- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-508-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02613-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- E. Z.
- Atsakovas
- UAB DK „PZU Lietuva“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 116.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 118.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovams UAB DK „PZU Lietuva“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas E. Z. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti UAB „DK „PZU Lietuva“ įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal darbo sutartį: įsteigti darbo vietą E. Z., priskirti kompiuterį, mobilų telefoną, kurą automobiliui, naudotojo kodą tiesioginio draudimo tarpininko draudimo sutarčių platinimui, pripažįstant darbo sutarties Nr. S-1 2000-02-22 galiojimą teismo sprendimo įsigaliojimo dienai; priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už tris metus, darbo užmokesčio vidurkį, skaičiuojant nuo 2000 m. vasario 22 d. iki 2003 m. kovo 15 d., ir palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, solidariai 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 18 000 Lt neturtinės žalos, patirtos dėl ilgo bylinėjimosi civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005 ir palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškinio reikalavimą įpareigoti UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyti įsipareigojimus pagal darbo sutartį ieškovas grindė darbo sutartimi, sudaryta 2000 m. vasario 22 d. tarp ieškovo E. Z. ir UAB „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“, taip pat įsakymais: 2000 m. vasario 22 d. dėl priėmimo į darbą, 2002 m. vasario 1 d. dėl pervedimo dirbti agentūros vadovo pareigose, 2003 m. birželio 6 d. dėl pervedimo tiesiogiai dirbti i UAB DK „PZU Lietuva“. Nurodė, kad nebuvo priimtas įsakymas nutraukti šalių prievolinius santykius pagal 2000 m. vasario 22 d. darbo sutartį, o ieškovui laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 22 d. iki 2013 m. sausio 22 d. nebuvo skirtos drausminės nuobaudos. Nebuvo priimti įsakymai pakeisti šalių prievolinius sutartinius santykius, sulygtus 2000 m. vasario 22 d. darbo sutartyje, bei nušalinti ieškovą nuo darbo. Laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. sausio 22 d. nebuvo priimtas įsakymas sudaryti komisiją ieškovo, dirbančio dvi valandas iš ryto, dvi valandas po pietų darbo, laiko apskaitos atžvilgiu. Prašymą įpareigoti sumokėti už trejus metus ieškovui priklausantį vidutinį darbo užmokestį dėl buvimo priverstinėje pravaikštoje ieškovas grindė darbo vietos neįsteigimu, darbo priemonių neišdavimu, naudotojo kodo draudimo sutarčių platinimui, mobilaus telefono ryšio užblokavimu. Ieškovas pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2000 m. vasario 22 d. iki 2013 m. sausio 23 d. jo atžvilgiu buvo neteisėtai vedamas darbo laiko apskaitos tabelis bei darbo užmokesčio žiniaraštis.
Reikalaudamas atlyginti 500 000 Lt neturtinę žalą, ieškovas nurodė tuos pačius argumentus dėl darbo sutarties nevykdymo, bei papildomai paaiškino, kad 2005 m. gegužės 17 d. Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. K. skelbė dalinį sprendimą V. Z. byloje dėl reikalavimų, pareikštų UAB „PZU Baltija“. Teisėja atsisakė išduoti V. Z. sprendimą, motyvuodama bylos neužbaigtumu E. Z. atžvilgiu, bei nurodydama, kad sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005 bus skelbiamas 2005 m. gegužės 20 d. 15 val. Teisėja D. K. neparašė nutariamosios sprendimo dalies ir nepaskelbė sprendimo viešai. Ieškovas paaiškino, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jis prarado galimybę kilti karjeros laiptais UAB DK „PZU Lietuva“, buvo sumenkintas jo vardas, susiformavo neigiama nuomonė tarp bendradarbių, tam įtakos turėjo ir padalinio vadovo elgesys, dėl ko buvo prarastos dalykinių ryšių ir palaikymo galimybės. Ieškovo nuomone, šiuo atveju yra visi deliktinės civilinės atsakomybės elementai: žala, kurią patvirtina kaltę pripažinęs padalinio vadovas, priežastinis ryšys tarp padalinio vadovo kaltės ir žalos, teisėjos D. K. aplaidumas, neparašant sprendimo nutariamosios dalies, nesivadovavimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 299, 300 straipsnio nuostatomis, atskirosios nutarties nepriėmimas dėl baudžiamosios bylos UAB DK „PZU Lietuva“ iškėlimo, sprendimo nepaskelbimas, protokolo laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2005 m. gegužės 17 d. neatitikimas tikrovei.
Ieškovas reikalavimą dėl žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl nepagristai ilgo bylinėjimosi, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo, grindė teisėjos D. K. neužbaigta byla Nr. 2-1183-505/2005 E. Z. atžvilgiu ir neatitinkančiu tikrovės protokolu civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005, laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2005 m. gegužės 17 d., neužbaigtos civilinės bylos Nr. 2-1183-505/2005 nenagrinėjimu.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad darbo sutartis su E. Z. nutraukta 2004 m. liepos 7 d., be įspėjimo, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ką 2005 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005 patvirtino Kauno miesto apylinkės teismas, 2005 m. lapkričio 2 d. nutartimi Kauno apygardos teismas bei 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismo priimtas sprendimas šiuo klausimu yra įsiteisėjęs ir galiojantis, ieškovas negali ginčyti teismo nustatytų faktų bei teisinių santykių. Ieškovo teiginiai, kad jo darbo sutartis yra galiojanti, neatitinka tikrovės, kadangi ieškovo darbo sutartis nutraukta 2004 m. liepos 7 d. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo ieškinyje apie darbo sutarties galiojimą dėstomus teiginius.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas apie Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. K. veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1183-505/2005, žinojo jau nuo 2005 m., todėl ieškinio senaties terminas baigėsi iki 2008 m. Ieškinys teismui pateiktas tik 2013 m. vasario 7 d., kai ieškinio senaties terminas jau buvo pasibaigęs, ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškovo ieškinį atmesti. Siekdamas pagrįsti atsiradusią neturtinę žalą, ieškovas turi įrodyti buvusius neteisėtus Kauno miesto apylinkės teismo veiksmus. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, kad aukštesnės instancijos teismai būtų tikrinę Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. K. veiksmus, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1183-505/2005, ar aukštesnės instancijos teismo priimtų sprendimų, kuriuose būtų konstatuoti neteisėti teisėjos D. K. veiksmai. Ieškovas nurodo, kad bylinėjimasis civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005 truko ilgai, tačiau nenurodo konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie vykusio teisminio proceso trukmėsd pagrįstumą. Ieškovo nurodomų neturtinės žalos atsiradimo aplinkybių sąsajumo su teismo neteisėtais veiksmais nepatvirtina byloje esančių įrodymų visuma.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu civilinę bylą dėl ieškovo E. Z. reikalavimo įpareigoti UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyti įsipareigojimus pagal 2000 m. vasario 22 d. darbo sutartį nutraukė; kitus ieškovo E. Z. ieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005 ieškovo E. Z. ieškinio reikalavimus panaikinti atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 2004 m. liepos 7 d. įsakymą Nr. 974 ir darbo sutartį nutraukti teismo sprendimu, priteisti E. Z. 3 mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio išeitinę išmoką, priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui E. Z. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką už 2004 m. liepos – spalio mėnesius ir toliau – po 2 252,75 Lt per mėnesį iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, pripažinti neteisėtais atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmus be pagrindo paimant iš ieškovo E. Z., kaip agentūros vadovo, draudimo polisus nuo 2003 m. kovo mėnesio pabaigos, pripažinti neteisėtu ieškovo darbo sąlygų pakeitimą bei neteisėtą jo nušalinimą nuo darbo, priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui E. Z. 14 mėnesių (nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. birželio mėnesio) jo vidutinio darbo užmokesčio skirtumą, priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovui 3 330,60 Lt delspinigius nuo neišmokėtų laiku sumų, susijusių su darbo santykiais, atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyti įsipareigojimus pagal 2000 m. vasario 22 d. darbo sutartį jau yra išnagrinėtas teismo, teismas sprendė, kad civilinė byla dėl ieškovo E. Z. ieškinio reikalavimo atsakovui UAB „DK „PZU Lietuva“ įpareigoti atsakovą vykdyti įsipareigojimus pagal 2000 m. vasario 22 d. darbo sutartį nutrauktina. Ieškovo reikalavimą priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už tris metus ir palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo pirmosios instancijos teismas atmetė nenustatęs, kad ieškovas po 2004 m. liepos 7 d. būtų susijęs darbo santykiais su atsakovu UAB DK „PZU Lietuva“. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta teisėtai.
Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš UAB DK „PZU Lietuva“ ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, solidariai 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad ieškovas žalą sieja su neteisėtais Kauno miesto apylinkės teisėjos D. K. veiksmais nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1183-505/2005, ir konkrečiai su tuo, kad teisėja viešai nepaskelbė 2005 m. gegužės 17 d. sprendimo. Tačiau teisme ieškovas paaiškino, kad, atvykus į sprendimo paskelbimą, jam teisėja D. K. paskelbė, kad V. Z., kuri taip pat kaip ir E. Z. buvo ieškovė byloje, ieškinys yra patenkintas. Iš šių paaiškinimų teismas sprendė, kad teismo sprendimas ieškovui buvo paskelbtas. Teismas pažymėjo, kad tuo metu galiojusio CPK 268 straipsnio 3 dalis nustatė, jog sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus; aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo. Taigi tuo metu galiojančios normos nenumatė teisėjui pareigos surašyti sprendimą iki jo paskelbimo ir jį įteikti šalims. Su teismo sprendimu ieškovas buvo susipažinęs ir jo teisės procese niekaip nebuvo suvaržytos, t.y. jis savo procesinėmis teisėmis pasinaudojo. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo netenkino. Teismas taip pat nurodė, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, visiškai atlygina valstybė, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tinkamu atsakovu tokiose bylose yra valstybė. Ieškovas nenurodė faktinio pagrindo, kodėl ši žala turėtų būti priteisiama iš kito atsakovo, t.y. UAB DK „PZU Lietuva“.
Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 18 000 Lt neturtinės žalos, patirtos dėl ilgo bylinėjimosi civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005 ir palūkanas iki teismo sprendimo įvykdymo, teismas nurodė, kad ieškovo teiginiai, jog Kauno miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-1183-505/2005 procesas buvo per ilgas, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Įvertinęs priežastis, dėl kurių bylos nagrinėjimas buvo atidedamas, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti apie tai, jog teismo posėdžiai buvo atidėti dėl teismo ar teisėjo kaltės. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog byla nebuvo išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, kadangi bylos trukmė nuo kreipimosi į teismą dienos iki galutinio kasacinės instancijos teismo sprendimo yra trumpesnė nei du metai; atsižvelgus į bylos apimtį, byloje keliamų teisinių klausimų sudėtingumą ir atliktų procesinių veiksmų skaičių, negalima konstatuoti, kad bylos procesas buvo neprotingai ilgas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas E. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovas turi teisėtą reikalavimo teisę prisiteisti iš Lietuvos valstybės žalą už ilgą bylinėjimąsi civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005 dėl bylą nagrinėjusios teisėjos pažeidimo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimo, nes byla per įmanomai trumpiausią laiką neišnagrinėta ir sprendimas ieškovui viešai nepaskelbtas. Ieškovas taip pat turi teisę reikalauti, kad teismas įpareigotų UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyti darbo sutartimi prisimtus įsipareigojimus. Ieškovo E. Z. pavardė nefigūruoja dalinio sprendimo dėl V. Z. nutariamojoje dalyje.
2) Teismas sprendime nepateikė motyvo, kodėl „blokavo“ pagrindinius ieškinio įrodymus, kodėl neišreikalavo ieškovo prašomų išreikalauti įrodymų. Teismas nepateikė jokio teisinio motyvo, kodėl nei parengiamuose posėdžiuose, nei 2013 m. liepos 14 d. bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas visiškai nepaskirstė įrodinėjimo naštos šalims, nors ir buvo šalintas dėl šios priežasties nuo bylos nagrinėjimo. Teismas neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo įtraukti byloje atsakovu Kauno apylinkės teismą, A. N. ir A. P., bei reikalavimo perduoti su A. N. ir A. P. susijusią medžiagą prokuratūrai dėl baudžiamosios bylos inicijavimo, pripažįstant ieškovui nukentėjusio asmens statusą.
3) Teismas neišreiškė jokio teisinio motyvo nei vieno ieškovo reikalavimo atžvilgiu, padarė pažeidimų, turinčių esminės reikšmės teisės aiškinimui ir teisės normų taikymui, kurie turėjo įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias pirmosios instancijos teismo procesinio dokumento formą, CPK 2 straipsnyje nurodytus civilinio proceso tikslus. Teismas visiškai netyrė, kokios apelianto teisės buvo pažeistos, rėmėsi ne įrodymų visuma, o tik dalimi dokumentų, kuriuos niekiniais ir negaliojančiais dar 2005 m. gegužės 17 d. pripažino Kauno apylinkės teismas.
4) Ieškovo įrodymai, kuriais jis turėjo gintis, buvo neišreikalauti iš UAB DK „PZU Lietuva“ ir eliminuoti iš bylos, išskyrus bylą į dvi bylas. Tokiu būdu Vilniaus miesto apylinkės teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, numatytą CPK 17 straipsnyje. Sprendimas neatitinka teisinio apibrėžtumo, teisingumo bei protingumo principų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 ir 1.5 straipsniuose. Teismas turėjo ex officio konstatuoti, kad padalinio vadovo įsakymas Nr. 974, kaip ir Nr. 975, yra niekinis vienašalis sandoris, negaliojantis nuo parašymo momento.
5) Teismas nesivadovavo CPK 3 straipsnio 1 dalimi, CPK 5 straipsnio, CK 1.5 straipsnio, Teisėjų etikos kodekso nuostatomis, teisės principais, nepadėjo išsireikalauti ieškinio pagrindų, neteisingai išsprendė bylą, taikė ne tą įstatymą, kurį reikėjo taikyti, neįvykdė teisingumo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Šioje civilinėje byloje apeliantas kėlė tapačius ieškinio reikalavimus kaip ir jau išnagrinėtoje Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1183-505/2005. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl teismas, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 3 punktu, pagrįstai civilinę bylą dėl apelianto ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą UAB „DK „PZU Lietuva“ vykdyti įsipareigojimus pagal 2000 m. vasario 22 d. darbo sutartį nutraukė. Teismas pagrįstai atmetė įrodymus, kuriais apeliantas siekė įrodinėti aplinkybes, jau nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
2) Apeliantas neįrodė teisėjos D. K. veiksmų neteisėtumo, todėl jo reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjos veiksmų, buvo netenkintas pagrįstai, nenustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Šalies argumentai
3) Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą įtraukti atsakovu Kauno miesto apylinkės teismą. Toks apelianto prašymas negalėjo būti tenkinamas atsižvelgiant į tai, kad tinkamu atsakovu byloje dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valstybės institucijų ir teismo veiksmų, atlyginimo yra valstybė.
Žemesnės instancijos teismas
4) Pirmosios instancijos teismo teisėjo nušalinimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi, kurioje buvo konstatuota, kad nėra teisėjo nušalinimo pagrindų, numatytų CPK 64 straipsnyje ir 65 straipsnyje, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti teisėjo nešališkumu, todėl apeliaciniame skunde dėstomi apelianto argumentai dėl teisėjo šališkumo yra nepagrįsti ir atmestini.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Apelianto keliami reikalavimai dėl darbo santykių yra išnagrinėti ir dėl jų yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Ieškovas negali ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių. Nors formaliai apeliantas savo reikalavimą formulavo kaip reikalavimą įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, iš apelianto paaiškinimų teisme matyti, kad jis nesutinka, jog jo darbo santykiai su atsakovu yra pasibaigę. Teismas pagrįstai konstatavo, kad keliamas tapatus ginčas, kuris teismo jau yra išnagrinėtas, ir pagrįstai bylą šioje dalyje nutraukė.
2) Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl žalos atlyginimo nenustatęs atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliantas apeliaciniame skunde yra pareiškęs prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas nėra motyvuotas, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme būtų būtinas, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė. Apeliantas, teigdamas, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su primtu teismo sprendimu, neįrodo bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas pagal proceso įstatymų reikalavimus, t.y. jame nurodyti teisiniai argumentai ir įrodymai, kurias teismas rėmėsi darydamas išvadas, todėl nepagrįstas apelianto teiginys, kad ginčijamas sprendimas yra be motyvų. Apeliantas taip pat nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ir turėjo galimybę pasisakyti byloje nagrinėjamais klausimais, tačiau tai darė nesilaikydamas teismo posėdžio tvarkos ir posėdžio pirmininko nurodymų. Pagal įstatymą teismo posėdžio pirmininkas privalo užtikrinti teismo posėdžio tvarką ir turi teisę reikalauti, kad proceso dalyviai klausytų jo teisėtų nurodymų (CPK 158 straipsnis), taip pat turi šalinti iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su nagrinėjama byla (CPK 159 straipsnis). Byloje dalyvaujančiam asmeniui neklausant posėdžio pirmininko patvarkymų, iš jo gali būti atimta teisė duoti paaiškinimus (CPK 162 straipsnio 2 dalis). Vilniaus miesto 2013 m. kovo 15 d. nutartimi, kuria atmestas ieškovo pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo, konstatuota, kad nėra pagrindo spręsti, jog bylą nagrinėjusio teisėjo elgesys proceso metu buvo netinkamas. Susipažinusi su bylos medžiaga, kolegija neturi pagrindo daryti kitokios išvados.
Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad teismo taikyta netinkama teisės norma, ar byloje esantys įrodymai teismo buvo įvertinti netinkamai.
Iš ieškovo pateikto ieškinio turinio ir ieškovo paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad ieškovas savo darbo santykius su UAB DK „PZU Lietuva“ laiko nenutrūkusiais, ir atsižvelgdamas į tai formuluoja reikalavimus atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“, susijusius su darbo sąlygų užtikrinimu, bei su darbo santykiais susijusių mokėjimų priteismu. Prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1183-505/2005 medžiaga patvirtina, kad ieškovai E. Z. ir V. Z. buvo pareiškę ieškinį atsakovui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovės V. Z. atleidimą iš darbo neteisėtu, pripažino, kad ieškovė atleista iš darbo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, ir priteisė ieškovei iš atsakovo dalį reikalaujamų su darbo santykiais susijusių išmokų, kitoje dalyje ieškinį atmetė (prijungtos civilinės bylos b.l. 178-183, t. III). Teismo sprendimas yra vientisas dokumentas, kurio rezoliucinė dalis aiškintina neatsiejamai nuo kitų sprendimo dalių, todėl vien tai, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta E. Z. pavardė, nereiškia, kad šiuo sprendimu dėl ieškovo atleidimo teisėtumo nespręsta. Iš paminėto teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas vertino E. Z. atleidimo iš darbo teisėtumą, ir jo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atmetė, t.y. pripažino, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai. Ieškovai minėtą teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka, vėliau kreipėsi kasaciniu skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį paliko nepakeistus. Taigi, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir iš naujo teisme nebegali būti nagrinėjamas. Atsižvelgdama į tai kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo pateiktų įrodymų, dalį pateiktų įrodymų išskyrė į kitą bylą, bei neišreikalavo įrodymų, susijusių su ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumu, kadangi ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumas šioje byloje iš naujo neturėjo ir negalėjo būti įrodinėjamas, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui šiuo klausimu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems asmenims, įskaitant ieškovą ir bylą nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą (CPK 18 straipsnis). Konstatavęs, kad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ yra teisėtai nutraukti nuo 2004 m. liepos 7 d. (remdamasis įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu šiuo klausimu), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl atlyginimo už priverstinę pravaikštą už laikotarpį, kai darbo santykiai tarp šalių jau buvo nutrūkę.
Nagrinėdamas ieškovo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įrodinėtinas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, įvertino byloje surinktus įrodymus, ir padarė motyvuotas išvadas, kad atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos byloje neįrodytos. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu apeliantas aiškiai neišdėsto, kokias teisės normas pažeidė teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, kokius konkrečiai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, susijusius su atsakovų civilinės atsakomybės sąlygomis, apeliantas laiko nepagrįstais ir kodėl (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai pasisakė dėl Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. K. veiksmų skelbiant 2005 m. gegužės 17 d. sprendimą, tiek teisėjo pareigų pagal tuo metu galiojančio proceso įstatymo reikalavimus, tiek apelianto procesinių teisių galimo pažeidimo aspektu. Teismas taip pat įvertino civilinės bylos Nr. 2-1183-505/2005 nagrinėjimo trukmę, tai sąlygojusias priežastis, ir sprendė, kad byla nebuvo nagrinėjama nepagrįstai ilgą laiką. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo, kodėl šias teismo išvadas laiko nepagrįstomis, o tik pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktus paaiškinimus, dėl kurių pasisakyta ginčijamame sprendime. Kaip minėta, byloje dalyvaujančio asmens nesutikimas su priimtu teismo sprendimu savaime nėra pakankamas pagrindas tokį sprendimą pripažinti neteisėtu. Kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia.
Apelianto teigimu, teismas nepasisakė dėl ieškovo reikalavimo įtraukti byloje atsakovu Kauno apylinkės teismą, A. N. ir A. P., bei reikalavimo perduoti su A. N. ir A. P. susijusią medžiagą prokuratūrai dėl baudžiamosios bylos inicijavimo. Šie teiginiai nepagrįsti. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo prašymai įtraukti į bylą Kauno miesto apylinkės teismą, D. K., A. N., A. P. išspręsti motyvuota teismo nutartimi 2013 m. liepos 4 d. teismo posėdyje, nurodant šių prašymų netenkinimo argumentus (b.l. 97). Šį klausimą išsprendęs nutartimi, teismas neprivalėjo argumentų dėl šio prašymo netenkinimo papildomai įtraukti į sprendimą. Pareigos kreiptis į prokuratūrą dėl baudžiamojo proceso iniciavimo civilinę bylą nagrinėjantis teismas neturi.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.