Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-08-07 · Administracinė byla Nr. I-2884-473/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-08-07
Bylos Nr.
I-2884-473/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01475-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Violeta Balčytienė, Jolanta Malijauskienė
Pareiškėjas
O. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2884-473/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01475-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Jolantos Malijauskienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja O. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 11), kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-10)IIU-538(00570) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui O. D., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Rusijos Federacijos pilietei O. D. panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja nurodė, jog Rusijos Federacijos pilietė O. D. tuo pagrindu, jog turėjo būti įdarbinta UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įmonė), kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. 2017 m. balandžio 13 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti Rusijos Federacijos pilietei O. D., leidimą laikinai gyventi (Nr. LT7409045) Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2019 m. balandžio 20 d. Departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs tai, jog Rusijos Federacijos pilietė O. D. nebuvo įdarbinta UAB (duomenys neskelbtini), nedirba ir negauna jokių pajamų, 2018 m. balandžio 12 d. skundžiamu Sprendimu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nusprendė panaikinti. Patikslindama minėtas aplinkybes pareiškėja nurodė, jog nuo 2018 m. kovo 2 d. yra sudariusi darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini). Apie minėtą įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondas informuotas, mokesčiai yra mokami. Teigė, jog Departamentas apie priežastis dėl kurių iki 2018 m. kovo 2 d. ji nebuvo įdarbinta, buvo informuotas. Pareiškėja mano, jog sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neatsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes, todėl naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-20) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5, 7, 14 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovas priimdamas Sprendimą rėmėsi 2018 m. balandžio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, kuriuos įvertinus paaiškėjo, kad pareiškėja Įmonėje nedirba ir darbo užmokesčio negauna. Prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nurodžiusi, kad jos pragyvenimo lėšomis laikytinas darbo užmokestis gaunamas iš UAB (duomenys neskelbtini). Atsakovas teigė, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygų, todėl ginčijamą Sprendimą priėmė pagrįstai. Atsakovo teigimu, pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų, paneigiančių ginčijamo sprendimo teisėtumą ar pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2018 m. balandžio 12 d. priimto sprendimo Nr. (15/5-10)IIU-538(00570) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei O. D., panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. vasario 20 d. pareiškėja su UAB (duomenys neskelbtini) sudarė darbo sutartį Nr. 013 (b. l. 63), kuri turėjo įsigalioti nuo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir buvo sudaryta terminuotam laikotarpiui iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje termino pabaigos.

Šiuo pagrindu 2017 m. vasario 20 d. pareiškėja kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (b. l. 23-31).

2017 m. vasario 20 d. UAB (duomenys neskelbtini), Departamentui pateikė prašymą (b. l. 62), išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su minėtu prašymu pateikė 2018 m. vasario 20 d. sudarytą darbo sutartį (b. l. 63). Prašyme nurodoma, jog siekiant išplėsti UAB (duomenys neskelbtini) veiklą siuvimo srityje, Įmonei reikalinga siuvėja. Įmonė pareiškėją įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Patikslino, jog UAB (duomenys neskelbtini) veiklą vykdo adresu: (duomenys neskelbtini), patalpos nuosavybes teise priklauso E. G.. 2018 m. vasario 20 d. UAB (duomenys neskelbtini), direktorius Departamentui pateikė ir įsipareigojimą (b. l. 57), kuriuo įsipareigojo pareiškėjai suteikti gyvenamąją patalpą, kuri atitinka vienam asmeniui tenkančio 7 kv. m reikalavimą, nuosavybes teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini).

2017 m. balandžio 13 d. Departamentas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2019 m. balandžio 20 d.

Departamentas, 2018 m. balandžio 12 d. skundžiamame Sprendime (1t., b. l. 4-5), vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 7 punktu ir 14 punktu, įvertinęs tai, jog pareiškėja nebuvo įdarbinta UAB (duomenys neskelbtini), nedirba ir jokių pajamų negauna, išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nusprendė panaikinti.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte reglamentuota, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma jeigu jis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Įvertinęs byloje esančius 2018 m. balandžio 11 d. Sodros duomenis (1t., b. l. 73-74), teismas pažymi, jog nuo 2018 m. balandžio 11 d. pareiškėja Lietuvos Respublikoje nedirbo, kadangi duomenų apie jos draudėjus nebuvo. Pareiškėja Sprendimo priėmimo metu nebuvo apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu ir darbo užmokesčio negavo, todėl esant šioms aplinkybėms laikytina, jog Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytų reikalavimų, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma jeigu jis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, neatitiko. Pareiškėja neatitiko ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsieniečiui panaikinamas leidimas laikinai gyventi tais atvejais, kai jis neatitinka Įstatymo 35 straipsnyje numatytų pagrindų.

Pareiškėja skunde nurodo, jog nuo 2018 m. kovo 2 d. yra sudariusi darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini). Apie minėtą įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondas yra informuotas, mokesčiai yra mokami.

Teismas pažymi, kad pareiškėja šią informaciją patvirtinančių dokumentų nėra pateikusi. Prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad darbo užmokestis už darbą UAB (duomenys neskelbtini) yra jos pragyvenimo šaltinis. Pareiškėja nepateikė jokių kitų dokumentų apie tai, kad turi pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje bei kad turi galiojantį sveikatos draudimą, todėl šie pareiškėjos argumentai, atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2269/2014 yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas ir nedirbo, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose numatytos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat, jog jis nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu.

Bylos rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėja neturi ekonominių, socialinių ar šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (lot. be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos taikomomis teisės normomis.

Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir atsižvelgus į visas paminėtas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog Departamento 2018 m. balandžio 12 d. priimtas sprendimas Nr. (15/5-10)IIU-538(00570), kuriuo Rusijos Federacijos pilietei O. D. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti teisinio pagrindo nėra, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimas šiuo sprendimu atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos O. D. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėBronius JanuškaJolanta Malijauskienė