- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-11
- Bylos Nr.
- 2-725/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Vigintas Višinskis
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutuojančios G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ bankroto administratoriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutarties, kuria atmestas prašymas leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko G. J. Š. sutuoktinės ir įpėdinės I. Š. turtą G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Bankrutuojančios G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonė „Giš ir K“ bankroto administratorius prašė teismą įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimui bei administratoriaus administravimo išlaidų apmokėjimui leisti bankroto administratoriui nukreipti išieškojimą į atsakovės I. Š. vardu registruotą ir jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir leisti bankroto administratoriui šį turtą realizuoti LR Įmonių bankroto įstatymo ir poįstatyminių aktų nustatyta tvarka. Nurodė, jog įmonė kreditoriams skolinga 13 158,06 Lt, o bankroto administratoriui – 37 020,09 Lt administravimo išlaidų pagal teismo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Įmonė turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių bei bankroto administratoriaus reikalavimus, neturi. Tokio turto neturėjo ir įmonės savininkas G. J. Š. , miręs 2004 m. birželio 14 d.. Tačiau turto turi jo sutuoktinė I. Š. , kuris jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Nurodė, jog I. Š. turi atsakyti už individualios įmonės prievoles, nes ši įmonė buvo įsteigta po santuokos sudarymo ir jiems priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (LR CK 3.87 str. 2 d., 3.88 str. 1 d. 4 p., 2.50 str. 4 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi nutarė netenkinti G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ administratoriaus prašymo leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko sutuoktinės ir G. Š. įpėdinės turtą bei panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – I. Š. turto areštą, taikytą 2008 m. kovo 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonė „Giš ir K“ buvo įsteigta santuokos metu, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra paneigta šios įmonės bendrumo prezumpcija ir kad ji priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (LR CK 3.88 str. 1 d. 4 p., 2 d.). Todėl išieškojimas galėtų būti nukreiptas į G. Š. ir I. Š. asmeninį turtą (LR CK 2.50 str. 4 d., 3.109 str.). Teismas nustatė, kad kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šalčininkų skyrius, žinodamas apie G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ mokestinį įsiskolinimą jau 1994 m. pabaigoje, žinodamas apie nutrūkusią įmonės veiklą nuo 1995 m. kovo 31 d., į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2005 m. gruodžio 8 d., t.y. praėjus daugiau kaip 10 metų. Teismas taikė 1964 m. LR CK 84 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų metų ieškinio senaties terminą ir atmetė administratoriaus prašymą leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko G. Š. sutuoktinės ir įpėdinės turtą. Teismas sprendė, jog, byloje nesant duomenų, kad vieninteliai šioje bankroto byloje kreditoriai VSDFV ir VMI per dešimties metų laikotarpį būtų ėmęsi priemonių išieškoti mokėtinas sumas iš G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“, išieškojimą nukreipiant į sutuoktinių G. J. Š. ir I. Š. asmeninį turtą, šiems asmenims nebuvo pagrindo per visą ieškinio senaties terminą tikėtis, kad pagal individualios įmonės skolinius įsipareigojimus išieškojimas bus nukreiptas į jų asmeninį turtą. Teismas konstatavo, jog būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga leisti nukreipti išieškojimą daugiau nei po 10 metų į individualios įmonės savininkų turtą.
Šalies argumentai
Bankrutuojančios G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ bankroto administratorius atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl išieškojimo nukreipimo į I. Š. turtą ir atmesti atsakovės I. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties instituto taikymą (LR CK 1.126 str. 2 d., LR CPK 330 str.). Ieškinio senaties terminą teismas taikė savo iniciatyva, nesant materialinio teisinio santykio šalies (atsakovės I. Š. ) prašymo. Teismas visiškai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu: kokios trukmės terminą nustato įstatymas; kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga; ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta; jeigu ieškinio senaties terminas praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti.
2. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes peržengė reikalavimo ribas (LR CPK 329 str. 1 d.).
3. Teismas visiškai nepagrindė ir nemotyvavo pareiškėjo prašymo dėl išieškojimo nukreipimo į I. Š. turtą atmetimo priežasčių. Todėl skundžiama teismo nutartis yra be motyvų. Tai sudaro pagrindą panaikinti šią teismo nutartį remiantis LR CPK 330 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintu absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas skundžiama nutartimi, peržengdamas reikalavimo ribas, pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą procesą bei teisę būti išklausytam, o tai nulėmė neteisingą bylos išsprendimą (LR CPK 329 str. 1 d.). Kadangi ieškinio senaties terminas buvo taikytas nesant jokio teisinio pagrindo (LR CK 1.126 str. 2 d.), pareiškėjui buvo užkirsta minimali galimybė tinkamai įgyvendinti jam suteiktas procesines teises (LR CPK 12 str., 17 str., 42 str. 1 d.) ir pasisakyti dėl tokių teismo savavališkai taikytų aplinkybių (LR CK 1.126 str. 2 d., LR CPK 265 str. 2 d.), kadangi, pareiškėjo duomenimis, kreditoriai reikalavo bankrutuojančios įmonės įsiskolinimų per visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.
Atsiliepimas
Atsakovė I. Š. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Mano, jog teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė administratoriaus prašymą dėl išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko G. J. Š. sutuoktinės ir įpėdinės turtą, pasibaigus ieškinio senaties terminui. Nurodo, jog teismo posėdžio metu, nurodydama, kad nesuprantanti, kodėl po 11 metų iš jos reikalaujama padengti įsiskolinimą, tokiu būdu išreiškė nesutikimą dėl skolos išieškojimo iš jos turto dėl skolos senumo (11 metų). Tokiu būdu buvo išreikštas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą. Atsakovė mano, kad ji, priėmusi G. Š. palikimą pagal apyrašą, už įmonės skolas galėtų atsakyti tik paveldėtu turtu. Tačiau bankroto administratorius išieškojimą prašo nukreipti ne į paveldėtą, o jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Nurodo, kad pagal galiojančius įstatymus ji kaip individualios įmonės savininko sutuoktinė nebuvo šios įmonės dalyvis, o LR CK 3.109 ir 3.113 straipsnyje įtvirtintos normos atgal negalioja. Todėl ir paveldėjusi G. Š. palikimą ji netapo jo įmonės dalyvis. Nurodo, jog įmonė nuo 1995 m. nevykdė jokios veiklos ir pajamų negavo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 23 d. nutartimi G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonei „Giš ir K“ iškelta bankroto byla (1 t., b.l. 31-32).
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo nutarta patvirtinti šios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, nustatant šiuos antros eilės kreditorius ir jų finansinius reikalavimus: Vilniaus apskrities VMI – 611,57 Lt, VSDFV Šalčininkų skyrius – 13158,06 Lt, iš viso – 13158,06 Lt (1 t., b.l. 57-58). To paties teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartimi Vilniaus apskrities VMI buvo išbraukta iš bankrutuojančios G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ kreditorių sąrašo, į antros eilės šios bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą įtraukiant AB „Turto bankas“ su 611,57 Lt dydžio finansiniu reikalavimu (1 t., b.l. 156-157).
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartimi G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonė „Giš ir K“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto (1 t., b.l. 170).
Nagrinėjamoje bankrutavusios G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonei „Giš ir K“ bankroto byloje yra kilęs klausimas dėl galimybės nukreipti teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų ir administravimo išlaidų išieškojimą į G. Š. , mirusio 2004 m. birželio 14 d., sutuoktinei ir įpėdinei I. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, buvimo. Vilniaus apygardos teismas netenkino nagrinėjamoje bankroto byloje pareikšto prašymo dėl išieškojimo nukreipimo į I. Š. turtą, nes sprendė esant pasibaigusiam ieškinio senaties terminui kreditorių VSDFV Šalčininkų skyriaus ir AB „Turto bankas“ (Vilniaus apskrities VMI reikalavimo teisės perėmėjas) reikalavimams pareikšti.
Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas, netenkindamas bankroto administratoriaus prašymo dėl išieškojimo nukreipimo į G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ savininkei ir sutuoktinei I. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, esant pasibaigusiam kreditorių reikalavimų ieškinio senaties terminui, iš esmės pasisakė dėl šios įmonės kreditorių reikalavimo teisės. Tačiau dėl kreditorių reikalavimų teisės ir jų dydžio bankroto byloje yra nusprendžiama teismui patvirtinant kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 26 str.). Nukreipiant išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės ir neturi ar nepakanka jos turto kreditorių reikalavimų patenkinimui, vykdoma patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo bankroto procese procedūra. Tokius atveju, sprendžiant dėl išieškojimo nukreipimo į įmonės savininko turtą galimybės, nesprendžiama dėl teismo nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimo teisės teisėtumo ar pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas administratoriaus prašymą dėl teismo nutartimi patvirtintų bankrutavusios G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ kreditorių finansinių reikalavimų išieškojimo nukreipimo į I. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą dėl pasibaigusių kreditorių reikalavimo teisių, pritaikius ieškinio senaties terminą, iš esmės pažeidė bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas (ĮBĮ 26 str. 1 d., 33 str.), dėl ko skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikintina ir klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 338 str.). Manydamas, kad teismo nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra pasibaigę, iki klausimo dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininko turto nukreipimo išsprendimo, teismas turėtų pakartotinai spręsti dėl teismo nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, jų pasibaigimo pagrindo ir momento, šiuo klausimu priimdamas nutartį. Be to, esant pagrindui manyti, jog visų G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ kreditorių reikalavimai buvo pasibaigę iki bankroto bylos iškėlimo arba kad iki bankroto bylos iškėlimo pasibaigusių kreditorių reikalavimų dalis turėjo lemiamą reikšmę, sprendžiant dėl įmonės nemokumo, nagrinėjamoje byloje turėtų būti sprendžiamas ir bankroto bylos nutraukimo klausimas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir išieškojimo nukreipimo į individualios įmonės savininko G. J. Š. sutuoktinės ir įpėdinės I. Š. turtą G. Š. statybinių medžiagų gamybos įmonės „Giš ir K“ bankroto byloje bei Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 5 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimus perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.