- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2014-07-21
- Bylos Nr.
- ATP-370-354/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-01059-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Matuzevičienė
- Pažeidėjas
- V. P.
Įžanginė dalis
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarimo, kuriuo V. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. nubausta 100 Lt bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d. jai paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, vadovaujantis ATPK 33 str., administracinės nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. P. nubausta už tai, kad 2014 m. kovo 30 d., apie 12:30 val., Šiaulių r., Kuršėnuose, (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį ,,Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį automobilį ,,Honda Accord“, v. n. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. R., apgadindama minėto automobilio kairės pusės sparną, kairės pusės priekines dureles, bei tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 231.1, 9, 132 punktų reikalavimus.
Apeliaciniu skundu V. P. prašo panaikinti 2014 m. gegužės 21 d. Šiaulių apylinkės teismo nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-1678-771/2014 ir priimti naują nutarimą, kuriuo ją nubausti pagal ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt bauda, o bylą jos atžvilgiu dėl ATPK 130 str. 1 d. pažeidimo nutraukti, nesant jos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Skunde apeliantė pažymi, kad teismo motyvai yra neišsamūs, nedetalizuoti, neparemti argumentacija ar Lietuvos Respublikos teismų praktika, todėl jie nepagrindžia ir neįrodo jos tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Pasak apeliantės, teismas neatsižvelgė į tai, kad ji negalėjo turėti nei motyvo, nei tikslo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos, apie ką byloja liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai. Teigia, kad teismas netyrė visų byloje pateiktų įrodymų, klaidingai vadovavosi išskirtinai tik vieno liudytojo A. T., kuris nematė paties eismo įvykio, netiksliais ir abejotinais parodymais, klaidingai surašė teismo posėdžio protokolą, praleidžiant jos (apeliantės) poziciją patvirtinančias svarbias liudytojų išsakytas teismo metu aplinkybes, visiškai nesivadovavo baigiamąja kalba, ignoravo kitus objektyvius bylos rašytinius parodymus, tarp jų – automobilio defektacijos aktą, todėl neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos bylą išnagrinėti pilnutinai ir visapusiškai.
Pažeidėja savo skunde nurodo, kad, susipažinusi su teismo posėdžio garso įrašu, ji pastebėjo, jog teismo posėdžio protokole nėra labai svarbių bylai liudytojų parodymų bei kai kurių esminių aplinkybių, darančių pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, ir pateikė teismo posėdžio protokolo ir garso įrašų failų fragmentų – 14.04.28, 04:35 laiku, 14.05.12-1, 05:15 laiku, 14.05.12-1, 05:44 laiku, 14.05.12-1-1, 01:39-05:45 laiku, 14.05.12-1-1, 01:03-03:12 laiku, 14.05.12-1-1, 03:12-05:21 laiku, 09:27 laiku, lyginamąją analizę.
Taip pat apeliantė teigia, kad visi kelių policijos pareigūnų surinkti įrodymai byloje yra niekiniai ir surinkti neteisėtai, o A. T. parodymai negali būti vertinami kaip nešališko ir nesuinteresuoto liudytojo, kadangi jis buvo ne darbo metu, elgėsi pažeisdamas LR policijos veiklos įstatymą bei tarnybines instrukcijas, atliko veiksmus, kuriems neturėjo teisės. Dėl to pažeidėja deklaruoja manymą, kad byloje išvis nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jos kaltę dėl tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, išskyrus jos pačios paaiškinimus ir objektyvius bylos duomenis.
Skunde apeliantė nurodo, kad ji 2014 m. kovo 30 d., apie 12:30 val., vairuodama automobilį ,,Audi A6“ ir manevruodama atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį automobilį „Honda Accord“, po kontakto su stovinčiu automobiliu neišlipo iš automobilio ir neatliko jokių kitų veiksmų, kurie būtų objektyviai rodę jos suvokimą apie įvykusį eismo įvykį bei siekį iš šio įvykio pasišalinti. Ji (apeliantė) apie eismo įvykį sužinojo tik iš policijos pareigūnų, kurie atvyko pas ją į namus maždaug po 45 minučių nuo eismo įvykio, visus šiuos nuoseklius jos parodymus patvirtina ir liudytojų parodymai bei byloje pateikti dokumentai. Apeliantė pažymi, kad ji neneigė buvusi toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, bei nurodė, jog manevravimo metu tikrai nepajuto, jog būtų sukėlusi eismo įvykį, vairavo blaivi, automobilis buvo draustas privalomosios atsakomybės draudimu, jos automobilio apgadinimai nežymūs, vairuojant automobilyje garsiai grojo muzika ir labai švietė saulė, todėl vairuotoją akino tiesioginiai saulės spinduliai, nesuveikė automobilio parkavimo sistemos davikliai, todėl ji net negalėjo įtarti, kad manevruoja per arti kitos transporto priemonės, tačiau teismas šias aplinkybes ignoravo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo V. P. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. priimtą nutarimą.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Administracinio teisės pažeidimo byla ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė ištirtais ir nutarime aptartais įrodymais. Apeliantė savo skunde deklaruoja iš esmės prieštaringas pozicijas, iš vienos pusės teigdama, kad apylinkės teismas nevisapusiškai, nepilnai ištyrė visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, visiškai ignoruodamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus ir paaiškinimus, kitus įrodymus, kita vertus, pripažįsta, kad byloje yra atlikti visi procesiniai veiksmai, kad nustatyta objektyvių įrodymų visuma, leidžianti teisingai išspręsti jos kaltės klausimą ir nutraukti jos atžvilgiu bylą pagal ATPK 130 str. 1 d., nesant šio administracinio teisės pažeidimo sudėties. Iš esmės apeliantė savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos apylinkės teismui, įrodymų, kurie nebūtų ištirti teismo posėdyje, pateikdama tik savitą jų vertinimą. Be to, apeliantė žymią savo skundo dalį skyrė fragmentiškai teismo posėdžio protokolo ir teismo posėdžio garso įrašo palyginimo analizei, kuri, teismo nuomone, jokios esminės reikšmės nagrinėjamai administracinio teisės pažeidimo bylai neturi, todėl nėra būtinybės apie tai pasisakyti plačiau. Aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančią medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).
Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarimu V. P. nubausta pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. ATPK 127 str. 2 d. nurodyta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių. ATPK 130 str. 1 d. nustatyta, jog „<...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 5 metų <...>“.
Iš apeliacinio skundo aišku, kad iš esmės neginčijamas sukelto eismo įvykio faktas ir apylinkės teismo sprendimas pripažinti V. P. kalta padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą ir paskyrus už tai atitinkamą administracinę nuobaudą (administracinė bauda 100 Lt), tačiau pažeidėja savo skundu kategoriškai neigia tyčią savo veiksmuose pasišalinant iš eismo įvykio vietos ir atitinkamai savo kaltę ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padaryme.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. P. įvykio dieną atbuline eiga manevruodama automobiliu atsitrenkė į kitą stovintį automobilį ir jį apgadino, tačiau eismo įvykio vietoje, su kuriuo susijusi, nepasiliko, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Tą pačią dieną, maždaug po 45 minučių, liudytojo A. T. ir policijos pareigūnų pastangomis eismo įvykyje dalyvavęs automobilis ,,Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) ir eismo įvykį sukėlęs asmuo – V. P., buvo nustatyti. V. P. nuo pat administracinės teisenos pradžios neneigė buvusi įvykio vietoje, manevravusi automobiliu, tvirtino mačiusi stovėjusį kitą automobilį – ,,Honda Accord“, v. n. (duomenys neskelbtini) tačiau nepripažino tyčia pasišalinusi iš eismo įvykio vietos, nes, paprasčiausiai, nepajuto, kad su savo vairuojamu automobiliu kažkur atsitrenkė. Atkurta įvykių raida šioje byloje, konkretaus eismo įvykio aplinkybės, neleidžia vienareikšmiškai atmesti apeliantės parodymų. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, savo išvadą apie tyčinį V. P. veikimą pasišalinus iš eismo įvykio vietos grindė tik tuo, kad pagal automobiliui ,,Honda Accord“, v. n. (duomenys neskelbtini) padarytų sugadinimų pobūdį apeliantė negalėjo nepajusti (negirdėti) smūgio į kitą objektą. Būtent tuo remdamasis teismas konstatavo V. P. kaltę padarius ir ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą.
Nors V. P. veiksmai – sukėlusi eismo įvykį, nepasiliko eismo įvykio vietoje, nepranešė policijai, formaliai atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., administracinės bylos Nr. 2AT-11-2012, Nr. 2AT-7-3-2013).
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad V. P. iš eismo įvykio, su kuriuo susijusi, būtų pasitraukusi tyčia. Šioje byloje nustatyta, kad V. P. vairuojamas automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat nustatyta, kad apeliantė automobilį vairavo blaivi (8 b. l.), V. P. turėjo teisę vairuoti transporto priemones (4 b. l.), nuo administracinės bylos pradžios neneigė buvusi įvykio vietoje, pripažino savo kaltę, kad galbūt atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau kategoriškai neigė tai pastebėjusi, pajutusi. Paminėtos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad V. P. būtų turėjusi motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kad būtų mėginusi nuslėpti patį eismo įvykio faktą ir savo dalyvavimą jame, stengusis išvengti administracinės ar turtinės atsakomybės.
Apžiūrėjus V. P. vairuotą automobilį ,,Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) kuriuo ji sukėlė eismo įvykį, nustatyti itin nežymūs šio automobilio apgadinimai (6; 17 b. l.) – faktiškai tik nudrėksti dažai galinio bamperio dešinėje dalyje. Tiesa, kitam sugadintam automobiliui ,,Honda Accord“, v. n. (duomenys neskelbtini) buvo padaryti didesni sugadinimai – įlenktas priekinis kairės pusės sparnas ir kairės pusės priekinės durelės (6; 15–16 b. l.). Vien iš automobiliui ,,Honda Accord“, v. n. (duomenys neskelbtini) padarytų sugadinimų pobūdžio, konkrečiu atveju, nėra galimybės vienareikšmiškai nuspręsti, kad V. P. tikrai turėjo ir galėjo pajusti smūgį, išgirsti atitinkamą garsą, tuo labiau, kad nepaneigta apeliantės versija, jog jos automobilyje grojo muzika. Liudytojas A. T., apklausiamas teismo posėdyje, nurodė, kad paties eismo įvykio nematė, tik išgirdo garsą – ,,...galvojau kad bačkas deda ant galinio tento.“ (51 b. l.), kad automobilį ,,Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) matė tik išvažiuojantį, o kad pastarasis būtų kontaktavęs su kitu automobiliu, nematė. Minėto liudytojo teigimu, V. P. vairuojamas automobilis išvažiavo ,,...nuosekliai, sustojęs nebuvo“. Tai, kad liudytojas A. T. girdėjo garsą, kurį savotiškai apibūdino, nereiškia, kad esamoje situacijoje tą garsą turėjo ir galėjo girdėti V. P. ir objektyviai suvokti, kad jos vairuojamas automobilis atsitrenkė kitą automobilį, kai automobilio ,,Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) sugadinimai tokie nežymūs.
Teismas akcentuoja, kad ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Taigi asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Šioje byloje nėra neginčijamų duomenų, iš kurių būtų galima patikimai nuspręsti, kad V. P. suvokė sukėlusi eismo įvykį, o po to tikslingai pasirinko neteisėtą elgesio variantą – pasišalindama tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.). Byloje nėra įrodymų, kad V. P. nuo pat pradžių suvokė savo elgesio neteisėtą pobūdį ir kad toliau, pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, elgiasi neteisėtai. Jau minėta, kad V. P. neneigė savo kaltės dėl įvykio fakto ir kilusių padarinių, nesiekė išvengti atsakomybės, pareigos atsakyti už sukeltą eismo įvykį, kas rodo, kad ji iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų esmės ir teisėtumo.
Nenustačius būtino ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – veikimo tyčia, administracinė atsakomybė pagal šį straipsnį negalima, todėl bylos dalis dėl šio pažeidimo nutrauktina (ATPK 250 str. 1 p.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 2 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarimo dalį dėl V. P. pripažinimo kalta dėl teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d., ir administracinio teisės pažeidimo bylą šioje dalyje nutraukti.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nutarimo dalį dėl administracinių nuobaudų subendrinimo V. P. vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 33 str.
Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.
Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.