4 punkto (2008 m. rugsėjo 25 d. Nr. T2-238 redakcija) teisėtumą, ir ar jis neprieštarauja Lietuvos Respublikos turizmo 1998 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII-667 16 straipsnio 2 daliai, tai pat prašo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 dalį dėl Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklių 4 punkto (2008 m. rugsėjo 25 d. Nr. T2-238 redakcija) panaikinti nuo tos dienos, kai įstatymo nustatyta tvarka oficialiai paskelbiamas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas.

Nurodo, kad visiškai neatsižvelgta į pateiktus pagrįstus argumentus. Teigia, kad ginčijama administracinio akto dalis aiškiai prieštarauja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai, kuri numato, kad rekreacinėse teritorijose, nepaisant to, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, gali būti įrengiamos stovyklavietės turistinės stovyklos paslaugoms teikti. Pareiškėja pažymi, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 41, kuriuo patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikime pažymėjimo išdavimo tvarkos taisyklės, yra savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminio pobūdžio teisės aktas. Pareiškėja nesutinka su teismo nuomone, kad ginčijamo akto pakeitimo paskelbimas, nepaisant to, kad paskutinis pakeitimas nebuvo paskelbtas spaudoje, nekeičia norminio akto pobūdžio, nes ginčijamo akto originali redakcija ir pirmas pakeitimas buvo paskelbti pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o aktuali redakcija paskelbta Palangos miesto savivaldybės administracijos interneto tinklalapyje, kas užtikrino, kad visi asmenys, pageidaujantys verstis nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslauga, žinotų, kokie reikalavimai šiai veiklai vykdyti yra taikomi. Akcentavo, kad būtent paskutinis pakeitimas, kuris yra skundžiamas ir dėl kurio redakcijos yra nesutinkama, nes būtent toje redakcijoje atliktas esminis pakeitimas, pažeidžiantis subjektines teises, nebuvo tinkamai paskelbtas, ir tai yra laikoma pažeidimu. Anot pareiškėjos, jokios informacijos, netgi atsivertus oficialią interneto savivaldybės svetainę, nėra. Tik kreipiantis oficialiai raštu buvo gauta informacija apie pakeitimus. Akcentavo, kad nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 120 straipsnio 2 dalies norma numato, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, tačiau tai negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pareiškėja kategoriškai teigia, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą administracinį aktą, nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos kompetencijos, todėl šios aplinkybės teismo turi būti įvertintos ir priimtas teisingas sprendimas. Anot pareiškėjos, jau istoriškai buvo susiklostę, kad visoje šioje teritorijoje nuo pat sovietmečio laikų buvo organizuojami kempingai, turistinės stovyklos palapinėms statyti. Tokiu būdu pats atsakovas organizuodavo tokio pat pobūdžio veiklą iki pat žemės atkūrimo ir iki pat 2007 m. išduodavo pareiškėjai pažymėjimus šiai veiklai vykdyti. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, Lietuvos Respublikos žemės ir Lietuvos Respublikos turizmo įstatymų nuostatų analizės pagrindu padarytomis išvadomis ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytų teisės aktų pagrindu darytina priešinga išvada, t. y. kad skundžiamu norminiu aktu patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punkto nuostata, jog turistinės stovyklos paslauga kitos paskirties žemėje gali būti teikiama tik tuose sklypuose, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos arba rekreacinės teritorijos, yra neteisėta ir prieštarauja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies taisyklei.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba nesutinka su pareiškėjos E. M. apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos, patvirtintos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 „Dėl nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos“ 1 punktu, 4 punkte, pakeistame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. T2-238 1 punktu, numatyta, jog turistinės stovyklos paslaugą sudaro trumpalaikio poilsio organizavimas ir (ar) nakvynės suteikimas palapinėse ar apgyvendinimui skirtose patalpose (įskaitant autopriekabas), rekreacinėse teritorijose, žemės ūkio, miško ar kitos paskirties žemėje įrengtoje stovyklavietėje, atitinkančioje Valstybinio turizmo departamento direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 28-V nustatytus Turistinės stovyklos paslaugos teikimo reikalavimus (Žin., 2003, Nr. 31-1302). Turistinės stovyklos paslauga kitos paskirties žemėje gali būti teikiama tik tuose sklypuose, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos arba rekreacinės teritorijos. Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad rekreacinėse teritorijose, nepaisant to, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, gali būti įrengiamos stovyklavietės turistinės stovyklos paslaugoms teikti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 įsakymu Nr. Dl-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“ yra nustatytos penkios tikslinės žemės naudojimo paskirtys, kurių kiekviena skirstomos į naudojimo būdus, o šie – dar į naudojimo pobūdžius. Teigia, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog „rekreacinėse teritorijose, nepaisant to, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis“, t. y. nepaisant to, kokia tikslinė žemės naudojimo paskirtis, kurių, kaip minėta, yra penkios, naudojimo būdas turi būti rekreacinės teritorijos. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 1 punktu patvirtintą pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinį, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašą ir jų turinį matyti, jog visų paskirčių žemė turi rekreacinį naudojimo būdą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėja E. M., kreipdamasi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašė ištirti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 41 patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punkto 2008 m. rugsėjo 25 d. redakcijos Nr. T2-238 teisėtumą ir jos atitiktį 1998 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 16 straipsnio 2 daliai.

Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 41 patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punkte, pakeistame Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T2-130, buvo numatyta, kad turistinės stovyklos paslaugą sudaro trumpalaikio poilsio organizavimas ir (ar) nakvynės suteikimas palapinėse ar apgyvendinimui skirtose patalpose (įskaitant autopriekabas) rekreacinėse teritorijose, žemės ūkio, miško ar kitos paskirties žemėje įrengtoje stovyklavietėje, atitinkančioje Valstybinio turizmo departamento direktoriaus 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 28-V nustatytus Turistinės stovyklos paslaugos teikimo reikalavimus (Žin., 2003, Nr. 31-1302) (b. l. 62-63).

Palangos miesto savivaldybės taryba 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T2-238, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, nusprendė pakeisti Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarką, patvirtintą Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41 1 punktu, inter alia 1 punktu papildydama Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punktą sakiniu „Turistinės stovyklos paslauga kitos paskirties žemėje gali būti teikiama tik tuose sklypuose, kurių naudojimo būdas yra komercinės paskirties objektų teritorijos arba rekreacinės teritorijos“ ir, atsižvelgdama į padarytą papildymą, šį punktą išdėstė nauja redakcija.

Pareiškėja teigia, kad toks nustatytas teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai, įtvirtinančiai, kad rekreacinėse teritorijose, nepaisant to, kokia pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, gali būti įrengiamos stovyklavietės turistinės stovyklos paslaugoms teikti.

Pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 dalį individualus teisės aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Tuo tarpu ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje pateikta norminio teisės akto sąvoka apibūdina tokį aktą kaip įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Analizuojant šias teisės normas, darytina išvada, kad norminiu teisės aktu gali būti laikomas administracinis ar kitas teisės aktas, kuris yra priimtas atitinkamo subjekto, vykdant administravimo funkcijas, ir kuris nustato skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei elgesio taisykles. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas norminio administracinio akto sąvoką yra ne kartą konstatavęs, kad norminiuose teisės aktuose yra įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų, šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Administracinių teismų praktika Nr. 2, p. 18, 26, 54; Administracinių teismų praktika Nr.3, p. 71).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pagal šiuos formalius požymius Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 41 Dėl Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos patvirtinimo yra norminio pobūdžio – tai yra daugkartinio taikymo teisės aktas, kuriuo nustatytos bendro pobūdžio taisyklės, skirtas ne individualiais, o rūšiniais požymiais apibrėžtų subjektų grupei. Atitinkamai ir Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimai (taip pat ir nagrinėjamoje byloje aktualus Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. T2-238), kuriais keičiamas minėtame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas, yra norminiai administraciniai teisės aktai.

Tačiau kartu konstatuotina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, įstatymų leidėjas administraciniams teismams pavesdamas tirti galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą, siekė šios teisenos nustatyta tvarka nutraukti prieštaraujančių įstatymui ar Vyriausybės aktams norminių administracinių aktų galiojimą. Kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2002 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I6-9/2002, skelbtą biuletenyje Administracinių teismų praktika Nr. 3, p. 11) administraciniams teismams nėra teismingos bylos dėl prašymų ištirti, ar nepradėję galioti norminiai administraciniai aktai, kuriuos priėmė administravimo subjektai, neprieštarauja įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo Nr. T2-238, kurio 1 punktu buvo pakeistas Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos, patvirtintos Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 41, 4 punktas, priėmimo metu galiojusi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies norma (2007 m. sausio 16 d. redakcija Nr. X-1020) numatė, jog savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas. Byloje nustatyta, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. T2-238, kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 41 patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punktas, tinkamai paskelbtas nebuvo. Palangos miesto savivaldybės administracija 2010 m. kovo 23 d. rašte Nr. (4.28)-23-811 (b. l. 24) nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. T2-238 buvo skelbiamas Palangos miesto savivaldybės internetinėje svetainėje adresu www.palanga.lt skiltyje „Naujienos“, o Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 41 patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos aktuali redakcija – minėtos svetainės skiltyje „Verslininkui“. Tokia teisės akto paskelbimo forma neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nuostatomis reglamentuotos teisės akto paskelbimo tvarkos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tinkamas norminio teisės akto paskelbimas yra viena iš pamatinių tokio teisės akto teisėtumo prielaidų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Nėra abejonių, kad ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama taikant tik lingvistinį metodą, ji suvoktina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai ir jų reikalavimai turėtų būti vieši, kad visi subjektai galėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų apimtį (žr., pvz., 2004 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą).

Kadangi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas Nr. T2-238 „Dėl nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugos teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos pakeitimo“ nebuvo paskelbtas laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje (2007 m. sausio 16 d. redakcija Nr. X-1020) įtvirtintos tvarkos ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką jis negali būti pripažintas oficialiai galiojančiu norminiu administraciniu teisės aktu, todėl atitinkamai Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 41 patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punkto 2008 m. rugsėjo 25 d. redakcijos Nr. T2-238 teisėtumas negali būti ištirtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 skirsnio nuostatomis.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byla dėl tokio akto teisėtumo ištyrimo yra neteisminga administraciniam teismui ir dėl šios priežasties privalo būti nutraukta, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 2 dalimi, 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti, o norminę administracinę bylą dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 41 patvirtintos Nakvynės ir pusryčių bei turistinės stovyklos paslaugų teikimo pažymėjimo išdavimo tvarkos 4 punkto (2008 m. rugsėjo 25 d. redakcija Nr. T2-238) teisėtumo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjų kolegija Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėArtūras Drigotas