Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-193/2011

Teisėja Nijolė Bražiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-83-1-00503-2009-2

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2011 m. kovo 23 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-12-29 nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 3 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams, bei pagal BK 151 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d. šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš R. S. priteista: M. Š. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, valstybei – 760 Lt už nukentėjusiajai suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir 114,60 Lt proceso išlaidų. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir uždėtas areštas R. S. kilnojamam ir nekilnojamam turtui, piniginėms lėšoms ar turtinėms teisėms, apribojant laikinai disponuoti areštuotu turtu, palikti galioti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

- 2006 metų liepos mėnesyje tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, pirtyje, esančioje R. r., tiksliai nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle, o būtent: duodamas nepilnametei M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), išgerti gėrimo, kurį išgėrus M. Š. prarado orientaciją, lytiškai santykiavo su nepilnamete M. Š. prieš jos valią, t.y. ją išžagino;

- nuo 2007 metų sausio mėnesio ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytos dienos iki 2009 m gruodžio 6 d., nuolat panaudodamas psichinę prievartą, o būtent: grasindamas paviešinti M. Š. nuotraukas, kuriose ji pavaizduota nuoga, vertė nepilnametę M. Š. su juo lytiškai santykiauti.

Skunde teigiama, kad nuteistajam pateiktas kaltinimas neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų – nėra surašyti būtini rekvizitai ir jis nėra pilnai suprantamas. Nuteistojo teigimu, iš esmes kaltinimo trūkumai trukdė tinkamai gintis, nesudarė jokių galimybių nagrinėti aplinkybes, nes neaišku apie ką eina kalba. Apelianto manymu, teisminis tyrimas nebuvo atliekamas. Nukentėjusios parodymams buvo suteiktas privilegijuotas statusas. Visi kiti liudytojų parodymai yra išvestiniai. Liudytojos J. Š., J. Š., J. J., J. Š., R. A. – visos yra artimos giminaitės ir tiesiogiai suinteresuotos bylos baigtimi. Be to, visų parodymai yra išvestiniai, objektyviais duomenimis nepatvirtinti. Liudytojai betarpiškai aplinkybių nematė, visų liudytojų pozicija suvesta tik į apkalbas. Apelianto teigimu, giminių ir artimųjų tarpe suformuota neigiama nuomone apie jį, kad jie atvyktų ir paaiškintų tai, ką jiems paaiškino giminaitė – toks veikimas nepriimtinas ir šališkas. Skunde teigiama, kad liudytojas V. L., nors apklausos metu buvo duoti vien menami klausimai, apie R. S. net neminėjo bei teisme parodė jo nežinantis ir nepažįstantis. Tačiau nuosprendyje nurodomos R. S. duotų parodymų neatitinkančios aplinkybės, kad nukentėjusioji R. S. prisipažino, jog negali apsiginti nuo R. S., nes pastarasis reikalauja seksualinių santykių. Skunde keliamas klausimas dėl kompiuterio, kaip įrodymo, atsiradimo byloje teisėtumo. Apelianto manymu, buvo atlikta neteisėta krata pas kažkokį asmenį ir jos metu paimtą daiktą bandoma legalizuoti. Todėl neprocesinėmis priemonėmis gauti duomenys, negali būti pripažinti įrodymais ir net tiriami. Apeliantas skunde teigia jokių fotonuotraukų nedaręs, neturėjęs ir nėra įdėjęs į kompiuterį. Byloje esančiose fotonuotraukose, kurios darytos akivaizdžiai pozuojant, užfiksuota nukentėjusioji ir jos sesuo. Tai paneigia nukentėjusios parodymus, jog ji fotografuota būnant be sąmonės. Apelianto manymu, fotonuotraukos buvo darytos tikslu jį kompromituoti. Kadangi tyrimo iniciatoriai siekia jį sukompromituoti ir pasipelnyti, griebėsi klastojimo. Kaip foto atsirado kompiuteryje, kam priklauso kompiuteris ir kur jis buvo rastas, neaišku ir tai nesiaiškinta. Skunde be kita ko aptarinėjama 2010-09-04 pas R. S. ir O. S. atlikta krata. Apeliantas mano, kad kratos protokolas yra suklastotas, nes įrašai jame padaryti ne vienu metu. Teigia, kad nutarimas leisti kratą jo namuose, o jis nėra kviečiamas dalyvauti kratoje. Be to, išduotas nutarimas daryti kratą tik jo namuose, o tyrėjai daro ne pas jį, o parkelyje, apleistame pastate. Kita vertus, dalyvauti kratoje kviečiamas jau kurį laiką namuose negyvenantis jo vaikas. Apeliantas teigia, kad pažeidžiant procesines teises normas paimtas daiktas negalėjo būti prijungtas prie bylos ir vertinamas. Taip pat skunde keliamas klausimas, kodėl ant kompiuterio neieškota pirštų pėdsakų ar biologinių genotipų? Apeliantas mano, kad specialisto nustatytas mišrus ant M. Š. striukės rasto sperminio skysčio DNR profilis byloja, kad ant M. Š. striukės nustatytas kelių asmenų DNR pėdsakai. Tai rodo, kad nukentėjusioji veda laisvą gyvenimo būdą. Nuteistasis skunde teigia, kad jis tik stengėsi padėti nukentėjusios motinai, bet neišsipildžius jos lūkesčiams, ėmėsi tokių gėdingų veiksmų. Apelianto įsitikinimu, teismas buvo šališkas, nesąžiningai pastatė jį į savo subjektyvaus vertinimo įtakos poziciją, rėmėsi prielaidomis ir padarė nepagrįstą, klaidinga išvadą, kad jis padarė nusikaltimus. Kaltinimo pateikti duomenys ne tik kelia rimtų abejonių jų gavimo, fiksavimo prasme, bet ir leidžia manyti, kad prieš jį buvo suplanuota įrodymų klastojimo akcija. Be to, visai nesistengta rinkti jį teisinančių duomenų.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto R. S. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 149 str. 3 d. ir 151 str. 2 d., paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Tačiau teismas paskirdamas apeliantui terminuotą laisvės atėmimą skundžiamame nuosprendyje nenurodė bausmės atlikimo vietos, taip pažeisdamas BK 50 str. 3 d. numatytą reikalavimą, todėl šis nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apeliantas R. S. nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už nepilnametės išžaginimą ir jos privertimą lytiškai santykiauti. Tvirtina, jog teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jo kaltė grindžiama teismo padarytomis prielaidomis, nėra jokių jo kaltės įrodymų. Apeliantas skunde tam tikrais neargumentuotais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų, dokumentų pateikimo, kratos, daikto apžiūros protokolų duomenimis, specialisto išvada, ekspertizių aktais bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo R. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 149 str. 3 d. ir 151 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jų nėra jokio pagrindo.

BK 149 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. BK 151 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasindamas panaudoti smurtą, panaudodamas kitokią psichinę prievartą arba pasinaudodamas asmens priklausomumu privertė nepilnametį asmenį lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą su kaltininku ar kitu asmeniu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją R. S. įvykdytų nusikaltimų aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu. Savo parodymus ji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat juos tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtino liudytojų parodymai, specialisto išvada, ekspertizės aktai, kratos bei daikto apžiūros protokolų duomenys ir kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kokiomis aplinkybėmis ji prieš savo valią R. S. iniciatyva atsidūrė bejėgiškoje būklėje, kuo pasinaudodamas nuteistasis, žinodamas apie nukentėjusiosios amžių, jos nepilnametystę, ją išžagino. Nors aplinkybių dėl išžaginimo pasinaudojus nukentėjusiosios bejėgiška būkle jokie liudytojai nematė ir nepatvirtino, tačiau tai nukentėjusiosios parodymų nepaneigia. Be to, kaltės dėl išžaginimo pagrindimas vien nukentėjusiosios parodymais BPK 301 straipsnio prasme yra leistinas, nes šio straipsnio normos draudžia pagrįsti nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Taip pat nukentėjusioji nurodė, kuo konkrečiai pasireiškė nuteistojo prieš ją naudota psichinė prievarta, vertusi ją su nuteistuoju lytiškai santykiauti. Nors apeliantas nepripažino jokių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, tačiau tokie nuteistojo R. S. parodymai paneigti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kratos bei daikto apžiūros protokolais, specialisto išvada, ekspertizės aktais bei kitais duomenimis. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad nuteistasis ją dažnai vieną išsiveždavo patvirtino liudytojai J. Š., Jolanta ir J. Š., V. L.. Šie liudytojai taip pat parodė, kad nukentėjusioji vengdavo susitikimų su R. S., nenorėdavo likti viena su juo. Be to, liudytojai J. Š. ir V. L. – netiesiogiai, o J. Š. – tiesiogiai patvirtino nukentėjusiosios parodymus dėl R. S. prieš ją, M. Š., vartotos psichinės prievartos verčiant lytiškai su juo santykiauti. Taip pat pažymėtina, kad kratos ir daiktų apžiūros protokolai patvirtino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl nuteistojo prieš ją vartotos psichinės prievartos pasireiškimo. Nors nuteistasis įvairiais subjektyviais pamąstymais ginčija 2010-09-04 atliktos kratos teisėtumą, tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada dėl minėto 2010-09-04 kratos protokolo vertinimo įrodymų bei teisėtumo prasme. Krata atlikta teisėtai, protokolas surašytas teisingai, baudžiamojo proceso nuostatos atliekant pastarąjį procesinį veiksmą bei surašant protokolą nepažeistos. Taigi nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Apeliantas R. S. taip pat skunde teigia, kad yra pakankamai rimtas pagrindas manyti, kad jis yra apkalbamas dėl materialinio suinteresuotumo, norint iš jo pasipelnyti. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie teiginiai deklaratyvūs, paneigti byloje esančiais objektyviais duomenimis. Taip pat nuteistasis argumentą dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo grindžia tariamai nukentėjusiosios vedamu laisvu gyvenimo būdu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog specialisto išvada nustatytas mišrus ant M. Š. striukės rasto sperminio skysčio DNR profilis nukentėjusiosios parodymų nepaneigia ir abejonių dėl prieš ją padarytų nusikaltimų realumo nekelia. Pažymėtina, kad esminėse detalėse nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai visų kitų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste nekelia abejonių dėl jų patikimumo bei apelianto R. S. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai apeliantą R. S. nuteisė dėl padarytų veikų pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 151 straipsnio 2 dalį, todėl išteisinti jį iš pastarųjų nėra jokio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo R. S. nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmes už jas. Skirdamas bausmes apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. R. S. neteistas, pensininkas, vedęs, charakterizuojamas patenkinamai, tačiau jis padarė du tyčinius (vieną apysunkį ir vieną sunkų) baigtus nusikaltimus, nukreiptus prieš nepilnametį asmenį, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl R. S. paskyrė realią sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytas laisvės atėmimo bausmes. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad R. S. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės savo trukme, kurios yra mažesnės nei sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių minimalios ir maksimalios trukmės vidurkiai, o taip pat subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos. Konstatavimas būtinybės skirti apeliantui realią laisvės atėmimo bausmę prieštarauja būtinajai bausmės vykdymo atidėjimo sąlygai, todėl BK 75 str. taikymas R. S. atžvilgiu pagrįstai skundžiamame teismo nuosprendyje nesvarstytas.

Apeliantas pagrįstai skunde teigia apie paskirtos bausmės atlikimo vietos nenurodymą skundžiamame teismo nuosprendyje. BK 50 str. 3 d. yra nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, teismas paskyręs R. S. laisvės atėmimo bausmę nenustatė šios bausmės atlikimo vietos, tuo pažeisdamas BK 50 str. 3 d. nuostatą. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, t. y. baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos pritaikymo (BK 50 str.). Nors baudžiamasis įstatymas nenustato griežtų kriterijų, pagal kuriuos teismas parinktų pataisos įstaigos rūšį, tačiau teisminėje praktikoje yra suformuota nuostata, kad pagrindinė pataisos įstaigos rūšis yra pataisos namai. Būtent juose, atsižvelgiant į R. S. asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, nustatytina apeliantui atlikti visą paskirtą terminuotą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto R. S. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apeliantų teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų, kaip tai teigia skunde apeliantas. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios.

Apeliantas laiko, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas prielaidomis, tačiau toks nuosprendžio vertinimas nepagrįstas. Nuosprendžio išvados dėl nepilnametės M. Š. išžaginimo ir jos privertimo lytiškai santykiauti padarytos remiantis ne spėjimais, bet įvertinus įrodymus, atskleidus jų turinį. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pateikti motyvai, kuriais remiantis teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Nusikaltimų aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikų sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Skunde visiškai nepagrįstai ir be jokių teisinių argumentų teigiama, kad nebuvo atliekamas teisminis nagrinėjimas, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų.

Taip pat nepagrįstai skunde teigiama, kad nuteistajam pateiktas kaltinimas neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų ir tokiu būdu yra suvaržomos jo, R. S., teisės į gynybą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi kaltinamojo akto turinį bei visą baudžiamosios bylos medžiagą daro išvadą, kad šio įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, gynybos teisės nebuvo suvaržytos, R. S. žinojo, kuo yra kaltinamas, ir aktyviai gynėsi.

Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad skundžiamas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-12-29 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

NUSPRENDŽIA:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010-12-29 nuosprendį pakeisti:

R. S. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.