Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-08-04 · Civilinė byla Nr. 2A-442/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-08-04
Bylos Nr.
2A-442/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas
J. Š.
Atsakovas
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Trečiasis asmuo
J. Š., VĮ Registrų centras
Advokatai
Jonas Tamašauskas
Kategorijos
  • 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-442/2009Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugpjūčio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovei J. Š. , ieškovės atstovui advokatui Jonui Tamašauskui,atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei V. K. ,trečiojo asmens J. Š. atstovui advokatui Linui Vasiliauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2582-560/2008 pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tretysis asmuo J. Š. , dėl turto arešto panaikinimo bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priešieškinį J. Š. ir J. Š. , tretysis asmuo VĮ Registrų centras, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė J. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), prašydama panaikinti atsakovo surašytą 2008 m. kovo 15 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-19306. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. kovo 25 d. iš sutuoktinio J. Š. sužinojo, jog jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini) - yra uždėtas areštas. Ieškovės teigimu, tai pažeidžia jos nuosavybės teises, nes dar 2007 m. liepos 10 d. ji su buvusiu sutuoktiniu J. Š. sudarė turto pasidalinimo sutartį, pagal kurią ginčo butas, kurį J. Š. buvo padovanojusi jo motina, atiteko ieškovei, o ieškovė turėjo sumokėti J. Š. 70 000 Lt. Ieškovės nuomone, atsakovas VMI bei trečiasis asmuo J. Š. neturi jokios teisės į šį turtą (CK 4.93, 4.98 str.).

Atsakovas VMI pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia minėtą 2007 m. liepos 10 d. J. Š. ir J. Š. sudarytą turto pasidalijimo sutartį nuo jos sudarymo pradžios ir taikyti restituciją, įpareigojant J. Š. grąžinti J. Š. asmeninėn nuosavybėn minėtą ginčo butą, o J. Š. - grąžinti J. Š. 70 000 Lt. Taip pat prašė panaikinti šio buto teisinę registraciją ieškovės J. Š. vardu. Atsakovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. baudžiamuoju įsakymu J. Š. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 199² straipsnio pirmojoje dalyke. Remdamasi šiame baudžiamajame įsakyme konstatuotais faktais dėl neteisėto tabako gaminių gabenimo, Vilniaus apskrities VMI 2007 m. gruodžio 18 d. atliko mokestinį patikrinimą, kurio metu nustatė, jog J. Š. , nepateikdamas vietos mokesčių administratoriui akcizų deklaracijos bei nesumokėdamas mokėtinos akcizo sumos, pažeidė Akcizų įstatymo nuostatas, todėl pagal patikrinimo aktą J. Š. buvo apskaičiuota 37 038 Lt akcizo ir 6 589,06 Lt akcizo delspinigių. Atsakovas teigė, jog, siekdamas užtikrinti mokesčių išieškojimą, jis kvietė J. Š. atvykti dėl turto arešto, tačiau šiam to nepadarius, atsakovas 2008 m. kovo 15 d. surašė turto arešto aktą Nr. 14-28-19306 mokesčių mokėtojui J. Š. nedalyvaujant ir areštavo J. Š. nuosavybės teise priklausantį ginčo butą. Kito nekilnojamojo ar registruotino kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti mokestinės nepriemokos išieškojimą, J. Š. neturėjo. Atsakovo nuomone, J. Š. ir J. Š. , sudarydami turto pasidalijimo sutartį, elgėsi nesąžiningai, todėl, ginant atsakovo, kaip kreditoriaus, interesus, turi būti taikomas actio Pauliana institutas. Sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus ir skolininkas apie tai žinojo, nes ją sudarius, J. Š. turtas žymiai sumažėjo, tapo neįmanoma įvykdyti mokestinę prievolę. Sutartį sudarė sutuoktiniai, todėl turi būti preziumuojamas kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumas (CK 6.66 str. 2 d.).

Tretysis asmuo J. Š. su atsakovo Vilniaus apskrities VMI priešieškiniu sutiko.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančia 2007 m. liepos 10 d. tarp atsakovų pagal priešieškinį J. Š. ir J. Š. sudarytą turto pasidalijimo sutartį nuo jos sudarymo pradžios bei taikė restituciją, tai yra įpareigojo J. Š. grąžinti J. Š. asmeninėn nuosavybėn ginčo butą, o J. Š. - grąžinti J. Š. 70 000 Lt. Taip pat teismas panaikino ginčo buto teisinę registraciją J. Š. vardu.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos, todėl galima taikyti actio Pauliana institutą. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad atsakovas VMI turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę trečiajam asmeniui J. Š. ; ieškovė bei trečiasis asmuo, sudarydami turto padalijimo sutartį, pažeidė atsakovo, kaip kreditoriaus, teises, nes J. Š. , perleidęs nuosavybės teise turėtą turtą sutuoktinei, neteko vienintelio jo asmenine nuosavybe likusio turto. Be to, J. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis nebūtų sudaręs ginčo sutarties, jei nebūtų jo atžvilgiu priimtas baudžiamasis įsakymas ir kad sutartį sudarė tik dėl to, kad neprarastų ginčo buto (b. l. 98). Teismo nuomone, ieškovė J. Š. šių aplinkybių neneigė. Dėl to teismas sprendė, kad J. Š. ginčo sandorio sudaryti neprivalėjo, o butą perleido sutuoktinei, siekdamas jo neprarasti. Ieškovės teiginiai, jog ji su trečiuoju asmeniu faktiškai kartu negyveno nuo 2004 metų, teismo teigimu, nepaneigia tos aplinkybės, jog šis sandoris buvo sudarytas būtent dėl tų priežasčių, kurias nurodė atsakovas J. Š. . Be to, ieškovė ir trečiasis asmuo nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos (CK 6.67 str. 1 p). Jų santuoka buvo nutraukta tik 2008 m. liepos 9 d., todėl sudarydamos sandorį šalys dar gyveno santuokoje.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė J. Š. prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes ginčo butas pagal 2007 m. liepos 10 d. turto pasidalijimo sutartį asmeninės nuosavybės teise atiteko apeliantei. Ši sutartis buvo patvirtinta notaro bei įregistruota VĮ Registrų centre. Apeliantė nėra skolininkė, nuo 2004 m. pavasario su J. Š. nepalaiko jokių ryšių, neveda bendro ūkio ir gyvena atskirai, nes jis gyvena su sugyventine, o 2005 m. sausio 7 d. jiems gimė vaikas. Be to, 2007 m. rugsėjo 6 d. buvo panaikinti J. Š. gyvenamosios vietos ginčo bute deklaravimo duomenys. Trečiasis asmuo J. Š. buvo nesąžiningas kreditoriaus atžvilgiu, nes, sąmoningai vengdamas vykdyti teismo sprendimą, sudarė turto pasidalijimo sutartį, gaudamas iš apeliantės už turtą 70 000 Lt. Trečiasis asmuo J. Š. žinojo, kad ginčo sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, ir sandorio sudaryti neprivalėjo. Be to, gavęs iš apeliantės 70 000 Lt, su kreditoriumi vis tiek neatsiskaitė. Trečiasis asmuo J. Š. buvo nesąžiningas apeliantės atžvilgiu, nes turto pasidalijimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad turtas nėra areštuotas ir jam neuždėti jokie draudimai ar apribojimai, o šalys pareiškia, jog neturi kreditorių, kurių teises galėtų pažeisti minėta sutartis. Sudarant turto pasidalijimo sutartį bei 2008 m. balandžio 7 d. nutraukiant santuoką, apeliantei nebuvo žinoma, kad J. Š. kartu su sugyventine įvykdė baudžiamąjį nusikaltimą ir kad jam dėl to yra skirta bauda. Šie faktai jai tapo žinomi tik po to, kai Vilniaus apskrities VMI 2008 m. kovo 25 d. raštu pranešė, kad areštuotas ginčo butas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities VMI prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad jokios teisinės reikšmės neturi apeliantės teiginiai, jog ji nevedė bendro ūkio su trečiuoju asmeniu, nes ginčo butas buvo įgytas santuokos metu ir priklausė sutuoktiniams bendros jungtinės nuosavybės teise (CK 3.88 str.), o teismas nustatė, jog sutuoktinių santykiai iki santuokos nutraukimo nebuvo nutrūkę. Be to, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, jog ji nežinojo apie baudžiamąjį įsakymą bei trečiojo asmens nusikaltimą. Tuo tarpu trečiasis asmuo patvirtino, kad ginčo turto pasidalijimo sutartį sudarė tik dėl to, kad neprarastų ginčo buto, o apeliantė šių teiginių neneigė (CK 6.67 str. 1 d.). Teismo išvadų nepaneigia ginčo sutarties 3 punktas, nes prievolė mokėti akcizo mokestį trečiajam asmeniui atsirado ne nuo atsakovo turto arešto akto patvirtinimo 2008 m. kovo 15 d., o nuo akcizų įstatymo nustatyto termino laiku deklaruoti ir sumokėti akcizo mokestį.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. Š. prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Kauno apygardos teismui 2007 m. gegužės 16 d. pripažinus jį kaltu dėl akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) gabenimo be banderolių, jis, suvokdamas, jog VMI priskaičiuos akcizą bei delspinigius, baudą, pasitaręs su tuomete sutuoktine apeliante, sudarė fiktyvią turto pasidalijimo sutartį, kuria paliko apeliantei ginčo butą, priklausiusį jam asmeninės nuosavybės teise. Taip pat trečiasis asmuo nurodo, kad sudarydami turto pasidalijimo sutartį buvę sutuoktiniai gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį, o santykiai pablogėjo tik metų pabaigoje. Skyrybos įvyko 2008 m. liepos 9 d., todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad sutuoktiniai gyveno atskiria nuo 2004 metų, o apeliantė priešingai neįrodė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus bei tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą, tačiau bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui VMI dėl 2008 m. kovo 15 d. turto arešto akto Nr. 14-28-19306 panaikinimo bei atsakovo VMI priešieškinį dėl pripažinimo negaliojančia 2007 m. liepos 10 d. turto pasidalijimo sutarties, sudarytos tarp J. Š. ir J. Š. , ir restitucijos taikymo, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino CK 6.66 straipsnio pirmąją dalį, nurodydamas, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, jeigu dėl tokių sandorių skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Teismas taip pat teisingai nurodė, jog, skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais atvejais, actio Pauliana pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, o tokio sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė skolininko pažeistam mokumui atkurti.

Bylos medžiaga patvirtina, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad kreditoriaus atsakovo VMI finansinis 43 634,06 Lt reikalavimas skolininkui J. Š. nėra nuginčytas ar ginčijamas, o turto, į kurį būtų galima nukreipti paminėtos skolos išieškojimą, jis neturi, todėl atsakovas VMI turi pagrindą reikalauti, jog taip vadinamai turto pasidalinimo sutarčiai, kurią 2007 m. liepos 10 d. sudarė sutuoktiniai J. Š. bei J. Š. , kurios sudaryti skolininkas neprivalėjo ir kurios pagrindu jam asmeninės nuosavybės teise priklausęs butas atiteko J. Š. , o ji sumokėjo J. Š. 70 000 Lt (pagal minimos sutarties duomenis) – būtų taikytos CK 6.66 straipsnyje išdėstytos actio Pauliana nuostatos. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, jog šis ieškinys yra pareikštas nepažeidus CK 6.66 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyto vienerių metų senaties termino.

Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, kuriuo atmestas jos ieškinys dėl arešto ginčo butui panaikinimo ir patenkintas atsakovo VMI priešieškinis dėl nurodytos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo ginčo butą priteisiant J. Š. , o iš jo J. Š. priteisiant 70 000 Lt, sutinka, kad atsakovas J. Š. , sudarydamas šį sandorį neabejotinai buvo nesąžiningas, ir nurodo, kad teismas neteisingai nustatė aplinkybes, susijusias su jos nesąžiningumu sudarant šią sutartį. Apeliantė teigia, jog, priešingai nei konstatavo teismas, sudarydama šį sandorį, ji buvo sąžininga, nes nežinojo apie jos sutuoktinio J. Š. padarytą nusikaltimą, jo prievoles biudžetui bei gresiančią materialinę atsakomybę.

Teismas pagrįstai laikė, kad sprendžiant klausimą dėl ieškovės J. Š. sąžiningumo sudarant šią sutartį, turi būti taikomos CK 6.67 straipsnio nuostatos, pagal kurias yra preziumuojamas ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumas, jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.). Dėl to asmeniui, kuris su tokia prezumpcija nesutinka, tenka procesinė pareiga pateikti ją paneigiančius įrodymus (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui apeliantė naujų įrodymų nepateikė ir nereiškė prašymų padėti jai tokius naujus įrodymus gauti (CPK 314 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, taip pat apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad ieškovė, neigdama minėtą nesąžiningumo prezumpciją, nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, jog, priešingai nei teigia atsakovas VMI bei atsakovas J. Š. , sudarydama šią sutartį ji buvo sąžininga (CPK 178 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neribojo jos proceso teisės pateikti įrodymus (nebuvo atmesti jos prašymai šiais klausimais ir kt.). Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo svarstomos ir teisingai įvertintos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad ieškovės sutuoktinis J. Š. nuo 2004 m. gyveno su kita moterimi, su kuria turi vaiką, o su šeima (ieškove ir dviem vaikais) nepalaikė jokių ryšių, nevedė bendro ūkio, todėl, sudarydama sutartį, ji nežinojo apie jo įvykdytą nusikaltimą, paskirtą baudą ir kitas su tuo susijusias aplinkybes, kad apie tai sužinojo tik iš atsakovo VMI pranešimo, tai yra 2008 m. kovo 25 d., kad neturėjo pagrindo įtartį, jog sutartinė nuostata apie kreditorių nebuvimą, gali būti neteisinga, nes šias aplinkybes atsakovas J. Š. nuo jos slėpė.

Beje teismas, vertindamas šiuos ieškovės argumentus ir spręsdamas, kad nurodytos aplinkybės nėra pakankamas įrodymas, paneigiantis jos nesąžiningumą, atkreipė dėmesį į tai, kad sudarant sutartį šalys buvo sutuoktiniais, nes santuoka tarp jų nutraukta tik 2008 m. liepos 9 d., o ieškinio pareiškime ieškovė pati nurodo, kad apie buto areštą ji sužinojo iš sutuoktinio anksčiau nei gavo paminėtą VMI pranešimą. Kolegija laiko, kad taip pat atkreiptinas dėmesys į ieškovės paaiškinimą apeliacinės instancijos teismui apie ginčo buto teisinio statuso kitimą: butas, kuriame Š. šeima nuolat gyveno (ieškovė su vaikais jame tebegyvena ir dabar), buvo įgytas kaip santuokinis turtas, vėliau jis padovanotas vyro motinai, o pastaroji 2001 m. butą dar kartą padovanojo sūnui J. Š. , siekdama tokiu būdu paslėpti šį turtą, kad išvengtų jo priverstinio pardavimo, kuris grėsė dėl neteisėtos jos veiklos (nelegali prekyba alkoholiu) (b. l. 141). Tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovei priimtinas ir suprantamas (ji tam neprieštaravo) apsimestinių sandorių sudarymas siekiant turtą paslėpti (CPK 185 str.).

Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šioje byloje ginčijamo sandorio teisėtumas yra nagrinėjamas tik actio Pauliana aspektu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, yra reikšminga ir dar viena bylos aplinkybė. Ginčo sutartis yra įvardijama kaip turto pasidalijimo sutartis, tačiau iš jos turinio seka, kad jos objektu buvo tik atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis ginčo butas. Sutartyje nėra aptariamas kitas sutuoktinių galimai turėtas santuokinis turtas, pavyzdžiui, grynieji pinigai. Tuo tarpu nuosavybės teisės į ginčo butą ieškovei perėjo sumokėjus atsakovui 70 000 Lt, tai yra pusę šio turto vertės. Taigi ieškovės sumokėti grynieji pinigai nėra šio turto dalybų objektu ir jų teisinis statusas neapibrėžtas – jie nėra laikomi sutuoktiniu bendru turtu. Tokiu būdu iš šio sandorio turinio seka, kad šis butas ieškovei buvo tiesiog parduotas. Be to, atsakovas J. Š. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą teigia, kad šia sutartimi santuokinis turtas iš viso nebuvo dalinamas, tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendime, kuriuo buvo išspręsti santuokos nutraukimo ir su tuo susiję kiti klausimai, ši sutartis ieškovės J. Š. ieškininio pareiškimo pagrindu yra įvardijama kaip santuokoje įgyto turto pasidalinimo sutartis (b. l. 79-80). Taigi šio sandorio šalys pačios buvo nenuoseklios vertindamos šio turto teisinį statusą.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės išdėstyti motyvai neduoda pagrindo kitaip įvertinti jos nurodytus faktus, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas (CPK 185 str.). Be to, atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas VMI teisingai nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali ir taikytina civiliniame procese taikytina įrodymų pakankamumo taisyklė, pagal kurią, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, išvadai apie fakto buvimą ar nebuvimą, nagrinėjamuoju atveju, apie ieškovės žinojimą, kad sudarant šią sutartį yra pažeidžiami J. Š. kreditorių reikalavimai, - pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo.

Taigi teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė ir teisingai įvertino visas nagrinėjamo ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą teismo sprendimą ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 178, 185 str.).

Atmesdama ieškovės apeliacinį skundą, teisėjų kolegija iš ieškovės priteisia valstybei 6, 90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 194) (CPK 93, 88 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 29 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės J. Š. 6,90 Lt (šeši litai 90 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė