Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės banko ,,Hansabankas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį (ieškinio medžiaga Nr. 2-1276-527/2009).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

teismas nepagrįstai taikė CPK 31 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas reikalavimus dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis grindė CK 6.66 ir 6.67 straipsnių pažeidimu (actio Pauliana), ginčydamas skolininko turto perleidimą. Šiuo atveju nesvarbu, koks turtas buvo perleistas, nes pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl to, kad buvo neatlygintinai perleistas turtas, kuris galėjo būti skirtas pareiškėjo reikalavimams patenkinti. Ieškiniu nėra ginčijamos jokios daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą; Kauno apygardos teismas nukrypo nuo savo formuojamos praktikos analogiškose bylose (žr. Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-972-264/2009); atsakovų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl ieškinys, vadovaujantis CPK 29 straipsniu, yra teismingas Kauno apygardos teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika patvirtina, jog ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tarp jų ir actio Pauliana, yra paduodami pagal atsakovo gyvenamąją vietą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti įstatymo garantuotą teisę kreiptis į teismą. Taikant rūšinio teismingumo taisykles turi būti tikrinama, kuris pirmosios instancijos teismas – apylinkės ar apygardos – turi nagrinėti bylą pagal konkretų ieškinį. CPK 26 straipsnyje numatyta, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose. CPK 27 straipsnyje išvardytos kategorijos bylų, kurios teismingos apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismams, o 28 straipsnyje – tik Vilniaus apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, teismingos bylos. Rūšinis teismingumas yra nustatomas pagal šiuos kriterijus: ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis. CPK 27 straipsnio 1 punktas numato, kad apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja civilines bylas, kuriose ieškinio suma yra didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo. Taip pat pažymėtina, kad remiantis teritorinio teismingumo taisyklėmis yra paskirstoma kompetencija tarp tos pačios grandies – apylinkės arba apygardos – teismų. Pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę, ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą (CPK 29 str.). Civilinio proceso įstatymas įtvirtina taip pat ir išimtinio teritorinio teismingumo atvejus, vienas iš kurių yra numatytas CPK 31 straipsnio pirmojoje dalyje, pagal kurią ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą, teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas AB bankas ,,Hansabankas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento D. J. ir D. J. sudarytas 2008 m. gruodžio 12 d. dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. gruodžio 12 d. dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini) bei D. J., L. J. ir D. J. sudarytą 2008 m. gruodžio 23 d. dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini); UAB „Lodena” ir D. J. skolos AB bankui „Hansabankas” pagal 2003 m. rugsėjo 18 d. kredito sutartį (duomenys neskelbtini) išieškojimą nukreipti į butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) bei negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Ieškovas pareiškė actio Pauliana, tai yra ginčija atsakovų sudarytus sandorius, kurių jie neprivalėjo sudaryti (CK 6.66 str.), bei prašo UAB „Lodena” ir D. J. skolos AB bankui „Hansabankas” pagal 2003 m. rugsėjo 18 d. kredito sutartį (duomenys neskelbtini) išieškojimą nukreipti į butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) bei negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą šiam teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), nes teismas sprendė, kad ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į perleistą nekilnojamąjį turtą, o šiems ieškiniams yra taikytinos išimtinio teismingumo taisyklės, todėl nurodė, kad ieškovas su ieškiniu turi kreiptis į teismą pagal turto registracijos vietą, tai yra į Klaipėdos apygardos teismą arba Panevėžio apygardos teismą.

Teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl to, ar bylos teismingumui nustatyti šiuo atveju taikytina CPK 31 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta išimtinio teritorinio teismingumo taisyklė.

CK 6.66 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu tokie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu, teisinių pasekmių taikymas pagal CK turi tam tikrą specifiką, nes šiuo institutu ginčijamas sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus interesus. Pagal CK 6.66 straipsnio ketvirtąją dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1415/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006). Pareiškėjo ieškinyje yra reiškiamas reikalavimas, pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais, skolos AB bankui „Hansabankas” pagal 2003 m. rugsėjo 18 d. kredito sutartį (duomenys neskelbtini) išieškojimą nukreipti į butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) bei negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Šis reikalavimas siejasi su daiktinėmis (nuosavybės) teisėmis į ginčo nekilnojamąjį turtą, nes ieškiniu yra prašoma taikyti restituciją. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo teismingumui nustatyti taikytinos CPK 31 straipsnio pirmosios dalies nuostatos. Beje, priešingai nei teigia apeliantas, teismų praktika patvirtina, jog sprendžiant ieškinių dėl sandorių, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, pripažinimo negaliojančiais teismingumo klausimą, taikomos išimtinio teritorinio teismingumo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1169/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2008).

Išimtinio teritorinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, kuris turi nagrinėti bylą (CPK 31 str.). Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pagal išimtinį teritorinį teismingumą bylą gali nagrinėti ir Klaipėdos apygardos teismas, ir Panevėžio apygardos teismas, nes turtas, į kurį prašoma nukreipti išieškojimą yra registruotas Klaipėdoje ir Kėdainiuose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK normos nereglamentuoja, kokiais kriterijais, esant tokiai situacijai, reikėtų vadovautis nustatant, kuris išimtinis teismingumas turi prioritetą. Vienas iš kriterijų, lemiančių bylos rūšinį teismingumą, yra ginčo suma. Ieškinio sumos nustatymo klausimą reglamentuoja CPK 85 straipsnis, kurio pirmosios dalies 9 punktas numato, kad bylose dėl daiktinių teisių į turtą ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę. Tuo atveju, jeigu ginčas yra kilęs dėl kelių nekilnojamojo turto objektų, registruotų skirtingų apygardų teismų teritorijoje, ginčo teismingumui nustatyti turėtų būti laikomasi nuostatos, kad ginčas yra teismingas tam apygardos teismui, kurio teritorijoje registruoto ginčo objekto rinkos vertė viršija 100 000 Lt (CPK 33 str. 4 d., 3 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš kartu su ieškiniu pateiktų nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, visų ginčo objektų vidutinė rinkos vertė viršija 100 000 Lt. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymo analogijos pagrindu šiuo atveju teisė pasirinkti vieną iš kelių teismų, kuriems byla teisminga, priklauso ieškovui (CPK 30 str. 12 d., 3 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.