- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-07-03
- Bylos Nr.
- e2YT-4748-759/2025
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Snieguolė Bielskienė
- Pareiškėjas
- Valstybės įmonės Turto bankas, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės Turto bankas
- Suinteresuotas asmuo
- Ukmergės rajono savivaldybės administracijos, L. B., A. B.
dalyvaujant pareiškėjo Valstybės įmonės Turto bankas atstovui Remigijui Ilevičiui, suinteresuoto asmens Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atstovei Vilijai Markauskienei, suinteresuotiems asmenims L. B., A. B.,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės Turto bankas pareiškimą suinteresuotiems asmenims Ukmergės rajono savivaldybės administracijai, L. B., A. B., dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. pareiškėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybės įmonės Turto bankas (toliau VĮ Turto bankas) kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą - daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei butas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.
2. Nurodė, kad Turto bankas, siekdamas nustatyti šių dirbtuvių ir buto savininkus, rinko duomenis ir dokumentus iš Ukmergės rajono savivaldybės administracijos, Deltuvos seniūnijos, Vilniaus regioninio valstybės archyvo. Ukmergės rajono savivaldybės administracija 2025-02-06 raštu Nr. (6.8 Mr) 18-521 nurodė Turto bankui, kad kiti butai Nr. 1, 3 ir 4 šiame name buvo privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo gauti dokumentai, kad butai šiame name priklausė Ukmergės valstybinei remonto ir statybos įmonei (išregistruota 1994-04-18) bei kad ši įmonė pardavė butą Nr. 3 L. ir A. B., L. ir A. B. naudojasi ir dirbtuvėmis Nr. 2 bei butu Nr. 5, tačiau jų privatizavimo dokumentai negauti nei iš archyvo, nei pateikti pačių naudotojų. Susisiekus su L. B. telefonu ji patvirtino, kad dirbtuvių Nr. 2 bei buto Nr. 5 jų šeima neprivatizavo. Atsižvelgdami į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, manome, kad yra pagrindas spręsti dėl negyvenamosios patalpos – dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bei buto Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – Turtas) pripažinimo valstybės turtu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09- 20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Turtas taip pat nebuvo perduotas savivaldybei.
3. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju Turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. 6. Paminėtina ir tai, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 str. 2 d., valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai – tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Vadovaujantis Įstatymo 19 str. 3 d., valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014-10-01 centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra valstybės įmonė Turto bankas). Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti ginčo turtą valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad patvirtina, kad pareiškime nurodytas nekilnojamas turtas (dirbtuvės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)) nėra ir nebuvo Ukmergės rajono savivaldybės (toliau - Savivaldybė) nuosavybė, nėra įtrauktas į Savivaldybės turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad šis turtas buvo perduotas Savivaldybei kaip valstybės turtas. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Deltuvose seniūnijos duomenimis dirbtuvėmis ir butu faktiškai naudojasi L. B. ir A. B., gyvenantys (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad Deltuvos seniūnijos duomenimis šiuo metu aptariamu turtu (dirbtuvėmis ir butu) faktiškai naudojasi L. B. ir A. B., vertintina, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms. Iš Pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą: dirbtuves, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), ir butą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo atkurtos, nėra duomenų apie jo privatizavimą, šis butas nebuvo perduotas savivaldybės nuosavybėn, todėl manytina, kad jis liko valstybės nuosavybė.
5. Suinteresuoti asmenys L. B. ir A. B. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareikštu reikalavimu ir prašo Teismą nustatyti ir konstatuoti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Pareiškėja pareiškime nurodė, jog Savivaldybė 2025-02-06 raštu Nr. (6.8 Mr) 18-521 nurodė Turto bankui, kad kiti butai Nr. 1, 3 ir 4 šiame name buvo privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo gauti dokumentai, kad butai šiame name priklausė Ukmergės valstybinei remonto ir statybos įmonei (išregistruota 1994-04-18) bei kad ši įmonė pardavė butą Nr. 3 L. ir A. B.. L. ir A. B. naudojasi ir dirbtuvėmis Nr. 2 bei butu Nr. 5. L. ir A. B. 1983 metais atsikraustė į butą esantį (duomenys neskelbtini). Šis butas yra pirmame aukšte, namo numeris (duomenys neskelbtini). Jie šį butą privatizavo 199- 04-25 ir vis dar gyvena tame pačiame name. A. B. nuo 1979 iki 1994 dirbo Pareiškėjo minėtoje įmonėje - (duomenys neskelbtini) įmonė. 1979 metais darbovietės pavadinimas buvo (duomenys neskelbtini). 1990-12-22 jo darbovietė buvo perregistruota į (duomenys neskelbtini) įmonė. Nuo 1979 iki 1981 metų A. B. pareigos buvo (duomenys neskelbtini). Tarp 1981 ir 1994 jo pareigos buvo (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu 1979 - 1992 dirbtuvės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) buvo naudojamos kaip elektrikų dirbtuvės/sandėlis. Laikotarpiu 1979 - 1992 butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas kaip gyvenamos patalpos darbininkams. 1992 m. Ukmergės valstybinė remonto ir statybos įmonės viršininkas ponas K. po to kai L. ir A. B. privatizavo butą Nr. (duomenys neskelbtini) (esanti (duomenys neskelbtini)) perdavė dirbtuvių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)) ir buto (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)) patalpų raktus ir galimybę naudotis kaip savą turtą. Dirbtuves (Nr. 2) L. ir A. B. naudojo ir naudoja kaip namų dirbtuves, o butą (Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip papildomas gyvenamas patalpas. Šį faktą ir sandėrį su žemiau minima sąlygų visuma gali patvirtini liudininkai R. B. ir A. B., kurie gyveno tuo metu (1992 metais) Nr. (duomenys neskelbtini) bute (esančiame (duomenys neskelbtini)) L. ir A. B. pradėjo tvarkyti nekilnojamą turtą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini)) kaip gyvenamas patalpas. Jie įstatė naujus langus, uždėjo gipso kartoną ant sienų ir jas nudažė. Įstatė naujas šarvuotas įėjimo duris. Tuo pačiu metu L. ir A. B. naudojo dirbtuves Nr. (duomenys neskelbtini) kaip namo dirbtuves/sandėlį. 2009 m gegužės 17 d. įvyko gaisras bute Nr. 4, antrame aukšte (esančiame (duomenys neskelbtini)). Gaisre žuvo naujas buto Nr. 4 savininkas ir dar vienas asmuo. Reportažas apie įvykusi gaisrą buvo rodomas žiniose. Gaisras pažeidė viso namo 6 struktūrą. Nešančiosios lubų pertvaros buvo pažeistos. Namas tapo avarinės būklės. Gaisrininkai išpjovė lubas (antro aukšto grindis) stabdydami gaisrą. Buvo panaudota virš 8 cisternų vandens. Šalia gaisro sukeltos žalos, įvyko vandens sukelti papildomi konstrukcijos ir bendri namo pažeidimai. Buto Nr. 4 (esančio (duomenys neskelbtini)) po gaisro niekas paveldėjimo tvarka neperėmė. Kadangi visas namas tapo avarinės būklės L. ir A. B. patys iš savų lėšų be niekieno pagalbos aptvarkė patalpas už kurias buvo atsakingi ir kurias jie prižiūrėjo. Papildomai jie investavo į likusias viso namo patalpas. Jie pastatė lubas (antro aukšto grindis), įstatė langus antrame aukšte bute Nr. 4, nes visi langai nukentėjo gaisro metu. Remontavo stogą, kuris buvo pažeistas gaisro metu. Taipogi įstatė duris buto Nr. 4 ir buto Nr. 1 patalpas ir spynas apsaugos tikslais. Buto Nr. 1 šeimininkas niekada nebuvo atvažiavęs, rodęs susidomėjimą ar rūpestį buto patalpoms. Šios patalpos yra po butu Nr. 5. Viena iš pažeistų nešančiųjų lubų pertvarų yra tarp buto Nr. 1 ir Nr. 5. L. ir A. B. aptvarkė viską kiek galėjo ir kiek jiems leido finansinės galimybės. L. ir A. B. 2018 metais kreipėsi i (duomenys neskelbtini) seniūniją nustatyti buto Nr. 4 šeimininką, jiems buvo patarta, jog turėtų įvykti namo inventorizacija ir antras aukštas (kuriame yra butas Nr. 4 ir butas Nr. 5) turėti būti deklaruoti kaip sudegę. suteikdami galimybę L. ir A. B. nunešti antrą aukštą, kadangi namas yra avarinės būsenos. 2025 metais vietoj to, Turto bankas perėmęs butą Nr. 4 (kuris buvo sudegęs) paskelbė pardavimo aukcioną. L. ir A. B. sumokėjo 2800 eurus aukcione ir įsigijo butą Nr. 4. Taip pat atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įsigijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumai, L. ir A. B. prašo Teismą nustatyti ir konstatuoti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamo turto registre tikslu, kad nekilnojamasis turtas: dirbtuvės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), ir butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra L. ir A. B. nuosavybė.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas Remigijus Ilevičius patvirtino pareiškime nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
7. Suinteresuoto asmens Savivaldybės atstovė Vilija Markauskienė teismo posėdžio metu nurodė aplinkybes išdėstytas jų atsiliepime, išklausius teismo posėdžio metu pareiškėją ir suinteresuotus asmenis, prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
8. Suinteresuotas asmuo L. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jų namas degė prieš 16 metų, prašė seniūnijos pagalbos, nes antras namo aukštas griuvo ant jų buto, esančio pirmame aukšte, gesinant gaisrą, viskas buvo supilta vandeniu. Savo butą sutvarkė. Iki gaisro bute Nr. 5 gyveno dukra, bandė su dukra tvarkyti buto dokumentus, bet nepavyko. Dukra išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Butas Nr. 5 nėra sujungtas su jų, apačioje esančiu butu, grindys bute Nr. 5 ir lubos jų bute yra, bet pertvara griūna į pirmą aukštą.
9. Suinteresuotas asmuo A. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad po gaisro butu Nr. 5 antrame aukšte nesinaudoja, ten neapsimoka nieko nedaryti, 5 buto grindys sudegusios, tarp jų buto Nr. 3 ir buto Nr. 5 grindų/lubų pertvara yra, bet ji griūna į pirmą aukštą - jų butą. Dirbtuvių lubos sušlapo, jos griūna, lubų atramos supuvo, kiek galėjo, tiek jas parėmė, kad nesugriūtų. Vieną butą Nr. 4 privatizavo pagal Privatizavimo įstatymą, kitų dviejų patalpų Nr. 5 ir Nr. 2 neprivatizavo. Nurodė, nori išpirkti antrą aukštą, kad galėtų jį nunešti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas
10. Pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei butas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė.
11. Byloje nustatyta, kad VĮ Turto bankas, siekdamas nustatyti šių dirbtuvių ir buto savininkus, rinko duomenis ir dokumentus iš Ukmergės rajono savivaldybės administracijos, Deltuvos seniūnijos, Vilniaus regioninio valstybės archyvo. Gautas Ukmergės rajono savivaldybės administracijos 2025-02-06 raštas Nr. (6.8 Mr) 18-521, kuriame nurodyta, kad butai Nr. 1, 3 ir 4, esantys adresu (duomenys neskelbtini), buvo privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktais dokumentais nustatyta, kad butai šiame name priklausė Ukmergės valstybinei remonto ir statybos įmonei (išregistruota 1994-04-18) bei kad ši įmonė pardavė butą Nr. 3 L. ir A. B., L. ir A. B. naudojasi ir dirbtuvėmis Nr. 2 bei butu Nr. 5, tačiau jų privatizavimo dokumentai negauti nei iš archyvo, nei pateikti pačių naudotojų. Šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklausti L. B. ir A. B., kurie patvirtino, kad dirbtuvių Nr. 2 bei buto Nr. 5 jų šeima neprivatizavo. Taip pat teismo posėdžio metu L. ir A. B. paaiškino, kad po to, kai prieš 16 metų jų name kilo gaisras, smarkiai apdegė namas, buvo supiltas vandeniu, nuo to laiko butu Nr. 5, esančiu antrame aukšte nebuvo galima naudotis, lubų pertvaros supuvo, griūna ir negyvenamosios patalpos- dirbtuvės, jų šeima kiek įmanydama remontuoja namą, kad antro aukšto grindys neįkristų į jų nuosavybę, parėmė pertvaromis, namas yra avarinis, neverta į jį investuoti. Atsiliepime L. ir A. B. nurodė, kad norėtų tas patalpas įsigyti pagal įgyjamąją senatį, tačiau teismo posėdžio metu išklausę pareiškėjo, Turto banko atstovo, nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu, kad tegu Turto bankas perima patalpas Nr. 2 ir Nr. 5, o vėliau, jei bus nustatyta tinkama kaina, jie šias patalpas privatizuos, mano kad taip bus žymiai greičiau ir patogiau.
12. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09- 20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. 3. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Turtas nebuvo privatizuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jis liko valstybės nuosavybe. Turtas taip pat nebuvo perduotas savivaldybei.
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.) - buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) bei butas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems Valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės; pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra duomenų apie gyvenamojo namo dalies privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad jis liko valstybės nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000-09-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 „Vilniaus m. Valdyba vs. Vilniaus knygų draugija ir kt.“ konstatavo, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Taigi, pagal tuo metu galiojusius teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn {LAT2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-856/2000; LAT 2008 m. kovo 14 d. nutartis Nr. 3K-7-3 8/2008). Nagrinėjamu atveju, gyvenamojo namo dalis valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau - Įstatymas) 19 str. 2 d., valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai - tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės įmonių patikėjimo teise valdomas valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės įmonės veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Vadovaujantis Įstatymo 19 str. 3 d., valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014-10-01 centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra valstybės įmonė Turto bankas). Dėl šios priežasties gyvenamojo namo dalies įregistravimas valstybės nuosavybe leis valstybės įmonei Turto bankas įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.
14. Byloje nėra duomenų apie nekilnojamąjį turtą - negyvenamųjų patalpų – dirbtuvių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) bei buto Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka (pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ nuostatas). Iš suinteresuoto asmens Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atsiliepimo į pareiškimą matyti, kad minėtas turtas neįtrauktas į Ukmergės rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų perduotas savivaldybei kaip valstybės turtas.
15. Dėl įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos yra suformulavusios taisykles, kad: 1) įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje S. Č. ir kt. v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-3-471/2006); 2) Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis UAB “AAA” v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje pagal Š. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-149/2004 ir kt.).
16. Įvertinus nustatytas aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, iškalusius pareiškėjo, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, teismas sprendžia, kad egzistuoja pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nekilnojamasis turtas: negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei butas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn ar kitų valstybės ir savivaldybės institucijų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Pareiškėja negali kitokia tvarka įregistruoti nuosavybės teisių, todėl atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškimas tenkinamas ir daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, kad nekilnojamasis turtas negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei butas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei (CPK 444 straipsnio 9 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, 448 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nekilnojamasis turtas: negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), bei butas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.
Sprendimas per trisdešimt dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.