Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-858-102-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-20
Bylos Nr.: P-858-102-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00418-2011-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Atsakovas: Žurnalistų
Pareiškėjas: politinės partijos „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“

Kategorijos

80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P858-102/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00418-2011-0Procesinio sprendimo kategorija 80.13. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2012 m. balandžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 pagal pareiškėjo politinės partijos „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas politinė partija „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ (toliau – ir partija, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. SPR-10 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo skundo dalies nenagrinėti ir pripažinti nepagrįstu bei įpareigoti toje dalyje iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą bei įspėti viešosios informacijos rengėją ir skleidėją uždarąją akcinę bendrovę „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (toliau – ir UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“) dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 19 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Paaiškino, kad 2010 m. gegužės 26 d. televizijos laidos „Abipus sienos“ pradžioje laidos vedėjas būsimą laidos turinį pristatęs retoriniais klausimais apie žinomų politikų žmogžudysčių užsakovus ir organizatorius, pažadėjo duoti atsakymus į pateiktus klausimus laidoje, t. y. įvardinti žmogžudysčių užsakovus ir jų motyvus (kas ir kodėl?). Pažymėjo, kad laidos metu žurnalistas V. G. kelis kartus pakartojo minėtus klausimus laidos dalyviams ir žiūrovams (kas ir kodėl?) kalbėdamas apie Kauno savanorių maištą, tariamą valstybės perversmą ir pasikėsinimą į A. M. B. bei K. P., o nuskambėjus tokiems klausimams visada būdavo rodomas V. L. atvaizdas arba laidos dalyvių pasakojimai apie V. L.. Pareiškėjas aiškino, kad tokiu būdu kaltinimai sunkių nusikaltimų organizavimu pareiškiami žodžiais neįvardijant kaltinamojo, tačiau rodant jo atvaizdą ir kalbant apie jį. Tartum nėra žodžio, bet yra dar stipresnė įtaiga, kai po įkyrių įkalinėjimų „kas“, „kas“ (rezgė planus žudyti ir pan.), čia pat ekrane rodomas tas „kas“ ir visko blogiausio „kurstytojas“, siekęs ne mažiau, kaip žinomų politikų mirčių. Teigė, kad toks šmeižikiškas montažas ir sisteminis difamacijos metodas naudojamas visoje laidoje. Tvirtino, kad atsakovas nevertino tokio montažo įtaigos ir teisinės reikšmės, apsiribojo tik bendro pobūdžio argumentais, jog „viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, pasirinkęs tokį informacijos pateikimo būdą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir visuomenės informavimo principų“. Manė, kad atsakovas netinkamai suprato pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su laidos montavimo būdu, t. y. pareiškėjas netvirtino, jog laidos kūrėjai privalo duoti aiškius atsakymus į klausimus, tačiau pareiškėjas laikosi nuostatos, kad laidos kūrėjai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo principus, pranešdami, jog laidoje bus kalbama apie tai, kas įvykdė nusikalstamas veikas žinomų politikų atžvilgiu ir žodžiais nepasakydami atsakymą pateikė vaizdine forma – t. y. įmontuodami V. L. atvaizdą. Aiškino, kad toks žiūrovų nuomonės formavimo būdas yra neteisėtas ir neleistinas, todėl atsakovas privalėjo konstatuoti Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos pažeidimą ir dėl to įspėti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria atsakovas atsisakė nagrinėti skundo dalį dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalies pažeidimų motyvuodamas, jog nėra galimybės nustatyti duomenų apie pasikėsinimo fakto tikrumo. Paaiškino, kad atsakovas privalėjo vadovautis nekaltumo prezumpciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir skundą išnagrinėti iš esmės bei priimti atitinkamą sprendimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Taip pat teigė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundą toje dalyje, kur buvo paskleisti teiginiai apie V. L., A. P. ir partijos dalyvavimą rengiant ir vykdant J. A. nužudymą ir tilto per Bražuolės upelį sprogdinimą. Pažymėjo, kad tam, jog būtų konstatuotas nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, užtenka duomenų, jog nei V. L., nei A. P., nei partija „Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratas“ nėra teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais. Aiškino, kad nesant priimto teismo nuosprendžio viešosios informacijos skleidėjas neturėjo pagrindo skelbti informacijos, jog tokia veika buvo įvykdyta ir kad tokią veiką įvykdė būtent nurodyti asmenys. Akcentavo, kad aplinkybė, jog yra atliekami ikiteisminiai tyrimai patvirtina, kad informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas, paskleisdamas konkrečius kaltinimus ir duomenis apie konkrečių asmenų atliktas nusikalstamas veikas, akivaizdžiai pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1039/2010 ir nurodė, kad iš Sprendimo motyvų galima daryti išvadą, jog atsakovas, spręsdamas klausimus dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pažeidimų, taiko skirtingus standartus.

Atsiliepimas

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47-53) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėjas neturėjo teisės apskųsti Sprendimo, kadangi jis nėra suinteresuotas asmuo – subjektas, kuris Inspektoriui teikė skundą. Tvirtino, kad Sprendimas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečias jo teises ar teisėtus interesus ir kokiu būdu pažeidė Sprendimas. Pažymėjo, kad V. L. atvaizdo rodymas bei televizijos laidoje kalbintų asmenų pasakojimų apie V. L. epizodai Sprendime buvo išsamiai aptarti ir įvertinti, nagrinėjant informacijos apie konkrečius faktus: pasikėsinimų į A. M. B., K. P., V. P. sveikatą ir gyvybę rengimą ir organizavimą – paskelbimo atitikimą bei neatitikimą visuomenės informavimo principams. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas nepagrįstai skundžiasi dėl Sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstytų Inspektoriaus argumentų apie R. J. patikslinto skundo palikimą nenagrinėtu dėl V. L. ir A. P. nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimo. Paaiškino, kad suinteresuotas asmuo gali skųsti administracinių sprendimų rezoliucinę dalį, sukeliančią tam tikras pasekmes, bet ne sprendimo įžanginę, konstatuojamąją, motyvuojamąją ar baigiamąją dalį. Tvirtino, kad pareiškėjo argumentas apie tai, kad Inspektorius be pagrindo atsisakė nagrinėti R. J. skundo dalį dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pažeidimo, yra nepagrįstas. Aiškino, kad R. J. patikslintame skunde nurodytas V. L. ir A. P. nekaltumo prezumpcijos principo galimo pažeidimo įvertinimas neatitiktų Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo kompetencijos ribų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ atsiliepime pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 115-119).

Paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog atsakovas visiškai nevertino montažo įtaigos teisinės reikšmės. Pažymėjo, kad atsakovas tikrino, ar panaudotos montažo priemonės atitinka teisės aktų reikalavimus ir nustatė, jog toks informacijos pateikimo būdas yra teisėtas. Aiškino, kad atsakovas atliko montažo priemonių vertinimą, taikydamas jo kompetencijai priskirtinus vertinimo kriterijus. Sutiko su atsakovo pozicija dėl V. L. teisės į atvaizdą, V. L. bei A. P. atžvilgiu pažeistos nekaltumo prezumpcijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 148-157) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Inspektorių išnagrinėti pareiškėjo skundo visą neišnagrinėtą dalį ir priimti sprendimą, o pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo 2011 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. SPR-10 „Dėl televizijos laidoje „Abipus sienos“ (LNK, 2010 m. gegužės 26 d.) paskelbtos informacijos“ dalies, kuria pareiškėjo reikalavimai buvo pripažinti nepagrįstais, panaikinimo atmetė.

Teismas konstatavo, kad teismo posėdžio metu peržiūrėtas 2010 m. gegužės 26 d. laidos „Abipus sienos“ vaizdo įrašas patvirtina, jog pareiškėjas skunduose atsakovui ir skunde teismui teisingai aprašė laidos turinį. Teismas nesutiko su atsakovo išvadomis, jog informacija buvo pateikta formuojant tam tikrus klausimus, į kurių dalį buvo atsakyta viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo bei televizijos laidoje kalbėjusių asmenų, kita klausimų dalis liko neatsakyta neturint tam pakankamos informacijos ir sudarant galimybę informacijos gavėjui pačiam suformuoti savo nuomonę, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje nepagrįstas. Teismas konstatavo, kad tokiu būdu montuojant laidą buvo pažeisti Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Tačiau dėl šios skundo dalies atsakovas išvadas nurodė tik Sprendimo motyvuose, o nusprendžiamojoje dalyje nepasisakė, ką nusprendžia. Teismas, įvertinęs kad skundžiama tik ta atsakovo sprendimo dalis, kuria patikslintas skundas buvo neišnagrinėtas, atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Sprendimo dalį, kuria pareiškėjo reikalavimai buvo pripažinti nepagrįstais. Teismas taip pat konstatavo, kad R. J. skundą ir patikslintą skundą atsakovui pateikė ne kaip privatus asmuo, o kaip partijos pirmininko pavaduotoja, t. y. pareiškėjo atstovė. Teismas akcentavo, kad 2010 m. sausio 4 d. Inspektorius surašė raštą Nr. SK-128/S-568 „Dėl skundo patikslinimo“, adresuotą partijos pirmininko pavaduotojai R. J., adresą nurodė – L. S. – Gucevičiaus g. 11, Vilnius. Teismas nustatė, kad partijos būstinės adresu internetiniame tinklalapyje nurydytas būtent šis adresas. Pažymėjo, kad aptariamu raštu R. J., kaip partijos pirmininko pavaduotojos, buvo paprašyta patikslinti skundą. Nurodė, kad pareiškėjo R. J. išduotame įgaliojime nurodyta data – 2010 m. rugsėjo 14 d., skundas atsakovui paduotas 2010 m. rugsėjo 24 d., vėliau tikslintas. Sulyginęs įgaliojime nurodytą datą su skundo padavimo data, teismas nustatė, kad R. J. skundo padavimo metu buvo įgaliota veikti pareiškėjo vardu. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išnagrinėjo partijos skundą, bet ne privataus asmens R. J. skundą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas be pagrindo nenagrinėjo skundo dalies dėl galimai pažeistos V. L. garbės ir orumo bei nekaltumo prezumpcijos principų dėl V. L. ir A. P. galimo pažeidimo, nurodydamas, kad pareiškėja nėra įgaliota jų atstovauti ir jų teisių ginti negali. Teismas pažymėjo, kad yra nagrinėjamas ne civilinis ginčas. Nurodė, kad pareiškėjas tokiu būdu gina savo teises, savo dalykinę reputaciją. Teismas akcentavo, kad politinės partijos kuriamos narystės pagrindu, o nuo partijos narių autoriteto priklauso, kiek partija yra politiškai sėkminga, priimtina visuomenei. Todėl padarė išvadą, kad pareiškėją liečia visa televizijos laidoje skelbta informacija. Rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir pažymėjo, kad atsakovas, Sprendime nustatęs, kad apie partiją, V. L., A. P. televizijos laidoje paskelbta konstatuojamojo pobūdžio neigiama informacija, privalėjo ją įvertinti Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 d. požiūriu. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog dėl laidoje skelbtų faktų vyksta ikiteisminis tyrimas, nesukuria prielaidų netaikyti nekaltumo prezumpcijos. Teismas atsakovą įpareigojo išnagrinėti visą neišnagrinėtą pareiškėjo skundo dalį ir priimti sprendimą.

III.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius pateikė apeliacinį skundą (b. l. 163-170), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas politinė partija „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (b. l. 174-180).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeitė, jo dalį, kuria pareiškėjo politinės partijos „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ skundo dalis atmesta, panaikino, ir pareiškėjo skundą patenkino visiškai bei įpareigojo Žurnalistų etikos inspektorių išnagrinėti pareiškėjo skundo nenagrinėtą ir pripažintą nepagrįsta dalis.

Teisėjų kolegija nurodė, jog Inspektorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nepagrįstai teigia, kad jis neturėjo pareigos nagrinėti partijos skundo, nes jį pateikusi R. J. nepateikė įgaliojimo atstovauti partiją, dėl to laikytina, kad veikė kaip fizinis asmuo. Pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad Inspektorius vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, ratifikuotomis Lietuvos Respublikos sutartimis, Europos Sąjungos aktais, Lietuvos žurnalistų etikos kodeksu ir kitais teisės aktais. Inspektorius savo veikloje privalo vadovautis ir VAĮ reikalavimais, nes yra valstybės pareigūnas, kuriam pavesta Visuomenės informavimo įstatymo įgyvendinimo kontrolė ir su tuo susijusi nepavaldžių subjektų priežiūra (VAĮ 2 str. 7 d., 5 str. 2 p.). Inspektoriui pateikto skundo nagrinėjimas yra administracinė procedūra, kuri turi būti atliekama laikantis VAĮ trečiame skirsnyje numatytų reikalavimų. Jei pareiškėjas su skundu nepateikė pakankamų duomenų, patvirtinančių asmens įgalinimus, remiantis VAĮ 26 straipsniu, Inspektorius turėjo teisę pateikti aiškų reikalavimą įgaliojimui pateikti ir nustatyti tam terminą. Skundą pasirašiusi R. J. nurodė, kad yra partijos pirmininko pavaduotoja, Inspektorius nėra pateikęs skundą pasirašiusiam asmeniui reikalavimo pateikti įgalinimus patvirtinantį dokumentą, todėl teismas laikė, kad jam nebuvo abejonių dėl subjekto, kuris kreipėsi dėl padarytų pažeidimų įvertinimo. Pats skundo turinys taip pat patvirtina, kad buvo kreiptasi dėl pareiškėjo teisių ir interesų bei dalykinės reputacijos pažeidimų. Inspektorius neatsisakė nagrinėti skundo dėl turinio reikalavimų trūkumų. Savo sprendimo dalyje dėl padarytų Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 2 punkto pažeidimų, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigos pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių veikti objektyviai ir nešališkai, Inspektorius konstatuoja, kad nebuvo pateikta partijos nuomonė, tai taip pat patvirtina, kad skundą nagrinėjant buvo vertinami partijos interesų bei dalykinės reputacijos pažeidimai. Teisėjų kolegija apelianto argumentą, kad jis neturėjęs pareigos nagrinėti partijos skundo, pripažino nepagrįstu.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas pateiktu skundu siekė ne tik visuomenės informavimo principų pažeidimų įvertinimo, bet kreipėsi ir dėl savo teisių, interesų ir dalykinės reputacijos pažeidimų. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimas yra vertinamas kaip asmens garbės ir orumo pažeidimas ar atitinkamai juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimas. Partijos dalykinė reputacija siejama su jos vadovams ir nariams priskiriamomis vertybėmis, jų poelgiais, todėl šiems asmenims priskiriami veiksmai, jų vertinimas daro didesnį ar mažesnį poveikį partijos dalykinei reputacijai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kuri buvo palikta nenagrinėta. Tai pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma įvertinti paskelbtą informaciją apie V. L. galimus neigiamus veiksmus rengiant pasikėsinimą nužudyti A. M. B., paskelbtą informaciją apie tai, kad V. L. yra susijęs su pasikėsinimu į K. P., V. P. rengimu, bei skundo dalis dėl V. L. A. P. ir Tėvynės sąjungos kaltinimo tilto per Bražuolės upelį susprogdinimu ir J. A. nužudymu. Tirdamas skundą, Inspektorius neturi pareigos nustatyti, ar yra įrodymų apskritai, patvirtinančių nurodytos skunde informacijos apie nusikalstamus veiksmus atitikimą tikrovei, nes tai nėra jo kompetencija, jis turi pareigą spręsti, remdamasis informacijos rengėjo ir skleidėjo pateiktais duomenimis, dėl tokios informacijos atitikimo Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams.

Teismas pabrėžė, jog apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas peržengdamas pareiškėjo skundo ribas įpareigojo Inspektorių įvertinti visą televizijos laidoje paskelbtą informaciją, nagrinėti skundą dėl V. L. garbės ir orumo pažeminimo, spręsti ne tik dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies, bet ir dėl šio straipsnio 2 dalies pažeidimo, laikytini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo rezoliucinėje dalyje yra nurodyta konkrečiai, kad atsakovas įpareigojamas išnagrinėti neišnagrinėtą skundo dalį ir priimti sprendimą, taigi televizijos laidoje paskelbta informacija vertintina tik ta apimtimi, kuri siejasi su neišnagrinėta skundo dalimi, bei ta apimtimi, kuria Inspektorius turi pareigą ex officio vertinti visuomenės informavimo principų pažeidimus. Teismo sprendimu atsakovas negali būti laikomas įpareigotas nagrinėti skundą dėl V. L. garbės ir orumo gynimo, nes pareiškėjas patikslintame skunde tokių reikalavimų nereiškė. Pažymėjo, kad, nekaltumo prezumpcijos pažeidimą siejant su asmens garbės ir orumo pažeidimu, Inspektorius turi pareigą vertinti partijos narių garbės ir orumo (nekaltumo prezumpcijos) pažeidimus tik tokia apimtimi, kuri reikšminga pačios partijos dalykinės reputacijos pažeidimui. Pareiškėjas skunde teismui, prašydamas panaikinti Sprendimo dalį, kuria nuspręsta dalies pareiškėjo skundo nenagrinėti ir pripažinti nepagrįstu ir įpareigoti toje dalyje skundą išnagrinėti iš naujo bei įspėti viešosios informacijos leidėją ir skleidėją dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies pažeidimo, išdėstė motyvus ir argumentus dėl Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimų pažeidimo. Patikslintame skunde Inspektoriui taip pat buvo nurodyti Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimai. Ginant pareiškėjo teises, prioritetiškai vertintinas skundo turinys, kuriame įvardijami galimi teisių pažeidimai, todėl nei teismas, nei atsakovas, nagrinėdamas skundą formaliai nėra suvaržyti vertinti visus nurodomus pažeidimus. Teisėjų kolegija pripažino pagrįstais pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus argumentus, kad sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio, 19 straipsnio, 50 straipsnio 1 dalies, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 37 straipsnio nuostatas, nekaltumo principo pažeidimas laikomas vieno iš visuomenės informavimo principų pažeidimu ir tokių pažeidimų tyrimas yra viena iš Inspektoriaus funkcijų, kuri turi būti įgyvendinama net ir nesant suinteresuoto asmens skundo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad informacijos rengėjas ir skleidėjas pasirinko laidos montavimo būdą, pažeidžiantį Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, atsakovas pareiškėjo skundą savo sprendimo motyvuose minėtoje dalyje pripažino nepagrįstu. Teismas pabrėžė, jog šioje dalyje teismo sprendimas neatitinka teismo padarytų išvadų, todėl teisėjų kolegija pripažino, kad yra tikslinga peržengti apeliacinio skundo ribas (ABTĮ 136 str. 2 d.) ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis, bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti visą pareiškėjo skundą, tiek neišnagrinėta apimtimi, tiek motyvuose pripažinta nepagrįsta.

IV.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius prašymu dėl proceso atnaujinimo (t. II, b. l. 3-7) prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, jog priimant nutartį buvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos. Pažymi, jog iš apeliacinės instancijos teismo nutarties galima daryti išvadą, jog R. J. buvo tinkamas subjektas, turėjęs teisę ginti juridinio asmens – partijos – dalykinę reputaciją, bei šio juridinio asmens narių nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nekaltumo prezumpcijos ir visuomenės informavimo principų pažeidimai turi būti savarankiškai nustatomi ir konstatuojami Inspektoriaus, vykdant visose visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos stebėseną ir vertinimą net ir nesant konkrečių suinteresuotų asmenų skundų ar pranešimų apie šiuos pažeidimus.

Žemesnės instancijos teismas

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Al8-836/2007 ir nurodo, jog teismas yra konstatavęs, kad, aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias asmens garbės ir orumo gynimo taisykles, konstatuotina, kad asmenų neturtinės teisės priklauso konkretiems asmenims, todėl ir teisė ginti šias neturtines vertybes priklauso tik tam asmeniui, kurio neturtinės teisės buvo pažeistos. Inspektorius turėjo tirti, ne kaip rašinių cikle paskelbta informacija buvo pažeistos kito asmens teisės, garbė ir orumas, o tik kiek asmens, kuris kreipėsi į jį teises ir jo atstovaujamo laikraščio teises pažeidžia publikuota informacija. Todėl Inspektoriaus Sprendimas prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 51 straipsnio 1 punktui ir Reglamento 7 punkto 1 papunkčiui. Mano, jog nurodyta teismo nutartis leidžia daryti išvadą, kad fizinio asmens garbė ir orumas, juos apimanti asmens teisė į nekaltumo prezumpciją bei juridinio asmens dalykinė reputacija yra asmeninės neturtinės teisės, kurių gynimą gali realizuoti šių teisų turėtojai ar jų įgalioti asmenys, o Inspektorius neturi teisės savo iniciatyva imtis minėtų asmenų teisių gynimo. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 6 dalis imperatyviai nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytais atvejais Inspektorius nagrinėja tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, arba jų atstovų pagal įstatymą, taip pat šių asmenų atstovų pagal pavedimą skundus (pareiškimus).

Nurodo, jog Inspektorius, gavęs R. J. 2010 m. rugsėjo 23 d. skundą dėl televizijos laidose „Abipus sienos“ (LNK, 2010 m. gegužės 26 d., 2010 m. rugpjūčio 31 d.) paskelbtos informacijos, (1) pažeidusios visuomenės informavimo principus, (2) pažeminusios V. L. ir A. P. garbę bei orumą, (3) pažeidusios jų nekaltumo prezumpciją ir (4) partijos dalykinę reputaciją, tokio skundo nepriėmė nagrinėti ir 2010 m. spalio 4 d. raštu Nr. SK-128/S-568 R. J. informavo, kad jos skundas dalyje dėl televizijos laidose pažemintos V. L. bei A. P. garbės ir orumo, pažeistos jų nekaltumo prezumpcijos bei dėl partijos dalykinės reputacijos pažeidimo neatitinka Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 6 dalies nuostatos ir negali būti nagrinėjamas, kadangi įstatyme nustatyta tvarka minėtų vertybių gynimas gali būti realizuojamas tik esant šių vertybių turėtojų, jų atstovų pagal įstatymą ar pagal pavedimą skundams. Tokiu būdu R. J. buvo tinkamai informuota, kad Inspektorius kitų asmenų (ne R. J.) teisių ir teisėtų interesų gynimą gali įgyvendinti tik gavęs šių asmenų ar jų įgaliotų atstovų skundus. R. J., pateikusi 2010 m. spalio 20 d. patikslintą skundą, vėlgi prašė apginti kitiems asmenims priklausančias asmenines neturtines teises, tačiau nepateikė šių teisių turėtojų įgaliojimus patvirtinančių dokumentų. Inspektorius, atsižvelgdamas į tokias aplinkybes ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-836/2007 suformuotą praktiką, 2011 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-10 „Dėl televizijos laidoje „Abipus sienos“ (LNK, 2010 m. gegužės 26 d.) paskelbtos informacijos“, kuriuo R. J. skundo dalį dėl pažemintos V. L. bei A. P. garbės ir orumo, pažeistos jų nekaltumo prezumpcijos bei dėl partijos dalykinės reputacijos pažeidimo paliko nenagrinėtu. Pabrėžia, jog neatsižvelgė į nurodytą teismų praktiką apie subjektus, turinčius teisę ginti asmenines neturtines teises, ir nepagrįstai konstatavo, jog R. J. turėjo teisę ginti partijos interesus. Pažymi kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-836/2007 suformuota praktika, ne paskelbtos informacijos ar pateikto skundo turinys, kaip nutartyje teigia teismas, bet į Inspektorių besikreipiančio subjekto disponavimas konkrečiomis asmeninėmis neturtinėmis teisėmis ir būtent šių teisių pažeidimas visuomenės informavimo priemonėse nulemia Inspektoriaus teisę nagrinėti pateiktą skundą. Akcentuoja, jog joks Inspektoriaus veiklą reglamentuojantis teisės aktas nenustato, kad Inspektorius turi teisę reikalauti skundą pateikusį asmenį pateikti įgalinimus patvirtinantį dokumentą, kai asmuo kreipiasi ne dėl savo teisių gynimo. Nurodo, jog teismas priimdamas nutartį nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A18-836/2007 suformuotos praktikos. Pažymi, jog tokia praktika nukrypstama nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos civilinėse garbės ir orumo gynimo bylose ir tokiu būdu sudaroma galimybė nežinant asmeninių neturtinių teisių turėtojo valios dėl jo teisių gynimo apginti jo teises kitų asmenų iniciatyva administracine tvarka. Suformuota praktika akivaizdžiai iškreipia asmeninių neturtinių teisių gynimo instituto esmę ir paskirtį.

Atsakovas pabrėžia, jog teismas be pagrindo nutartyje konstatavo, kad nekaltumo prezumpcijos pažeidimo tyrimas turi būti įgyvendinamas nesant suinteresuoto asmens skundo. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, jog Inspektorius atlieka viešosios informacijos stebėsena visuomenės informavimo priemonėse, išskyrus radijo ir televizijos programų stebėseną. Ši norma imperatyviai nustato, jog radijo ir televizijos programų stebėseną nepatenka į Inspektoriaus kompetenciją, be to, viešosios informacijos stebėsena yra daugiau siejama su Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo laikymosi priežiūra (pažymi, kad būtent dėl šio įstatymo pažeidimų tyrimą savo iniciatyva gali pradėti Inspektorius – Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 7 d.) ir kontrole, o ne nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimų tyrimu. Pabrėžia, jog nutartyje buvo visiškai neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime, Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje (toliau – ir EŽTT) X v. FRG Nr. 4483/70 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmeninės neturtinės teisės – teisės į garbę ir orumą – sudėtinė dalis (nekaltumo prezumpcijos principas) priskiriamas visuomenės informavimo principams ir teigiama, kad jo pažeidimas turi būti nustatomas pareigūno iniciatyva, netgi nežinant tokios teisės turėtojo valios. Konstitucinis Teismas ir EŽTT savo praktikoje yra aiškiai pažymėję, kad nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su žmogaus orumo gynimu ir nekaltumo prezumpcijos principo gynimu gali pasinaudoti tik toks asmuo, kuris kaltinamas padaręs nusikaltimą. Akivaizdu, kad esant tokiems teismų išaiškinimams, fizinio asmens nekaltumo prezumpcijos principo gynimo negali perimti juridinis asmuo, tai pagrįsdamas savo asmeninių neturtinių teisių pažeidimu ar kitas neįgaliotas fizinis asmuo. Be to, vadovaujantis panašių faktinių aplinkybių pagrindu priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS2-128/2005, atsakovas pažymi, kad partija savo vardu besikreipusi į teismą ir siekdama apginti ne politinės partijos, o kitų asmenų (savo narių) asmenines neturtines teises, neturėdama ir nepateikdama asmenų, kurių vardu ir interesais teikė skundus, įgaliojimą patvirtinančio dokumento, neturėjo procesinės teisės pateikti skundo teismui dėl šių teisių gynimo, o teismas neturėjo teisės vertinti teisių, kuriomis nedisponavo partija pažeidimo.

Nurodo, jog teismas taip pat konstatavo, kad tirdamas skundą Inspektorius neturi pareigos nustatyti, ar yra įrodymų apskritai, patvirtinančių nurodytos skunde informacijos apie nusikalstamus veiksmus atitikimą tikrovei, nes tai nėra jo kompetencija, jis turi pareigą spręsti, remdamasis informacijos rengėjo ir skleidėjo pateiktais duomenimis, dėl tokios informacijos atitikimo Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams. Pabrėžia, jog teismo išvada suponuoja, kad Inspektorius, atlikdamas savo funkcijas tirti asmenų skundus dėl jų garbės ir orumo pažeminimo bei dėl visuomenės informavimo principų (viešai paskelbtos informacijos teisingumo, tikslumo ir nešališkumo) pažeidimo, neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei, ir privalo vadovautis vien tik viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo pateikta informacija. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1594/2008 yra konstatavęs, kad tam, kad priimtas sprendimas būtų teisingas, Inspektoriui suteikiama teisė ne tik gauti informaciją iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, bet ir valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų. Pastarosios teisės suteikimas turi garantuoti Inspektoriaus veiklos nešališkumą ir teisingumą. Nagrinėjant skundą ar pareiškimą nepasinaudojus suteikiama teise arba ja naudojantis nenuosekliai paprastai kyla pagrįsta abejonė, kad tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, neišsamiai ir sprendimas, nepriklausomai nuo jo rūšies, nėra pakankamai pagrįstas. Tik atlikus išsamų skundo ar pareiškimo išnagrinėjimą būtų galimas motyvuoto sprendimo priėmimas. O tyrimas paprastai pripažintinas visapusišku ir išsamiu, kai tyrimą atliekantis subjektas iš visumos surinktų faktinių duomenų gali daryti argumentuotą išvadą buvo ar nebuvo padaryta teisei priešinga veika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-795/2011 akcentuota, kad bet kokio sprendimo priėmimo atveju įstatymų leidėjas įpareigoja Inspektorių priimamą sprendimą motyvuoti, aiškiai suformuluoti rezoliucinę dalį. Tam, kad priimtas sprendimas būtų teisingas, Inspektoriui suteikiama teisė ne tik gauti informaciją iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, bet ir valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d. 2-3 p.). Pastarosios teisės suteikimas turi garantuoti Inspektoriaus veiklos nešališkumą ir teisingumą. Nagrinėjant skundą ar pareiškimą nepasinaudojus suteikiama teise arba ja naudojantis nenuosekliai paprastai kyla pagrįsta abejonė, kad tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, neišsamiai ir sprendimas, nepriklausomai nuo jo rūšies, nėra pakankamai pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1594/2008). Mano, jog žurnalistų etikos inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus dėl galimai pažeistos jų garbės ir orumo, privalo būti aktyvus ir atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, realiai naudodamasis įstatymų suteiktais įgalinimais, o šio proceso rezultatai, pagrindžiant juos objektyviais tyrimo metu surinktais duomenimis, turi atsispindėti motyvuotame sprendime. Pažymi, kad Inspektoriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą atlikti išsamų asmens skundo dėl pažeistos garbės ir orumo tyrimą implikuoja ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, įpareigojančios viešojo administravimo subjektą priimamą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-2326/2011 konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1, 5, 6 dalyse ir 50 straipsnio 1, 2, 3, 9, 12, 14, 15 dalių nuostatas darytina išvada, kad Inspektoriui yra suteikta kompetencija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, o nagrinėjant šiuos skundus naudojantis įstatymu suteiktomis teisėmis gauti atitinkamą tokio skundo (pareiškimo) ištyrimui reikalingą medžiagą iš pačių viešosios informacijos rengėjų bei skleidėjų ir iš įvairių valstybės institucijų, nustatyti (patikrinti), ar visuomenės informavimo priemonėse paskleista informacija apie atitinkamą asmenį atitinka tikrovę, t. y. ar paskelbta informacija Visuomenės informavimo sąvokų prasme laikytina nuomone, ar žinia, taip pat vertinti, ar ji atitinka (neatitinka) tikrovę, ar žemina fizinio asmens garbę ir orumą (juridinio asmens dalykinę reputaciją). Nurodo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodytas Inspektoriaus sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuris viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui nustato atitinkamas pareigas ir sukuria atitinkamas teisines pasekmes, taigi šis aktas turi būti pagrįstas asmens skundo (pareiškimo) nagrinėjimo metu Inspektoriaus nustatytais (patvirtintais) faktiniais duomenimis, išdėstytais sprendimo motyvuojamoje dalyje, o nustatytas viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo padarytas Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas (kai jis nustatomas) turi būti kvalifikuotas pagal konkrečias šio įstatymo normas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus (pareiškimus), turi pareigą nustatyti, ar visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija atitinka tikrovę, ir šią pareigą privalo įgyvendinti aktyviai rinkdamas įrodymus ne tik iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, bet ir iš valstybės bei savivaldybės institucijų, įstaigų tam, kad galėtų priimti objektyvų, konkrečiais faktiniais duomenimis ir teisės normomis pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Būtent šios nuostatos laikymosi užtikrinimui Inspektoriaus veikloje Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4 punktuose nustatytos Inspektoriaus teisės gauti informaciją, reikalingą nustatytoms funkcijoms atlikti, iš viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir numatyta galimybė Inspektoriui susipažinti su valstybės, tarnybos, komercinę ar banko paslaptį sudarančiais dokumentais, taip pat su dokumentais, kuriuose yra informacijos apie įstatymų saugomus asmens duomenis.

Atsakovas pabrėžia, jog asmens skundo (pareiškimo) tyrimo metu vadovavimasis vien tik viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo pateikta informacija sudarytų galimybę priimti šališką ir neišsamų sprendimą, kadangi toks sprendimas atspindėtų tik viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo poziciją, ne visuomet atitinkančią tikrovę, neleistų nustatyti objektyvios tiesos ginče tarp skundą (pareiškimą) pateikusio asmens ir viešosios informacijos rengėjo bei skleidėjo ir neatitiktų VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Pabrėžia, jog teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos administracinėse bylose Nr. A556-1594/2008, Nr. A62-795/2011, Nr. A146-2326/2011.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 str. 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-113/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A18-836/2007, Nr. A556-1594/2008, Nr. A62-795/2011, Nr. A146-2326/2011, todėl, atsakovo vertinimu, administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pabrėžtina, jog atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Tinkamai motyvuota teismų praktikos raida, kai ji nėra atsitiktinė, atitinka teisinės valstybės imperatyvą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-984/2008). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. sprendime yra pažymėjęs, jog remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Anot jo, precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį; į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą ir kt. Taigi pažymėtina, jog, sprendžiant, ar yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, turi būti įvertinta ne tik tai, ar teisės normos nurodytoje ir nagrinėtoje bylose buvo taikomos vienodai, bet ir tai, ar pateiktas teisės normos taikymas ir aiškinimas gali būti vertinamas kaip skirtingas būtent atsižvelgiant į konkrečių bylų faktines aplinkybes, jose kilusių ginčų pobūdį.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse byloje Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010).

Teisėjų kolegija nurodo, jog nors atsakovas pažymi, kad priimta teismo nutartis neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio administracinėse bylose Nr. A18-836/2007, Nr. A556-1594/2008, Nr. A62-795/2011, Nr. A146-2326/2011 suformuotos praktikos, tačiau įvertinus nurodytas administracines bylas spręstina, kad jos savo faktinėmis aplinkybėmis nėra tapačios nagrinėtai administracinei bylai. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikia jokių įrodymų dėl prašyme atnaujinti procesą paminėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos aplinkybių analogiškumo, o remiasi nurodytose nutartyse pateiktais bendro pobūdžio išaiškinimais. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, teismas šioje byloje priėmė nutartį, įvertinęs konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir jos skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų paminėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A18-836/2007 pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nei viena iš L. G., kaip asmenį, ar laikraštį „Šiaulių naujienos“, kaip juridinį asmenį, liečianti publikuota žinia nebuvo Žurnalistų etikos inspektoriaus pripažinta kaip šių asmenų garbę ir orumą pažeidžianti žinia. Visi sprendimo motyvai ir argumentai, aprašomi faktai, susiję tik su vieno L. G. prašyme nurodyto asmens garbės ir orumo gynimu. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas pritarė šiems teiginiams ir nurodė, jog, aiškinant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias asmens garbės ir orumo gynimo taisykles, konstatuotina, kad asmenų neturtinės teisės priklauso konkretiems asmenims, todėl ir teisė ginti šias neturtines vertybes priklauso tik tam asmeniui, kurio neturtinės teisės buvo pažeistos. Todėl Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektorius turėjo tirti ne kaip rašinių cikle paskelbta informacija buvo pažeistos kito asmens teisės, garbė ir orumas, o tik kiek asmens, kuris kreipėsi į jį – L. G., teises ir jo atstovaujamo laikraščio teises pažeidžia publikuota informacija. Teismas pasisakė dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektoriaus teisės ginti pažeistas teises visai nesusijusio asmens, tuo tarpu byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, teismas vertino, ar R. J. turėjo teisę ginti politinės partijos „Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“ interesus, buvo pasisakyta, kad partijos dalykinė reputacija siejama su jos vadovams ir nariams priskiriamomis vertybėmis, jų poelgiais, todėl šiems asmenims priskiriami veiksmai, jų vertinimas daro didesnį ar mažesnį poveikį partijos dalykinei reputacijai, taip pat, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektorius turi pareigą vertinti partijos narių garbės ir orumo (nekaltumo prezumpcijos) pažeidimus tik tokia apimtimi, kuri reikšminga pačios partijos dalykinės reputacijos pažeidimams, t. y. buvo pateiktas išaiškinimas dėl juridinio asmens – partijos – dalykinės reputacijos ir jos narių garbės ir orumo gynimo. Nagrinėtoje byloje teismas nepasisakė, jog Žurnalistų ir leidėjų etikos inspektorius buvo įgaliotas nagrinėti partijos narių garbės ir orumo (nekaltumo prezumpcijos) pažeidimus toje apimtyje, kiek tai nėra reikšminga partijos dalykinės reputacijos pažeidimams.

Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A146-2326/2011, Nr. A62-795/2011, Nr. A556-1594/2008 yra nurodoma, jog Žurnalistų etikos inspektorius, nagrinėdamas asmenų skundus dėl galimai pažeistos jų garbės ir orumo, privalo būti aktyvus ir atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, realiai naudodamasis Visuomenės informavimo įstatymo suteiktais įgalinimais, o šio proceso rezultatai, pagrindžiant juos objektyviais tyrimo metu surinktais duomenimis, turi atsispindėti motyvuotame sprendime, tačiau pažymėtina, jog negalima daryti išvados, kad administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, nes nagrinėtoje byloje teismas tik pasisakė, jog tirdamas skundą Žurnalistų etikos inspektorius neturi pareigos nustatyti, ar yra įrodymų apskritai, patvirtinančių nurodytos skunde informacijos apie nusikalstamus veiksmus atitikimą tikrovei, nes tai nėra jo kompetencija, jis turi pareigą spręsti, remdamasis informacijos rengėjo ir skleidėjo pateiktais duomenimis, dėl tokios informacijos atitikimo Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams. Pažymėtina, jog atsakovo nurodytose bylose ir byloje, kurios procesą siekiama atnaujinti, buvo vertinti skirtingi klausimai, šių bylų ratio decidendi yra skirtingi, be to, administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 teismas išsamiai neanalizavo Žurnalistų etikos inspektoriaus pareigos tirti galimą Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą, jo pareigos rinkti įrodymus apie padarytą pažeidimą, šiuo aspektu buvo tik akcentuojama, jog Žurnalistų etikos inspektorius tirdamas skundą neturi pareigos nustatyti, ar yra įrodymų apskritai, patvirtinančių nurodytos skunde informacijos apie nusikalstamus veiksmus atitikimą tikrovei, o turi tirti informacijos atitikimą būtent Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams. Remiantis tuo, negalima daryti išvados, kad priimant administracinę bylą Nr. A492-3337/2011 buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos.

Pabrėžtina, jog negalima daryti išvados, kad administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 turėjo būti atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS2-128/2005. Teisėjų kolegija nurodo, jog šių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos, šioje byloje Šiaulių apskrities ugniagesių profesinė sąjunga davė skundą savo vardu, gindama savo narių teises dėl jiems neišmokėto darbo užmokesčio ir teismas pasisakė dėl profesinės sąjungos atstovavimo jos nariams. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 buvo nurodyta, kad partijos dalykinė reputacija siejama su jos vadovams ir nariams priskiriamomis vertybėmis, jų poelgiais, buvo pasisakyta dėl juridinio asmens – partijos – dalykinės reputacijos ir jos narių garbės ir orumo gynimo ir kiek partija gali ginti savo narių garbę ir orumą, todėl negalima daryti išvados, jog partija, besikreipusi į teismą inter alia dėl pateikto atsisakymo įvertinti paskelbtą informaciją apie jos narių atitinkamus veiksmus, neturėjo procesinės teisės pateikti skundo teismui ir teismas negalėjo šių aplinkybių vertinti.

Pažymėtina, jog atsakovas nurodo, kad priimtoje nutartyje buvo neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad nekaltumo prezumpcija neatskirai siejasi su žmogaus orumo gynimu ir nekaltumo prezumpcijos gynimu gali pasinaudoti tik asmuo, kuris yra kaltinamas padaręs nusikaltimą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas konkrečiai nenurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų, nuo kuriuose pateiktų išaiškinimų buvo nukrypta priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 ir kad administracinių teismų praktika yra formuojama klaidinga linkme. Be to, pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime nurodyta, jog asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejasi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių, gerbimu ir apsauga. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio. Priešingu atveju galėtų būti pažeisti žmogaus orumas ir garbė, galėtų būti pakenkta asmens teisėms ir laisvėms. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra pateikti bendro pobūdžio aiškinimai, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra pateikta kokių nors teisės aiškinimų, kurie prieštarautų teisės normų aiškinimui, pateiktame prašyme atnaujinti procesą nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime ir kad tokiu būdu administracinių teismų praktika yra formuojama klaidinga linkme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo argumentus, daro išvadą, kad jis nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A492-3337/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasIrmantas JarukaitisDalia Višinskienė