Kauno apygardos teismo nutartis

2017-05-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-377-594/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-05-10
Bylos Nr.
1S-377-594/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-07220-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Albinas Antanaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1S-377-594/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07220-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.12.; (S) 2.4.13.; 2.4.14.;
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 10 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis,

nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjęs asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – D. P. (toliau – D. P.), skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria patenkintas VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos teikimas dėl D. P. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės ambulatorinio stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi D. P. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinis gydymas ir stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.2017 m. sausio 24 d. Kauno apylinkės teisme buvo gautas VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos teikimas, kuriuo buvo prašoma spręsti klausimą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties vykdymo bei priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo iš ambulatorinio gydymo ir stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis į priverstinį gydymą ir stebėjimą stacionarinėmis sąlygomis. Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos teikimas buvo patenkintas, pakeičiant D. P. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį gydymą ir stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Sprendžiant iš apygardos teismui pateikto D. P. skundo turinio, ji prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį. D. P. teigimu, ji vykdo visas jai pavestas užduotis, yra gydoma – jai leidžiami vaistai, kas dvi savaites ji lankosi pas socialinį darbuotoją, dėl ko, gydytis stacionariai jai nėra reikalinga. Be to, skundu prašoma atsižvelgti į sunkią jos sveikatos būklę bei fizinę negalią. Skundas tenkinamas. Pagal BK 98 straipsnį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, <..>, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, tame tarpe ir ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 392 straipsnio 1 dalyje. Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko; ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas, tačiau, ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius teismas privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo (BPK 405 straipsnis). Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į 2008 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu „Dėl pacientų, teismo nutartimi pripažintų nepakaltinamais ir nukreiptų priverstinai gydytis, psichosocialinės reabilitacijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. V-668/A1-243, 38 punktą, kuriame inter alia įtvirtinta, jog tokiu atveju, kai pacientas pažeidinėja priverstinio ambulatorinio stebėjimo sąlygas, nesilanko psichikos sveikatos centre, nevartoja vaistų, elgiasi asocialiai, jis siunčiamas į teritorinę psichiatrijos įstaigą, tuo pat metu inicijuojant teisme priverstinio ambulatorinio gydymo pakeitimą priverstiniu gydymu psichiatrijos stacionare.Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad D. P., diagnozuota paranoidinė šizofrenija (F20.0). Nuo 1989 m. lapkričio 4 d. iki 1989 m. gruodžio 22 d. ji buvo gydyta KMUK I psichiatrijos skyriuje, nuo 1995 m. liepos 13 d. iki 1995 m. rugsėjo 1 d. gydyta Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. Nuo 1996 m. ambulatoriškai gydėsi nereguliariai. Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi D. P. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinis gydymas ir stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 18 d., o 2016 m. lapkričio 21 d. buvo perduota vykdymui VšĮ Kauno Šilainių poliklinikai (b. t. 1, b. l. 133). Tačiau, sutinkamai su VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos Gydytojų konsultacinės komisijos Medicininės apžiūros išvada, Kauno miesto Šilainių poliklinikos psichikos sveikatos centre D. P. nesilankė nei pas gydytoją psichiatrą, nei pas socialinį darbuotoją, susisiekti su ja nepavyko, dėl ko, šiuo metu negalima užtikrinti stabilios D. P. psichikos būsenos ambulatorinėmis sąlygomis. Apklausiama teismo posėdžio metu D. P. paaiškino, kad į polikliniką nurodytu laiku ji neatvyko, o vėliau jai buvo pranešta, jog medžiaga jau perduota teismui. Ir vis tik, apeliantės teigimu, ji ne kartą buvo atvykusi į polikliniką, pasirašė pasižadėjimą, kad prisistatys į polikliniką, vartoja jai išrašytus vaistus, jos fizinė sveikata bloga, turi išvaržą, skauda kaklą, rankose nėra jėgos. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pakeitė D. P. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį gydymą ir stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Tačiau, sutikti su tokiu apylinkės teismo sprendimu, įvertinus D. P. skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, nėra pakankamo pagrindo. Nagrinėjamos bylos duomenimis nenustatyta, kad D. P. buvo išaiškinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties vykdymo tvarka, perdavus šios nutarties vykdymą VšĮ Kauno Šilainių poliklinikai, D. P. su šiuo sprendimu supažindinta taip pat nebuvo, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog vertinamu atveju D. P. galėjo net nežinoti apie jai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės vykdymo sąlygas. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą, D. P. skundo nagrinėjimui pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje nėra, jų, teikdami teikimą Kauno apylinkės teismui nepateikė ir VšĮ Kauno Šilainių poliklinika. Be to, iš pateikto teikimo nėra aišku, kokiu metu D. P. buvo paskirti vizitai pas gydytoją bei socialinį darbuotoją, kokiu būdu apie vizito laiką ji buvo informuota, kiek kartų ji neatvyko pas gydytoją nustatytu laiku ir pan. Nesant šių duomenų, konstatuoti D. P. vengimą vykdyti (pažeidinėti) Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartimi jai pritaikytą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nėra pagrindo. Juo labiau, kad duomenų, patvirtinančių, jog vykdant 2016 m. spalio 28 d. nutartį, buvo laikomasi 2008 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. V-668/A1-243 „Dėl pacientų, teismo nutartimi pripažintų nepakaltinamais ir nukreiptų priverstinai gydytis, psichosocialinės reabilitacijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintos tvarkos, nėra. Šių duomenų kontekste, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati D. P., tiek 2017 m. kovo 10 d. prašymu (b. t. 1, b. l. 155), tiek apygardos teismui pateiktu skundu, skundėsi itin silpna savo sveikatos būkle (fizine). Duomenų, paneigiančių, jog VšĮ Kauno Šilainių poliklinikoje nustatytu laiku ji nesilankė dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių, pateiktoje bylos medžiagoje vėlgi nėra. Šios aplinkybės skundžiama apylinkės teismo nutartimi nebuvo vertinamos, apklausiant D. P. teismo posėdžio metu jos fizine būkle taip pat nesidomėta. Įvertinęs aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą aukštesnysis teismas sprendžia, kad skundžiama Kauno apylinkės teismo nutartis buvo priimta neįvertinus visų tinkamam analizuojamo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nepašalinus visų byloje esančių prieštaravimų, dėl ko pripažinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nėra juridinio pagrindo. Aukščiau aptartų duomenų, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nepakanka kategoriškai spręsti, jog vertinamu atveju D. P. tyčia pažeidinėja priverstinio ambulatorinio stebėjimo sąlygas, nesilanko psichikos sveikatos centre, nevartoja vaistų ar elgiasi asocialiai ar, kad jos sveikatos būklė pasikeitė. Tokiu būdu, skundžiama Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartis panaikintina dėl skundo priimant naują sprendimą – VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos teikimą dėl D. P. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės ambulatorinio stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo, atmetant.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – D. P., skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą: VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos teikimą dėl D. P. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės ambulatorinio stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo, atmesti.

Nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.

Teisėjas Albinas Antanaitis