Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Utilsa“ atstovams A. P. ir advokatui H. I., atsakovo atstovams I. L. – M. ir T. G., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Utilsa“ apeliacinį skundą dėl išniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Utilsa“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, dėl sprendimo panaikinimo ir draudimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, nusprendė, kad Inspekcija pagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, jog leidimai netinkamų naudoti dienos šviesos lempų, kuriose yra gyvsidabrio, vežimui jas perdirbti ar kitaip naudoti iš esmės išduodami nepažeidžiant Reglamento Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencijos nuostatų. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės teismui paduoto skundo pagrįstumo neįrodė.

Pirmosios instancijos teismo kolegijos nuomone, Inspekcijos 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. VAA5(12.1)-1569 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais. Šioje dalyje UAB „Utilsa“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pripažinus, kad UAB „Utilsa“ skunde iškelti reikalavimai yra nepagrįsti, netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas UAB „Utilsa“ (toliau ir – apeliantas) su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka (b. l. 109-118), mano, jog jis neteisėtas ir nepagrįstas, prašo priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia skunde nurodytais ir šiais naujais argumentais:

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui yra suteiktos teisės užsiimti tik ginčo atliekų šalinimu, nes tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjo ir Latvijos Respublikos įmonės „Lamps demerkurization center“ netinkamų naudoti gyvsidabrio lempų tvarkymui naudojamos panašios technologijos, skiriasi tik jų tvarkymo įranga, o tai reiškia, jog tiek pažeidėjas, tiek Latvijos Respublikos įmonė ginčo atliekų tvarkymą vykdo analogišku būdu (t.y. arba abi įmonės ginčo atliekas perdirba/naudoja, arba jas šalina, arba taiko mišrų tvarkymo būdą – ir perdirba/naudoja, ir šalina), kurį atsakinga institucija privalo nustatyti pagal faktiškai vykdomą įmonės veiklą, jos technologinį procesą. Teigia, jog atsakovas, kaip atsakinga institucija, Latvijos Respublikos įmonės „Lamps demerkurization center“ naudojamą ginčo atliekų tvarkymo būdą kvalifikuoja kaip atliekų perdirbimą/naudojimą, taip pat leidimus ginčo atliekų išvežimui išduoda jas perdirbti arba kitaip naudoti, kas leidžia daryti išvadą, jog analogiškai turėtų būti vertinamas ir pareiškėjo naudojamas ginčo atliekų tvarkymo būdas. Teigia, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu elgiasi nesąžiningai, kadangi de facto pareiškėjo naudojamą atliekų tvarkymo būdą prilyginą atliekų perdirbimui arba kitokiam naudojimui, o de jure pareiškėjo naudojamą atliekų tvarkymo būdą vertina kaip atliekų šalinimą, taip pat išduoda pareiškėjui pavojingų atliekų tvarkymo licenziją, kuri suteikia pareiškėjui teisę šalinti pavojingas atliekas. Mano, jog Bazelio konvencijos 4 straipsnio 9 dalies a punkto norma, nustatanti konvenciją ratifikavusių valstybių įsipareigojimus, neišskiria atskirų pavojingų atliekų tvarkymo būdų, todėl skundžiamame sprendime teismo išskiriami atliekų tvarkymo būdai konvencijos įpareigojimų vykdymo prasme neturi jokios teisinės reikšmės. Sutinka su teismo motyvu, jog pavojingų atliekų tarpvalstybinis pervežimas pagal Bazelio konvencijos nuostatas šiuo metu nėra kategoriškai draustinas procesas, tačiau pažymi, jog šis teismo motyvas bei byloje nustatytos faktinės aplinkybės visiškai neatitinka skundžiamame sprendime teismo padarytų išvadų. Teigia, jog paviršutiniško bylos nagrinėjimo faktą patvirtina ir tai, jog skundžiamame sprendime teismas cituoja ir analizuoja 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo normas, kurios ginčo santykių nė nereglamentuoja. Teigia, jog teismas skundžiamame sprendime sistemiškai neanalizavo reglamento (EB) Nr. 1013/2006 turinio, nesusiejo jo normų su Bazelio konvencijos nuostatomis, sprendimą išimtinai pagrindė atsakovo ir trečiojo asmens byloje išdėstytais nepagrįstais motyvais ir argumentais, kas iš esmės lėmė neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą. Teigia, jog skundo tenkinimo atveju nėra pagrindo kalbėti apie konkurencijos mažėjimą ar ribojimą, nes atsakovas buvo išdavęs kelis šimtus pavojingų atliekų tvarkymo licenzijų. Teigia, jog teismas pažeidė procesines teisės normas, nutraukdamas administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo uždrausti atsakovui priimti sprendimus.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124-128) nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Savo atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Teigia, jog tiek 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006, tiek Bazelio konvencijos nuostatos deklaruoja teisė, bet ne pareigą prieštarauti pavojingų atliekų išvežimui iš Lietuvos Respublikos.Paaiškina, jog Reglamento Nr. 1013/2006 11 ir 12 straipsniai nurodo priežastis dėl kurių kompetentingos institucijos gali reikšti prieštaravimus atitinkamai dėl šalinimui ir perdirbimui (naudojimui) skirtų atliekų vežimo, kai dėl planuojamo atliekų skirtų šalinimui ir perdirbimui (naudojimui) vežimo pateikiamas pranešimas.Paaiškina, jog pareiškėjas painioja du procesus: atliekų išvežimą šalinti su atliekų išvežimu perdirbti ir kitaip naudoti. Nurodo, jog Lietuvos kompetentinga institucija nėra gavusi prašymų leisti išvežti šalinti netinkamas naudoti dienos lempas, kuriose yra gyvsidabrio. Leidimai minėtų atliekų išvežimui buvo išduoti jas naudoti (šalinti). Nurodo, jog pagal Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatas artimumo, naudojimo prioriteto ir pakantumo principai taikomi tik skirtų šalinti, o ne skirtų naudoti (perdirbti) atliekų vežimams. Informuoja, jog pareiškėjui 2005 m. gruodžio 9 d. išduota atliekų tvarkymo licencija Nr. 000170 panaikinta 2006 m. gruodžio 20 d. išdavus atliekų tvarkymo licenciją Nr. 000302.Teigia, jog apeliantas klaidingai nurodo, jog atsakovas yra įgaliotas „tinkamai nustatyti ir įvardinti pavojingų atliekų tvarkymo būdą“.Teigia, jog Lietuvos kompetentinga institucija nėra įpareigota nustatyti atliekų šalinimo/perdirbimo (naudojimo) būdą, vertinti technologinius procesus, kadangi tai jau yra nustatyta atliekų tvarkytojo Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) leidime, kurį pagal galiojančius teisės aktus tvirtina Regionų aplinkos apsaugos departamento vadovas.Pabrėžia, jog Lietuvos kompetentinga institucija neprieštarauja atliekų išvežimui tik tuo atveju kai paskirties kompetentinga institucija neprieštarauja šių atliekų išvežimui, kadangi Lietuvos kompetentinga institucija nekontroliuoja užsienio įmonių. Pažymi, jog atsakovas nenustato ir nevertina atliekų šalinimo/naudojimo (perdirbimo) būdų, o vadovaujasi tik TIPK leidime nustatytais atliekų tvarkymo būdais ir gauta informacija, todėl atsakovas nekvalifikuoja Latvijos Respublikos įmonės „Lamps demerkurization center“ naudojamo ginčo atliekų tvarkymo būdo, o vadovaujasi Latvijos kompetentingos institucijos pateikta informacija. Informuoja, jog pareiškėjas pagal turimą TIPK leidimą, 20 01 21 kodo atliekas tvarko ne R5 būdu (kaip nurodo pareiškėjas), o šalinimo būdu D9.Pažymi, jog pareiškėjas aptariamų pavojingų atliekų tvarkymui naudoja savadarbę mobilią įrangą, o Latvijos kompetentinga institucija informavo, kad Latvijos įmonės įranga standartizuota pagal ES standartus EN ISO 12100; EN 294; EN 418; EN 1070, atitinka mašininės įrangos direktyvų 89/392/EEB ir 91/368/EEB reikalavimus. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, jog mobilus šalinimo įrenginys DOMAS-01 padeda išvengti pavojų keliančio pavojingų atliekų pervežimo ne tik į užsienį, bet ir pačioje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Mano, jog tai, kad pavojingos atliekos kaskart tvarkomos vis kitoje vietoje, sukelia daug didesnį pavojų aplinkai, komplikuoja tokio objekto valstybinę aplinkosauginę kontrolę.Pažymi, jog draudimas išvežti netinkamas naudoti gyvsidabrio lempas iš Lietuvos Respublikos prieštarautų konkurencijos teisės normoms, numatytoms Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, nes tokiu būdu apribojamos galimybės kitiems ūkio subjektams konkuruoti su UAB „Utilsa“ netinkamų naudoti gyvsidabrio lempų tvarkymo srityje, taip UAB „Utilsa“ sudarant išimtines sąlygas tvarkyti Lietuvoje surinktas netinkamas naudoti gyvsidabrio lempas.Pažymi, jog LR Aplinkos ministerijos 2009 m. liepos mėnesio raštas nr. (10-4)-D8- yra nepasirašytas ir neužregistruotas, todėl neturi būti pripažintas tinkamu įrodymu šioje byloje. Informuoja, jog yra gautas Latvijos kompetentingos institucijos persiųstas Latvijos įmonės prašymas leisti įvežti aptariamas atliekas tvarkymui Lietuvos įmonėje UAB „Utilsa“. Vertindamas šiuos faktus mano, jog pareiškėjas traktuoja Reglamento 1010/2006 ir Bazelio konvencijos nuostatas tik sau palankiu būdu. Siūlo į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Latvijos kompetentingą instituciją, kuri leidžia įvežti aptariamas pavojingas atliekas tvarkymui Latvijos įmonėje, ir visi asmenys, kuriems išduoti leidimai minėtų atliekų išvežimui.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija savo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 132-133) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti. Savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Mano, jog nepagrįsti apelianto argumentai dėl pažeistų procesinės teisės normų, nes mano, jog teismas sprendime pasisakė dėl ginčą reglamentuojančių teisės normų taikymo, išdėstė argumentus dėl kiekvieno pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo, konstatavo, kuo remiantis ir dėl kokių priežasčių skundžiamas atsakovo raštas yra teisėtas ir pagrįstas, be to, pažymėjo, kad kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės teismui paduoto skundo pagrįstumo neįrodo. Teigia, jog teismas pagrįstai įvertino ir konstatavo, jog pavojingų ir kitokių atliekų tarpvalstybinis pervežimas pagal Reglamento Nr. 1013/2006 ir Bazelio konvencijos nuostatas nėra kategoriškai draustinas procesas. Pažymi, jog pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde pripažįsta, kad minėtų teisės aktų nuostatos deklaruoja teisę, bet ne pareigą prieštarauti pavojingų atliekų išvežimui. Pareiškėjas neginčydamas teisės akto teisėtumo, prašo įpareigoti uždrausti bet kokiu atveju pasinaudoti minėtų teisės aktų suteikta teise leisti išvežti pavojingas atliekas iš Lietuvos Respublikos. Tokio reikalavimo patenkinimas užkirstų kelią ateityje bet kokiam subjektui išduoti leidimą išvežti tam tikras pavojingas atliekas iš Lietuvos Respublikos. Todėl teismas pagrįstai tokio reikalavimo nenagrinėjo. Pritaria tiek teismo, tiek atsakovo nuomonei, jog apeliantas painioja du procesus, kurių sutapatinti negalima ir to pasėkoje neteisingai vertina teisės aktus. Pakartoja atsakovo teiginį, jog atsakovas kaip įrodymu remiasi Aplinkos ministerijos nepasirašytu, neturinčiu registravimo datos bei numerio raštu („2009 m. liepos mėnesio raštu Nr. (10-4)-D8-„), kuris neturi jokios teisinės galios.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas yra kilęs dėl Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos 2009 m. lapkričio 11 d. rašto Nr. VAA5(12.1)-1569 teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimą uždrausti atsakovei priimti sprendimus, kuriais būtų leista fiziniams ir juridiniams asmenims išvežti pavojingas atliekas - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), iš Lietuvos Respublikos teritorijos, pažymėjo, jog šis skundo reikalavimas negali būti laikomas teismo patvarkymu dėl ginčo santykio, o patenkinus tokį reikalavimą, pareiškėjo teisės iš esmės nebūtų apgintos. Be to, teismas negali priimti tokio sprendimo ir dėl to, kad nevykdo viešojo administravimo funkcijų aplinkosaugos srityje. Todėl pirmosios instancijos teismas administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo uždrausti atsakovei priimti sprendimus, kuriais būtų leista fiziniams ir juridiniams asmenims išvežti pavojingas atliekas - dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21), iš Lietuvos Respublikos teritorijos nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir jos argumentacija, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių minėtos sprendimo dalies panaikinimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga, nustatyta, jog pareiškėjas turi 2006 m. gruodžio 20 d. išduotą licenciją Nr. 000302, kuri suteikia teisę saugoti užterštus ne naftos produktais dumblus bei šalinti atliekas, kuriose yra gyvsidabrio. Pareiškėjas 2009 m. spalio 1 d. kreipėsi į Valstybinę aplinkos apsaugos inspekciją, prašydamas nutraukti, neva kaip pažeidžiantį tarptautinius susitarimus, leidimų išvežti pavojingas atliekas – dienos šviesos lempas ir kitas atliekas, turinčias gyvsidabrio (atliekų kodas 20 01 21) iš Lietuvos Respublikos teritorijos išdavimą. Atsakovas ginčijamu raštu Nr. VAA5(12.1)-1569 atsakė, jog leidimai netinkamų naudoti dienos šviesos lempų, kuriose yra gyvsidabrio vežimu, jas perduoti ar kitaip naudoti išduodami nepažeidžiant Reglamento Nr. 1013-2006 ir Bazelio konvencijos dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų, bei jų tvarkymo kontrolės reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, jog Inspekcija taip pat paaiškino, jog nebuvo ir nėra gavusi prašymų išvežti šalinti skirtas netinkamas naudoti dienos šviesos lempas, kuriose yra gyvsidabrio. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo suteiktos licencijos užsiimti tik atliekų, kuriose yra gyvsidabrio, šalinimu ir saugojimu. Jau minėta, jog pareiškėjas turi įrodyti, ar skundžiamas sprendimas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, tačiau pareiškėjas nėra pateikęs argumentų, patvirtinančių jo suinteresuotumą nagrinėjama byla. Manytina, jog pareiškėjas teismui formuluojamu skundo reikalavimu galbūt siekia ginti savo teises nuo galimo pažeidimo ateityje. Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymas numato teisę kreiptis teisminės gynybos dėl pažeistos ar ginčijamos teisės bei saugomo intereso (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), dėl to yra pagrindas konstatuoti, jog teisme ginama pažeista teisė, o ne apsaugoma nuo galimo pažeidimo ateityje. Darytina išvada, jog atsakovo veiksmai išduodant leidimus dienos šviesos lempų, kuriose yra gyvsidabrio, perdirbimui arba kitokiam naudojimui (t. y. visai kitam tikslui) bei ginčijamas raštas Nr. VAA5(12.1)-1569, kuriame išdėstyta atsakovo pozicija minėtais klausimais, niekaip nepažeidė pareiškėjo teisių ar įstatymo saugomų interesų (ABTĮ 5 straipsnis 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, nes materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą atmesti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė svarių argumentų, kuo ginčijamas raštas pažeidžia jo materialines teises ar įstatymo saugomus interesus, kaip pareiškėjo teisės ar teisėti interesai bus apginti reikalavimus patenkinus. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, nes laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir iš dalies kitais motyvais, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo UAB „Utilsa“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.