- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-18
- Bylos Nr.
- I-233-437/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus, Z. L.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Senrema“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus atstovei S. R.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senrema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Senrema“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Z. L. (Z. L.), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Senrema“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2008 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (04-)SD-5286 ir įpareigoti Inspekciją atlikti papildomą tyrimą dėl 2004 m. gruodžio 22 d. nelaimingo atsitikimo, įvykusio prie pastato Tilto g. 1/2, Vilniuje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2004 m. gruodžio 22 d. vykdant pastato, esančio Tilto g.1/2, Vilniuje, kapitalinio remonto - rekonstrukcijos darbus įvyko nelaimingas atsitikimas. Inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausioji darbo inspektorė S. R., ištyrusi nelaimingą atsitikimą, 2004 m. gruodžio 23 d. surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 01. Pareiškėjas 2008 m. vasario 20 d. kreipėsi į Inspekciją dėl Inspekcijos Vilniaus skyriaus 2004 m. gruodžio 23 d. surašyto nelaimingo atsitikimo darbe akto panaikinimo ir pakartotino aplinkybių išnagrinėjimo. Tačiau Inspekcija 2008 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (04-)SD-5286 atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Inspekcijos sprendimas yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju įvykis darbe nėra susijęs su darbu, todėl nelaimingo atsitikimo darbe aktas (forma N-1) neturėjo būti surašytas. Z. L. 2002 m. birželio 18 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 51 pagrindu buvo priimtas į darbą UAB „Senrema“ dažytoju. 2004 m. gruodžio 22 d., atliekant pastato, esančio Tilto g. 1/2, Vilniuje, kapitalinio remonto - rekonstrukcijos darbus, darbuotojas Z. L. pagal darbų vadovo nurodymą vykdė statinio ardymo - atstatymo darbus – jis turėjo praplatinti iš vieno krašto durų angą ir tomis plytomis užtaisyti kitoje pusėje sienos tarpą. Darbai vyko mansardiniame aukšte. Darbą Z. L. pradėjo blaivus (iki pietų pertraukos niekas nepastebėjo, kad jis vartojo alkoholį darbo vietoje), darbo veiksmus atliko kaip visada. Prieš 11 val. darbuotojų saugos ir sveikatos atstovas A. M. paskelbė pietų pertrauką. Visi nusileido į pirmą aukštą. Darbų vadovas, važiuodamas pietauti, rado ant žemės šalia fasado gulintį susižeidusį Z. L.. Kaip tai atsitiko, niekas nežino. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01 (toliau – ir Aktas Nr. 01) nurodyta, kad: „Likęs ant perdangos vienas, Z. L. nukrito ant žemės. Tikėtina, kad jis pasilikęs dirbo, numušinėjo pertvaros dalį virš karnizo. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis nukrito Z. L., nėra galimybių nustatyti, nes nelaimingo atsitikimo niekas nematė.“ Tačiau nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, kad Z. L. liko ant mansardos perdengimo, kad jis likęs dirbo ir kad nukrito dirbdamas. Iš pridėtų nuotraukų Nr. 2 ir Nr. 3 matyti, kad virš karnizo nebuvo vykdomi ardymo - atstatymo darbai. Darbai buvo atliekami durų angoje. Z. L. darbo vieta iki perdangos krašto buvo nutolusi apie 2 metrus. Nėra pagrindo teigti, kad Z. L. darbo vieta buvo nesaugi. Jam nebuvo jokios darbinės būtinybės artintis prie karnizo. Iš R. J., dirbusio kartu su Z. L., pasiaiškinimų matyti, kad Z. L. liko eiti paskutinis, t. y. jis leidosi nuo mansardinio aukšto paskutinis, o ne liko dirbti. Z. L. rastas nukritęs ne darbo vietoje, o prie pastato fasado ant šaligatvio, t. y. statybvietės aplinkoje. Akte Nr. 01 nėra nurodyta nelaimingo atsitikimo priežastis. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, kad darbuotojas Z. L. darbo dieną pradėjo būdamas neblaivus. Dėl aukščiau nurodyto nelaimingo atsitikimo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 176 straipsnį (Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas), tačiau 2005 m. rugsėjo 29 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesant šio nusikaltimo požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12 punktą, nelaimingo atsitikimo tyrimo metu nustačius, kad įvykis darbe nesusijęs su darbu, įvykio tyrimas nutraukiamas ir N-1 formos aktas nesurašomas. Pagal Nuostatų 12.1 punktą, nelaimingi atsitikimai, nesusiję su darbu, yra įvykiai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nukentėjusysis sąmoningai (tyčia) siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas. Ta aplinkybė, kad Z. L., įvykus nelaimingam atsitikimui, buvo rastas neblaivus, patvirtina, kad jis tyčia, sąmoningai nesilaikė norminių teisės aktų nustatytų reikalavimų ir draudimų. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnio 9 dalyje nustatyta darbuotojo pareiga laikytis įmonės darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafike nustatyto darbo ir poilsio režimo. Šio įstatymo 46 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo negalėjo kontroliuoti. Tai, kad Z. L. vartos alkoholį darbo zonos aplinkoje, niekas negalėjo numatyti. Darbdavys galėjo kontroliuoti tik darbo procesą, o šiuo atveju nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbo proceso metu. Kadangi nelaimingas atsitikimas nesusijęs su darbu, N-1 formos aktas neturėjo būti surašomas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas nurodė, jog nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagoje sukaupti duomenys patvirtina, kad Z. L. darbo vieta buvo nesaugi ir tai buvo viena iš pagrindinių nelaimingo atsitikimo priežasčių. Pastato pastogės plane Z. L. darbo vieta pažymėta prie perdangos krašto. Šią aplinkybę patvirtino savo paaiškinime ir darbų vadovas A. B.. Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkte nustatyta, kad nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais, kuriuos sudaro papėdės lentelės, porankiai ir viduriniai tašeliai, arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones. Pagal Saugos ir sveikatos taisyklių DT 5-00 21 punktą, aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščio, turi būti ne žemesni kaip 1,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m aukštyje nuo pakloto viršaus. Pagal Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.2 punktą, darbai aukštyje privalo būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines saugos priemones, o jei dėl darbo pobūdžio jų įrengti ar naudoti negalima, privalo būti naudojami saugos diržai arba kitos apsaugos nuo kritimo priemonės. Z. L. darbo vietoje jokių apsaugos priemonių – nei kolektyvinių, nei asmeninių – nebuvo. Asmeninės apsauginės priemonės, kurios buvo išduotos Z. L. (medvilninis švarkas, puskombinezonis, apsauginis šalmas, pirštinės) neapsaugo nuo kritimo iš aukščio. Todėl Akte Nr. 01 pagrįstai nurodyta, kad Z. L. darbo vieta buvo nesaugi. Nuostatų 9.6 punkte nustatyta, kad N-1 formos aktai taip pat surašomi, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta asmens pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje. Šiuo atveju teritorija yra statinys, kuriame Z. L. dirbo, todėl Aktas Nr. 01 buvo surašytas nepažeidžiant Nuostatų reikalavimų. Tyrimo metu nustatyta, kad Z. L. buvo rastas gulintis ant žemės ties darbo vieta, buvusia antrame aukšte prie pirmo aukšto perdangos krašto. UAB „Senrema“ direktorius T. B. 2004 m. gruodžio 30 d. paaiškinime nurodė, kad paskelbus pietų pertrauką tik Z. L. dėl neaiškių priežasčių pasiliko mansardiniame aukšte, kur iki pietų dirbo. Dažytojas R. J. paaiškinime taip pat nurodė, kad Z. L. liko. Niekas nematė, kad Z. L. buvo pasitraukęs iš savo darbo vietos. Šios aplinkybės rodo, kad Z. L. nukrito iš savo darbo vietos, kuri buvo antrame aukšte. Betonuotojas A. M. savo paaiškinime nurodė, kad atėjęs meistras darbuotojams pasakė, kad Z. L. nukrito. Pareiškėjas, neigdamas, kad Z. L. nukrito nuo perdangos, nepateikė jokio paaiškinimo dėl kitokių įvykio aplinkybių. Darbų vadovas A. B. nurodė, kad pietų pertrauka prasidėjo apie 11 val. ir kad jis, eidamas į savo automobilį apie 11 val. jau pamatė ant žemės gulintį Z. L.. Darbuotojai A. M. ir R. J. nurodė, kad jiems apie įvykį buvo pranešta 11 val. 5 min., t. y. maždaug po 5 min. Todėl darytina išvada, kad alkoholį nukentėjusysis vartojo darbo vietoje dar prieš pietų pertrauką. Kadangi pradedant darbą Z. L. buvo blaivus (skirstant darbus darbų vadovas A. B. nepastebėjo, kad Z. L. būtų neblaivus), o jau nukritusio Z. L. kraujyje rasta alkoholio, darytina išvada, kad darbuotojas alkoholį vartojo darbo metu, o darbų vadovas arba nekontroliavo darbuotojų, arba matė, kad darbuotojas yra neblaivus, bet jo nenušalino nuo darbo, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 123 straipsnio 1 punktas. Be to, ir pats Z. L. prisipažįsta, kad darbe buvo neblaivus. Pareiškėjas teigimu, dėl nelaimingo atsitikimo kaltas pats Z. L.. Tačiau pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 4 punktą, valstybinė darbo inspekcija, tirdama nelaimingą atsitikimą, nenagrinėja, kas kaltas dėl įvykio, inspekcija tik nustato nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis bei nurodo priemones panašių atsitikimų priežastims pašalinti. Akte Nr. 01 pagrįstai nurodyta, kad Z. L. darbo vieta statybvietėje buvo nesaugi, rizika darbo vietoje neįvertinta, priemonių, apsaugančių nuo kritimo iš aukščio konkrečioje darbo vietoje nebuvo, buvo leista dirbti neblaiviam darbuotojui. Naikinti Aktą Nr. 01 ir skirti papildomą ar pakartotiną tyrimą, atsakovo nuomone, nėra pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog byloje nustatyta, kad 2004 m. gruodžio 22 d., vykdant pastato, esančio Tilto g. 1/2, Vilniuje, kapitalinio remonto -rekonstrukcijos darbus, įvyko nelaimingas atsitikimas. Z. L., dirbantis UAB „Senrema“ dažytoju, 2004 m. gruodžio 22 d. 11 val. darbų vadovo A. B. nurodymu vykdė mūro ardymo, taisymo darbus ant pirmo aukšto perdangos – jis turėjo nuardyti pertvaros dalį. Statybininkai 11 val., prasidėjus pietų pertraukai, nusileido į pirmą aukštą pietauti. Likęs ant perdangos Z. L. nukrito ant žemės. Kritimo aukštis 4,60 m. Taip pat nustatyta, kad nuo karnizo aukštis virš perdangos buvo tik 45 cm, nelaimingo atsitikimo darbe metu perdangos kraštas nebuvo aptvertas saugančiais nuo kritimo iš aukščio aptvarais, nebuvo įrengtos kitos kolektyvinės apsaugos priemonės. Nukentėjusysis dirbo prie perdangos krašto, tačiau saugos diržas jam nebuvo išduotas. Nelaimingo atsitikimo metu A. L. buvo neblaivus. Pagal DK 123 straipsnio 1 dalį, jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir nemoka darbo užmokesčio. Pareiškėjo argumentas, kad jis nežinojo, jog darbuotojas buvo neblaivus, šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 13 punktas įpareigoja darbdavį kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė darbų saugos reikalavimų, Z. L. darbo vieta nebuvo apsaugota atitinkamomis priemonėmis nuo kritimo iš aukščio, jam nebuvo išduoti saugos diržai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nuostatų 73 punkte nustatyta, kad įmonės vadovas, darbdavio atstovas ar darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai pareiškimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių ir priežasčių Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui gali pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo nelaimingo atsitikimo darbe akto surašymo, nukentėjusysis arba jo atstovas pareiškimą dėl lengvo nelaimingo atsitikimo darbe – per 2 mėnesius, o dėl sunkaus – per 6 mėnesius. Mirusiojo dėl nelaimingo atsitikimo darbe atstovas arba jo šeima dėl mirtino nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodytų aplinkybių ir priežasčių gali kreiptis į Lietuvos Respublikos vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių per vienerius metus nuo nelaimingo atsitikimo darbe akto surašymo dienos. Pagal Nuostatų 5 punktą, nelaimingo atsitikimo darbe priežastis – reiškinys ar visuma reiškinių, dėl kurių darbuotojas patiria traumą ar kitą žalingą poveikį sveikatai. Tačiau UAB „Senrema“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių prašydama panaikinti 2004 m. gruodžio 23 d. Aktą Nr. 01 tik 2008 m. vasario 20 d.
Byloje nustatyta, kad Z. L. darbo vieta buvo nesaugi ir tai buvo viena iš pagrindinių nelaimingo atsitikimo priežasčių. Pastato pastogės plane Z. L. darbo vieta pažymėta prie perdangos krašto (Medžiagos 13 p.). Šį faktą patvirtino savo paaiškinime darbų vadovas A. B. (Medžiagos 30 p.). Teismo posėdyje Z. L. patvirtino, kad dirbo ant perdangos. Iš byloje esančių nuotraukų (t. I, b. l. 31-33) matyti, kad ant perdangos nėra jokių apsauginių atitvarų ar kitų lygiaverčių priemonių, skirtų apsaugai. Socialinės apsaugos ir darbo ministro bei aplinkos ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 184/282 patvirtintų Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkte nustatyta, kad nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais, kuriuos sudaro papėdės lentelės, porankiai ir viduriniai tašeliai, arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nuostatų 9.6 punkte nustatyta, kad N-1 formos aktai, be kitų atvejų, taip pat surašomi, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta asmens pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje. Šiuo atveju teritorija yra statinys, kuriame Z. L. dirbo, todėl nelaimingo atsitikimo darbe aktas surašytas pagrįstai. Tiriant nelaimingą atsitikimą nenustatyta, kad kas nors matė, jog Z. L. buvo pasitraukęs iš savo darbo vietos. Surinkti įrodymai patvirtina, jog šis asmuo nukrito iš savo darbo vietos, kuri buvo antrame aukšte. Bendrovės darbų vadovo ir kitų darbuotojų paaiškinimai bei nukentėjusiojo paaiškinimas patvirtina, kad alkoholį nukentėjusysis vartoto darbo vietoje dar prieš pietų pertrauką. Z. L. kontroliavęs darbuotojas privalėjo pastebėti, kad nukentėjusysis buvo neblaivus. Tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad Z. L. neblaivumas buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis. Z. L. teismo posėdžio metu teigė, kad jis iš antro aukšto buvo nustumtas kitų asmenų. 2008 m. gruodžio 28 d. Vilniaus m. VPK 3 PK apklausiamas kaip liudytojas, Z. L. taip pat nurodė, kad nelaimingo atsitikimo dieną jis išgėręs nebuvo (t. I, b. l. 137). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2008 m. liepos 23 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00072-05 T. B. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnyje. Tuo pačiu nutarimu nutarta tęsti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje (t. I, b. l. 139). Šis nutarimas priimtas atsižvelgiant į aukščiau nurodytus Z. L. parodymus. Tačiau Z. L. teiginys, kad nuo perdangos jis buvo nustumtas, nepaneigia darbų saugos norminių aktų pažeidimo ir neturi įtakos skundžiamo akto teisėtumui. Valstybinis darbo inspektorius, tirdamas nelaimingą atsitikimą, nenagrinėja, kas kaltas dėl įvykio (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 4 punktas).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Senrema“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad darbų vadovas A. B. atsižvelgė į Z. L., priimto dirbti dažytoju, galimybę atlikti mūro ardymo - atstatymo darbus. A. B. nustatė, kad šis darbo procesas, darbo vietos įrengimas, parinktos darbo priemonės, darbo tempas atitinka darbuotojo galimybes. Iš nuotraukų Nr. 2 ir Nr. 3 matyti, kad virš guliakšnio (murlato), kurio plotis yra 1 m, nebuvo vykdomi ardymo - atstatymo darbai. Darbai buvo atliekami durų angoje. R. J. taip pat nurodė, kad Z. L. mūrijo (platino - siaurino) durų angą. Pats Z. L. patvirtino, kad mūrijo durų angos šoną (b. l. 201; Medžiagos 13 p.). Z. L. darbo vieta nebuvo prie perdangos krašto (iki guliakšnio apytiksliai 2 metrai, o paties guliakšnio plotis apytiksliai yra 1 metras). Z. L. gavo visas pagal minėto darbo pobūdį reikalingas asmeninės saugos priemones (Medžiagos 16 p.). Akto Nr. 01 pareiškėjas neapskundė per nustatytą terminą, nes jam nebuvo išaiškinta teisė ginčyti tokį aktą. Be to, dėl nelaimingo atsitikimo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 176 straipsnį (Darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimas). Pareiškėjas visą dėmesį skyrė šio tyrimo eigai ir vykstantiems tolesniems remonto - rekonstrukcijos darbams. Teisme Z. L. aiškino, kad baigęs darbą nusiėmė šalmą. Tai reiškia, jis darbo procesą jau buvo sustabdęs. Tačiau teismas visiškai nevertino paties nukentėjusiojo parodymų. Z. L. darbo vietos saugumas atitiko tokiam darbui keliamus reikalavimus. Z. L. nebuvo jokio gamybinio būtinumo artintis prie perdangos krašto. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato darbuotojo pareigą vykdyti įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos norminių dokumentų reikalavimus ir darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, su kuriais jie supažindinti ir apmokyti juos vykdyti, ir kaip galima labiau rūpintis savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata remiantis savo žiniomis, vadovaujantis padalinio vadovo, darbdaviui atstovaujančio asmens duotais nurodymais. Darbuotojai, rūpindamiesi savo ir kitų darbuotojų sauga ir sveikata, privalo nedelsdami pranešti darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai, padalinio vadovui apie situaciją darbo vietose, darbo patalpose ar kitose įmonės vietose, kuri, jų įsitikinimu, gali kelti pavojų darbuotojų saugai ir sveikatai. Kartu su Z. L. ant perdangos dirbo ir pats darbuotojų atstovas saugai ir sveikatai A. M.. Z. L. buvo supažindintas su saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimais (Medžiagos 18-24 p.) Niekas iš dirbančiųjų, kaip ir pats nukentėjusysis, nesuabejojo, kad nagrinėjamu atveju situacija darbo vietoje gali kelti pavojų. Z. L. bendradarbiai nepastebėjo darbo metu jį girtaujant. Pareiškėjo nuomone, nukentėjusysis alkoholį vartojo tuo metu, kai prasidėjo pietų pertrauka ir kiti darbuotojai išėjo pietauti. Todėl Z. L. vėliau teigė, kad jį kažkas nustūmė. Pareiškėjas pažymi, kad Z. L. piktnaudžiaudavo alkoholiu. Už tai jis 2004 m. rugsėjo 9 d. buvo nušalintas nuo darbo, jam buvo pareikšta antra pastaba (Medžiagos 26-27 p.). Z. L. buvo perspėtas, kad kitą kartą už tokius veiksmus bus atleistas iš darbo. Už vairavimą esant neblaiviam Z. L. buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones 21 mėnesiui. Z. L. buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 310 straipsnį už alkoholio gamybą ir realizavimą. Dėl nurodytų priežasčių darbų vadovas dažniau stebėdavo Z. L.. Tačiau Z. L. vengė vartoti alkoholį bendradarbiams matant, o nagrinėjamu atveju jiems išėjus pietauti, tuo pasinaudojo. UAB „Senrema“ vidaus darbo tvarkos taisyklių 9.2.1 punkte nustatyta, kad darbuotojams draudžiama darbo metu vartoti alkoholinius gėrimus, būti neblaiviems arba apsvaigusiems. Su Vidaus darbo tvarkos taisyklėmis Z. L. buvo susipažinęs (Medžiagos 11 p.). Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 33 straipsnio 9 dalis nustato darbuotojo pareigą laikytis įmonės darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafike nustatyto darbo ir poilsio režimo. Šiuo atveju negalima buvo numatyti, kad Z. L. vartos alkoholį darbo zonos aplinkoje. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 46 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad darbdavys neatsako už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą arba atsakomybė už tai gali būti sumažinta, jeigu ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe nustatoma, kad tai įvyko susiklosčius neįprastoms ar nenumatytoms aplinkybėms, kurių darbdaviui atstovaujantis asmuo negalėjo kontroliuoti. Šiuo atveju paties nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai (jo girtumas) padėjo žalai atsirasti. Todėl, vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nuostatų 12.1 punktu, N-1 formos aktas neturėjo būti surašomas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2008 m. liepos 24 d. nutraukė atnaujintą ikiteisminį tyrimą, kadangi nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 176 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Senrema“ apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Šioje byloje yra ginčijamas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (04-)SD-5286, kuriuo yra atmestas pareiškėjo UAB „Senrema“ skundas dėl Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2004 m. gruodžio 23 d. surašyto nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 01.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2004 m. gruodžio 23 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 01 buvo surašytas dėl nelaimingo atsitikimo, įvykusio 2004 m. gruodžio 22 d. pastato Tilto g. 1/2, Vilniuje, teritorijoje, kurio metu buvo sužalotas UAB „Senrema“, vykdžiusios šio pastato kapitalinio remonto - rekonstrukcijos darbus, darbuotojas Z. L.. Z. L. patirta trauma buvo priskirta prie sunkių (t. I, b. l. 99). Pareiškėjo UAB „Senrema“ nuomone, nagrinėjamu atveju neturėjo būti surašomas formos N-1 nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kadangi šiuo atveju įvykęs nelaimingas atsitikimas nebuvo susijęs su darbu. Šią poziciją pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 12 ir 12.1 punktų nuostatomis. Pareiškėjas taip pat nesutinka su 2004 m. gruodžio 23 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 01 padarytomis išvadomis, kad šiuo atveju buvo padaryti Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkto, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 123 straipsnio 1 dalies bei UAB „Senrema“ direktoriaus 2001 m. sausio 1 d. įsakymu Nr. 1 patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių 9.2.1 punkto reikalavimų pažeidimai.
Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 8 punkte nustatyta, kad N-1 formos aktas surašomas asmeniui, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta: dirbant darbo sutartimi sulygtą ar kitą darbdavio pavestą arba su darbdaviui atstovaujančio asmens ar jo įgalioto asmens žinia atliekamą darbą arba atliekant viešojo administravimo funkcijas (8.1 p.); parengiant darbui ir tvarkant darbo vietą, darbo priemones (prieš pradedant darbą, darbo laiku ar po darbo) ar atliekant kitus su darbu susijusius veiksmus darbo vietoje, įmonės patalpose ar teritorijoje (8.2 p.); darbuotojui darbo metu vykstant darbo reikalais (vykdant darbdavio pavestą užduotį, įskaitant darbuotojo siuntimą tikrintis sveikatos) (8.3 p.); vykstant į darbą ar iš darbo įmonės ar jos samdomu transportu (8.4 p.); dėl smurto, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai susiję su darbu (8.5 p.); papildomų ir specialių pertraukų metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje (8.6 p.); darbuotojui dirbant sau (savo interesais) įmonėje su įmonės vadovo ar padalinio vadovo žinia (8.7 p.); darbuotoją nušalinus nuo darbo, tačiau nušalintajam esant įmonės patalpose, teritorijoje, kai nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos (8.8 p.). Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 9 punktą, N-1 formos aktai surašomi ir tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta: darbuotojui dirbant darbus, numatytus darbo sutartyje su namudininkais, jeigu nelaimingas atsitikimas įvyksta dėl darbdavio pateiktų medžiagų ar darbo priemonių, taip pat darbo (gamybos) proceso (9.1 p.); darbo metu atliekant pilietinę pareigą: gelbstint žmones, materialines vertybes gaisro, avarijos, stichinės ir kitos nelaimės padarinių įmonėje likvidavimo metu (9.2 p.); įmonės vadovo ar darbdavio įgalioto asmens rašytiniu pavedimu (nurodymu) darbuotojui dalyvaujant sporto, kultūros ir kituose panašiuose renginiuose; darbo metu dalyvaujant įstatymo numatytoje visuomeninėje veikloje (9.3 p.); darbuotojams, atleistiems nuo darbo valstybinėms arba visuomeninėms pareigoms atlikti (9.4 p.); įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu darbdavio suteiktu darbuotojui laisvu nuo darbo laiku ieškotis naujo darbo, esant kitoje įmonėje (9.5 p.); asmens pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje (9.6 p.).
Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 12 punkte nustatyta, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo metu nustačius, kad asmuo mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, arba kad įvykis darbe nesusijęs su darbu, įvykio tyrimas nutraukiamas ir N-1 ar N-2 formos aktas nesurašomas. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 12.1 punktą, kuriuo atsakovas grindė savo skundą, nelaimingi atsitikimai, nesusiję su darbu, yra įvykiai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nukentėjusysis sąmoningai (tyčia) siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas.
Byloje nustatyta, kad 2004 m. gruodžio 22 d. pastate Tilto g. 1/2, Vilniuje, Z. L. darbų vadovo A. B. nurodymu vykdė mūro ardymo - taisymo darbus ant pastato pirmo aukšto perdangos. Apie 11 val., prasidėjus pietų pertraukai, kiti UAB „Senrema“ darbuotojai, dirbę nurodytą dieną kartu su Z. L. ant pastato pirmo aukšto perdangos, nusileido į pirmą aukštą, o Z. L. liko darbo vietoje. Netrukus darbų vadovas A. B., eidamas prie savo automobilio, pastebėjo Z. L., gulintį ant žemės šalia pastato (ties jo darbo vieta). Darbuotojams apie nelaimingą atsitikimą buvo pranešta apie 11 val. 05 min. Z. L. nukrito nuo pirmojo pastato aukšto perdangos (kritimo aukštis – 4,6 m), dėl ko patyrė sunkią traumą. Iš teismui pateikto pastato, esančio Tilto g. 1/2, Vilniuje, antro aukšto plano bei fotonuotraukų matyti, kad 2004 m. gruodžio 22 d. Z. L. darbo vieta buvo šalia pirmo aukšto perdangos krašto (t. I, b. l. 31-33, 107-109).
Paminėto nelaimingo atsitikimo dieną galiojusių, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 184/282 patvirtintų, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkte nustatyta, kad nuo kritimo iš aukščio darbuotojus būtina apsaugoti atitinkamais įrenginiais, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais, kuriuos sudaro papėdės lentelės, porankiai ir viduriniai tašeliai, arba apsaugai būtina naudoti kitas lygiavertes priemones. Pagal Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346, 21 punktą, aptvarai, apsaugantys nuo kritimo iš aukščiau, turi būti ne žemesni kaip 1,1 m, su porankiu viršuje, 0,15 m aukščio ištisine papėdės juosta apačioje ir 0,5 m. aukštyje nuo pakloto paviršiaus – su viduriniu tašeliu. Kaip matyti iš teismui pateiktų fotonuotraukų, pastato Tilto g. 1/2, Vilniuje, pirmo aukšto perdangos krašte nebuvo įrengta jokių aptvarų, apsaugančių darbuotojus nuo kritimo, nors pastato antras aukštas tuo metu neturėjo sienų. Jokių kitų lygiaverčių priemonių, apsaugančių darbuotojus nuo kritimo iš aukščio, taip pat nebuvo naudojama. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Z. L. taip pat nebuvo išduota jokių individualių priemonių, apsaugančių nuo kritimo iš aukščio (saugos diržų ir pan.). Pareiškėjas neginčija tos aplinkybės, kad aukščiau nurodytoje vietoje nebuvo įrengta jokių aptvarų ar kitų lygiaverčių priemonių, apsaugančių nuo kritimo iš aukščio, teigdamas, jog tai nebuvo būtina, nes Z. L. darbo vieta nebuvo prie perdangos krašto, t. y. ji buvo apie 2 metrų atstumu iki guliakšnio, kurio plotis apie 1 metrą. Šį pareiškėjo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Z. L. darbo vieta ant pirmo aukšto perdangos (daugiau nei 4 metrų aukštyje, netoli perdangos, virš kurios esančio karnizo aukštis tik 45 cm, krašto) buvo nustatyta nelaimingo atsitikimo tyrimo metu (ji akivaizdžiai pažymėta pastato pastogės plane T. I, b. l. 30). Be to, Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58 punkto normos įpareigoja darbdavį nuo kritimo iš aukščio darbuotojus apsaugoti atitinkamais įrenginiais, reikiamo aukščio ir tvirtais aptvarais, ar kitomis lygiavertėmis priemonėmis, nepriklausomai nuo to, kelių metrų atstumu nuo perdangos krašto jie atlieka tam tikrus darbus. Taigi, atsakovas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų 58.1 punkto reikalavimai ir kad Z. L. darbo vieta buvo nesaugi.
Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad šiuo atveju Z. L. pats sąmoningai dėl kokių nors priežasčių nušoko nuo pastato pirmojo aukšto perdangos krašto. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusysis sąmoningai (tyčia) siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas. Tokiu būdu, pareiškėjo teiginys, kad, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 12 ir 12.1 punktais, aukščiau nurodytas nelaimingas atsitikimas, kurio metu Z. L. patyrė traumą, nesusijęs su darbu, yra visiškai nepagrįstas. Kaip jau buvo minėta, nelaimingas atsitikimas įvyko Z. L. darbo vietoje. Pažymėtina, kad pagal paminėtus Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 8.2, 8.6 ir 9.6 punktus, N-1 formos aktai surašomi ir tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta parengiant darbui ir tvarkant darbo vietą, darbo priemones (prieš pradedant darbą, darbo laiku ar po darbo) ar atliekant kitus su darbu susijusius veiksmus darbo vietoje, įmonės patalpose ar teritorijoje, taip pat tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta papildomų ir specialių pertraukų bei asmens pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje. Todėl nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, ar tuo momentu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, Z. L. savo darbo vietoje betarpiškai vykdė būtent jam pavestus mūro ardymo - atstatymo darbus. Taip pat neturi reikšmės ir ta aplinkybė, kad, pareiškėjo teigimu, nelaimingas atsitikimas įvyko jau paskelbus pietų pertvarką.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo suraišytas formos N-1 nelaimingos atsitikimo darbe aktas.
Nuo perdangos krašto nukritusio Z. L. kraujyje buvo rasta 2,75 promilės alkoholio, t. y. jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (t. I, b. l. 99). Apie 11 val., prasidėjus pietų pertraukai, kiti darbuotojai matė Z. L. jo darbo vietoje. Paaiškinimus davusių darbuotojų teigimu, apie nelaimingą atsitikimą jiems buvo pranešta 11 val. 05 min. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į Z. L. nustatytą girtumo laipsnį, pareiškėjo teiginys, kad nurodytą dieną iki pietų Z. L. darbe buvo blaivus ir alkoholį vartojo pietų pertraukos metu, laikytinas neatitinkančiu tikrovės. Tiek surašytame nelaimingo atsitikimo darbe akte, tiek skundžiamame atsakovo sprendime pagrįstai nurodyta, kad šiuo atveju darbdavys pažeidė Darbo kodekso 123 straipsnyje nustatytą pareigą nušalinti nuo darbo neblaivų darbuotoją.
Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 73 punkte nustatyta, kad įmonės vadovas, darbdavio atstovas ar darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai pareiškimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių ir priežasčių Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui gali pateikti per 30 kalendorinių dienų nuo nelaimingo atsitikimo darbe akto surašymo. Nagrinėjamu atveju nelaimingo atsitikimo darbe aktas buvo surašytas 2004 m. gruodžio 23 d. Su šiuo aktu UAB „Senrema“ direktorius buvo supažindintas 2005 m. sausio 21 d., jokių pastabų dėl akte nurodytų aplinkybių tuo metu nepareiškė. Tuo tarpu į Lietuvos Respublikos vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių su pareiškimu dėl 2004 m. gruodžio 23 d. nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 01 pareiškėjas UAB „Senrema“ kreipėsi tik 2008 m. vasario 20 d.
Atsižvelgiant į visus anksčiau nurodytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovas 2008 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (04-)SD-5286 pagrįstai pripažino, jog naikinti 2004 m. gruodžio 23 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 01 ir skirti papildomą ar pakartotinį tyrimą nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad šioje byloje yra sprendžiamas tik minėto Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (04-)SD-5286 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Darbdavio atsakomybės už darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų neužtikrinimą klausimas, kaip ir žalos nukentėjusiajam atlyginimo klausimas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl šiuo atveju nėra reikšminga ta aplinkybė, kiek nelaimingą atsitikimą sąlygojo paties nukentėjusio darbuotojo elgesys (šiuo atveju – buvimas darbe esant neblaiviam).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktų, reglamentuojančių nelaimingų atsitikimų darbe tyrimą ir apskaitą, nuostatas ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (04-)SD-5286 yra teisėtas bei pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Senrema“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.