Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-07 · Administracinė byla Nr. I-1207-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-07
Bylos Nr.
I-1207-739/2016
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00167-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
V. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1207-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00167-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 7 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus. Pareiškėjas prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisti 500 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriuje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) (2 b. l.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2014 m. gruodžio 22d., 2015 m. sausio 2 d. ir kitomis dienomis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, neturtine žala jam buvo padaryta tuo, kad areštinės kamerose įrengti tualetai buvo neatitverti nuo likusios kameros dalies, todėl jis buvo priverstas gamtinius reikalus daryti matant kitiems asmenims, o tai labai žeisdavo jo orumą. Be to, pareiškėjas teigė, kad dėl tokio tualeto įrengimo jis negalėdavo tenkinti savo lytinės aistros. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose nebuvo veidrodžių, kas sukeldavo jam didelius nepatogumus, nes į teismo posėdžius jis turėdavo vykti nesiskutęs, netvarkingas. Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad buvo atimta galimybė kreiptis į medicinos darbuotoją, nes jo dažniausiai nebūdavo darbe, o jei ir būdavo, tai dažniausiai nepažymėdavo, kad pareiškėjas lankėsi. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 500 Eur suma, todėl prašė teismo jo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Teigė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 23 d. – 2016 m. kovo 1 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose vienas, su dar vienu, dviem, arba trimis asmenimis. Teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 37:2009) nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Pabrėžė, kad areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų sąlygas ir privatumą, sudarė sąlygas sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Tuo tikslu, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso remontą, sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai. Nurodė, kad nors Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte Nr. H5-409 buvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimai (veidrodžio nebuvimas), tačiau vėlesniuose patikrinimo aktuose Higienos normos HN 37:2009 20 punkto pažeidimų nustatyta nebuvo. Nurodė, kad sąskaita faktūra dėl apmokėjimo už areštinės kameroms perkamus veidrodžius buvo gauta 2015 m. rugsėjo 10 d. Veidrodžiai gauti ir įrengti kamerose buvo iškart po šios sąskaitos faktūros apmokėjimo. Atsakovo atstovo nuomone, jei pareiškėjas ir patyrė neigiamų pasekmių dėl veidrodžių nebuvimo kamerose, tai tik labai trumpą laikotarpį. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl areštinės kamerose nebuvusių veidrodžių skundų pateikęs nebuvo, todėl mano, kad pareiškėjas jokių neigiamų pasekmių dėl trūkstamo inventoriaus realiai nepatyrė. Atsakovo atstovas kaip nepagrįstus ir išgalvotus vertino pareiškėjo argumentus, kad jam buvo atimta galimybė kreiptis į medicinos darbuotoją, kadangi atsakovo atstovo turimi dokumentai rodo, kad pareiškėjas ne kartą buvo apžiūrėtas bendruomenės slaugytojos. Panevėžio AVPK atsiliepime akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindė tik abstrakčiais teiginiais, nenurodė jokių požymių, kuriais pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokių duomenų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo atstovas mano, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas (12-15 b. l.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 23 d. - 2016 m. kovo 1 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) su pertraukomis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje (12-13, 20-21 b. l.). Bylos rašytiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 8, 9, 15, 20, 23, 24 vienas, su vienu, dviem arba trimis asmenimis. Byloje nustatyta, kad procesiniams veiksmams atlikti į areštinę ginčo laikotarpiu pareiškėjas atvykdavo periodiškai, areštinėje buvo laikomas apie 2-5 paras, daugiausia 10 parų (12-13, 20-21 b. l.).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 (galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.), bei minėto ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, jog areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu; taip pat, dėl sanitarinio mazgo įrengimo specifikos - neatitverti tualetai nuo likusios kameros dalies - jis negalėdavo tenkinti lytinės aistros.

Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai buvo reglamentuoti Higienos normos 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte buvo nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose reglamentuojančių nuostatų neliko. Veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iš atsakovo atstovo teiktų Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatyta, kad visose areštinės kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį (šiose kamerose pareiškėjas nebuvo laikomas), yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, padengtos plytelėmis (69, b. l.). Toks sanitarinio mazgo įrengimas iš esmės atitinka galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkto nuostatas.

Pareiškėjas teigdamas, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu iš esmės nedetalizavo, ar buvo stebimas pareigūnų, ar kitų kameroje esančių asmenų. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas atsižvelgė į tai, kad Higienos normos 37:2009 20 punktas neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Iš Lietuvos valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK teiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (22 b. l.). Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas nurodė, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (22 b. l.). Taip pat areštinės pareigūnas tarnybiniame pranešime patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reiklaus neužsidengę audeklu, neteko matyti (23 b. l.). Be to nurodė, kad areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį, o pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie atlieka gamtinius reikalus (23 b. l.). Atsižvelgus į Panevėžio AVPK areštinės pareigūno 2016 m. balandžio 28 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ pateiktą informaciją (23 b. l.), daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnas mato tik dalį sanitarinio mazgo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengti kamerų kampuose, bei įvertinus tai, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai ginčo laikotarpiu buvo sudarę galimybę areštinėje laikomam pareiškėjui kameroje esančiu sanitariniu mazgu ir jame įrengtu tualetu naudotis ir visus gamtinius reikalus (tame tarpe ir lytinės aistros tenkinimo) atlikti privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų pažeidę Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su aplinkybe, jog areštinės kamerose nebuvo veidrodžių, kas sukeldavo jam didelius nepatogumus, nes į teismo posėdžius jis turėdavo vykti nesiskutęs, netvarkingas.

Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 20 d., 2015 m. rugpjūčio 18 d. ir 2015 m. rugpjūčio 25 d. patikrinimų metu nustatyti duomenys, įforminti 2015 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. bei 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktuose Nr. H5-390 ir H5-409 (77-79, 71-73, 74-76, 67-70 b. l.) patvirtina, kad 2015m. liepos 20d. patikrinimo metu kameroje Nr.10 nebuvo veidrodžio, 2015m. rugpjūčio 18d. patikrinimo metu veidrodžių nebuvo kamerose Nr. 2,3,8,13,14,15; 2015m. rugpjūčio 25d. patikrinimo metu veidrodžių nebuvo kamerose Nr. 1-26. Pareiškėjas nurodytų patikrinimų metu Panevėžio APVPK areštinės kamerose nebuvo laikomas. Iš atsakovo paaiškinimų Panevėžio visuomenės sveikatos centrui 2015 m. rugpjūčio 18 d. patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovas buvo aprūpinęs kameras veidrodžiais, tačiau dėl netinkamo kameroje laikomų asmenų elgesio veidrodžiai būdavo sudaužomi, todėl patikrinimo metu jų jau nebuvo. Taip pat Panevėžio visuomenės sveikatos centrui atsakovas pateikė pirkimo paraišką Nr. 50-IL-11663, kurioje nurodoma, kad bus įsigyti 26 veidrodžiai, skirti visoms areštinės kameroms (72 b. l.). Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sąskaita faktūra (111 b. l.) dėl apmokėjimo už areštinės kameroms perkamus veidrodžius buvo gauta 2015 m. rugsėjo 10 d. Veidrodžiai gauti ir įrengti kamerose buvo iškart po šios sąskaitos faktūros apmokėjimo (14 b. l.). Iš atsakovo atstovo teiktų vėlesnių Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatyta, kad veidrodžių nebuvimo faktai areštinės kamerose ginčo laikotarpiu nebuvo konstatuoti (49-66 b. l.). Vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie patirtus nepatogumus dėl veidrodžių nebuvimo kamerose, teismas sprendžia, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog pareiškėjui būnant konkrečiose atsakovo areštinės kamerose iki aukščiau aptartų patikrinimų , jis neturėjo galimybės nusiskusti bei kad jose būtent jo buvimo metu nebuvo veidrodžių. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo laikomas, veidrodžių nebuvo. Įvertinus tai, kad pareiškėjas areštinėje tuo metu buvo trumpai, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl veidrodžių nebuvimo pareiškėjas galėjo patirti ilgalaikį, gilų neigiamą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei, kuris gali būti pripažįstamas neturtine žala. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, nustatyta tvarka nereiškė nusiskundimų dėl kilusių nepatogumų, neprašė sudaryti sąlygas nusiskusti ir pan. Atsižvelgus į išvardintas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjo nurodytų laikinų nepatogumų kvalifikuoti kaip CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytą neturtinę žalą. Nesant nustatytam neturtinės žalos padarymo faktui, nėra įstatymo nustatytų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad buvo atimta galimybė kreiptis į medicinos darbuotoją, nes jo dažniausiai nebūdavo darbe, o jei ir būdavo, tai dažniausiai nepažymėdavo, kad pareiškėjas lankėsi.

Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Atitinkamą nuostatą įtvirtina ir Veiklos taisyklių 70 punktas, nustatantis, kad policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama, vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais. Asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Pagal Veiklos taisyklių 71 punktą, policijos areštinės medicinos punkto funkcijas, bendruomenės slaugytojo pareigas ir teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai. Tokie teisės aktai yra - Lietuvos medicinos norma MN 129:2004 „Teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punktas (kabinetas)“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. V-8, reglamentuojanti teritorinės policijos įstaigos areštinės medicinos punkto (kabineto) (toliau – medicinos punktas) veiklos tikslus, funkcijas, darbuotojų pareigas, teises, atsakomybę, bendradarbiavimą, bei Lietuvos medicinos norma MN 57:2011 „Bendruomenės slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtinta Lietuvos Respublikos apsaugos ministro 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-650. Policijos areštinės bendruomenės slaugytojo pareigos išvardintos Veiklos taisyklių 72 punkte. Šioje teisės normoje, be kitų pareigų, nurodyta, kad policijos areštinės bendruomenės slaugytojas privalo per 24 val. apžiūrėti ir įvertinti sulaikytų ir į policijos areštinę uždarytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu, o suimti ir nuteisti asmenys, atvežti iš kitos kardomojo kalinimo vietos ar policijos areštinės apžiūrimi tik šių pageidavimu (72.1. punktas); kasdien aplankyti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų ir įsitikinti, kad jie suvartoti pagal paskirtį (72.2. punktas); priimti gydytojo paskirtus medikamentus (gamintojo pakuotėje) iš policijos areštinėje laikomo asmens šeimos narių, artimųjų giminaičių ir kitų asmenų, taip pat iš asmenų konvojavimą vykdančių pareigūnų, jei asmuo yra atvežamas iš tardymo izoliatoriaus ar kitos įkalinimo įstaigos ir jam yra skirtas tęstinis gydymas ir kitos pareigos (72.4. punktas). Iš esmės analogiškas bendruomenės slaugytojo pareigas nustato Medicinos normos MN 129:2004 IX skirsnis, kuriame papildomai numatyta bendruomenės slaugytojo pareiga teikti būtinąją medicinos pagalbą (18.2. punktas) bei kitas asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal bendruomenės slaugytojo kompetenciją (18.5. punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje yra medicinos kabinetas, kuriam 2014 m. balandžio 14 d. išduotas leidimas-higienos pasas Nr. LHP-92 (Ambulatorinių asmens sveikatos įstaigų veikla). Kabinete yra medicininės paskirties baldai (kušetė, pagalbinis stalelis tvarsliavai), medikamentų seifas, šaldytuvas (su šaldikliu), spinta darbo rūbams, darbo stalai darbui su kompiuteriu ir dokumentacija. Areštinėje laikomiems asmenims suteiktų sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos apskaita vykdoma registruojant į specialius žurnalus. Medicinos paslaugas areštinėje laikomiems asmenims teikia bendruomenės slaugytoja (89-90 b. l.).

Iš atsakovo atstovo teiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Panevėžio AVPK areštinę iki 2015 m. balandžio 14 d. į areštinės bendruomenės slaugytoją buvo nukreiptas vieną kartą – 2014 m. gruodžio 23 d. ir tuomet nusiskundimų neturėjo. Areštinės pareigūnas L. M. 2016 m. gegužės 25 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. L.“ nurodė, kad nėra tokių atvejų, kad areštinėje dirbantys pareigūnai specialiai nevestų areštinėje laikomų asmenų pas areštinės bendruomenės slaugytoją. Šis pareigūnas nurodė, kad jis arba areštinės viršininkas G. M. patikrina kameras, visada išklauso areštinėje laikomų asmenų nusiskundimus, teiraujasi, ar turi nusiskundimų dėl sveikatos būklės, skundų dėl laikymo sąlygų. Nurodė, jog esant areštinėje laikomų asmenų skundams, jie yra sprendžiami. Tvirtino, kad iš areštinėje laikomų asmenų negauna skundų dėl bendruomenės slaugytojos darbo, atvirkščiai, girdi tik gerus atsiliepimus, ne kartą areštinėje laikomi asmenys jai yra rašę padėkas už rūpestingumą, pagal kompetenciją suteiktą pagalbą. Bendruomenės slaugytoja L. Z. 2016 m. gegužės 25 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. L.“ nurodė, kad nėra tokių atvejų, kad areštinėje dirbantys pareigūnai specialiai nevestų pas ją areštinėje laikomų asmenų apžiūrai. Nurodė, kad visos apžiūros ir suteikta medicininė pagalba yra registruojamos. Pabrėžė, kad jei apžiūrint areštinėje laikomą asmenį jai nepakanka kaip slaugytojos kompetencijos sveikatos būklei nustatyti ir įvertinti, visada tokį asmenį siunčia į gydymo įstaigą (117-120 b. l.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 57 straipsnio 6 dalyje buvo įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodomus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau įvardintas nuostatas, apibrėžiančias policijos įstaigos areštinių medicinos punkto (kabineto) veiklą, bendruomenės slaugytojas pareigas, atsakovo atstovo teiktus duomenis, byloje nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pripažįsta nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad jis neturėjo galimybės kreiptis į medicinos darbuotoją. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius pareiškėjo paaiškinimus. Sprendžiama, kad pareiškėjo hipotetiniai teiginiai nėra pakankami konstatuoti jo nurodomus teisių pažeidimus. Teismas neturi pagrindo netikėti areštinėje dirbančio pareigūno ir bendruomenės slaugytojos tarnybiniuose pranešimuose nurodytais duomenimis. Byloje nėra įrodymų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų siekę kaip nors pakenkti, pažeminti, išskirti pareiškėją iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais dėl atimtos teisės kreiptis į medicinos darbuotoją, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodyti teiginiai, byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė