Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-26 · Administracinė byla Nr. I-3916-208/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-26
Bylos Nr.
I-3916-208/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01841-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3916-208/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01841-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–13), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 60 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. liepos 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. kalėjo bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui turintis tekti minimalus plotas. Kadangi buvo kalinamas kartu su 16 asmenų, jam trūko minimalaus gyvenamojo ploto tenkančio vienam asmeniui.

Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama socialinė suimtųjų ir nuteistųjų reabilitacija (trūko kultūros, sporto, kūrybos renginių), nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, negalėjo tinkamai sportuoti. Taip pat nurodo, kad nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. dirbo suvirintoju-šaltkalviu, tekdavo dirbti po darbo ir savaitgaliais. Darbo vieta neatitiko tinkamų darbo sąlygų, t. y. nebuvo ventiliacijos, nebuvo išduota darbui skirta apranga. Tokie neteisėti valstybės institucijos veiksmai, sudarant nežmoniškas kalinimo sąlygas, ir kankinimas pažemino pareiškėją bei pažeidė konstitucinę asmens teisę į orumą.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 26–35).

Nurodo, kad Lukiškių TI-K kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, o, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už gautą patalynės komplektą bei indus suimtasis (nuteistasis) pasirašo.

Teigia, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu tam skirtoje teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Visi Lukiškių TI-K laikomi asmenys turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose.

Pasak atsakovės atstovės, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Be to, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyręs Lukiškių TI-K dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017 pažymėjo, kad nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, būtina įvertinti ir kameros plotą, tenkantį sanitariniam mazgui. Pagal LVAT praktiką turi būti įvertinama, kiek laiko pareiškėjui buvo skirta asmeninio ploto, mažesnio nei 3 kv. m, daugiavietėse kamerose, ir asmeninio ploto nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m., atskaičius sanitariniam mazgui tenkantį plotą. Vertinant, kokie veiksniai gali paneigti ne tik ribotą asmeninio ploto, mažesnio nei 3 kv. m, skyrimą daugiavietėse kamerose, tačiau ir riboto asmeninio ploto nuo 3 kv. m iki 3,6 kv. m (nacionalinis vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto dydis), pažeidimą, Konvencijos 3 straipsnio prasme, atsižvelgtina ir į kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų (ne)adekvatumą: ribojimo trukmę ir apimtį, judėjimo laisvę ir užimtumo už kameros ribų tinkamumą, taip pat – bendrą kalinimo įstaigos tinkamumą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 26–28) matyti, kad, apskaičiavus visą ginčo laikotarpį (nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. liepos 10 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 638 paras. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį buvo užtikrintas, jam teko nuo 4,8 kv. m iki 8,7 kv. m ploto kalint kartu su kitais asmenimis. Taigi minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju visas 638 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido, nepažeidžiant jo teisės į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, o pareiškėjo teiginys, kad jam kalint Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu trūko minimalaus gyvenamojo ploto tenkančio vienam asmeniui, yra nepagrįstas. Teismas, įvertinęs tai, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas skundžiasi, kad jam kalint Lukiškių TI-K, nebuvo sudarytos sąlygos dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, jis negalėjo sportuoti.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad visi Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose: organizuojami stalų žaidimų turnyrai, šiltuoju metu laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos. Lukiškių TI-K įrengtoje koplyčioje vyksta religinio pobūdžio renginiai. Nuolat organizuojami koncertai, veikia biblioteka. Sudarytos sąlygoms naudotis sporto sale, naudotis interneto prieiga, vyksta įvairios prevencijos programos. Visose kamerose įrengta kabelinė televizija. Teismui nėra pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą raštu ar žodžiu dėl dalyvavimo visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje ir kad į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi su skundais dėl tokių prašymų netenkinimo, todėl, teismo vertinimu, anksčiau nurodyti pareiškėjo nusiskundimai yra nepagrįsti ir atmestini.

Taip pat pareiškėjas skunde teigia, kad nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. dirbo suvirintoju-šaltkalviu ir jam tekdavo dirbti tiek po darbo, tiek savaitgaliais. Darbo vieta neatitiko tinkamų darbo sąlygų, taip pat nebuvo išduota darbui skirta apranga.

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K nurodė, kad dirbti ūkio darbus įstaigoje paliekami tik tie nuteistieji, kurie patys išreiškia norą dirbti. Iš teismui pateikto 2017 m. rugsėjo 21 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad pareiškėjas sutiko būti paliktas Lukiškių TI-K atlikti suvirintojo-šaltkalvio darbus bei buvo supažindintas su pareigybės aprašymu (b. l. 58). Pabrėžtina, kad pats nuteistasis savo noru gali atsisakyti toliau dirbti ūkio darbus. Be to, iš teismui pateiktų laiko žiniaraščių matyti, jog pareiškėjui buvo suteiktos išeiginės (b. l. 59–62, 64–97, 99–106), todėl jo teiginys, kad jam teko dirbti po darbo ir savaitgaliais, yra atmestinas. Byloje nėra duomenų, jog jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų darbo sąlygų ar norėtų atsisakyti dirbti suvirintoju-šaltkalviu, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip abstraktūs, nekonkretūs ir nepagrįsti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Teismas primena, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius jo patirtą turtinę žalą ir įrodyti, kad Lukiškių TI-K atliko neteisėtus veiksmus, kad tarp jo nurodomos patirtos turtinės žalos ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad Lukiškių TI-K neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip numato teisės aktai ir kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, nėra pagrindo pareiškėjo skundą tenkinti jame nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius