- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-30
- Bylos Nr.
- ATP-45-300/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-03307-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo R. E. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalį 1250 Lt (vieno tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. E. nubaustas už tai, kad 2013 m. lapkričio 3 d. 22.00 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę „Chrysler Voyager“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) neblaivus, kai nustatytas lengvas – 0,65 promilių girtumo laipsnis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui R. E. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Taip pat prašo išreikalauti duomenis apie įvykio tikslią registraciją Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariate (laikas, kada fiksuotas švyturėlių įjungimas, kada pateiktas ir registruotas pranešimas apie sustabdytą transporto priemonę, taip pat jeigu saugomi garso pranešimai, pateikti ir juos).
Skunde nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu, bylos nagrinėjimo metu jis nuosekliai teigė, kad vairavo išgėręs butelį alaus, o nuo alaus vartojimo iki patikrinimo buvo praėjęs labai trumpas laiko tarpas. Nurodo, kad dėl šių priežasčių yra labai svarbus alkoholio matuoklio „Lion alcometer 500“ tinkamumo momentas. Teigia, kad alkotesterio naudojimo instrukcijos 8 skyriuje nurodyta, kad negalima atlikti blaivumo testo, manant, jog tiriamas asmuo vartojo alkoholį paskutines 15–20 minučių arba rūkė paskutines dvi minutes. Įpareigojimas įsitikinti dėl šių aplinkybių numatytas ir instrukcijos 3.1 punkte. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, kad pareigūnai šiuos reikalavimus įgyvendino ir žodiniai jų paaiškinimai šių faktų ir kartu jiems tenkančios pareigos nepaneigia. Nurodo, kad nesilaikius laiko intervalo tarp paskutinio momento, kada buvo pavartotas alkoholis ir tikrinimo momento, teigtina, jog instrukcijos reikalavimų nesilaikymas galėjo iškreipti tikrinimo rezultatus. Todėl teigia, kad vien alkoholio matuoklio duomenimis tvirtinti, kad jis vairavo neblaivus (0,65 promilės) ir taip padarė administracinį teisės pažeidimą, negalima, kadangi iškvepiamas oras nėra neginčytinas ir besąlygiškas rodiklis, sprendžiant klausimą dėl asmens neblaivumo. Be to, nurodo ir tai, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymi, kad teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi R. B. parodymais ir nesirėmė rašytiniais bylos duomenimis, kurių niekaip neatitinka minėti parodymai. Apelianto tvirtinimu, abiejų pareigūnų parodymai yra prieštaringi, o minėto liudytojo net neatitinka jo paties žodinių bei rašytinių teiginių. Taip pat apeliantui abejonių kelia ir ta aplinkybė, kad pareigūnai dėl nežinomų priežasčių taisė (nors ir šis faktas nėra žinomas, ar tikrai jie tai darė) kvito serijos nr. 19013 grafą „laikas“ iš 21.14 į 22.14, todėl jam kyla abejonė, ar minėtas kvitas nėra anksčiau atlikto kito subjekto tikrinimo rezultatas. Be to, nurodo ir tai, kad, jei minėtame prietaise nustatytos neteisingos valandos, turėjo būti įvertinta, ir ar pats prietaisas tokiu atveju buvo tvarkingas bei ar laiku jam buvo atlikta metrologinė patikra. Nurodo, kad pareigūnai patvirtino faktą, kad transporto priemone jis vyko ne vienas, bet su moterimi. Byloje apklausta liudytoja R. R., kuri parduotuvėje dirba pardavėja, parodė, kad jos darbo laikas baigiasi 22.00 val., anksčiau, pasak apelianto, ji negalėjo išvykti iš darbo vietos, tai patvirtina byloje pateiktos kontrolinės juostos kopijos. Be to, pasak nubaustojo asmens, natūralu, kad pasibaigus darbo laikui, šiek tiek užtrunkama formalumams atlikti, patalpoms sutvarkyti, joms uždaryti, saugos sistemoms aktyvuoti, kasos aparatui užrakinti ir t. t. Todėl apeliantas, vertindamas momentą, jog darbą R. R. baigė lygiai 22.00 val., o ji neabejotinai keletą minučių mažiausiai dar užtruko, daro išvadą, kad jis ją vežti namo galėjo ne anksčiau kaip 22.02 val., o nuo minėtos parduotuvės iki namų kelio yra ne daugiau kaip 400 metrų. Taigi apeliantui akivaizdu, kad nuo važiavimo iki sustojimo (duomenys neskelbtini), praėjo nedaug laiko, tai atstumo aspektu patvirtino ir byloje liudiję pareigūnai. Taip pat nurodo, kad pareigūnai jo nesustabdė, bet priėjo prie stovinčios transporto priemonės, tai teismo posėdžio metu parodė liudytojas R. B., kad „vairuotojas sustojo prie (duomenys neskelbtini) namo. Kolega A. N. priėjo prie vairuotojo“. Ši aplinkybė, pasak apelianto, liudija apie pareigūnų parodymų nepatikimumą. Kita svarbi ir tarp pačių pareigūnų parodymų nesutampanti aplinkybė yra ta, kad R. B. teigia, jog jo kolega A. N., kuris iš pat pradžių ir bendravo su juo, priėjo prie vairuotojo, vairuotojas ilgai nepateikė draudimo poliso, kitų dokumentų, po to dar nuėjo į savo automobilį surasti reikiamų dokumentų, juos suradęs ir grįžęs į automobilį pasitikrino alkoholio matuokliu neblaivumą. Tačiau, apelianto teigimu, tokie teiginiai visiškai neatitinka ne tik R. R., bet ir kito pareigūno A. N. liudijimų, kuomet jis parodė, kad jis pats išlipo iš automobilio, tada jis iškart parsivedė jį į tarnybinį automobilį, buvo patikrintas jo neblaivumas. Taip pat nurodo, kad teismas savaip interpretuoja ir kitus bylos faktus, teigia, kad kasos kvito kontrolinės juostos kopijos duomenys nepatvirtina fakto, kad alus buvo pirktas jo, bei, kad nėra įrodymų, jog R. R. iš parduotuvės išėjo 22.06 val. Pažymi, kad teismo posėdžio protokole nėra užfiksuotas, tačiau garso įraše turi būti užfiksuotas, teisėjos klausimas R. B. apie R. R. nurodytas faktines aplinkybes, susijusias su vykimo laiku iš parduotuvės į (duomenys neskelbtini) gatvę, kuomet pareigūnas patvirtino, kad taip galėjo būti. Be to, nurodo ir tai, kad teismo liko neįvertinta ir ta aplinkybė, kad ne administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi paneigti savo kaltę (nekaltumo prezumpcija), bet kaltinimą reiškianti pusė turi tai patvirtinti neginčytinais įrodymais. Teigia, kad R. B. nurodė ir patvirtino, kad sustabdžius automobilį, per radijo ryšį visada yra pranešama į centrą, pranešama, kokia transporto priemonė sustabdyta, net matosi, kada įjungiami švyturėliai. Taigi, apelianto nuomone, teismas turėjo galimybę gauti šioje byloje aktualius duomenis, kokiu tiksliu laiku iš tiesų buvo, kaip teigia pareigūnai, sustabdyta transporto priemonė, kadangi, kaip buvo nurodyta, buvo įjungti švyturėliai ir tai yra fiksuojama, taip pat turi būti aiškus ir konkretus stabdymo laikas. Tai, administracine tvarka nubausto asmens tvirtinimu, paneigtų pareigūnų teiginius apie tai, kad jis buvo stabdomas ir tikrinimas dar prieš 22 val. Nurodo, kad teismo interpretacija, jog R. R. yra jo pažįstama, motinos kaimynė, suinteresuota bylos baigtimi, yra išvestinio ir perteklinio pobūdžio. Akcentuoja, jog pažįstamumas sietinas su faktu, kad kartais tenka lankytis parduotuvėje, iš kurios ir vežė liudytoją, bet tai jokiu būdu negali tapti pagrindu visas jų pozicijas vertinti kaip šališkas, neobjektyvias, nes iš matymo ar kartais dalykinio bendravimo jie žino vienas kitą. Taip pat nurodo, kad ši liudytoja jo mamos gyvenamame name gyvena neseniai, gal tik apie vieną mėnesį, be to, kitoje laiptinėje, ir jokių ryšių su mama nepalaiko, todėl teigia, kad pagrindo liudyti neobjektyviai bei pažeidžiant priesaiką ji neturi. Apelianto nuomone, aplinkybių visuma patvirtina, kad pareigūnai neįsitikino, jog iki patikrinimo atlikimo momento jis nieko negėrė ir nevalgė 15–20 minučių. Mano, kad atlikus jo neblaivumo patikrinimą nesilaikant instrukcijos reikalavimų buvo gauti neteisingi duomenys, kurių patikimumą ir teisingumą turėjo užtikrinti tikrinimą atlikę subjektai. Be to, nurodo ir tai, kad pareigūnai ne iki galo atskleidė jam jo teises, neinicijavo patikimo įrodymų užfiksavimo ne tik alkoholio matuokliu, tačiau ir pas medikus. Pažymi, kad policijos pareigūnai, vadovaudamiesi protingumo kriterijumi, galėjo atlikti pakartotinį neblaivumo patikrinimą, nes jų pareiga surinkti įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje. Todėl teigia, kad teismui turėjo kilti abejonių dėl to, ar jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, ar alkoholio matuoklio parodymai nebuvo iškreipti dėl galbūt pažeistų pagrindinių šio matavimo prietaiso naudojimo reikalavimų, ar nustatyti duomenys nebūtų kiti, jei būtų laikomasi nustatytų reikalavimų. Visas šias iškilusias abejones, apelianto įsitikinimu, teismas turėjo vertinti jo, kaip administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, naudai, nepaisant faktinių aplinkybių pripažinimo fakto.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nubaustojo asmens apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo nutarimą ir R. E. apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
R. E. apeliaciniu skundu kelia kaltės klausimą dėl ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo ir įrodymų vertinimo.
ATPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi R. B. parodymais ir nesirėmė rašytiniais bylos duomenimis, kurių niekaip neatitinka minėti parodymai, jog abiejų pareigūnų parodymai yra prieštaringi. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su Šiaulių apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir juo remiantis padarytomis išvadomis. Skundžiamo nutarimo turinys tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Šios aplinkybės ir apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kad R. E. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 1 dalyje. Daryti kitokias išvadas apygardos teismas neturi pagrindo, o tai, kad byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.
Tai, kad R. E. kaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo, įrodo: liudytojo R. B. teismo posėdžio metu duoti parodymai, atitinkantys jo ir kito pareigūno A. N. tarnybinius pranešimus (7, 8 b. l.), kai jis parodė, kad apie 2–3 minutes važiavo iš paskos, o po to sustabdė automobilį. A. N. priėjo prie vairuotojo, vairuotojas ilgai nepateikė draudimo poliso, ilgai ieškojo dokumentų, tada vairuotojo buvo paprašyta sėsti į jų automobilį. Jam atsisėdus, jis pajuto, kad vairuotojo kalba nerišli, nuo jo sklido alkoholio kvapas, vairuotojo paklausus, ar jis nevartojęs alkoholio, jis pats prisipažino, kad dieną buvo gėręs alaus. Po to vairuotojas dar buvo nuėjęs į savo automobilį surasti reikiamų dokumentų, jam suradus ir grįžus į jų automobilį, buvo nustatytas girtumas. Taip pat parodė, kad nuo to laiko, kol priėjo kolega prie vairuotojo iki jo pūtimo į alkoholio matuoklį praėjo 10–15 min. Vairuotojo paklausus, kada jis vartojo alkoholį, jis pasakė: „Grįžęs ryte iš reiso išgėriau alaus“. Nustačius girtumą, su parodymais vairuotojas sutiko, jam buvo išaiškinta, kad jis turi teisę nuvykti į ligoninę ir pasitikrinti girtumą. Nuo to momento, kada jie pastebėjo automobilį, iki vairuotojo pūtimo į alkoholio matuoklį praėjo gal 25–30 minučių. Taip pat parodė, kad asmens blaivumo testo parodymuose yra pataisytas laikas, nes jie nepastebėjo, kad alkoholio matuokliui dar nebuvo persuktas laikas į žiemos laiką (26–27 b. l.); tokius aptariamo liudytojo parodymus atitinkantys kito policijos pareigūno A. N. parodymai, kai jis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog patruliuodamas kartu su policijos pareigūnu R. B. apie 22 val. pamatė važiuojant automobilį, kuris jiems sukėlė įtarimų, ir (duomenys neskelbtini) g. jį pradėjo stabdyti, automobilis sustojo prie 14 namo. Vairuotojas pats išlipo iš automobilio, jį parsivedė į tarnybinį automobilį, nuo vairuotojo sklido alkoholio kvapas, todėl jam patikrino girtumą. Neprisimena, kad vairuotojas būtų sakęs, jog alkoholį gėrė prieš kelias minutes. Patikrinus vairuotojo girtumą, jis buvo pristatytas į policijos nuovadą, ten buvo surašytas protokolas (33–34 b. l.); alkoholio matuoklio šaknelė, iš kurios matyti, kad R. E. 2013 m. lapkričio 3 d. 22 val. 14 min 16 s buvo nustatytas 0.65 promilės girtumas (5 b. l.).
Ir nors apelianto skundu bandoma įtikinti, kad liudytojo R. B. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi su liudytojo A. N. parodymais, tačiau apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo jų tokiais laikyti. Liudytojo R. B. parodymai esminėmis aplinkybėmis nuoseklūs ir tapatūs, jie atitinka tiek jo, tiek kito pareigūno tyrimo pradžioje rašytus tarnybinius pranešimus. Todėl daroma išvada, kad šių liudytojų parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, jie tarpusavyje vieni kitiems neprieštarauja. Dėl apelianto teismo posėdžio metu duotų parodymų, kai jis nurodė, kad nuo alkoholio vartojimo iki girtumo tikrinimo buvo praėjusios tik 6-7 minutės, pasisakytina tai, kad pats apeliantas įvykio dieną nurodė, kad vairavo automobilį išgėręs butelį alaus, jautėsi gerai (3 b. l.), tačiau apie tai, kad jis ką tik būtų vartojęs alkoholio, nei policijos pareigūnams, nei administracinio teisės pažeidimo protokole rašytame paaiškinime, nieko nenurodė, priešingai, policijos pareigūnui R. B. paaiškino, kad „Grįžęs ryte iš reiso išgėriau alaus“, o ir liudytoja R. R. nepatvirtino, kad jis automobilyje gėrė alų, ji tik parodė mačiusi, jog R. E. kažką gėrė iš skardinės, o kadangi automobilio salone jautėsi kvapas, manė, kad alų (27–28, 33 b. l.). Todėl administracine tvarka nubausto asmens ir liudytojos R. R. parodymai apelianto kaltės nepaneigia, todėl jais priimant sprendimą nesiremta pagrįstai.
Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jam buvo neteisingai nustatytas girtumas, nes pareigūnai galimai netinkamai laikėsi alkoholio matuoklio „Lion alcolmeter 500“ naudojimo instrukcijos, kadangi policijos pareigūnai atvažiavo ir jį tikrino tuoj po alkoholio vartojimo, nuo alaus vartojimo iki patikrinimo praėjus labai trumpam laiko tarpui, bei pareigūnai neįsitikino, jog iki patikrinimo atlikimo momento jis nieko negėrė ir nevalgė 15–20 min., atmestini kaip nepagrįsti. Pirmiausia, vertindamas šiuos teiginius, apygardos teismas atsižvelgia į tai, kad tokia R. E. versija apie jo girtumo tikrinimą nepraėjus alkoholio instrukcijoje nurodytam terminui, t. y. jo tikrinimą tuoj po alkoholio vartojimo, iškilo tik teisme, nors nei policijos pareigūnams, nei protokole rašytame paaiškinime (3 b. l.) jis apie tokių aplinkybių egzistavimą nieko nenurodė. Priešingai, paaiškinime jis nurodė tai, kad vairavo automobilį išgėręs butelį alaus, jautėsi gerai (3 b. l.). Antra, alkoholio matuoklio „Lion alcolmeter 500“ naudojimo instrukcijos 8 skyriuje iš tiesų nurodyta, kad negalima atlikti blaivumo testo, manant, jog tiriamas asmuo vartojo alkoholį paskutines 15–20 minučių arba rūkė paskutines dvi minutes. Įpareigojimas įsitikinti dėl šių aplinkybių numatytas ir instrukcijos 3.1 punkte. Tačiau iš bylos medžiagos – liudytojų R. B. ir A. N. parodymų ir juos atitinkančių aptariamų liudytojų tarnybinių pranešimų – matyti, kad apeliantas sutiko su jam nustatytu girtumu, pažeidimo neginčijo ir nieko nenurodė apie tai, kad neseniai būtų vartojęs alkoholio. Taigi, policijos pareigūnams nežinant, kad tiriamas asmuo galėjo vartojo alkoholį paskutines 15–20 minučių arba rūkė paskutines dvi minutes, įvykio metu nekilo ir pareiga atlikti pakartotinio blaivumo testo. Esant tokioms aplinkybėms, t. y. apeliantui pažeidimo padarymo metu nenurodžius, kad jis tik ką vartojo alkoholį, ir esant duomenims, kad jis policijos pareigūnams sakė, jog alkoholį vartojo ryte, grįžęs iš reiso (27 b. l.), laiko tarpas nuo pastarojo sustabdymo momento iki jo neblaivumo patikrinimo, nėra svarbus. Taigi nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai alkoholio matuoklio „Lion alcolmeter 500“ naudojimo instrukcijos nepažeidė. Be to, byloje esanti alkoholio matuoklio „Lion alcolmeter 500“ Nr. 19013 patikros sertifikato Nr. 1401103 kopija, patvirtina, kad policijos pareigūnų naudotas alkoholio matuoklis „Lion alcolmeter 500“ Nr. 19013, kuriuo nustatytas apelianto neblaivumas, buvo tinkamas naudoti, dėl to nėra jokio pagrindo abejoti aptariamo matuoklio duomenimis.
Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 27 punktą, nesutikdamas su atlikto neblaivumo patikrinimo rezultatais asmuo gali pats kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, prašydamas jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą. Dėl to pastebėtina tai, kad apeliantas, manydamas, kad jam nustatytas neblaivumo laipsnis neatitinka jo tikrosios būsenos, pats galėjo kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą ir taip grįsti savo, jo manymu, tikrąjį neblaivumo / blaivumo laipsnį.
Remdamasis išdėstytais duomenimis, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad anksčiau nurodytų įrodymų visuma patvirtina, kad R. E. vairavo automobilį neblaivus, kai jam nustatytas 0.65 promilių girtumo laipsnis, dėl to atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį jis patrauktas pagrįstai.
Atsakant į apelianto skunde nurodytus prašymus ir teiginius, kurie susiję su nubaustojo asmens prašomų papildomų įrodymų išreikalavimu, jų, apelianto įsitikinimu, šioje nagrinėjamoje byloje trūkumu, pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai dėl R. E. kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, todėl papildomų, apelianto prašomų duomenų rinkimas būtų perteklinis. Todėl apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs šią administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti R. E. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimą nepakeistą ir R. E. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.