Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, atstovui advokato padėjėjui A. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, ieškinį atsakovui UAB „Taraila“ dėl skolos, palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimų, atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. 2016-09-06 12:20:53 mokėjimo pavedimas patvirtina, kad atsakovui į jo sąskaitą buvo pervesta visa paskolos suma 627 970 Lt. Aplinkybę, kad atsakovas suprato arba turėjo suprasti, kad jam suteikta paskola 627 970 Lt dydžio, o ne nurodytu pajiniu įnašu mažesnė suma, patvirtina paskolos sutarties turinys, paskolos įmokų grąžinimo grafikas. Dėl šios priežasties neįtikinama atrodo atsakovo versija, jog pasirašęs visuose dokumentuose dėl nurodyto dydžio paskolos suteikimo, jis tikėjosi prievolę visiškai įvykdyti grąžinęs mažesnę paskolos dalį. Paskolos sutarties Bendrosios dalies 6.3 punktas nustatė, kad Paskolos gavėjas įsipareigojo „iki paskolos suteikimo įnešti į Uniją papildomą pajinį įnašą, kad Paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų Unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 (viena dešimtoji) paskolos sumos, nurodytos Sutarties 2.1 punkte, ir kitų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų Unijoje bendros sumos. Dalis pajinių įnašų gali būti grąžinama Paskolos gavėjui tada, kai jis pilnai įvykdo prievoles pagal Sutartį, jeigu likusi pajinių įnašų suma nebus mažesnė kaip 1/10 (viena dešimtoji) turimų paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų Unijoje bendros sumos“. Atsakovas pasirašė šią Paskolos sutartį, įvykdė jos sąlygas – įnešė papildomą pajų, po ko gavo paskolą. Tai patvirtina jau aptarti paties atsakovo pateikti ir jo pasirašyti piniginių operacijų kvitai, atsakovas šių įrodymų neginčija, o priešingai – jais remiasi.

Kompleksiškai įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus – ginčo šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, vadovaujantis laisvo įrodymo vertinimo, įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais civiliniame procese (CPK 185 str.), galima pagrįstai pripažinti, kad labiau tikėtina, jog 2012-08-31 paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovui puikiai suvokiant joje nurodytus duomenis bei savo pareigą įmokėti pajinį įnašą ir atsakovas šią pareigą įvykdė 2012-09-06 atliktu 100 475,20 Lt pavedimu, po ko iš karto gavo paskolą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas KUĮ 48 straipsnis, pagal kurį kredito unija neturi teisės skolinti įsigyjamo jos pajaus pajiniam įnašui atlikti ar subordinuotai paskolai jai suteikti, taip pat kredito unijos išleidžiamiems skolos vertybiniams popieriams įsigyti.

Atsakovo teigimu, pajinio įnašo suformavimo operacijos buvo imituotos paties ieškovo darbuotojų, kurie dalį išmokamos paskolos panaudojo pajaus suformavimui. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad tam, kad ieškovas galėtų suteikti atsakovui paskolą, atsakovas privalėjo kredito unijoje turėti ne mažesnį nei 10 procentų prašomos suteikti paskolos dydžio pajinį įnašą. Taigi atsakovas nutyli, kad tokiu atveju pačios paskolos suteikimas atsakovui taip pat turėtų būti pripažintas neteisėtu – atsakovas, teisėtai neįnešęs pajaus, neturėjo teisės gauti paskolos (Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis, paskolos suteikimo metu galiojusi redakcija). Laikantis atsakovo pozicijos dėl pajinio įnašo apmokėjimo, matyti, kad atsakovas įvertinęs visas faktines aplinkybes pats turėjo visas galimybes suprasti situaciją, taip pat savo veiksmų prasmę dėl sudaromo sandorio bei Paskolos sutarties pasirašymo, tokiu būdu ne tik sutikdamas su sandorio sąlygomis, bet ir suvokdamas atsiradusių prievolių pobūdį ir sudaromų sandorių tikslus. Taigi atsakovas, suvokdamas, atsiradusių prievolių pobūdį ir sudaromų sandorių tikslus, tačiau praėjus 4 metams po paskolos sutarties sudarymo ir po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2016-05-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3730-781/2016 atmetė UAB „Taraila“ ieškinį, kuriuo UAB „Taraila“ prašė pripažinti ieškovo piniginę prievolę pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos sutartį Nr. 12-00322 tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia, nagrinėjamoje byloje prašydamas Paskolos sutarties dalį dėl 29 099,63 Eur negrąžintos skolos pripažinti niekiniu sandoriu ir šį prašymą grįsdamas savo paties atliktais neteisėtais veiksmais, piktnaudžiauja turimomis teisėmis ir pareigomis. Iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur), todėl pats būdamas nesąžiningas atsakovas negali remtis įstatyme nustatytomis garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsakovas nesant jokio teisinio ir faktinio pagrindo, post factum bando paskolinius santykius ir kredito unijos pajininko teisinius santykius formaliai perkvalifikuoti į paskolinius teisinius santykius, taip retrospektyviai susigrąžinti savo lėšas, išvengiant kredito unijos dalyvio prisiimtų prievolių bei išvengiant bankrutuojančios kredito unijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės, pirmiau kitų atgauti savo pajaus lėšas. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad sudarydamas Paskolos sutartį atsakovas nebuvo išreiškęs laisvos valios dėl pajaus įsigijimo. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo siekis užskaityti jo pajinį įnašą kaip paskolos grąžinimą, iškėlus ieškovui bankroto bylą, nagrinėjamuoju atveju yra negalimas. Kasacinis teismas savo praktikoje jau yra pasisakęs, kad indėlininko teisė vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, gali būti įgyvendinta tik tokiu atveju, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-618/2013).

Kompleksiškai įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, vadovaujantis laisvo įrodymo vertinimo, įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principais civiliniame procese (CPK 185 str.), byloje esantys įrodymai tvirtina labiau tikėtiną faktą, jog Paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas veikė sąmoningai bei valingai, suvokdamas, kad paskolai gauti privalo įgyti atitinkamo dydžio pajinį įnašą, įvykdė tokią Paskolos sutarties sąlygą, todėl sprendžia, kad atsakovas neįrodė savo pozicijos dėl pajinio įnašo formavimo neteisėtumo ir paskolos sutarties dalies negaliojimo, ar to, kad dalies paskolos (100 475,20 Lt) atsakovas negavo. Atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė teisinių pagrindų 2012-08-31 Paskolos sutartį dalyje dėl 29.099,63 Eur (ekvivalentas litais 100.475,20 Lt) dydžio paskolos suteikimo atsakovui pripažinti niekiniu sandoriu.

Sutiktina su ieškovo teiginiais, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju kredito unijai yra iškelta bankroto byla ir jos kreditorių interesus šiuo metu atstovauja bankroto administratorius, todėl bet kokie kredito unijos buvusių darbuotojų veiksmai, ypatingai priešingi teisei arba tik formaliai teisėti veiksmai, nekeičia fakto, jog Paskolos sutarties pagrindais atsakovui buvo suteikta 627 970 Lt paskola.

Atsakovas savo nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad pagal pasirašytą Susitarimą suėjus paskolos sutarties terminui 100 435,92,20 Lt sumą ieškovas privalėjo padengti iš minėto atsakovo pajinio įnašo lėšų, todėl ieškovo pareikštas ieškinys dėl skolos iš atsakovo priteisimo yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, šalys 2013 m. spalio 3 d. susitarimu, kuriuo pakeitė Paskolos sutarties sąlygas, iš esmės ir susitarė, kad, suėjus Paskolos sutarties terminui (2014 m. rugpjūčio 31 d.), likęs paskolos likutis (100 435,92 Lt) galėtų būtų dengiamas iš atsakovo įmokėto papildomo pajinio įnašo (100 475,20 Lt). Aplinkybė, kad ieškovas šiuo susitarimu atsisakė visų Paskolos sutartyje nustatytų paskolos užtikrinimo priemonių; taip pat buvo nustatyta 0 proc. metinė palūkanų norma ir 0 proc. delspinigių dydis, neįrodo prievolių tinkamo įvykdymo fakto, priešingai, po 2013 m. spalio 3 d. susitarimo sudarymo buvo paliktas tas pats paskolos likučio (100 435,92 Lt) grąžinimo terminas – 2014 m. rugpjūčio 31 d. 2013 m. spalio 3 d. susitarimo 2.3.1 punkte šalys susitarė, jog paskolos gavėjas (ieškovas) įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jo pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Teismo vertinimu, ši susitarimo nuostata patvirtina, kad susitarimas negalėjo būti įvykdytas anksčiau negu 2014 m. sausio 15 d. Byloje nėra duomenų, jog po šios datos atsakovas pareikalavo ieškovo svarstyti jo pateiktą prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nėra duomenų, kad pajinis įnašas po 2014 m. sausio 15 d. buvo įskaitytas, t. y. juo padengtas atsakovo skolos likutis. Taigi 2013 m. spalio 3 d. susitarimas nebuvo įvykdytas tiek iki 2014 m. sausio 15 d., tiek iki 2014 m. balandžio 7 d., kurią įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, tiek 2014 m. rugpjūčio 31 d.

Atsakovo argumentas, kad ieškovas turėjo atlikti nurodytą užskaitymą suėjus nurodytam 2014 m. sausio 15 d. terminui, taip pat nepagrįstas, nes 2014 m. sausio 17 d., t. y. po dviejų dienų nuo nurodyto termino, ieškovo veikla buvo sustabdyta, kadangi Lietuvos bankas priėmė sprendimą atšaukti kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ išduotą kredito unijos licenciją, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovo reikalavimas įskaityti dalį jo pajinio įnašo kaip paskolos grąžinimą po bankroto bylos iškėlimo ieškovui iš viso nebuvo galimas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad indėlininko teisė vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, gali būti įgyvendinta tik tokiu atveju, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2013). Nagrinėjamu atveju atsakovo reikalavimo patenkinimas (po bankroto bylos atsakovui iškėlimo) reikštų, kad kredito unija prarastų teisę reikalauti iš atsakovo dalies paskolos grąžinimo, o tokia situacija neatitiktų nurodyto kasacinio teismo išaiškinimo.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovės valdyba pritarė paskolos sutarties sudarymui, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovo valdyba iki 2014-01-17 priėmė sprendimą dėl 100 435,92,20 Lt sumą padengimo iš minėto atsakovo pajinio įnašo lėšų. CK 6.53 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti. CK 6.35 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad terminas visais atvejais turi būti protingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad protingas terminas nustatomas, atsižvelgiant į reikšmingas konkrečios situacijos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų laivų gamykla“ v. UAB „Mechanika“, bylos Nr. 3K-3-19/2010). Nagrinėjamu atveju 2013-10-03 susitarimu šalys susitarė, jog paskolos gavėjas (ieškovas) įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jo pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su ieškovo argumentu, kad dviejų dienų terminas (nuo 2014-01-15 iki 2014-01-17) buvo neprotingas ir nepagrįstai trumpas tam, kad atsakovo prašymas dėl užskaitymo galėtų būti įvykdytas. Nagrinėjamu atveju ieškovas privalėjo įvertinti, ar buvo pagrindas tenkinti atsakovo prašymą, antra, dėl atsakovo prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti sprendimą, akivaizdu, kad galėjo priimti tik kompetentingas ieškovo valdymo organas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dviejų dienų terminas negali būti laikomas protingu ir pagrįstu, kad ieškovas būtų galėjęs išnagrinėti atsakovo prašymą ir priimti dėl jo sprendimą.

Atsakovo teiginiai, kad ieškovo turimos reikalavimo teisės į atsakovą visų pirma privalėjo būti nukreiptos į ieškovo naudai įkeistas atsakovui priklausančias papildomo pajinio įnašo lėšas, nesudaro pagrindo netenkinti ieškinio dėl skolos priteisimo. Atsakovo teiginiai, kad ieškovo nurodoma atsakovo negrąžintos paskolos dalis (29.088,25 Eur) iš esmės yra lygi ieškovo naudai įkeisto atsakovui priklausančio papildomo pajinio įnašo sumai (29.099,63 Eur), todėl ieškovas prieš kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo privalėjo negrąžintą paskolos dalį padengti iš jo naudai įkeisto atsakovo papildomo pajinio įnašo lėšų, vertini kritiškai. Šiuo atveju vadovaujantis Bankų įstatymo 76 str. 4 d. 1 p. nuostatomis, įtvirtinančioms, kad nuo sprendimo paskelbti kredito įstaigos veiklos apribojimą (moratoriumą) pateikimo kredito įstaigai momento (šiuo atveju nuo 2014-01-17), kredito įstaigai yra draudžiama įskaityti bet kokius kredito įstaigos ir jos klientų reikalavimus. Taigi likusios atsakovo paskolos dalies užskaitymas dėl Lietuvos Banko kredito unijai nustatytų veiklos apribojimų buvo teisiškai neįmanomas. Taip pat vadovaujantis Bankroto įmonių įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. po bankroto bylos iškėlimo įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas negrąžino likusios atsakovui paskolos dalies 100 435,92 Lt, kas sudaro 29088,25 EUR, pagal Paskolos sutartį, nurodytas likutis nebuvo užskaitytas ir iš atsakovo turimų papildomų pajinių įnašų (CPK 178 str., 185 str.).

CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.256 str. 2 d. numato, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Byloje įrodymų apie tai, kad atsakovas su ieškovu būtų atsiskaitęs, nėra (CPK 178, 185 str.). Esant šioms aplinkybėms ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 29088,25 EUR likusios paskolos yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.38 str., 6.256 str., 6.870 str.).

Dėl procesinių palūkanų

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 8,15 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis, prašo priteisti 8,15 % metines procesines palūkanas.

Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo redakcija numato, kad kreditorius turi teisę palūkanas, kurių dydis apskaičiuojamas taikant 8 procentiniais punktais padidintą vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikomą fiksuotąją palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinę palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Atsakovui pareiga mokėti procesines palūkanas atsirado nuo 2016-06-15, kai buvo iškelta civilinė byla teisme, t. y. pirmąjį metų pusmetį, todėl šiuo atveju taikytina palūkanų norma, galiojusi 2016-01-01. 2016-01-01 galiojo Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma 0,05 proc. (http://www.ecb.europa.eu/mopo/implement/omo/html/top_history.en.html). Todėl yra pagrindas ieškovo ieškinį šioje dalyje tenkinti iš dalies ir iš atsakovo priteisti 8,05 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 29088,25 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-06-15 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas pateikė prašymą priteisti jo naudai iš atsakovo 1025,25 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodytos išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl patenkinus ieškovo ieškinį, priteistinos iš atsakovo ieškovo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl patenkinus ieškinį, iš atsakovo valstybės naudai priteisiama 653 EUR žyminio mokesčio (CPK 93 str., 96 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

Ieškinį patenkinus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-15 nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turtui galioja iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Europos Ž. T. Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Ž. T. Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Ž. T. Teismo 2013-11-12 sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 str. teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB „Taraila“, j.a.k. 300661104, ieškovui BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, 29088,25 EUR skolą, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 29088,25 EUR sumą nuo 2016-06-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1025,25 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Taraila“, j.a.k. 300661104, į valstybės biudžetą 653 EUR žyminio mokesčio. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, arba į sąskaitą Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, teismui būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-15 nutartimi pritaikytosios laikinosios apsaugos priemonės atsakovo UAB „Taraila“ turtui galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Antstolis, įvykęs teismo sprendimą, praneša atitinkamo viešo registro tvarkytojui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pabaigą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.