Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, 1A-96-174-2012

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Data: 2012-02-09
Bylos Nr.: 1A-96-174-2012
Teisminio proceso Nr.: 1-68-1-00702-2010-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Violeta Miliuvienė (pirm.), Rasa Valentinienė, Dalius Jocys
Nuteistasis: V. I.
Nukentėjusysis: J. B.
Advokatai: Vidmantas Žylė, Ričardas Noreika

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėjas Vandalinas Vainius Baudž. byla Nr. 1A-96-174/2012 Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00702-2010-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4.; 1.1.5.1.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.2.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUtartis

Lietuvos respublikos vardu

2012 m. vasario 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teisėjų Daliaus Jocio, Rasos Valentinienės,sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei,nuteistajam V. I.,nuteistojo gynėjui advokatui Ričardui Noreikai,nukentėjusiajai J. B.,nukentėjusiosios atstovui advokatui Vidmantui Žylei,ekspertui Rimantui Petrui Pečkui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. ir jo gynėjo advokato Ričardo Noreikos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendžio, kuriuo V. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti Darbo biržoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Priteista iš V. I. nukentėjusiajai J. B. 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Lt proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. I. nuteistas už tai, kad jis nesunkiai sužalojo žmogų, dėl to nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, tai yra jis 2010-09-28, apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, Sendvario seniūnijoje, Klaipėdos rajone, kilus konfliktui su J. B. ir V. B. dėl vandens išleidimo per bendro naudojimo gatvę, J. B. stumiant jį rankomis iš jai priklausančios neaptvertos gyvenamosios teritorijos, V. B. suduodant V. I. pagaliu, pastarasis kaire ranka paėmė J. B. kairės rankos ketvirtą ir penktą pirštus ir tyčia juos spaudė, suko, taip padarė J. B. kairės plaštakos ketvirto piršto pamatinės falangos įstrižą lūžimą. Tokiais savo veiksmais V. I. nesunkiai sutrikdė J. B. sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. I. gynėjas advokatas R. Noreika prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendį panaikinti ir bylą V. I. nutraukti, nukentėjusiosios J. B. ir Valstybinės ligonių kasos ieškinius palikti nenagrinėtus. Teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkami taikė BK 28 straipsnio nuostatas dėl būtinosios ginties bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

BK 28 straipsnis numato asmens teisę į būtinąją gintį. Būtinoji gintis yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Tuo atveju, kai užpuolikui padaroma žala, teismas turi spręsti, ar žala padaryta esant būtinosios ginties sąlygoms ar ne. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neanalizavo būtinosios ginties sąlygų taikymo, tik apsiribojo teiginiu, kad V. I. nepripažinus, jog jis padarė sužalojimus nukentėjusiajai, teismas negali spręsti, ar buvo būtinoji gintis, ar ne.

Žemesnės instancijos teismas

Būtinoji gintis yra teisėta, jeigu ji atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, be to, jeigu nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Iš byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų matyti, kad V. I. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kėsinimosi pavojingumą, realumą ir akivaizdumą rodo tai, kad link V. I., stovinčio ant bendro naudojimo kelio, nukentėjusioji J. B. su savo vyru V. B. atėjo agresyviai nusiteikę ir ėmėsi puolimo veiksmų: dienos metu V. I. neturint jokių puolimui skirtų daiktų, esant blaiviam, nesielgiant agresyviai, J. B. ir V. B. puolė jį keikdami įvairiais necenzūriniais žodžiais bei pasiėmę pagalius. Necenzūrinių žodžių vartojimą V. I. adresu V. B. patvirtino 2010-11-03 apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Grėsmę iš J. B. ir V. B. pusės parodo ir tai, kad vos išėjęs iš namo V. B. pasiėmė pagalį (J. B. truputį vėliau taip pat pasiėmė pagalį), eidamas link V. I.. Akivaizdžiai nenormalus B. elgesys, kai subrendę žmonės kilus konfliktinei situacijai su kaimynu ir nesant jokios grėsmės požymių eina spręsti konflikto iš anksto pasiėmę pagalius. Jau vien tai patvirtina grėsmės V. I. sveikatai faktą ir rodo, kad jam atsirado teisė į būtinąją gintį nuo pradėto kėsinimosi. J. B. 2010-11-03 apklausos metu nurodė: „..eidama nuo namo link tos vietos, kur stovėjo V. buvau paėmusi vieną saują žvyro nuo žemės ir mečiau ją į V., tas žvyras pataikė jam kažkur jam į krūtinę. Norėjau jį išstumti iš savo sklypo lauk, įsikibau jam į drabužius ... jis sugriebė mane už kairės rankos. Konflikto metu vyras buvo paėmęs pagalį, jis trenkė vieną sykį V. su pagaliu.“ 2011-04-14 apklausos metu J. B. parodė: „...paėmiau nuo keliuko saują žvyro ir mečiau į jį...aš kibau jam į atlapus, t. y. puoliau prie jo ir sugriebiau jį už drabužių, už švarko kalnieriaus, ir tada bandžiau jį išstumti iš mūsų sklypo teritorijos. Aš V. I. stūmiau panaudodama jėgą, kiek turėjau jėgos tiek ir panaudojau. V. I. sugriebė mano rankos du pirštus, nes jis norėjo patraukti mano rankas nuo jo, kur aš buvau įsikibusi į jį, jis taip gynėsi nuo mano stūmimo iš sklypo. Kai I. sugriebė mane abiem rankomis, mano vyras trenkė pagaliu per šoną. V. I. atėjęs pas mus į sklypą agresijos nevartojo, manęs nepuolė. V. I. manęs nepuolė, jis neturėjo rankose jokio pagalio. Aš pirma puoliau prie V. I. ir įsikibusi jam į drabužius bandžiau išstumti jį iš mūsų sklypo teritorijos.“ Šiuos parodymus J. B. iš esmės patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Apklausti liudytojai V. B., J. I., T. I. ir A. I. bei nuteistasis V. I. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės patvirtino tą pačią įvykių seką ir mechanizmą, jų parodymai skyrėsi tik dėl kai kurių detalių, t. y. dėl J. B. pagalio paėmimo momento, dėl V. I. paėmimo už J. B. pirštų, tačiau dėl esmės byloje ginčo faktiškai nėra: visi asmenys bendrai nurodė, kad puolimą fiziniu smurtu pirmi pradėjo J. B. ir V. B., vartodami necenzūrinius žodžius V. I. adresu, grasindami užmušti, puldami pagaliais, mesdami žvyrą į V. I. bei tiesiogiai iš visų jėgų kibdami į jį stumdami, kąsdami, braižydami bei suduodami pagaliu. Pavojų V. I. sveikatai patvirtina ne tik nukentėjusiosios, liudytojų ir V. I. parodymai, bet ir specialisto išvada apie V. I. padarytą sveikatos sutrikdymą. Visi apklausti asmenys, kartu ir pati nukentėjusioji, iš esmės taip pat bendrai nurodė, kad V. I. smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo, jai nesudavė, nespyrė, neturėjo jokių pagalių ir pan. Visi V. I. atlikti veiksmai buvo nukreipti smurtinio užpuolimo nuo pačios J. B. ir V. B. atrėmimui ir siekiant išvengti žalos savo sveikatai. Kad V. I. gynėsi, patvirtina ir pati nukentėjusioji. Taigi nurodytos aplinkybės patvirtina, kad prieš V. I. pradėtas smurtinis puolimas buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad V. I. minimaliai ir protingai vartojo jėgą gynybai, t. y. J. B. jis netrenkė rankomis, nespyrė kojomis, neparvertė jos ant žemės, netąsė ir pan. Suėmimas J. B. už rūbų ar rankų, siekiant išvengti, kad ji negalėtų suduoti V. I. rankomis, pagaliu ar kaip nors kitaip sužaloti, visiškai atitinka protingos gynybos ribas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima spręsti apie būtinosios ginties buvimą ar nebuvimą, nes V. I. neigia padaręs sužalojimą J. B.. V. I. neigia sužalojęs J. B., tačiau jis neneigia paties smurtinio fizinio kontakto su ja, dėl to V. I. net nesuvokiant galėjo būti padarytas sužalojimas J. B., lūžus jos pirštui. Apelianto nuomone, teismas nebūtų galėjęs svarstyti būtinosios ginties, jeigu V. I. išvis būtų neigęs buvus smurtinį konfliktą su nukentėjusiąja, arba būtų neigęs, kad buvo tuo metu toje vietoje ir konfliktavo su ja. Tai, kad jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, jog nukentėjusiajai lūžo pirštas, nereiškia, kad jam negalima taikyti būtinosios ginties sąlygų. V. I. neneigė konflikto, bet sunku suprasti, kodėl jis turėjo prisipažinti dėl D. B. piršto sulaužymo, jei jis to nesuvokė ir nežino, ar galėjo tai padaryti. Apeliantas pažymi, kad dėl piršto lūžimo byloje nėra tvirtų ir objektyvių įrodymų, kad būtent V. I. tai padarė, nors apklausiamas jis neneigė, kad konflikto metu tai galėjo atsitikti. Pateikta specialisto išvada patvirtina, kad pirštas galėjo lūžti tiek sukant, tiek suduodant buku daiktu. J. B. buvo įsikibusi kaire ranka į V. I. dešinį šoną, į kurį pagaliu trenkė V. B.. Todėl niekas negali paneigti, kad pirštas galėjo lūžti ir nuo V. B. smūgio pagaliu. Apie piršto lūžį ne iškart suprato ir pati nukentėjusioji, nes apklausos metu nurodė: „...parėjus namo pamačiau, kad mano pirštai kažkaip ne taip.“ Piršto lūžio nepastebėjo ir pirmojoje gydymo įstaigoje, nes ten suleido tik vaistų nuo skausmo. Lūžis buvo nustatytas tik atlikus rentgenogramą. Taigi, jeigu tik gydymo įstaigoje paaiškėjo, kad lūžo pirštas, neaišku, kaip V. I. galėjo pripažinti piršto sulaužymą, jeigu jis to nesuvokė ir net nežinojo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. I. sakė tiesą, nes buvo įsitikinęs, jog piršto nesužalojo, nepaisant to, kad negalima atmesti prielaidos, jog konflikto metu kokiu nors būdu pirštas galėjo lūžti, (neatmetant ir V. B. smūgio pagaliu, pataikant į pirštą, galimybės). Todėl ta aplinkybė, kad V. I. nepripažino sužalojęs pirštą, nes to konflikto metu negalėjo suvokti, negalėjo būti pagrindu teismui atsisakyti spręsti klausimą dėl būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo. Nepaisant V. I. parodymų, bet teismui konstatavus, kad pirštas lūžo konflikto su V. I. metu ir pačiam V. I. neneigiant buvus smurtinio pobūdžio konflikto, teismas turėjo svarstyti klausimą dėl V. I. veiksmų pripažinimo būtinąja gintimi. Piršto sulaužymas ginantis nuo užpuolimo nėra būtinosios ginties ribų peržengimas, numatytas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Todėl tuo atveju, jeigu konstatuojama, kad J. B. pirštas galėjo lūžti konflikto su V. I. metu, taip pat konstatavus, kad V. I. turėjo teisę į gynybą dėl pradėto pavojingojo sveikatai bei realaus ir akivaizdaus nukentėjusiosios kėsinimosi ir jos agresyvių veiksmų, teismas neturėjo pagrindo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Dėl nurodytų motyvų, nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo turi būti panaikintas ir byla nutraukta.

Be to, nuteistojo gynėjas prašo atkreipti dėmesį į netinkamą įrodymų vertinimą šioje byloje. Teismas atmetė J. I., T. I. ir A. I. parodymus tik dėl to, kad šie liudytojai yra artimi giminaičiai. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas formuoja praktiką netinkama linkme, nes liudytojų parodymai atmesti vien dėl to, kad jie yra giminaičiai. Šiuo atveju sunku suprasti, kodėl įvykus nusikaltimui artimi giminaičiai negali būti tinkamais liudytojais ir kodėl be jokių argumentų daroma prezumpcija, jog jie meluoja. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad paminėtų liudytojų parodymai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms dėl to, kad jie yra giminaičiai, tačiau teismas nenurodė, kokiems kitiems objektyviems įrodymams ir kokioms faktinėms aplinkybėms šių liudytojų parodymai prieštarauja. Neneigiama, kad artimųjų giminaičių parodymai gali būti neobjektyvūs, tačiau tai nereiškia, kad taip yra visada ir visais atvejais. Teismas turi konkrečiai nustatyti, kokiems objektyviems įrodymams giminaičių parodymai prieštarauja ir tik tada juos vertinti kritiškai. Tuo tarpu teismas kritiškai nevertino nukentėjusiosios parodymų, kuriais ji iš esmės siekė „pagražinti“ savo veiksmus, ir perdėtai pasakojo apie V. I. veiksmus, pvz., kad V. I. jos pirštus laikė suspaudęs 10–15 min. J. B. parodymai neobjektyvūs, nes pirmųjų apklausų metu ji neminėjo metusi žvyrą, puolusi su pagaliu, šaukusi necenzūriniais žodžiais, nors taip nurodė jos vyras V. B., ir kt. Sau nepalankias faktines aplinkybes J. B. pripažino tik papildomų apklausų metu, kai parodymus jau buvo davęs V. I., išsamiai papasakojęs visus J. B. veiksmus. Tuo tarpu jokių parodymų keitimo nei V. I., nei jo šeimos narių apklausose nebuvo nuo pat pradžių. Todėl, nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visų pirma kritiškai turėjo vertinti pačios nukentėjusiosios, o ne V. I. ir jo šeimos narių parodymus. Netinkamas įrodymų vertinimas taip pat nulėmė neteisingų išvadų byloje padarymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. I. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011-10-10 nuosprendį ir bylą nutraukti. Teigia, kad skundžiamo nuosprendžio motyvuose teismas nurodė: „Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad kaltinamasis sužalojo nukentėjusiosios J. B. ranką, ką patvirtina ne tik nukentėjusiosios ir liudytojo V. B. parodymai, bet ir teismo medicinos specialisto išvada, iš kurios nustatyta, jog J. B. padaryti sužalojimai atitinka įvykio datą bei nukentėjusiosios parodymus, todėl teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios V. B. ir liudytojo V. B. parodymais, kurie atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Ir priešingai, kaltinamojo V. I., jo žmonos J. I. ir vaikų T. I. ir A. I. parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms pirmiausia dėl to, kad liudytojai yra artimieji kaltinamojo giminaičiai ir galėjo iš dalies duoti parodymus jo naudai. Be to, iš minėtų liudytojų ir kaltinamojo V. I. parodymų darytina išvada, kad jis konflikto metu gynėsi ir veikė būtinosios ginties būsenoje. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. dispoziciją darytina išvada, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį, kai jis gindamas save, kitą asmenį ar kitas teises padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad kaltinamasis V. I. neigė padarytą sužalojimą nukentėjusiajai J. B., t.y., jis nepadarė jokios baudžiamajame įstatyme numatytos veikos, todėl teismas negali spręsti, ar buvo būtinoji gintis, ar ne.“ Apelianto V. I. teigimu, su tokia teismo išvada sutikti negalima. Nuteistojo nuomone, nuosprendis turėtų būti panaikintas, nes yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas pažeidė baudžiamojo proceso normas, nekaltumo prezumpcijos principą, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) suformuotos praktikos surašant nuosprendžius.

LAT Senato 2003 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ yra išaiškinta teismams, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 1 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės, todėl negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius be kaltės. Vadinasi, teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas – išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, tai reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą (BPK 6, 20 straipsniai). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Visais atvejais byloje turi būti įrodytos tiriamo įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus dažnai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo nekaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Nuteistasis pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt).

Apelianto V. I. teigimu, teismas nesilaikė šių nuostatų, t. y. nuosprendyje teismo nustatytos aplinkybės išsamiai nenurodytos, visi surinkti bylos duomenys neišanalizuoti, įrodymai visapusiškai neįvertinti, neaptarti proceso šalių santykiai, charakteristikos, sprendžiant keršto ar parodymų patikimumo klausimą, dėl to, nuteistojo nuomone, teismo motyvai yra šališki ir išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija liko neatskleista ir neaiški.

Dėl įrodymų vertinimo

Teismas visiškai neįvertino proceso šalių santykių ir elgesio iki įvykio, jų parodymų patikimumo, būtent: byloje yra duomenų, jog nukentėjusioji V. B. yra labai konfliktiška. Teismas nesvarstė, ar ji ir jos sutuoktinis, liudytojas V. B., nėra suinteresuoti jam keršyti dėl ankstesnių labai piktų ir priešiškų santykių.

Teismo posėdžio metu kaip liudytojos apklaustos kaimynės A. J. ir R. M. parodė, kad J. B. konfliktiška asmenybė. Analogiškai ir išsamiai jos parodė ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 137–138).

Šalies argumentai

V. I. nurodo, kad jis yra ramus ir sugyvenamas, tai patvirtina teismui pateikta jo charakteristika. Be to, V. I. nurodo, kad jis anksčiau nebuvo teistas ar baustas už teisės pažeidimus prieš asmenį, su kitais kaimynais nebuvo jokių muštynių ar konfliktų.

Žemesnės instancijos teismas

Pati nukentėjusioji J. B. 2010-11-03 papildomos apklausos metu apklausiama kaip liudytoja parodė: „ ...aš pasakiau, jeigu dar kartą...tai kitą kartą aš išsitrauksiu šautuvą ir nušausiu....realiai aš negrasinau. ...vyras turi orinį ginklą. ...Su V. nesutariame jau senai tarp mūsų yra buvę žodinių konfliktų“ (b. l. 35). Analogiškai dėl priešiškų santykių ji parodė ir teismo posėdžio metu.

2011-08-25 teismo posėdžio metu liudytojas V. B. parodė, kad tai buvo ne pirmas konfliktas, teigė: „ ...buvo konfliktas dėl tvoros, taurės perpildytos.“

Esant šiems aptartiems duomenims, V. I. teigimu, galima neabejotinai teigti, jog J. B. parodymų negalima buvo pripažinti objektyviais įrodymais.

Be to, nuteistojo V. I. teigimu, teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad V. B. ir J. B. parodymai skiriasi vieni nuo kitų, jie sakė netiesą, tokiu būdu siekdami sunkinti jo padėtį dėl buvusių priešiškų santykių. Pvz.: V. B. ir J. B. skirtingai nurodė pačią įvykio vietą (b. l. 48): yra 2010-11-09 liudytojo (nukentėjusiojo) J. B. parodymo patikrinimo vietoje protokolas, prie jo schema, kurioje yra nurodyta: 1. Vieta, kurioje B. paėmė žvyrą (nuo važiuojamo kelio). 2. Vieta, kurioje vyko konfliktas tarp I. ir B. (žalioje vejoje už šulinio, o ne ant paties kelio). 3. Vieta, kur B. paėmė pagalį (už kelio). Visa tai matosi nuotraukose.(b. l. 53–54). Byloje yra (b. l. 122) 2010-11-09 liudytojo V. B. parodymo patikrinimo vietoje protokolas, prie jo schema, kurioje yra nurodyta: 1. Vieta, kurioje V. B. paėmė žvyrą (nuo važiuojamo kelio). 2. Vieta, kurioje buvo padėtas vandens siurblys. 3. Vieta, kurioje vyko konfliktas tarp I. ir B. (žalioje vejoje už šulinio, o ne ant paties kelio). Visa tai matosi nuotraukose ( b. l. 124). B. skirtingai nurodė aplinkybes dėl atliktų veiksmų, t. y. konflikto eigos (tai paėmė už rankų, tai už bevardžio piršto, tai už vienos rankos), užpylimo vandeniu, grasinimo ateiti su ginklu.

2010-11-03 apklausos metu V. B. parodė: „ ...siurblio žarną aš buvau nukreipęs ant savo kelio..., tačiau pagal nuolydį vanduo nubėgo ant to bendro naudojimo kelio ...žmona stūmė V... ...jis laikė jos bevardį pirštą...kiek pamenu tai J. užpylė vandenį ant V. ir jo sūnaus. ... po to žmona grįžus pasakė, kad skauda pirštą. ...turime orinį ginklą, tačiau nei aš nei mano žmona J. negrasinome V., kad kitą kartą atsinešime ginklą“ (b. l. 115).

J. B. 2011-08-25 teismo posėdžio metu į teisėjo klausimą parodė: „ ..išbėgusi pirmiausia mečiau žvyro saują į jį, bet jis nėjo iš mūsų sklypo. Priėjusi paėmiau kaltinamąjį už atlapų ir bandžiau išstumti, tada jis paėmė mane už rankų.. ...Vyras matė, kad man nepaleis rankų, tai tada pasakė suduosiu. ...Kai mane paleido I...aš paėmiau pagalį. ...Aš įsikibau į I. atrodo abiem rankom. ...turime orinį šautuvą. Pabaigoje įspėjome, kad jeigu dar ateis, mes atsinešime šautuvą.“ BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Teismas to nedarė. Prieštaravimų nešalino.

Be to, apelianto V. I. nuomone, šios kategorijos byloje buvo būtina apsvarstyti ir įvertinti bei objektyviai atskleisti įvykio situaciją. Teismas visiškai neįvertino pačios nukentėjusiosios veiksmų, kurių metu ji galėjo susižaloti pirštą, būtent: byloje nustatyta, jog nukentėjusioji buvo labai įtūžusi, šaukdama nešvankius žodžius puolė link jo – V. I., griebė nuo aštraus gruntuoto kelio žvyrą, tad galėjo pirštą stipriai susitrenkti į akmenį ir susižaloti; skubiai, įtūžusi iš statybinių atliekų laužo griebė didelį 1,4 metro ilgio pagalį, tad galėjo susižaloti pirštą į betono atliekas ar plytų nuolaužas; įpykusi ir šaukdama stvėrė žarną, gulinčią ant betono, tokiu būdu galėjo susižaloti pirštą. Šios abejonės byloje liko visiškai neanalizuotos nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei specialisto išvadoje.

Teismas neišsamiai įvertino specialisto išvadą, nepašalino abejonių, į teismo posėdį nekvietė specialisto, atlikusio tyrimą, ir nesvarstė klausimo dėl teismo medicininės ekspertizės paskyrimo, siekiant objektyviai išnagrinėti bylą. Tokiu būdu teismas pažeidė anksčiau paminėtas teisės normas.

Byloje esančiose specialisto P. Pečkaus išvadose Nr. G-1615/10(03) ir Nr. KG-2011 (03) nukentėjusiajai padarytas kūno sužalojimas įvertintas dvejopai: tiek sumušant kietu buku daiktu, tiek sukant pirštą. Antroje išvadoje nurodyta, jog didesnė tikimybė, kad IV piršto sužalojimas gavosi dėl netiesioginės traumos. Pirmoji išvada buvo kitokia. Tačiau ir antrosios specialisto išvados tyrimo motyvuose nurodyta, jog visiškai atmesti įstrižinio kaulo lūžimo mechanizmo dėl tiesioginės traumos negalima. Teismas šios abejonės visiškai neįvertino, net nepaminėjo nuosprendyje.

BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą (BPK 6, 20 straipsniai). Apeliantas pažymi, jog specialisto išvados buvo gautos ikiteisminio tyrimo metu, t. y. neveikiant rungimosi principui. V. I. nurodo, kad jis nebuvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir tuo buvo suvaržyta teisė pateikti klausimus specialistui. V. I. nuomone, buvo svarbu išsiaiškinti tokius klausimus: ar sužalojimai nukentėjusiajai negalėjo atsirasti staigiai griebiant nuo aštraus gruntuoto kelio žvyrą; ar sužalojimai nukentėjusiai negalėjo atsirasti staigiu ir stipriu judesiu griebiant didelį 1,4 metro ilgio pagalį iš statybinių atliekų laužo; ar nukentėjusioji negalėjo susidurdyti ir susimušti pirštą į betono atliekas ar plytų nuolaužas; ar nukentėjusioji negalėjo susižaloti, įpykusi staigiu judesiu stverdama žarną, gulinčią ant betono; ar įmanoma laikant rankas, kad ir stumdantis, sulaužyti tik vieną pirštą, o kita rankos dalis, kartu ir kiti plaštakos pirštai lieka sveiki. Dėl šių klausimų, apelianto teigimu, reikalinga paskirti teismo medicininę ekspertizę, siekiant iš esmės patikrinti, ar teisingai buvo konstatuotas lūžis pagal savo pobūdį, formą, išsidėstymą, mechanizmą.

Išvadas pateikęs specialistas teisme nebuvo apklaustas, tik kaip liudytojas buvo apklaustas nukentėjusiąją gydęs gydytojas M. Grikštas, tačiau jis nieko dėl sužalojimo mechanizmo negalėjo pasakyti. Teismų praktika rodo, kad tiek specialistai, pateikę specialisto išvadas, tiek ekspertai, atlikę ekspertizes ikiteisminio tyrimo metu, paprastai dalyvauja nagrinėjant bylą teisme, tačiau teismas atlikusio tyrimą specialisto neiškvietė ir nesvarstė abejonių, jog visiškai atmesti įstrižinio kaulo lūžimo mechanizmo dėl tiesioginės traumos negalima.

Be to, nuteistojo teigimu, teismas turėjo visapusiškai įvertinti J. B. parodymus ir dėl nelogiškumo bei nenuoseklumo juos atmesti. Apelianto teigimu, nukentėjusiosios parodymai yra nelogiški, būtent: 2010-11-03 papildomos apklausos metu kaip liudytoja apklausta J. B. parodė: „ ...aš išėjusi į lauką sakiau V., kad jis išeitų iš mūsų sklypo, su juo bariausi, ką tiksliai sakiau nepamenu, ir eidama nuo savo namo link tos vietos, kur stovėjo V., buvau paėmusi viena saują žvyro nuo žemės ir mečiau ją i V.. ...po to aš priėjusi prie V. norėjau jį išstumti iš savo sklypo lauk, įsikibau jam į drabužius ...tuo metu jis sugriebė mane už kairės rankos, jis paėmė man už kairės rankos bevardžio ir mažojo pirštų ir pradėjo šią ranką sukti, lenkti link žemės... taip paėmęs mano pirštus laikė maždaug 10-15 min. ...konflikto metu mano vyras buvo paėmęs pagalį.“ (b. l. 35).

2011-08-25 teismo posėdžio metu liudytojas V. B. parodė : „ ...rugsėjo 28 d. reikėjo

išsiurbti vandenį. ...žiūriu ateina I., žmona išėjo, tai aš pasiėmiau pagalį irgi nuėjau ...žmona nuėjo pirmiau gal 10 – 15 žingsnių. Mačiau iš toli kai ji metė žvyrą.“

Iš pacituotų parodymų būtų galima teigti, kad jis – V. I. – 10–15 min. laužė nukentėjusiajai rankas, o jos vyras su pagaliu rankose stovėjo šalia ir 10–15 min. žiūrėjo. Toks įvykio situacijos apibūdinimas yra aiškiai išgalvotas. V. I. teigimu, visas konfliktas truko apie 2–3 minutes. Teismas J. B. parodymus dėl nelogiškumo ir nenuoseklumo turėjo atmesti.

Teismas neįvertino įrodymų viseto ir nepašalino prieštaravimų, abejonių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl teismo išvados nesvarstyti BK 28 straipsnio taikymo galimybės

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Teismas, padarydamas išvadą, kad: „ ...iš minėtų liudytojų ir kaltinamojo V. I. parodymų darytina išvada, kad jis konflikto metu gynėsi ir veikė būtinosios ginties būsenoje. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28str. dispoziciją darytina išvada, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį, kai jis gindamas save, kitą asmenį ar kitas teises padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką. Tačiau šioje byloje nustatyta, kad kaltinamasis V. I. neigė padarytą sužalojimą nukentėjusiajai J. B., t.y., jis nepadarė jokios baudžiamajame įstatyme numatytos veikos, todėl teismas negali spręsti, ar buvo būtinoji gintis, ar ne“, aiškiai perkėlė pareigą savo nekaltumą įrodinėti pačiam kaltinamajam, tai kategoriškai draudžia: 1) BK 22 straipsnis, nurodantis, kad kaltinamasis turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus; 2) LAT Senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6. punktas, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo; 3) nekaltumo prezumpcijos principas, kuris reiškia, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Teismas pats privalo išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą; 4) konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai, remdamasis kuriais teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Todėl teismo išvada, jog negalima svarstyti būtinosios ginties buvimo, yra aiškiai neteisinga, tuo labiau, kad byloje esantys duomenys rodo, jog jeigu ir buvo taip, kad suėmus rankas lūžo pirštas, tai buvo būtinosios ginties metu, būtent: pati J. B. 2011-04-14 liudytojo papildomos apklausos metu parodė (b. l. 39), jog ginantis nuo jos užpuolimo ir buvo suimtos jos rankos, t. y. nurodė: „ ...kai atbėgau V. jau buvo perdėjęs siurblį ir jo žarną... Aš pradėjau ant jo bartis, kiek pamenu ...buvau truputį pakėlusi balso toną, nes man buvo pikta dėl tokio V. I. elgesio. ...I. įžūliai juokėsi, tada aš supykusi paėmiau nuo keliuko saują žvyro ir mečiau i jį, o kadangi jis nesitraukė... aš kibau jam į atlapus, t.y. puoliau prie jo ir sugriebiau jį už drabužių už švarko kalnieriaus ...stūmiau kiek tik turėjau jėgos. ...prasidėjo grumtynės. ...Tuo metu jis sugriebė mano kairės rankos ketvirtą ir penktą pirštus ir jų nepaleido, suko ir spaudė. V. I. sugriebė mano rankos du pirštus, nes jis norėjo patraukti mano rankas nuo jo, kur aš buvau įsikibusi į jį, jis taip gynėsi nuo mano stūmimo. ...tuo momentu kai jis sugriebė mane abiem rankomis mano vyras trenkė I. pagaliu per šoną... I. spyrė mano vyrui į koją.... išsigandusi, kad I. gali sumušti vyrą, todėl norėjau jam pagelbėti ir iš šalia bendro kelio esančios statybinių atliekų krūvos paėmiau ten buvusį pagalį. Tą pagalį laikiau iškėlusi, nors iš tikro vos jį išlaikiau, norėjau tik pagąsdinti I.. ...toliau muštynių nebebuvo, mano vyras vis dar laikė pagalį rankose, I. jokių daugiau agresyvių veiksmų nenaudojo. ...Toliau vyko tik barniai. ...I. atėjęs pas mus į sklypą agresijos nevartojo, manęs nepuolė, jis tik įžūliai juokėsi. ...I. manęs nepuolė, jis neturėjo rankose jokio pagalio. Aš pirma puoliau prie I. ir įsikibau jam į drabužius bandžiau jį išstumti iš sklypo teritorijos.“

2011-08-25 teismo posėdžio metu liudytojas V. B. parodė: „ ...rugsėjo 28 d. reikėjo išsiurbti vandenį. Nuėjau ir žiūriu, kad viskas išderinta, sudėjau viską atgal. Paskui žiūriu ateina I., žmona nuėjo pirma, tai aš pasėmiau pagalį ir nuėjau. ...Prieš tai atrodo žmona dar žvyrą metė i I.. Jie ten stumdės, stumdės. Mano žmona I. įsikibo i drabužius, tai jis nuėmė rankas jos ir jie stumdėsi.“

Iš paminėtų parodymų akivaizdu, jog fizinį kontaktą išprovokavo pati nukentėjusioji J. B., ji pirma realiai kėsinosi į sveikatą: metė į akis saują žvyro (žvyras raižo akis, sukelia skausmą, gali pažeisti akies vyzdį), stvėrė už rūbų. Todėl, apelianto V. I. teigimu, jis, sumišęs nuo tokio netikėto J. B. elgesio, turėjo teisę ginti savo sveikatą, suimdamas nukentėjusiąją ar jos rankas ir laikydamas, t. y. tokie jo veiksmai buvo būtini atremti nukentėjusiosios kėsinimąsi. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių.

Esant aptartoms aplinkybėms, apelianto V. I. įsitikinimu, remiantis anksčiau paminėtomis teisės normomis, teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, netinkamai taikė procesines teisės normas ir pažeidė konstitucinę teisę vykdyti teisingumą, pačiam tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą. Konstatavęs, kad įrodymai patvirtina būtinąją gintį, teismas privalėjo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, tačiau be pagrindo nesvarstė būtinosios ginties buvimo vien dėl jo parodymų nebuvimo.

Kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis, V. I. teigia, jog neturi atsakyti pagal BK. Įstatymas nelaiko būtinosios ginties ribų peržengimu veiksmų, kurių metu besikėsinančiajam padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala. Esant šioms aplinkybėms teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas, o byla nutraukta. Kai asmuo veikia būtinosios ginties situacijoje, žala neatlyginama, todėl teismas nepagrįstai priteisė žalos atlyginimą.

Nuteistasis V. I. nurodo, kad jis serga diabetu ir daugeliu kitų ligų, dažnai labai skauda galvą. Įvykio dieną jis taip pat labai blogai jautėsi. V. I. teigimu, ši byla kilo dėl J. B. konfliktiško charakterio. Šiuo atveju būtina išsamiai patikrinti anksčiau minėtas aplinkybes dėl J. B. sužalojimo, ir jeigu būtų nustatyta, kad ji pirštą susižalojo ne staigiai įniršusi griebdama žvyrą, griebdama pagalį iš statybinių atliekų laužo, švaistydamasi pagaliu, griebdama žarną, o dėl jo veiksmų, tai tik dėl to, kad jis gynėsi nuo jos įniršio. Jeigu J. B. nebūtų pirma puolusi jo, pavartodama didelę fizinę agresiją, dėl to jis labai sumišo, tai jis jos tikrai nebūtų lietęs, tyčia ją sužaloti jis tikrai nenorėjo.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo jų apeliacinius skundus tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusioji ir jos atstovas prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla V. I. nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 dalios 1 punktas).

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiame nuosprendyje V. I. kaltės klausimu padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties V. I. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat liudytojų parodymus, pagrįstai nustatė, kad V. I. konflikto metu gynėsi ir veikė būtinosios ginties situacijoje, tačiau konstatavęs, kad V. I. egzistavo būtinosios ginties situacija, padarė nepagrįstą išvadą, kad teismas negali spręsti klausimo, buvo būtinoji gintis ar ne, kadangi V. I. neigė sužalojęs nukentėjusiąją J. B., tai yra nepadarė jokios baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos. Tokia apylinkės teismo išvada yra nepagrįsta.

Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad įvykio dieną tarp V. I. ir nukentėjusiosios J. B. bei jos vyro V. B. įvyko konfliktas dėl to, kad pastariesiems iš savo sklypo pumpuojant vandenį, priėjęs kaimynas V. I. pasuko vandens žarną nuo bendro naudojimo kelio į jų sklypą. Kai antrą kartą V. I. pasuko žarną, tarp jų įvyko konfliktas. J. B. neneigė pirmoji puolusi V. I., t. y. nurodė, jog paėmusi saują žvyro metė į jį ir sugriebusi už drabužių bandė V. I. išstumti, tada jie susikibo. Netrukus su pagaliu rankose atėjo J. B. vyras V. B., šis J. B. ir V. I. susikibus, sudavė pagaliu pastarajam per šoną. Nukentėjusioji neneigė, kad būtent ji pirmoji puolė V. I., tai patvirtino ir kaip liudytojas teisme apklaustas jos vyras. Taigi J. B. pirmoji puolė V. I., kaip pati nurodė, metė į jį saują žvyro, po to kibo jam į atlapus ir stūmė jį, todėl J. B. buvo pradėjusi realų ir pavojingą V. I. sveikatai kėsinimąsi ir pagal BK 28 straipsnio 1 dalies normas V. I. įgijo teisę į būtinąją gintį. Gindamasis nuo J. B., kartu ir jos vyro, kuris taipogi įsijungė į konfliktą ir trenkė V. I. pagaliu per šoną, ir įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, V. I. sugriebęs laikė J. B., siekdamas išvengti galimų smūgių, tuo pat metu gynėsi nuo jos vyro V. B.. Pažymėtina, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. I. jokių smūgių nukentėjusiajai J. B. nesudavė. V. I. teigė norėjęs apsiginti nuo J. B. agresyvaus elgesio jo adresu, nes, jo teigimu, po to, kai J. B. metė į jį žvyrą, ji pasiėmė pagalį, nors, J. B. tvirtinimu, pagalį ji pasiėmė po jų susikibimo, todėl V. I., bandydamas išvengti smūgių, staigiu judesiu neleidęs pagalį ir sugriebęs J. B. prisitraukė prie savęs, kad ši jam nesuduotų, kartu gynėsi nuo V. B., kuris sudavė jam pagaliu, dėl to jis gindamasis taip pat jam sudavė smūgį, vėliau jokie smurtiniai veiksmai atlikti nebuvo. Taigi iš V. I. paaiškinimų akivaizdu, kad jis neneigė buvus smurtinį kontaktą su nukentėjusiąja V. B. ir nors neigė ją sužalojęs, t. y. teigė, kad jokių smurtinių veiksmų prieš jį puolusią agresyviai nusiteikusią J. B. neatliko, tik, gindamasis nuo pastarosios puolimo, siekdamas išvengti smūgių, staigiu judesiu neleidęs J. B. rankoje laikytą pagalį, sugriebė ją ir prisitraukęs laikė prie savęs, kad ši jam nesuduotų, kita ranka gynėsi nuo jos vyro, todėl neatmestina, kad V. I., gindamasis nuo J. B. puolimo, siekdamas išvengti smūgių, staigiu judesiu nuleisdamas jos rankose turėtą pagalį ir sugriebdamas ją, galėjo padaryti jai specialisto išvadoje konstatuotą rankos piršto sužalojimą, tačiau galėjo nepajausti sužalojęs J. B., nes, kaip minėta, jis jokių smurtinių veiksmų prieš ją, išskyrus tai, kad sugriebė ją ir prisitraukęs laikė prie savęs, neatliko, to nenurodė ir pati nukentėjusioji, tik teigė, kad V. I. sugriebęs jos ranką spaudė, suko pirštus, be to, tvirtino, kad tuo metu pagalio ji rankose neturėjo, jį pasiėmė vėliau, ir tuo metu stovėjo atokiau nuo V. I.. Tuo tarpu V. I. teigė, kad V. B. iš karto atėjo su pagaliu rankose agresyviai nusiteikusi ir puolė jį, todėl jis, siekdamas išvengti galimų smūgių, staigiu judesiu nuleido pagalį ir prisitraukė J. B. prie savęs, kad ši negalėtų jo draskyti ir pakelti pagalio.

2010-10-11 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 210-10-11 specialisto išvadoje Nr. G 1615/10 (03) konstatuota, kad dėl piršto falangos lūžimo J. B. padarytas nesunkus sveikatos sužalojimas. Papildomoje 2011-05-10 specialisto išvadoje Nr. pG 53/11 (03) prie SI Nr. G 1615/10 (03) ir Nr. KG 20/11 (03) nurodyta, kad J. B. buvo nustatytas kairės plaštakos IV piršto pamatinės falangos įstrižas lūžimas, nurodytą piršto sužalojimą J. B. galėjo patirti dėl bukos traumos – tiek sukant suėmus kairę plaštaką už IV ir V pirštų (J. B. nurodytomis aplinkybėmis), tiek ir tiesioginės traumos metu, sumušus pirštą kietu buku daiktu (V. I. nurodytomis aplinkybėmis). Didesnė tikimybė, kad toks piršto sužalojimas gavosi dėl netiesioginės traumos, t. y. sukant pirštą.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme minėtas specialisto išvadas pateikęs specialistas Rimantas Petras Pečkus paaiškino, kad J. B. buvo nustatytas įstrižinis lūžimas, dėl spiralinio lūžimo buvo apsirikta. Abu lūžimai yra beveik vienodi. Įstrižinis lūžimas gali būti padarytas sukant arba nuo tiesioginio smūgio, daugiau tikėtina, kad nuo sukimo momento, bet neatmetama, kad ir smūgio metu.

Atsižvelgiant į J. B. specialisto išvadose konstatuotą sužalojimą bei į apeliacijos teismo posėdyje apklausto specialisto išvadas pateikusio specialisto R. P. Pečkaus paaiškinimus, kad piršto lūžimas galėjo susidaryti tiek nuo smūgio, tiek sukimo momentu, greičiau pastaruoju atveju, t. y. sukamuoju judesiu, akivaizdu, kad J. B. sužalojimas buvo padarytas tuo metu, kai V. I., siekdamas išvengti galimų smūgių, staigiu judesiu nuleido J. B. rankoje laikytą pagalį ir sukamuoju judesiu prisitraukė ją prie savęs. Todėl atmestinas J. B. tvirtinimas, kad pagalį ji pasiėmė vėliau, nes tuo metu jos ranka jau buvo sužalota, todėl jai fiziškai būtų buvę per sunku paimti pakankamai didelį pagalį. Taigi negalima tvirtinti, kad V. I. tyčia sužalojo J. B. – sulaužė jos kairės plaštakos IV piršto pamatinę falangą. Kaip minėta, jokių smurtinių veiksmų prieš J. B. V. I. neatliko, be to, kad stvėrė ją, puolančią jį, ir sugriebęs laikė prispaudęs prie savęs, kad ši jam nesuduotų, įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį, nes J. B. buvo pradėjusi realų ir pavojingą V. I. sveikatai kėsinimąsi, ir šie V. I. veiksmai atitinka protingos gynybos ribas. Nagrinėjamu atveju pati nukentėjusioji elgėsi provokuojamai, neadekvačiai reagavo į kilusį konfliktą, nesiaiškindama su V. I., dėl ko jis pastūmė jų vandens siurblio žarną nuo bendro naudojimo kelio, iš karto puolė jį, mesdama žvyrą į veidą, vėliau įsikibusi už rūbų stūmė jį. Tuo tarpu V. I. protingai ir minimaliai vartojo jėgą gynybai, t. y. J. B. jis nesudavė nė vieno smūgio, nepargriovė ant žemės, netąsė ir pan. Pastebėtina, kad apylinkės teisme kaip liudytojos apklaustos J. B. kaimynės pastarąją apibūdino kaip konfliktišką asmenybę, ši, jos vyras bei V. I. nurodė, kad konfliktų tarp jų yra kilę ir anksčiau. Šiuo atveju, kolegijos nuomone, esant konfliktinei situacijai J. B. nebuvo jokio pagrindo pulti V. I.. Būdama agresyviai nusiteikusi, mesdama žvyrą V. I. į veidą ir kibdama jam į atlapus, užuot siekdama protingai išsiaiškinti situaciją, pati nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė, elgėsi provokuojamai, tuo tarpu V. I. veiksmai buvo nukreipti atremti agresyviai nusiteikusios ir jį puolusios J. B. bei netrukus į konfliktą įsikišusio ir smurtą prieš jį taip pat pavartojusio nukentėjusiosios vyro V. B. smurtinius veiksmus, siekiant išvengti žalos savo sveikatai. Kad V. I. gynėsi, neneigė ir pati nukentėjusioji.

Nors J. B. teigė puolusi V. I., norėdama jį išstumti iš savo sklypo teritorijos, tačiau dėl įvykio vietos – ar B. sklype, kaip teigia nukentėjusioji, ar ant bendro naudojimo keliuko, kaip nurodo V. I., – įvyko konfliktas, be nukentėjusiosios ir nuteistojo, taip pat tiesiogiai įvykyje dalyvavusio nukentėjusiosios vyro V. B. bei įvykį mačiusių nuteistojo šeimos narių, kurie buvo apklausti kaip liudytojai bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, parodymų, kurie yra prieštaringi, byloje nėra. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog, nukentėjusiosios ir jos vyro teigimu, įvykio dieną jie pumpavo vandenį iš savo apsemto sklypo, ir byloje neginčijamai nustatyta, kad konfliktas įvyko dėl to, kad V. I. patraukė vandens siurblio žarną būtent nuo bendro naudojimo keliuko, dėl to įvyko konfliktas, ir J. B. puolė V. I., mesdama į jį saują žvyro, vėliau kibdama jam į atlapaus. Todėl teismas netiki nukentėjusiosios tvirtinimu, kad neva konfliktas įvyko jos sklypo teritorijoje, kuri, kaip ji pati teigė, buvo apsemta vandeniu, o ne ant bendro naudojimo žvyruoto keliuko, būtent nuo jo, o ne iš apsemto vandeniu sklypo J. B. galėjo sugriebti saują žvyro. Tai nurodė pati J. B. 2011-04-14 apklausos metu, teigdama, kad paėmė nuo keliuko saują žvyro ir metė į V. I.. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusiosios ir kaip liudytojo apklausto jos vyro V. B. parodymai dėl konflikto vietos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo prieštaringi. Kita vertus, jeigu būtų tikima nukentėjusiosios versija, kad konflikto metu V. I. buvo pastarosios sklypo teritorijoje, J. B. nebuvo jokio pagrindo agresyviai nusiteikus pulti V. I., nes pastarasis jokių neteisėtų veiksmų prieš ją bei keliančių grėsmę jos nuosavybei neatliko. Priešingai, pati nukentėjusioji elgėsi agresyviai ir išprovokavo konfliktą, puldama V. I. – mesdama į jį žvyrą, stverdama už rūbų ir tampydama, tokiu būdu ji pirmoji realiai kėsinosi į jo sveikatą, ir dėl tokių agresyvių J. B. veiksmų V. I. turėjo teisę gintis nuo pradėto realaus ir pavojingo jo sveikatai kėsinimosi. Stverdamas jį puolusią J. B. ir laikydamas ją, V. I. siekė atremti pastarosios smurtinį puolimą, daugiau jokių veiksmų prieš J. B. V. I. neatliko, to neneigė ir pati nukentėjusioji, tik tvirtino, kad V. I. sugriebęs stipriai spaudė, suko jos rankos pirštus. Maža to, netrukus po to, kai J. B. užsipuolė V. I., išėjęs iš namo jos vyras V. B. pasiėmė pagalį ir atėjęs link jų, tuo metu, kai J. B. ir V. I. buvo susikibę, trenkė juo V. I.. Tokiais savo veiksmais B., t. y. R. B. mesdama žvyrą į V. I., stverdama ir tampydama jį už drabužių, V. B. suduodamas pagaliu jam per šoną, sukėlė realų pavojų V. I. sveikatai, ir jam atsirado teisė į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Kėsinimosi pavojingumą, realumą ir akivaizdumą rodo tai, kad nukentėjusioji J. B. su savo vyru V. B. link ant bendro naudojimo keliuko stovėjusio V. I. atėjo agresyviai nusiteikę, J. B. pirma užsipuolė V. I., vėliau prisidėjo ir jos vyras bei trenkė V. I. pagaliu per šoną, nors šis tuo metu jokių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko, tik sugriebęs laikė jo žmoną, siekdamas išvengti jos galimų smūgių. Tai, kad konflikto metu V. I. buvo sužalotas, patvirtina byloje pateikta specialisto išvada, kurioje konstatuotas V. I. padarytas sveikatos sutrikdymas.

V. I. parodymus patvirtino teisme kaip liudytojai apklausti jo šeimos nariai – žmona J. I. bei vaikai T. I. ir A. I.. Teismas šių liudytojų parodymus atmetė, konstatuodamas, kad jų parodymai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, tačiau dėl to jokių motyvų nenurodė, apsiribojo vien teiginiu, kad jie yra artimi kaltinamojo giminaičiai ir galėjo iš dalies duoti parodymus jo naudai. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, liudytojų parodymus atmesti vien dėl to, kad jie yra artimi kaltinamojo giminaičiai, nenurodant konkrečių motyvų, kodėl teismas atmeta vieno ar kito liudytojo parodymus, negalima. Teismas turi konkrečiai nustatyti, kokiems objektyviems įrodymams giminaičių parodymai prieštarauja ir tik tada juos vertinti kritiškai, tuo tarpu apylinkės teismas nenurodė, kokiems kitiems objektyviems įrodymams ir kokioms faktinėms aplinkybėms liudytojų parodymai prieštarauja. Be to, pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių – konflikto pradžios, jo eigos ir mechanizmo – neprieštarauja pačios nukentėjusiosios bei kaip liudytojo apklausto jos vyro V. B. parodymams.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties V. I. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog V. I. nesunkų sveikatos sutrikdymą J. B. padarė ne tyčia siekdamas nukentėjusiąją sužaloti, o gindamasis nuo pastarosios pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai, nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje V. I. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl V. I. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Apylinkės teismas šių bylos aplinkybių tinkamai neįvertino, BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, net ir nustatęs, kad V. I. konflikto metu gynėsi, nesivadovavo ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, o byla V. I. nutrauktina.

BPK 115 straipsnis reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir BK 28 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo V. I. nekaltas, kalta pati nukentėjusioji, todėl priteisti civiliniai ieškiniai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą V. I. nutraukti.

Kardomąją priemonę panaikinti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujamos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, ir J. B. civilinius ieškinius atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta MiliuvienėTeisėjai Rasa ValentinienėDalius Jocys