Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir neteisėtu bei įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti jam nuosavybėn tokios pat rūšies, paskirties ir vertės žemės sklypą, kurio jis neteko įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2260-02/04 pagrindu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2000 m. birželio 16 d. iš A. M. įsigijo 0,1506 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus rajono savivaldybėje, Riešės kaime (sklypo Nr. 49, kadastro Nr. 4174/0100:305 Riešės k.v., unikalus numeris 4174-01000305). Minėtas žemės sklypas privačios nuosavybės teise priklausė A. M. pagal 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282. Netrukus paaiškėjo, jog žemės sklypas faktiškai visose savo ribose sutampa su A. D. žemės sklypu (sklypo Nr. 49, kadastro numeris 4174/0100:163, Riešės k.v.), kurį pastarasis įsigijo 1999 m. vasario 4 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/99-0099 pagrindu. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 30 d. nusprendė valstybinės žemės sklypo Nr. 49, esančio Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282, sudarytą tarp A. M. ir VAVA, pripažinti negaliojančia, taikant dalinę restituciją, tai yra grąžinant A. M. iš VAVA 729,75 Lt sumą, negrąžinant 1506 kv.m. žemės sklypo valstybei. Taip pat negaliojančiomis pripažintos 2000 m. birželio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. B. , bei 2000 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. B. ir J. B. . Vilniaus rajono apylinkės teismas sprendimu įpareigojo VĮ „Registrų centras“ panaikinti žemės sklypo Nr. 49, esančio Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, kadastro Nr. 4174/0100:305, ir teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą. Pareiškėjo nuomone, VAVA neturėjo teisės minėto žemės sklypo parduoti, kadangi juo jau nedisponavo, 1999 m. vasario 4 d. pardavusi šį žemės sklypą A. D. . Tuo, pareiškėjo nuomone, VAVA neįvykdė prievolės garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas yra pardavėjo nuosavybė (Civilinio kodekso 6.317 straipsnis). Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jis 2006 m. birželio 23 d. su A. M. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, pagal kurį A. M. perleido jam reikalavimo teisę į kito alternatyvaus žemės sklypo neatlygintiną gavimą iš valstybės ir (ar) reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą iš VAVA arba iš Vilniaus rajono savivaldybės, arba iš šios savivaldybės tarybos. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.323 straipsniu, pareiškėjas 2006 m. liepos 4 d. raštu kreipėsi į VAVA prašydamas per protingą terminą išspręsti klausimą dėl alternatyvaus (pagal žemės sklypo vertę, nustatytą nepriklausomo turto vertintojo) žemės sklypo neatlygintino suteikimo nuosavybėn arba grąžinti 729,75 Lt sumą, kurią A. M. sumokėjo VAVA pagal 2000 m. gegužės 23 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282, bei atlyginti nuostolius. Nuostolius sudaro išlaidos perkant iš trečiųjų asmenų analogiškos vertės žemės sklypą, taip pat išlaidos, susijusios su gyvenamojo namo statybos žemės sklype parengimu, elektros įvado žemės sklypo išorinėse ribose pastatymu. Viso buvusių ir būsimų nuostolių suma yra 242 564,55 Lt. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokios sumos, kokią A. M. sumokėjo atsakovui, nepakanka nusipirkti analogiškos paskirties ir vertės žemės sklypą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.281 straipsnio 1 dalimi, žala atlyginama natūra (pateikiant tos pačios rūšies ir kokybės daiktą ir pan.) arba visiškai atlyginant padarytus nuostolius. VAVA Žemės tvarkymo departamentas 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštu informavo pareiškėją, jog remiantis teismo sprendimu, kuriuo 2000 m. gegužės 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. M. ir VAVA dėl žemės sklypo pardavimo, pripažinta negaliojančia, atsakovas sutinka grąžinti sumokėtus pinigus už valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Tačiau šiame rašte visiškai nenagrinėjamas ir ignoruojamas klausimas dėl nuostolių, kurie sudaro 242 564,55 Lt sumą atlyginimo. Todėl, pareiškėjo nuomone, toks atsakymas laikytinas nepagrįstu, neteisėtu ir pažeidžiančiu pareiškėjo teisę į nuostolių atlyginimą Civilinio kodekso 6.323 straipsnio pagrindu. Šis atsakymas pripažintinas atsisakymu tenkinti prašymą suteikti neatlygintinai nuosavybėn tos pačios rūšies ir vertės žemės sklypą.

Atsakovas VAVA su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia valstybinės žemės sklypo Nr. 49, esančio Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282, sudaryta 2000 m. gegužės 23 d. tarp A. M. ir VAVA, taip pat pritaikyta dalinė restitucija ir iš VAVA grąžinta A. M. 729,75 Lt pinigų suma, negrąžinant žemės sklypo valstybei. Kadangi pareiškėjas ir A. M. 2006 m. birželio 23 d. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, VAVA 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 20-575 sutiko grąžinti pareiškėjui už sklypą sumokėtą sumą – 729,75 Lt. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjo nuosavybėn tokios pat vertės, rūšies ir paskirties žemės sklypą negali būti tenkinamas, nes to nenumato Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Tačiau, pareiškėjui pageidaujant, už tokią pačią sumą (729,75 Lt) gali būti parduodamas tokios pat vertės, rūšies ir paskirties žemės sklypas. Pareiškėjas dėl lygiaverčio žemės sklypo pardavimo nei į Vilniaus rajono savivaldybę, nei į VAVA nesikreipė. Dėl lygiaverčio sklypo neatlygintino suteikimo į VAVA kreipėsi J. B. .

Apeliaciniu skundu atsakovas VAVA prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodo, jog 1999 m. vasario 4 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/99-0099 buvo sudaryta su A. D. remiantis Avižienių apylinkės tarybos 1992 m. kovo 14 d. sprendimu, o 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282 buvo sudaryta su A. M. remiantis Avižienių apylinkės tarybos 1993 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu bei Vilniaus rajono valdybos 1994 m. vasario 18 d. potvarkiu Nr. 85. Minėtais Avižienių apylinkės tarybos ir Vilniaus rajono valdybos sprendimais ginčo sklypas buvo skirtas dviem skirtingiems asmenims. Avižienių apylinkės taryba 1993 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą skirti sklypą A. M. nepanaikinusi savo ankstesnio 1992 m. kovo 14 d. sprendimo. Vilniaus rajono Apylinkių tarybų teisių ir pareigų perėmėja yra Vilniaus rajono savivaldybės administracija, todėl, atsakovo nuomone, Vilniaus rajono savivaldybės administraciją tikslinga įtraukti į bylą atsakovu. Atsakovas nurodo, kad VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, gavęs J. B. 2002 m. birželio 12 d. prašymą, 2002 m. liepos 11 d. raštu Nr. 3035 informavo Vilniaus rajono savivaldybę, kad skiriant sklypus buvo padaryta klaida, ir prašė Vilniaus rajono savivaldybės ištaisyti klaidą. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybė 2002 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 0830-3047 atsisakė ištaisyti klaidą, palikdama šį klausimą spręsti teismine tvarka. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjo nuosavybėn tokios pat vertės, rūšies ir paskirties žemės sklypą negali būti tenkinamas, nes to nenumato Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Pareiškėjui taip pat negali būti už tokią pačią sumą parduodamas analogiškos vertės žemės sklypas, nes žemės sklypo skyrimas A. M. buvo neteisėtas: tuo metu galiojusio Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550 6.1.2 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams, kuriems iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. kitose vietovėse suteikti žemės sklypai individualiems gyvenamiesiems namams statyti, o A. M. žemės sklypas individualiai namų statybai skirtas 1993 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu. Dėl to neteisėta yra ir 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo - pardavimo sutartis Nr. P41/2000-0282. Teismo posėdžio metu VAVA atstovas patikslino atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytus argumentus, tačiau teismas į šiuos argumentus neatsižvelgė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pritaikė dalinę restituciją ir A. M. gražino iš VAVA 729,75 Lt sumą. Kadangi pareiškėjas ir A. M. 2006 m. birželio 23 d. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, VAVA 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 20-575 sutiko grąžinti pareiškėjui už sklypą įmokėtą sumą, t. y. įvykdė L. A. Teismo 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį.