- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-27-300/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nukentėjusysis
- M. S.
- Nuteistasis
- Ž. R.
- Advokatai
- Dalius Povilius, Naina Lanzbergienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį –laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;
pagal BK 149 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė subendrinta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Priteista iš Ž. R. 2 896,20 Eur (10 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai M. S..
Priteista iš Ž. R. 2 321,04 Eur (8014,11 Lt) žalos atlyginimo Privalomam sveikatos draudimo fondui.
Priteista iš Ž. R. 579,24 Eur (2000 Lt) proceso išlaidų (už advokato teisines paslaugas) Lietuvos „C.“, į. k. 192066334.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ž. R. buvo nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 30 d., apie 3.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, kambaryje, panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametę M. S., gimusią (duomenys neskelbtini), – pakišo koją ir parvertė ją grindų, po to nurengė jos drabužius, užgulė savo kūnu, nukentėjusiajai bandant priešintis suduodant rankomis smūgius, prispaudė jos rankas prie grindų, jėga praskėtė jos kojas ir prieš nukentėjusiosios valią, įkišęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios M. S. makštį, atliko prievartinį lytinį aktą, taip išžagino nepilnametę M. S..
Ž. R. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 30 d. apie 22.00 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), miegamajame, panaudojo fizinį smurtą – parvertė nepilnametę nukentėjusiąją M. S., gimusią (duomenys neskelbtini), ant lovos, sudavė ranka smūgį į dešinę galvos pusę, padarė nukentėjusiajai galvos sumušimą, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, užlaužė nukentėjusiosios rankas virš galvos, prieš nukentėjusiosios valią įkišo savo lytinį organą į M. S. makštį ir atliko prievartinį lytinį aktą, taip ją išžagino.
Be to, jis nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: 2012-03-16 nukentėjusiajai M. S. buvo diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado po 2011-12-30 įvykdytų jos išžaginimų, todėl nukentėjusioji nuo 2012-04-16 iki 2012-05-08 gydėsi (duomenys neskelbtini), nuo 2012-06-18 iki 2012-07-02 gydėsi (duomenys neskelbtini) skyriuje, nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgiau negu 10 dienų, taip padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. R. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir jį pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dvi veikos) ir 138 straipsnio 1 dalį – išteisinti.
Skunde nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąją nuosprendį Ž. R. atžvilgiu, tik deklaratyviai nurodė, kad padarytas nusikalstamas veikas patvirtina bylos duomenys, tačiau neanalizavo, ką kiekvienas įrodymas patvirtina, detaliau aptarė tik nukentėjusiosios M. S. parodymus, o kitus įrodymus tik išvardijo, tačiau neaptarė jų reikšmės ir pagrįstumo, nepasisakė dėl civilinių ieškinių. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios M. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo vienintelis tiesioginis įrodymas, kad nuteistasis atliko jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o visi kiti įrodymai buvo išvestiniai ir nepatvirtinantys nei nusikalstamų veikų fakto, nei to, kas juos padarė. Nuteistajam yra neaišku, kodėl M. S. parodymai paneigia jo parodymus, o ne atvirkščiai, nors ekspertai M. S. nustatė tik galvos sumušimą, tačiau sužalojimų lytinių organų srityje nerado, todėl mano, kad toks įrodymas paneigia M. S. parodymus. Nuteistojo įsitikinimu, nustatytas galvos sužalojimas neįrodo to, kad jį padarė jis, nes po įvykio ji bendravo su kitais asmenimis, konfliktavo su savo šeimos nariais. Taip pat nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai buvo vienodi ir nuoseklūs, kadangi, jo teigimu, nagrinėjant byloje esančius M. S. apklausų, akistatų protokolus, matyti, kad jos parodymuose yra nemažai prieštaravimų – ji skirtingai nurodė, ar pati sutiko važiuoti, ar prievarta buvo įsodinta į automobilį, skirtingai pasakojo apie tai, ar jautė, kad prieš ją galėjo būti panaudota prievarta, skirtingai nurodė, ar sėdėjo Ž. R. ant kelių, kiek žmonių buvo kambaryje, kai Ž. R. ją lietė, ar buvo prievartaujama oraliniu būdu, kas ją paguldė esant bute, adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat kitas žaginimo aplinkybes (duomenys neskelbtini) mieste. Priešingai teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusioji neturi pagrindo apkalbti jo, apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji turėjo pagrindą jį apkalbėti, kadangi ji, būdama nepilnametė, išėjo iš namų nieko nepaaiškinusi savo motinai, 2 paras linksminosi, o po to iš baimės prieš savo šeimos narius, pamelavo apie išžaginimą, kad jos nebartų. Tai, nuteistojo teigimu, patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymai, kad ji savo seseriai neskambino, nes bijojo, kad ji jos nemuštų. Taip pat apeliantas laiko nepagrįstais teismo teiginius, jog nukentėjusiosios atstovės B. Š., sesers B. V., brolio parodymai patvirtina, kad M. S. nėra linkusi fantazuoti ar meluoti, kadangi, nuteistojo teigimu, faktai patvirtina, kad nukentėjusioji neaiškiomis aplinkybėmis išeina iš namų, dvi paras nesusisiekia su mama (nors tokią galimybę turėjo), artimiesiems per drauges perduoda, kad jai viskas gerai, jog ji yra susitikusi su draugėmis, o savo parodymuose apie šiuos faktus net neužsimena. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teigia, kad nukentėjusiosios parodymai yra nei vienodi, nei nuoseklūs, o nuosprendyje net nepaaiškinama, kuriuo nukentėjusiosios apklausos protokolu teismas rėmėsi priimant sprendimą. Dėl 2012-01-01 M. S. apklausos protokolo nurodo, kad jis surašytas sklandžia teisine kalba, nors, pasak nuteistojo, M. S. kalba yra visai kitokia, todėl mano, kad protokolas buvo surašytas įsikišus kitam asmeniui. Apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusioji jo bijojo, kadangi, nuteistojo teigimu, tai paneigia liudytojos M. K. parodymai, kai nukentėjusioji jai apie baimę pasakė tik grįžusi, o ne išeidama susitikti su vaikinais, bei pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai, jai ji nurodė, kad gal ir bijojo, bet ,ir norėjo su jais važiuoti. Taip pat nuteistasis nesutinka ir su kitais teismo nuosprendyje nurodytais teiginiais, kad įvykio vietos buvo visiškai nežinomos nukentėjusiajai, kadangi liudytojų K. R. ir G. L. parodymai leidžia spręsti, kad (duomenys neskelbtini) yra gana žinomas miestas, o iš (duomenys neskelbtini) M. S. išvažiavo paprastai ir niekas jai netrukdė, ir tik po to, kai sulaukė piktų šeimos narių skambučių, o iš 2012-03-28 nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje, matyti, kad ji aiškiai nurodė kaimo pavadinimą ir kelią link namo, kuriame buvo 2011-12-29. Be to, nuteistajam nėra aišku, kodėl atliekant nukentėjusiosios parodymų patikrinimą vietoje, be nukentėjusiosios įstatyminės atstovės dalyvavo ir nukentėjusiosios sesuo, kuri, nuteistojo teigimu, galėjo paveikti nukentėjusiąją. Apelianto įsitikinimu, akistatos su Ž. R. metu nukentėjusiajai buvo užduodami akivaizdžiai menami klausimai, protokole nenurodyta, kad buvo suteikta galimybė vienas kitam užduoti klausimus, taip pažeidžiant apklausai keliamus reikalavimus (BPK 190 str. 3 d.), o prokurorė nevykdė savo pareigos rinkti ne tik kaltinančius, bet ir teisinančius įrodymus, ir tyrimo metu buvo keliama ir grindžiama tik viena versija, jog Ž. R. išžagino nukentėjusiąją ir nesunkiai jai sutrikdė sveikatą. Nurodo ir tai, kad ta aplinkybė, jog M. S. ekspertams taip pat nurodė, kad nuteistasis ją išžagino, nurodė priežastis, kodėl nebėgo, neprašė pagalbos, nesipriešino, įrodymu būti taip pat negali, nes šie duomenys gauti taip pat tik iš nukentėjusiosios. Teigia, kad, nors ir buvo 2011 m. gruodžio 29–31 dienomis susitikęs su nukentėjusiąja M. S., jis su ja jokių lytinių santykių neturėjo, o jo parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka parodymų, duotų teismo posėdžio metu, nes jis pasirašė protokolą jo neskaitęs, nes žinojo, jog jokio nusikaltimo nepadarė, galvojo, kad ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas ir advokato jam nereikės, ir tik bylą nagrinėjant teisiamojo posėdžio metu sužinojo apie jo apklausos turinį, ir jis neatitinka realybės. Atkreipia dėmesį, kad jis yra baigęs specialiąją (duomenys neskelbtini) mokyklą, kurioje teikiamas pagrindinis specialusis ugdymas vaikams su intelekto sutrikimais ir kompleksine negalia, o jokie dokumentai apie tai byloje nėra surinkti. Taip pat nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai jam nuolat kartojo, jog nieko blogo nebus, kad advokatas tikrai nereikalingas, ir dėl patiklumo, teisinių žinių ir gyvenimiškos patirties trūkumo jis tuo patikėjo ir advokato neturėjo, dėl to nedalyvavo nukentėjusiosios apklausoje, nežinojo, kad turi teisę užduoti jai klausimus. Todėl teigia, kad atsižvelgdami į tai, kad jis buvo kaltinamas padaręs tris nusikaltimus, iš kurių du sunkūs, yra baigęs specialiąją (duomenys neskelbtini) mokyklą, pareigūnai turėjo suprasti, kad asmuo turi tam tikrų sutrikimų, dėl kurių gali nepajėgti sau atstovauti ikiteisminiame tyrime ir negali apginti savo teisių, ir tokio asmens atsisakymas turėti gynėją pagal BPK 55 straipsnį nėra privalomas. Be to, nuteistasis nurodo ir tai, kad buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija, nes tiek Vaikų ligoninės 2012-06-20 pranešime, kuriame nurodyta, jog M. S. teikiama pagalba po patirtos seksualinės prievartos, kad ji buvo išprievartauta, tiek 2012 m. birželio 7 d. rugpjūčio 13 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 29 d. M. išprievartavo keli suaugę vyrai. Dėl 2012 m. birželio 7 d. rugpjūčio 13 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-84/2013 užfiksuoto nukentėjusiosios potrauminio streso sutrikimo, kuris tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsirado dėl byloje nagrinėjamų įvykių, nurodo, kad tokia išvada nebūtinai reiškia, jog dėl sveikatos sutrikdymo kaltas nuteistasis Ž. R., o dėl streso, patirto vaikštant į policiją, M. S. duodamų melagingų parodymų, taip pat dėl to, kad ji dėl savo elgesio bijojo savo šeimos narių. Taip pat nurodo, kad 2009 m. M. S. buvo gydoma daugiau nei 10 dienų dėl sumušimo, dėl to nurodo manantis, kad ši patirta trauma taip pat galėjo turėti įtakos nustatytam potrauminio streso sindromui, nors ekspertizėje apie tai nepasisakyta. Apelianto įsitikinimu, byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad jis sudavė ranka nukentėjusiajai smūgį į dešinę galvos pusę, nes tai, nuteistojo teigimu, galėjo padaryti bet kuris kitas asmuo, įvykti nelaimingas atsitikimas. Nuteistojo vertinimu, jei M. S. būtų buvusi išžaginta du kartus, jai grumiantis kažkokie prievartinio lytinio akto požymiai būtų likę, ypač ant šlaunų, lytiniuose organuose bei prie jų, tačiau ant nukentėjusiosios rankų bei riešų jokių požymių neliko – nei mėlynių, nei įbrėžimų, ir nors nukentėjusioji nurodė, kad jai buvo laikomos rankos, priešinimosi žymių neliko ir ant Ž. R. kūno, o kaltinamasis net nebuvo apžiūrėtas. Dėl M. S. parodymų, kad ji bijojo susitikti su Ž. R. ir kitais asmenimis, nurodo, kad tai paneigia nukentėjusiosios žinutė būnant (duomenys neskelbtini) kavinėje, kurioje ji S. Č. parašė, kad jai viskas gerai, apie tai liepė pasakyti mamai, kalbėjo su M. K. telefonu, tačiau pagalbos neprašė, kitas merginas telefonu kvietė susitikti su vaikinais. Minėti veiksmai, nuteistojo teigimu, kelia abejones, ar tikrai prieš nukentėjusiąją buvo naudotas fizinis smurtas ir seksualinė prievarta, nes ji pati kvietė savo drauges prisijungti prie kompanijos, visus vaikinus įvardijo draugais, o iš jo mobiliajame telefone rastų nukentėjusiosios SMS žinučių, apeliantas daro išvadą, kad M. S. rodė dėmesį jam, norėjo su juo susitikti, siūlė eiti dviem pasivaikščioti, prašė priimti atsisėsti, taigi neturėjo jokios baimės. Taip pat nurodo, kad nuosprendyje net neužsiminta apie SMS žinutes, iš kurių matyti, kad dar 3.45 val. (nors jis kaltinamas išžaginęs nukentėjusiąją 3 val.), vyko telefoninis susirašinėjimas, o iš SMS žinučių turinio apeliantas mato, jog nukentėjusioji 2011-12-30 tik prieš pietus pradėjo bijoti, ką pasakys jos motina, tačiau pati nori ilgiau pasilikti su kompanija, tik nežinojo, ką pasakyti motinai. Nuteistojo teigimu, siekiant nustatyti, jog lytinis santykiavimas buvo prieš M. S. valią, reikia įrodyti, kad buvo pasipriešinimas, kad jis tikras, o ne tariamas, tačiau, apelianto įsitikinimu, byloje nėra įrodymų net apie menkiausią pasipriešinimą, nukentėjusioji pati sutiko 2012-12-29 vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą, kitą dieną į (duomenys neskelbtini), per prievartą niekur nebuvo vežama, mobilusis telefonas niekada nebuvo atimtas, galėjo juo laisvai naudotis, juo naudojosi susirašinėdama su savo draugėmis, joms skambino. Teigia, kad nuosprendyje nepasisakyta apie nusikaltimų motyvus, taip pat, skiriant bausmę, nevertinta ir neaptarta jo asmenybė, tik konstatuota, kad jis dirba, nusiskundimų dėl jo elgesio negauta, nebuvo vertinta M. S. asmenybė, nors Lietuvos „C.“ pateiktoje 2012-09-28 Psichologinio tyrimo išvadoje nurodyta, jog M. S. gali formuotis psichopatiniai asmenybės bruožai, o tai reiškia, kad žmogui nebūdinga empatija, būdinga manipuliuojanti elgsena, sąžinės neturėjimas, nesirūpinimas kitų jausmais, nesirūpinimas pasekmėmis. Todėl nuteistasis mano, kad toks sutrikimas galėjo daryti įtaką melagingiems nukentėjusiosios parodymams. Apelianto nuomone, byloje net nėra jokių objektyvių įrodymų buvus lytiniam santykiavimui tarp jo ir M. S., nerasta lytinio akto pėdsakų (spermos) ant rūbų, patalynės ar kūno, visi nukentėjusiosios dėvėti rūbai buvo skubiai išskalbti, Ž. R. rūbai nebuvo tiriami, nebuvo atlikta asmens apžiūra, nukentėjusiosios parodymai kaskart skirtingi, nelogiški, nors tai yra vienintelis pagrindinis įrodymas, visi kiti įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra netiesioginiai, gauti vienu ar kitu aspektu remiantis M. S. parodymais. Nuteistasis mano, kad M. S., tik paveikta šeimos narių agresyvios reakcijos, supratusi, kad jie žino apie jos negrįžimą namo dvi paras, pasiteisino melu, jog buvo išžaginta, taip bandydama išvengti mamos, sesers ir brolio pasmerkimo. Be to, mano ir tai, kad jam inkriminavus BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytus nusikaltimus kaip atskirus, teismas nepagrindė fakto, kad tyčia atlikti šiuos nusikaltimus susiformavo atskirai, o vienos dienos tarpas tarp jų ir vietos pakeitimas negali būti lemiamas kriterijus darant išvadą, kad tyčia nebuvo vieninga. Taip pat nuteistasis nesutinka ir su jo veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir teigia, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą bei fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, panaudotą siekiant nuslopinti nukentėjusiosios pasipriešinimą, apima išžaginimo nusikaltimas, ir jis neturėtų būti kvalifikuojamas kaip atskira veika. Dėl civilinio ieškinio nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad jis M. S. nežagino ir smurto prieš ją nenaudojo, civilinis ieškinys turėjo būti atmestas, o teismas, priteisdamas 10 000 Lt neturtinei žalai, visiškai neatsižvelgė į jo šeimos situaciją, sunkią finansinę padėtį, pačios nukentėjusiosios veiksmus, nors nuosprendyje nurodė, jog iš dalies nukentėjusioji sudarė sąlygas nusikaltimui vykti, ir priteisė sumą, neatitinkančią sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalis, kuria Ž. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusiosios išžaginimas (duomenys neskelbtini) kaime), naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), kita nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą ir pašalinti jame keliamas abejones, atlikusi įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiėmė baudžiamojo proceso įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pašalintos gynybos keliamos abejonės dėl byloje esančių duomenų patikimumo, dėl to padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimus, ir dėl nuteistajam Ž. R. inkriminuoto išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.
Kartu įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Baudžiamojoje teisėje galiojantis nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. R. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusiosios išžaginimas (duomenys neskelbtini) kaime) pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 30 d., apie 3.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, kambaryje, panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametę M. S., gimusią (duomenys neskelbtini), – pakišo koją ir parvertė ją grindų, po to nurengė jos drabužius, užgulė savo kūnu, nukentėjusiajai bandant priešintis suduodant rankomis smūgius, prispaudė jos rankas prie grindų, jėga praskėtė jos kojas ir prieš nukentėjusiosios valią, įkišęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios M. S. makštį, atliko prievartinį lytinį aktą, taip išžagino nepilnametę M. S..
Iš nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje dėstomi Ž. R. kaltės įrodymai, matyti, kad teismo sprendimą pripažinti nuteistąjį kaltu iš esmės lėmė nuoseklūs ir viso tyrimo metu vienodi nukentėjusiosios M. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolas, Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-84/2012 nurodyti duomenys, apie tai, kad M. S. nėra būdingas padidėjęs polinkis į įtaigumą bei padidėjęs polinkis fantazuoti, tai, kad M. S. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – atstovės B. Š., sesers B. V., brolio, draugės M. K. parodymai bei paties nuteistojo Ž. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
Teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl Ž. R. kaltės, jam išžaginus nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) kaime, yra nepagrįstos ir štai dėl ko:
Žemesnės instancijos teismas
pirmiausia, vieninteliai tiesioginiai Ž. R. kaltės įrodymai – nukentėjusiosios M. S. parodymai, priešingai, nei konstatavo apylinkės teismas, nėra nei nuoseklūs, nei jie viso tyrimo metu buvo vienodi, o antra, jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys.
Nukentėjusioji M. S. 2012 m. sausio 1 d. apklausos metu, dalyvaujant motinai B. Š. ir seseriai B. V., nurodė, jog įvykio dieną jai paskambino Ž. R., paprašė su juo susitikti, pradžioje ji nieko blogo neįtarė, tačiau jai pradėjus jam sakyti, kad ji nenori susitikti, jis ją pradėjo gąsdinti, sakydamas, jei ji su juo nesusitiks, tai gaus į galvą, ji išsigando, kad, jei ji nedarys, ką jis sako, tai jis atvažiuos ir sumuš ją, todėl nieko artimiesiems nesakiusi išėjo iš namų, ir prie parduotuvės apie 20.15 val. privažiavo automobilis, iš kurio išlipo asmuo, kurį ji pažino kaip E., ir ėmė jai sakyti, kad „nesispyriotų“ ir liptų į automobilį. E. elgėsi bauginančiai, jis sakė, kad, jei ji nelips į automobilį, tai vis vien ją suras ir išprievartaus. Ji išsigando, o jis (E.), panaudodamas jėgą, ją įstūmė į automobilį. Automobilį vairavo moteris, E. sėdėjo priekyje, o ji gale (1 t., 22–26 b. l.).
Tuo tarpu 2012 m. spalio 2 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusioji jau parodė, kad iš pradžių ji buvo kviečiama važiuoti su draugėmis E. ir M., tačiau jos atsisakė, tada ji parėjo namo ir Ž. R. jai vėl skambino ir kvietė, ji įkalbėjo mamą ją išleisti žadėdama greitai grįžti, ji (M. S.) pagalvojo, jog geriau sutikti, nes bijojo, kad jos jėga neišsivežtų, galvojo, kad viskas bus gerai ir norėjo su jais važiuoti, jai skambinėjo ne tik Ž. R., bet ir E. K., mamai pasakiusi, kad ją parveš, nusprendė važiuoti. Atvažiavus E. K., ji siūlė jam pasilikti (duomenys neskelbtini), tačiau E. pasakė, kad Ž. laukia, liepė nesispyrioti ir lipti į automobilį, atidarė dureles ir stumtelėjo ant automobilio galinės sėdynės (1 t., 70 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji M. S. parodė, kad prieš važiuojant į (duomenys neskelbtini) buvo bendravimas telefonu su Ž.. Ji bijojo, kad nebūtų kokio triukšmo, kad nebūtų ieškoma, ir nuėjo pas juos tikėdamasi, kad jiems paaiškins, jog niekur nevažiuos, ji nieko blogo nesitikėjo, o išeidama mamai nieko nesakė, nes buvo įbauginta, kadangi prieš išvažiuojant ją labai gąsdino Ž. ir ji kaip ir sutiko važiuoti (3 t., 124–126 b. l.).
Nukentėjusiosios motina, atstovė pagal įstatymą B. Š., apylinkės teismo posėdžio metu apie dukters išėjimo susitikti su Ž. R. aplinkybes parodė, kad ji žinojo, jog gruodžio 29 d. ji (dukra) buvo kviečiama susitikti prie parduotuvės, ji jos neišleido, žinojo, kad ją kviečia draugės, tik vėliau dukra pasakojo, kad ją įgrūdo į mašiną, ji (dukra) lyg ir nenorėjo važiuoti, tačiau buvo viena ir nieko negalėjo padaryti (2 t., 146 b. l.). Tai, kad nukentėjusiosios motina nežinojo, jog M. S. eina susitikti su Ž. R., pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė ir nukentėjusiosios sesuo B. V., kuri, be to, parodė, kad jai nukentėjusioji pasakojo, kad ji nuėjo prie parduotuvės paaiškinti, kad ji su M. nebevažiuos pas vaikinus į tą (duomenys neskelbtini). Tada E. išlipo iš mašinos, pasakė: „Ko čia kvailioji, ar tu durna, tiek žadėjote, mes atvažiavome, dabar mums „ragą įstūmėte“, lipk į mašiną ir nepergyvenk, mes tave parvešime, 23 val. būsi namuose, kaip ir žadėjome“. Ji nenorėjo lipti, tada E. atidarė dureles ir įstūmė į tą mašiną, ne taip, kad labai grubiai, bet eidamas su kūnu, pasakė: „Ko čia maivais, lipk, juk pasižadėjote, kad važiuosite į (duomenys neskelbtini)“ (2 t., 162 b. l.). Liudytojas E. K. apie nukentėjusiosios susitikimą ir jos važiavimo kartu į (duomenys neskelbtini) kaimą aplinkybes apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusioji pati sutiko susitikti. Paaiškino, kad jį A. B. nuvežus į (duomenys neskelbtini) kaimą, prie parduotuvės, nukentėjusioji pati įsėdo į automobilio galą ir parvažiavo pas juos į kaimą pas R. B. (2 t., 151–153 b. l.). Liudytoja A. B. parodė, kad mergina savo noru įlipo į mašiną, prievartos E. nenaudojo. E. sėdėjo automobilio priekyje, mergina viena pati atsisėdo gale (2 t., 165–167 b. l.).
Taigi sugretinus visus šiuos anksčiau nurodytus skirtingose proceso stadijose duotus nukentėjusiosios M. S. parodymus, matyti, kad tiek ji pati savo parodymuose, tiek kitiems asmenims nurodė visiškai skirtingas sutikimo vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą aplinkybes – pirminiuose parodymuose teigė, kad ji sutiko važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, nes ją pradėjo gąsdinti Ž. R., sakydamas, jei ji su juo nesusitiks, tai gaus į galvą, ji išsigando, kad, jei ji nedarys, ką jis sako, tai jis atvažiuos ir sumuš ją, todėl nieko artimiesiems nesakiusi išėjo iš namų; apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją apie Ž. R. grasinimus jau visiškai nieko nenurodė, teigė, kad Ž. R. jai skambino ir kvietė, o ji įkalbėjo mamą ją išleisti žadėdama greitai grįžti, galvojo, kad viskas bus gerai, norėjo su jais važiuoti ir pati nusprendė važiuoti; apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jau teigė, kad ji sutiko važiuoti ne todėl, kad norėjo pati, o dėl to, kad buvo įbauginta, kadangi prieš išvažiuojant ją labai gąsdino Ž., ir ji lyg ir sutiko važiuoti. Nukentėjusioji skirtingai nurodė ir jos įlaipinimo į automobilį aplinkybes – pradžioje teigė, kad E. elgėsi bauginančiai, jis sakė, kad jei ji nelips į automobilį, tai vis vien ją suras ir išprievartaus. Ji išsigando, o jis (E.), panaudodamas jėgą, ją įstūmė į automobilį; kitos apklausos metu nurodė, kad E. liepė nesispyrioti ir lipti į automobilį, apie tai, kad jis būtų jai grasinęs išžaginti, nieko nebenurodė. Savo seseriai B. V. nukentėjusioji vėl kitaip pasakojo įvykusio įvykio aplinkybes, nurodė, kad ji nuėjo prie parduotuvės ne todėl, kad buvo nusprendusi važiuoti į (duomenys neskelbtini) kaimą, o todėl, kad norėjo paaiškinti, kad ji su M. nebevažiuos pas vaikinus į (duomenys neskelbtini). Taip pat ji seseriai kitaip pasakojo apie bauginančius ir smurtinius E. K. veiksmus ją „įstumiant“ į automobilį, nurodė, kad ji nenorėjo lipti į automobilį, tada E. atidarė dureles ir įstūmė į tą mašiną, ne taip, kad labai grubiai, bet eidamas su kūnu, pasakė: „Ko čia maivais, lipk, juk pasižadėjote, kad važiuosite į (duomenys neskelbtini)“. Be to, kad anksčiau nurodyti skirtingose proceso stadijoje nukentėjusios duoti parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, to, kad jie skiriasi net nuo kitiems asmenims pačios nukentėjusios pasakotų aplinkybių, juos netgi paneigia liudytojų E. K. ir A. B. parodymai, kai jie apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusioji pati sutiko susitikti, pati įsėdo į automobilio galą ir parvažiavo pas juos į kaimą pas R. B., jokios prievartos nebuvo (2 t., 151–153, 165–167 b. l.).
Esant tokioms aplinkybėms, šių nukentėjusios duotų parodymų dalį apeliacinės instancijos teismas laiko nepatikima ir ja nesivadovauja.
Taip pat teisėjų kolegija laiko nepatikima ir nesivadovauja ir kita nukentėjusiosios M. S. parodymų dalimi dėl jos išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime nurodytų aplinkybių.
Nukentėjusioji M. S. 2012 m. sausio 1 d. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini) kaime Ž. ir E. bandė prie jos lįsti, ji juos atstūmė, jos atsisakymas buvo išreikštas akivaizdžiai, tai juos įtikino, toliau jie gėrė, tačiau 2011-12-30, apie 3.00 val., E. K. išėjus į savo namus, ji liko viena kambaryje su Ž. R., jis vėl pradėjo prie jos lįsti, ji pagalbos nesišaukė, tačiau bandė Ž. R. nustumti, jai nepavyko, Ž. R. jėga nuo jos numovė kelnes ir kelnaites, nuvilko viršutinius rūbus, ji liko nuoga, Ž. R. taip pat išsirengė nuogai, užgulė ją savo kūnu iš viršaus, lietė ją, liepė patenkinti oraliniu būdu, jai atsisakius, pagrasino sumušti iki sąmonės netekimo, ji tuo metu buvo visai viena nepažįstamoje vietoje, jautė didelę baimę ir išgąstį, patenkino Ž. R. oraliniu būdu, po kelių jos atliktų judesių jis ją paguldė ant lovos, įkišo savo varpą į makštį ir pradėjo santykiauti prieš jos valią, po kelių minučių Ž. R. atsitraukė, ji suprato, kad Ž. R. baigė lytinį aktą, nes ant šlaunų vidinės pusės pajuto klampų skystį, ji norėjo išeiti, tačiau Ž. R. liepė su juo kartu gulėti, ji buvo palaužta ir liko su Ž. R. gulėti vienoje lovoje, jis ją dar lietė, tačiau nebežagino ir netrukus užmigo, pabėgti ji negalėjo, nes Ž. R. ją buvo rankomis ir kojomis prispaudęs, ji nenorėjo jo prižadinti. Nurodė, kad atsikėlęs Ž. R. elgėsi normaliai, sakė komplimentus (1 t., 24–25 b. l.).
Tačiau 2012 m. spalio 2 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji M. S. nurodė jau visiškai kitokias šio žaginimo (duomenys neskelbtini) kaime aplinkybes. Parodė, kad įėjus į namo vidų ji atsisėdo, pradžioje negėrė, po to pradėjo gerti sidrą, jai ant kelio buvo atsisėdęs Ž. R., buvo uždėjęs jos ranką sau ant kelių netoli lytinio organo. Ž. R. ją vis paliesdavo, ji sakė, kad nenori, vaikinai eidavo parūkyti, o ji tuo metu telefonu susirašinėjo su draugais. Ž. R. ją buvo išsivedęs į kitą kambarį, po kiek laiko jie sugrįžo į kambarį, kur buvo kiti vaikinai, ji pradėjo sakyti, kad jai reikia namo, tačiau vaikinai prašė pabūti, jos į namus niekas nevežė, sesei neskambino, nes bijojo, kad jos nepradėtų mušti, pati nežinojo, kur eiti, besėdint ir Ž., ir E. buvo ją nuvertę į lovą, Ž. R. kartais ją apkabindavo, prisiglausdavo, po to E. K. išėjo namo, R. B. atsigulė į lovą, Ž. R. iš priemenės atnešė striukę, patiesė ją ant žemės, sakė, kad nori pasimylėti, tačiau ji atsisakė, tada jis ją parvertė ir paguldė ant striukės, ji Ž. R. stūmė, jis ją glamonėjo, ji stengėsi jį nustumti, nors ji nesileido, tačiau Ž. R. ją nurengė, nusirengė pats, lietė ir bučiavo, laikė jos rankas, ji priešinosi, praskėtė kojas, po to rankomis įkišo savo varpą į makštį, darė judesius, ji Ž. R. daužė, žnaibė, stūmė nuo savęs, jis pasakė, kad nėra ko žaisti ir atsikėlė, spermos ji nepajuto, tik apsirengusi pajuto, kad kelnaitės sudrėko, Ž. R. apsirengė, abu atsigulė į lovą, kur gulėjo R., ji gulėjo apsirengusi per vidurį, negalėjo užmigti. Ryte atsikėlus atėjo E. K., jiems reikėjo į biržą, todėl jie žadėjo ją parvežti į namus (1 t., 71 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu dėl jos išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime nukentėjusioji M. S. parodė, kad jai per prievartą iš vakaro buvo įpilta stiklinė alkoholio, jog Ž. R. sėdėjo jai ant kelių, jį stumdavo jį nuo savęs, jai viską buvo liepta daryti per prievartą. Parodė, kad ji išprievartauta buvo apie 3 val. nakties. Tai įvyko kambaryje, kur šventė. Neatsimena, kad būtų nurodžiusi kitą kambarį, kur buvo išprievartauta. Buvo per prievartą nurengta, per prievartą paguldyta ant žemės. Liepė oraliniu būdu jį patenkinti, ji netenkino, nors tuo metu nesuprato, kas yra oralinis būdas. Ž. R. buvo jai rankas užlaužęs. Suprato, kad lytinis aktas buvo baigtas, nes, kai palietė savo klubus pajautė, kad yra drėgna, suprato, kad tai yra sperma. Aktas truko kokį pusę valandos. Ji, kai gulėjo ant žemės, spardėsi, šaukė. Taip pat parodė, kad iš pradžių sakė, jog buvo išprievartauta kitame kambaryje, nes bijojo pasakyti teisybę. Jai buvo gėda pasakyti, kad ji buvo išprievartauta ant grindų. Po išprievartavimo jai Ž. liepė lipti į lovą ir ji gulėjo tarp B. ir Ž. (3 t., 124–126 b. l.).
Taigi iš šių anksčiau nurodytų nukentėjusiosios skirtingų proceso stadijų metu duotų parodymų matyti, kad pirmoje apklausoje ji nurodė, kad Ž. R. ją išžagino kitame kambaryje, o ne ten, kur vartojo alkoholį, ir tuo metu kambaryje daugiau nieko nebuvo, ji buvo žaginama lovoje; vėliau nurodė, kad ją Ž. R. išžagino ant grindų, o tuo metu kambaryje buvo ir R. B., kuris, jos teigimu, viską turėjo girdėti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad ją išžagino kambaryje, kur šventė, jog neatsimena, kad būtų nurodžiusi kitą kambarį, kur buvo išprievartauta. Pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, parodė, kad iš pradžių sakė, jog buvo išprievartauta kitame kambaryje, nes bijojo pasakyti teisybę. Jai buvo gėda pasakyti, kad ji buvo išprievartauta ant grindų. Dėl to, ar Ž. R. baigė lytinį aktą, M. S. apklausų metu taip pat nurodė skirtingai – pirmos apklausos metu ji teigė ant šlaunų pajutusi klampų skystį, antros apklausos metu nurodė, kad to nepajuto, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė supratusi, jog lytinis aktas buvo baigtas, nes, kai palietė savo klubus, pajautė, kad yra drėgna, suprato, kad tai yra sperma. Dėl miegojimo lovoje trise, t. y. ne tik su Ž. R., bet ir su R. B., ji pirminės apklausos metu neminėjo, tai nurodė tik ikiteisminio tyrimo teisėjui, nors iš Ž. R., R. B. ir E. K. parodymų matyti, kad miegoti kambaryje jie liko visi – E. K. miegojo fotelyje, o lovoje apsirengę miegojo M. S., Ž. R. ir R. B. (2 t., 151, 154, 180 b. l.).
Nukentėjusiosios motina, atstovė pagal įstatymą B. Š. apylinkės teismo posėdžio metu apie dukters išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime aplinkybes parodė, kad dukra jai pasakojo, kad nuvažiavus į tą kaimą jai liepė gerti sidrą, pradėjo kabinėtis, rankas atlaužė, bučiavo, liepė ir jai bučiuoti ir laižyti kažką ten, į galvą gavo. Sakė, kad rankas surišo, nurenginėjo per prievartą, liepė laižyti lytinius organus, lyg kišo lytinį organą jai į makštį, bet niekas neįvyko. Sakė, kad ją prievartavo ant žemės, ant grindų, sakė, kad liepė laižyti (2 t., 146–150 b. l.).
Vadinasi, nukentėjusioji apie žaginimo aplinkybes savo motinai vėl pasakojo kitaip ir nurodė, kad jai (M. S.) įvykio metu Ž. R. rankas net buvo surišęs, kad ją draskė, kad nurenginėjo per prievartą, liepė gerti, liepė laižyti lytinius organus, kišo lytinį organą į makštį, tačiau niekas neįvyko, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio jau teigė, kad Ž. R. liepė jai oraliniu būdu jį patenkinti, tačiau ji jo netenkino, nors tuo metu, kas yra oralinis būdas, nesuprato. Apylinkės teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusiosios sesuo B. V. parodė, kad jai M. pasakojo, kad vaikinai pradžioje gražiai elgėsi, po to jie pradėjo ją grabalioti, ji prašė jų jos neliesti, ji negėrė, po to E. užmigo fotelyje, Ž. R. ją įstūmė į kitą kambarį, ji suprato, kas jai bus, ji priešinosi, tačiau Ž. R. ją išrengė ir lovoje išžagino, vėliau M. S. pasakė, kad buvo išžaginta ant grindų, o ne lovoje, o melavo dėl to, kad jai buvo gėda (2 t., 158–160 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nukentėjusioji viso proceso metu duodama parodymus neigė sėdėjusi Ž. R. ant kelių, nors 2012 m. sausio 20 d. akistatos su R. B. metu, dalyvaujant nukentėjusiosios motinai B. Š., M. S. sutiko su R. B. parodymais, kad ji sėdėjo Ž. R. ant kelių, o jis sėdėjo jai ant kelių, tik teigė, kad tai buvo per prievartą, ir ji jį apsikabinusi taip pat buvo per prievartą, nes jis paėmė jos ranką ir per prievartą ją uždėjo ant savęs (1 t., 124–125 b. l.). Tačiau tos pačios dienos akistatos su Ž. R. metu M. S. jau parodė, kad jam ant kelių atsisėdusi nebuvo. Ž. R. parodė, kad sėdėjo, viskas buvo savo noru. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad (duomenys neskelbtini) kaime lytiniai santykiai buvo per prievartą. Pirma jis norėjo, kad ji jam padarytų su burna, tada ji atsisakė, ir tada jis ją per prievartą paprastai išžagino, o Ž. R. iš viso neigė, kad (duomenys neskelbtini) kaime tarp jų buvo lytiniai santykiai (1 t., 191–193 b. l.).
Aplinkybę, kad nukentėjusioji Ž. R. sėdėjo ant kelių savo noru, ir niekieno neverčiama, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino apklausti liudytojai, kartu buvę tą vakarą (duomenys neskelbtini) kaime – A. B. (2 t., 165–167 b. l), E. K. (2 t., 151–153 b. l.), R. B., jie nurodė, kad matė, jog nukentėjusioji sėdėjo Ž. R. ant kelių, jie tyliai sėdėjo, jokio didelio triukšmo nebuvo. Taip pat minėti liudytojai bei kiti tą vakarą įvykio vietoje buvo asmenys – liudytojai J. B. (2 t., 167 b. l.) ir N. B. (2 t., 167–168 b. l.) apylinkės teismo posėdžio metu nurodė ir tai, kad nukentėjusioji visą tą vakarą ir ryte buvo linksmos nuotaikos, nei verkė, nei liūdėjo, šypsojosi, ir kad nebuvo jokio triukšmo ar kažkokių nusiskundimų iš panelės. O tai, kad pirmą vakarą būnant (duomenys neskelbtini) kaime pas R. B. tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios nebuvo jokio – nei prievartinio, nei neprievartinio lytinio akto, tiek ikiteisminio tyrimo apklausų metu – 2012 m. sausio 19 d., 2012 m. spalio 23 d. (1 t. 179–181, 197–199 b. l.), tiek apylinkės (2 t., 180–181 b. l.), tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tvirtino ir pats nuteistasis Ž. R..
Be to, kaip matyti iš jau minėtų liudytojų R. B., E. K., A. B., J. B., N. B., O. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nors kai kurie iš jų ir buvo įvykio vietoje vienoje patalpoje su M. S. ir Ž. R., o su kitais M. S. bendravo iškart po patirtos seksualinės prievartos, tačiau jie jokių aplinkybių dėl galbūt panaudotos seksualinės prievartos M. S. atžvilgiu nenurodė (2 t., 151–154, 154–156, 157–158, 165–167, 167–168 b. l.). Priešingai, jie visi teigė, jog M. S. noriai buvo su vaikinais, su vaikinais vartojo alkoholį, linksminosi, kitą dieną jautėsi gerai, į kompaniją kvietė ir kitas merginas – savo drauges. Aplinkybę, kad kitą dieną po nukentėjusiosios nurodomo jos išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime M. S. mobiliuoju telefonu susirašinėjo su draugėmis, kvietė jas į kompaniją, kurioje kartu buvo ir nuteistasis, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė ir liudytojos K. R. (2 t., 168–169 b. l.) ir G. L., kai jos nurodė, kad nukentėjusioji joms skambino ar parašė SMS žinutę ir kvietė pas Ž. (2 t., 178–179 b. l.). O liudytoja S. Č. parodė (2 t., 174–175 b. l.), kad M. S. per ją mamai pasakė, kad jai viskas gerai, ir jo jokios pagalbos neprašė (2 t., 174–175 b. l.).
Maža to, kaip matyti iš 2012 m. sausio 19 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (1 t., 182–184) ir 2012 m. sausio 20 d. daiktų apžiūros protokolo (1 t.,185–188 b. l.), apžiūrėjus Ž. R. mobiliojo ryšio telefoną, jame esančius SMS pranešimus, matyti, kad kaltinime nurodytu laiku ((duomenys neskelbtini) kaime), 2011-12-30, apie 3.00 val., ir tiek anksčiau, tiek vėliau, iki 3.48 val., nukentėjusioji susirašinėjo su Ž. R. ir pati kvietė M. R. išeiti į lauką, pasišalinti nuo visų, ir t. t. Todėl akivaizdu, kad šiame kaltinime nurodytu laiku nukentėjusioji M. S. negalėjo būti žaginama, taip pat iš SMS pranešimų turinio galima spręsti, kad M. S. prieš jos nurodomus prievartinius veiksmus ir net po jų net skatino ir siekė artimesnio bendravimo su Ž. R. (1 t., 185–188 b. l.).
Vadinasi, Ž. R. pareikštame kaltinime dėl nukentėjusiosios M. S. išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime, išskyrus prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, byloje nėra jokių kitų baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka gautų patikimų duomenų, kurie pašalintų abejones dėl M. S. duotų parodymų patikimumo.
Tokių apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-84/2012 nurodyti duomenys, kad M. S. nėra būdingas padidėjęs polinkis į įtaigumą bei padidėjęs polinkis fantazuoti, kad ji gali teisingai suvokti įsiminti ir vėliau atgaminti aplinkos įvykius bei faktus, tame tarpe ir byloje nagrinėjamas aplinkybes, kadangi specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuriam prioritetinė įrodomoji reikšmė nesuteikiama. Tai reiškia, kad, nors specialisto išvada ir nustatomos aplinkybės yra gautos panaudojant specialias žinias, šis įrodymų šaltinis, kaip ir kiti, privalo būti palygintas su kitais byloje surinktais įrodymais ir įvertintas kartu su kitais bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. S. nedavė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuoseklių ir vienodų parodymų, ir to niekaip nepaneigia byloje esanti teismo psichiatrinės psichologinės ekspertizės išvada, kuria, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais M. S. parodymais, laikydamas juos absoliučiai teisingais ir neginčijamais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia psichiatrų išvada savaime nereiškia, jog M. S. apie nagrinėjamus įvykius pasakė absoliučią tiesą.
Visa tai teisėjų kolegijai sudaro pagrindą konstatuoti, jog tikėti kaip absoliučiai teisingais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai taip pat neduoda pagrindo daryti vienareikšmę ir neabejotiną išvadą, kad Ž. R. būtų atlikęs jam inkriminuotus veiksmus. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia ir į seksualinės prievartos prieš nepilnamečius bylų specifiką, kurios esmė yra ta, kad jose ypatingą reikšmę turi nepilnamečio parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau nepilnamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, kaip šiuo nagrinėjamu atveju, kai nukentėjusiosios parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nuolat kinta ir prieštarauja patys sau.
Baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis turi būti konstatuojamas abejonių nekeliančiais įrodymais, pagrindžiančiais asmens kaltę. Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje tai reiškia, kad teismo diskrecija įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą nėra absoliuti ta prasme, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, pagrįstą visų bylos duomenų nešališku patikrinimu, objektyvių prieštaravimų pašalinimu ir motyvuotų išvadų pateikimu (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys Nr. 2K-594/2004, 2K-P-218/2009, 2K-440/2012 ir kt.). Minėtų baudžiamojoje jurisprudencijoje nusistovėjusių teisės taikymo nuostatų pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepaisė ir Ž. R. kaltę dėl nukentėjusiosios išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime iš esmės grindė vien tik nukentėjusiosios nenuosekliais bei prieštaringais parodymais, visiškai nevertindamas ir nepasisakydamas dėl kitų, Ž. R. teisinančių duomenų.
Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra patikimų įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų Ž. R. kaltę 2011 m. gruodžio 30 d., apie 3.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, kambaryje, išžaginus M. S.. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ž. R. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl nukentėjusiosios išžaginimo (duomenys neskelbtini) kaime) nuteistas nepagrįstai, nenustačius abejonių nekeliančių, patikimų jo kaltės įrodymų visumos, todėl pripažįstama, kad Ž. R. nepadarė šios jam pirmosios instancijos teismo inkriminuotos nusikalstamos veikos (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su kitais nuteistojo Ž. R. skunde nurodytais teiginiais, kuriais ginčijamas ir kitas jam inkriminuotas nukentėjusiosios M. S. išžaginimas (duomenys neskelbtini) ir nesunkus nukentėjusiosios M. S. sveikatos sutrikdymas.
Iš nukentėjusiosios M. S. parodymų, duotų viso proceso metu, matyti, kad jos parodymai taip pat nebuvo nuoseklūs ir dėl 2011 m. gruodžio 30 d., apie 22.00 val., įvykio bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vis dėlto šių prieštaravimų kolegija nelaiko esminiais, kadangi nukentėjusios nurodytas, nors ir nenuoseklias, tačiau pagrindines aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys duomenys, o tai teisėjų kolegijai sudaro pagrindą jais tikėti.
2012 m. sausio 1 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. S. nurodė, kad apie 22.00 val. ji pasijuto apsvaigusi, ir tada Ž. R. jai pradėjo rodyti dėmesį, ji suprato, kad jis nori pasimylėti, Ž. R. ją išsivedė į kitą kambarį, likus dviese Ž. R. prašė jį patenkinti oraliniu būdu, ji nesutiko, tada Ž. R. nusirengė, baugino, kad bus sumušta, parvertė ją ant lovos, tačiau jai nesutikus jis pagrasino, kad sumuš, ir ranka vieną kartą sudavė į galvos dešinę pusę, ji prarado sąmonę, atsigavusi pastebėjo prieš save nuogą Ž. R., tuo metu ir ji buvo išrengta nuogai. 2011-12-31, apie 9.00 val., pabudo nuoga, šalia jos su rūbais gulėjo E. K., apie 11 val. su ja susisiekė brolis, jis atvyko pagal nurodytą adresą, jai išeinant iš buto ją iki durų palydėjo Ž. R. (1 t., 26 b. l.).
2012 m. spalio 2 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu M. S. nurodė, kad ji bute gėrė vyną, jai buvo bloga, kažkas ją nuvedė į kitą kambarį, kažkas ištiesė sofą, ji atsigulė su rūbais, po kurio laiko atėjo Ž. R., atsigulė šalia, pradėjo ją bučiuoti ir glamonėti, kažkas buvo užėjęs į kambarį, bet išėjo, ji stūmė Ž. R., Ž. R. jai sudavė delnu į dešinę galvos pusę, jai aptemo akyse, atsipeikėjo būdama nuoga, kambaryje nieko nebuvo, buvo tamsu, juto, kad ant sofos yra šlapia dėmė, jos rūbai buvo ant grindų, ji apsirengė ir vaikščiojo po kambarį. Atsibudo prašvitus, susiskambino su sūnėno mergina, pasakė jai adresą, atvažiavo brolis pasiimti, ji išėjo, Ž. R. pasakė, kad susirašys (1 t., 72 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad būnant bute (duomenys neskelbtini), ji pati gėrė, buvo apsvaigusi. Ją nuvedė į kitą kambarį, atėjo Ž., pradėjo prie jos kabinėtis. Norėjo ją paguldyti ant žemės, ji nesutiko, tai gavo smūgį kumščiu į dešinę gavos pusę, prarado sąmonę kurį laiką. Kai atsikėlė, buvo visa nuoga, nors atsiguldama buvo su drabužiais (3 t., 124–126 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, nors iš šių nukentėjusios parodymų matyti, kad M. S. duodama pirminius parodymus detaliai nupasakojo Ž. R. veiksmus ją žaginant bute (duomenys neskelbtini), tačiau duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad ji buvo žaginama jai esant be sąmonės, o apie tai, jog buvo išžaginta, ji suprato iš dėmės ant sofos bei iš to, jog pabudo nuoga, visgi apie esmines aplinkybes, tai, kad būtent Ž. R. ją nusivedė į kambarį ir pradėjo ją bučiuoti, glamonėti ir nurenginėti, o jai tam pasipriešinus Ž. R. jai sudavė delnu į dešinę galvos pusę, po to jai aptemo akyse ir ji atsipeikėjo būdama nuoga, kambaryje nieko nebuvo, ir juto, kad ant sofos yra šlapia dėmė, jos rūbai buvo ant grindų, ji buvo nuosekli.
Be to, tokius, nors ir iš dalies prieštaringus, nukentėjusiosios parodymus, t. y. apie Ž. R. panaudotą smurtą siekiant palaužti jos pasipriešinimą, apie prievartinį lytinį aktą, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, tai – M. S. sesers, liudytojos B. V. apylinkės teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai ji nurodė, kad M. S. jai pasakojo, jog neatsimena, kaip atsirado kambaryje su Ž. R., jis ją pradėjo versti į lovą, ji pradėjo priešintis ir tada Ž. R. jai trenkė į veidą, ji užmigo ir neatsimena, kas buvo (2 t., 160–161 b. l.); 2012-09-28 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Mažeikių poskyrio specialisto išvada Nr. G 181/12 (13), iš kurios matyti, kad M. S. nustatyta: galvos sumušimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimas padarytas vieno kontakto kietu buku daiktu metu, galbūt užduotyje nurodytu laiku. Sužalojimų lytinių organų srityje nerasta. Sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 41 b. 1.); ekspertizės aktas Nr. EG 464/15(04), iš kurio turinio matyti, kad M. S. galvos sumušimas ir lengvo laipsnio smegenų sukrėtimas komplikavosi potrauminio streso sutrikimu, sutrikdžiusiu sveikatą ilgiau nei 10 dienų. Kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo vieno smūginio kontakto su buku kietu daiktu. Rasti sužalojimai atitinka teismo nutartyje skirti teismo medicinos ekspertizę nurodytą įvykio laiką – 2011-12-30 (3 t., 134–135 b. l.); apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti eksperto J. Sakalo parodymai, kai jis patvirtino savo išvadą, jog M. S. buvo padarytas lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas bei galvos sumušimas, tai ekspertas nustatė remdamasis (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriaus apskaitos kortelės duomenimis; apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti ekspertės R. D. parodymai (3 t., 126–127 b. l.), kai ji nurodė, kad nukentėjusiosios potrauminis streso sutrikimas išsivystė nuo patirtos prievartos, o po to ėjo visa grandinė po jų buvusių įvykių; bei paties nuteistojo Ž. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 179–181, 197–198 b. l.), kai jis pripažino, kad nukentėjusiosios nurodytu laiku ir vietoje (duomenys neskelbtini), A. B. bute jis lytiškai santykiavo su M. S. ir neigė tik tai, kad santykiavo prieš nukentėjusiosios valią, ir tvirtino, kad tai vyko jai sutikus. Vis dėlto, nustačius, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudota fizinė prievarta, siekiant palaužti jos pasipriešinimą, o tai patvirtina anksčiau išdėstytų duomenų visetas, sutikti su nuteistojo teiginiais, kad lytinis santykiavimas buvo abipusiu sutikimu, ką, be kita ko, paneigia anksčiau nurodyti duomenys, nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat byloje esantys duomenys – nuteistojo Ž. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kai jis 2012-01-19 pateikus pranešimą apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje, parodė, kad žinojo, jog M. yra 17 metų (1 t., 179–181 b. l.), tokius jo parodymus atitinkantys jo paties apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis nurodė, kad žinojo, jog nukentėjusioji mokosi mokykloje, jis galvojo, kad jai 17 metų, bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiosios parodymai (3 t., 124–126 b. l.), kai ji nurodė, kad Ž. žinojo, jog ji moksleivė, jis žinojo, kad jai 16 metų, patvirtina, kad nuteistasis ne tik suvokė, bet ir žinojo, kad nukentėjusioji yra nepilnametė.
Tai reiškia, kad išvada apie Ž. R. kaltę jam išžaginus nukentėjusiąją M. S. (duomenys neskelbtini), A. B. bute, daroma remiantis ne vien tik M. S. parodymais, bet ištyrus bei įvertinus anksčiau nurodytų kitų bylos duomenų visetą.
Ir nors apeliantas skunde nurodo nesutinkantis su teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusioji jo bijojo, tačiau tokią nukentėjusiosios būseną, be nukentėjusiosios motinos B. Š., sesers B. V. parodymų, patvirtina ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-84/2012, iš kurio turinio matyti, kad dėl nukentėjusios būsenos įvykio metu (pasimetimas, baimė) bei situacinių aplinkybių (viena su įtariamaisiais toli nuo namų) ji negalėjo aktyviau šiems veiksmams priešintis (jos individualūs psichologiniai ypatumai), tiriamoji patikli, naivi, linkusi sureikšminti aplinkinių jai rodomą dėmesį (1 t., 94–98 b. 1.); bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duoti ekspertės R. D. parodymai (3 t., 126–127 b. l.), kai ji nurodė, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo nepilnametė, ir iki šiol tas naivumas ir patiklumas pas ją yra išlikęs, nukentėjusiosios ne toks būdas, kad rėktų, bėgtų ieškoti pagalbos, o atvirkščias – tai vaidinti, kad nieko neįvyko, ji kaip asmenybė yra jautri, pažeidžiama, netvirta, nesusiformavusi.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl Ž. R. kaltės jam atlikus inkriminuotus išžaginimo veiksmus (duomenys neskelbtini), nes tai patvirtina visų anksčiau nurodytų aplinkybių ir skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo Ž. R. kaltė įvykdžius BK 149 straipsnio 3 dalyje (nukentėjusiosios išžaginimas (duomenys neskelbtini)) numatytą nusikalstamą veiką įrodyta, o apeliacinio skundo argumentai dėl objektyvių ir neginčijamų nuteistojo kaltės įrodymų stokos laikytini nepagrįstais ir yra atmestini.
Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su kitais apelianto skunde nurodytais teiginiais, kad neva nukentėjusiajai konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas atsirado dėl streso, patirto vaikštant į policiją, nukentėjusiajai duodant melagingus parodymus, bijant savo šeimos narių dėl savo elgesio. Šis argumentas, be to, kas nurodyta anksčiau, t. y., kad nuteistasis seksualinę prievartą nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo prieš jos valią, kategoriškai paneigiamas jau minėtu ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad M. S. nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo metu nesirgo ir šiuo metu neserga lėtiniu psichikos sutrikimu, protiniu atsilikimu, jai konstatuojamas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių (1 t., 94–98 b. 1.); bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės R. D. parodymais (3 t., 126–127 b. l.), kai ji nurodė, kad potrauminis streso sutrikimas išsivystė nuo patirtos prievartos, o po to ėjo visa grandinė po jų buvusių įvykių, nes visos apklausos, parodymai, ekspertizės yra antrinis, tretinis traumavimas. Ekspertizės akte konstatuota, kad po byloje nagrinėjamų įvykių nukentėjusiajai išsivystė potrauminio streso sutrikimas, M. S. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, t. y. jos sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus. Taigi nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis Ž. R. suprato, kad jo atlikti seksualinės prievartos veiksmai gali sukelti nukentėjusiajai psichikos sutrikimą, ir nors jis nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Vadinasi, jo kaltės forma pasireiškė netiesiogine tyčia. Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai neišvengiami ar labai tikėtini. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nustatytas sudėtingas priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių vystymasis (dėl patirto seksualinio išnaudojimo, prievartos buvo susargdinta M. S., jai išsivystė potrauminio streso sutrikimas, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą). Šioje byloje pats nuteistasis jokių parodymų apie savo psichinį santykį su veika ir jos padariniais nedavė (jis neparodė apie tai, numatė ar nenumatė, kad nuo jo seksualinės prievartos susirgs nukentėjusioji, jei numatė, tai ar norėjo tokių pasekmių, ar tik sąmoningai leido joms atsirasti) ir neigė patį veikos padarymo faktą. Todėl teismas apie Ž. R. psichinį santykį su veika ir padariniais sprendžia iš nustatytų aplinkybių. Akivaizdu, kad panaudojant seksualinę prievartą nepilnametės atžvilgiu, padarinių jos psichikai tikimybė yra didelė. Vadinasi, nuteistasis suvokė nusikalstamą veikos pobūdį ir jo veika, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, tinkamai kvalifikuota kaip išžaginimas ir nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, kad byloje net nėra jokių objektyvių įrodymų buvus lytiniam santykiavimui tarp jo ir M. S., nerasta lytinio akto pėdsakų (spermos) ant rūbų, patalynės ar kūno, visi nukentėjusiosios dėvėti rūbai buvo skubiai išskalbti, jo rūbai nebuvo tiriami, nebuvo atlikta asmens apžiūra, teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, kad tam tikro veiksmo atlikimas yra būtinas. Atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas. Tai reiškia, jog šioje byloje prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas nemanė, kad byloje būtina atlikti apelianto minimus veiksmus, antra vertus, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti apelianto nurodyti veiksmai – nebuvo apžiūrėti jo rūbai, neatlikta asmens apžiūra, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog byla buvo išnagrinėta neišsamiai. Vertindamas įrodymus, bylą nagrinėjantis teismas taip pat nusprendžia, ar byloje esančių duomenų jam pakanka nustatyti įrodinėtinoms aplinkybėms, pašalinti kilusioms abejonėms, daryti pagrįstoms išvadoms dėl veikos sudėties buvimo, kaltinamo asmens kaltumo (nekaltumo) ir kt. Nagrinėjamo atveju tokių duomenų pakanka, nuosprendyje jie aprašyti ir ištirti, pateiktas išsamus ir aiškus jų vertinimas bei argumentai dėl priimto sprendimo. O tai, kad nebuvo nerasta lytinio akto pėdsakų (spermos) ant rūbų, patalynės ar kūno, visi nukentėjusiosios dėvėti rūbai buvo išskalbti, apelianto kaltės, kurią patvirtina anksčiau šiame nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visetas, nepaneigia.
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jo parodymai, užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka parodymų, duotų teismo posėdžio metu, nes jis protokolą pasirašė jo neskaitęs, o ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai jam nuolat kartojo, jog nieko blogo nebus, kad advokatas tikrai nereikalingas, ir dėl patiklumo, teisinių žinių ir gyvenimiškos patirties trūkumo (nes jis yra baigęs specialiąją (duomenys neskelbtini) mokyklą, kurioje teikiamas pagrindinis specialusis ugdymas vaikams su intelekto sutrikimais ir kompleksine negalia), jis tuo patikėjo ir advokato neturėjo, ir iš to kylantys samprotavimai, kad pareigūnai turėjo suprasti, kad jam gynėjas yra būtinas, nepagrįsti. Pirmiausia pažymima, kad byloje nėra duomenų, kad Ž. R. ikiteisminio tyrimo metu gynėjo paslaugų atsisakė ir nuo pareikštų įtarimų nusprendė gintis pats dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėtų veiksmų – įkalbinėjimų atsisakyti advokato ir pažado ikiteisminį tyrimą nutraukti, tai, be kita ko, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir jo apklausą atlikusi pareigūnė, liudytoja I. M., ir parodė, kad ji išaiškino įtariamajam jo teises turėti advokatą, ir jai nekilo abejonių dėl įtariamojo psichinės būklės, kad būtų privalomas advokatas, o įtariamojo apklausą rašė pažodžiui, neperfrazavo, įtariamasis pasakojo, o ji rašė (3 t., 117 b. l.). Antra, kaip matyti iš 2012-01-20 ir 2012-10-23 teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolų, nuteistajam buvo išaiškinta ši teisė, tačiau jis gynėjo atsisakė, tai patvirtindamas ne tik savo parašu, bet ir raštiškai nurodydamas, kad teisės jam išaiškintos ir kad gynėjas jam yra nereikalingas (1 t., 189–190, 194–195 b. l.). Trečia, vien ta aplinkybė, kad apeliantas mokėsi specialioje (duomenys neskelbtini) mokykloje, įvertinus tai, kad protinių atsilikimų ar kitų psichinių sutrikimų nuteistasis neturi ir tuo metu neturėjo, tai apeliantas pats patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu, bei tai, kad jį motina išsiuntė į (duomenys neskelbtini) mokyklą dėl sunkaus pragyvenimo, o ne todėl, kad jis turėtų kokių psichologinių problemų, teigti, kad nuteistasis, būdamas pilnametis ir sveikas, pagal susiklosčiusias aplinkybes ir savo asmenines savybes negalėjo suprasti jam pareikštų įtarimų labai sunkių nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui pasekmių, dėl ko turėtų būti užtikrintas būtinas gynėjo dalyvavimas, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo. Ir galiausiai pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) duoti parodymai turėtų būti teisingi, patvirtino, kad protokolą skaitė, pasirašė, tačiau paklausus apie lytinius santykius su nukentėjusiąja, apeliantas jau teigė, kad jis taip nesakė, tačiau kartu pripažino, jog tyrėjui nesakė, kad kažkas ne taip užrašyta, nes jam atrodo, kad jis net neskaitė, bet vėl patvirtino, kad tyrėjas klausė, ar teisingai viskas surašyta, pasakė, kad teisingai, o antrą protokolą teigė pasirašęs neskaitęs, vėliau jau nurodė, kad „biški“ skaitęs (3 t., 103–106 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, apelianto teiginius, kuriuose nurodomi baudžiamojo proceso teisės pažeidimai jo apklausų ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir atmeta ir kitus nuteistojo teiginius, kad buvo pažeista jo nekaltumo prezumpcija, nes tiek (duomenys neskelbtini) ligoninės 2012-06-20 pranešime, tiek 2012 m. birželio 7 d. rugpjūčio 13 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad 2011 m. gruodžio 29 d. M. S. buvo išprievartauta. Atsakant į šiuos apelianto teiginius, pažymima, kad kaltumas yra apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismo padaryta išvada dėl asmens nusikalstamos veikos padarymo. Ši išvada išreiškiama žodžiais „pripažinti kaltu“. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog apelianto nurodytuose dokumentuose buvo nurodyta apie nukentėjusios išžaginimo aplinkybes nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.
Ir nors nuteistajam yra neaišku, kodėl atliekant nukentėjusiosios parodymų patikrinimą vietoje, be nukentėjusiosios įstatyminės atstovės, dalyvavo ir nukentėjusiosios sesuo, kuri, nuteistojo teigimu, galėjo daryti įtaką nukentėjusiajai, tačiau pažymima tai, kad, be to, jog byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiosios sesers galimą įtaką nukentėjusiosios parodymams, BPK 196 straipsnis, reglamentuojantis parodymų patikrinimą vietoje, tokio draudimo, kaip kito asmens dalyvavimas atliekant šį veiksmą, nenumato, todėl tai šio protokolo nedaro nei neteisėtu, nei nepagrįstu. Taip pat apeliantas nurodo manantis, kad akistatos su Ž. R. metu nukentėjusiajai buvo užduodami akivaizdžiai menami klausimai, protokole nenurodyta, kad buvo suteikta galimybė vienas kitam užduoti klausimus, taip pažeidžiant apklausai keliamus reikalavimus (BPK 190 str. 3 d.). Vis dėlto, byloje esantis 2012 m. sausio 20 d. M. S. ir Ž. R. akistatos protokolas (1 t., 191-193 b. l.) neleidžia teigti, kad nukentėjusiajai užduodami klausimai buvo menami, o tai, kad protokole nenurodyta, kad buvo suteikta galimybė vienas kitam užduoti klausimus, BPK 190 straipsnio reikalavimų nepažeidžia, nes aptariamo straipsnio 4 dalyje nurodyta nuostata, kad suvesti į akistatą asmenys gali užduoti vienas kitam klausimų, nėra imperatyvi.
Kadangi nuteistasis Ž. R. dėl vienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje (nukentėjusiosios išžaginimas (duomenys neskelbtini) kaime) išteisintinas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, į tai, kad apeliantas įvykdė vieną sunkių ir vieną apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamus nusikaltimus, kad nusikalto būdamas neteistas, administracine tvarka iki nusikaltimo padarymo nebaustas, charakterizuojamas teigiamai (2 t., 65 b. l.), dirba (2 t., 24, 35–36 b. l.), yra vedęs, turi mažametį vaiką (2 t., 60–62 b. l.), bei į 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusią naują BK 75 straipsnio redakciją (Nr. XII-1554, 2015-03-19, paskelbta TAR 2015-03-23), kuri leidžia asmeniui nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, sprendžia, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskirtis, numatyta BK 41 straipsnyje, – ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl teismo pareiga paskirti teisingą bausmę, kuria būtų kuo mažesnėmis žmogiškosiomis sąnaudomis pasiekti jos tikslai, ir būtų realizuota valstybės baudžiamoji politika. Teismo vertinimu, bausmės tikslai, ypač tada, kai nusikalstamą veiką padaro jaunas žmogus dėl savo nepakankamos brandos ir nesugebėjimo įvertinti savo poelgio neigiamų padarinių ir teisės pažeidimo laipsnio, gali būti pasiekti ne tiek jos griežtumu, kiek neišvengiamumu.
Atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visetą, kolegija daro išvadą, kad teisingumo principas bus įgyvendintas ir bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skiriant galutinę subendrintą laisvės atėmimo ketveriems metams bausmę, tačiau maksimaliam laikotarpiui atidedant jos vykdymą, ir skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus darbus ir nustatant pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Taip pat nuteistąjį Ž. R. dėl vienos iš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje (nukentėjusiosios išžaginimas (duomenys neskelbtini) kaime) išteisinus, iki 2000 Eurų mažintinas ir iš jo nukentėjusiajai M. S. priteistinos neturtinės žalos dydis. Ir nors nuteistasis skunde nurodo, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai visiškai neatsižvelgė į jo šeimos situaciją, sunkią finansinę padėtį, pačios nukentėjusiosios veiksmus, nors nuosprendyje nurodė, jog iš dalies nukentėjusioji sudarė sąlygas nusikaltimui vykti, ir priteisė sumą, neatitinkančią sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apelianto skundo argumentus, konstatuoja, kad, nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiajai, teismas pakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio reikalavimus, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, vertino visumą aplinkybių. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu,
nusprendė:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalį, kuria Ž. R. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusiosios išžaginimas (duomenys neskelbtini) kaime) ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:
Ž. R. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusiosios išžaginimas (duomenys neskelbtini) kaime) – išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Ž. R. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nukentėjusios išžaginimas (duomenys neskelbtini)) skirtą laisvės atėmimo 4 (ketveriems) metams bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę Ž. R. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti:
vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, Ž. R. paskirtos 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Ž. R. paskirti 100 (vieno šimto) valandų trukmės nemokamus darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse, ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, nustatant vienerių metų terminą jiems atlikti.
Iš nuteistojo Ž. R. nukentėjusiajai M. S. priteistą neturinės žalos atlyginimą sumažinti iki 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų).
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.