Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liuda Arlauskienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui A. M., atsakovės atstovų atstovams Miglei Einorytei ir Gintarui Motūzui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 32) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, Kalėjimų departamentas), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad Vilniaus PN buvo paskirtas bausmę atlikti tame būryje, kuriame esantys nuteistieji jo nepriėmė, kildavo konfliktai ir Vilniaus PN administracija neatsižvelgė į jo prašymą dėl šių aplinkybių jį skirti į kitus būrius. Taigi Vilniaus PN, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę šioje įstaigoje, jo atžvilgiu netinkamai veikė, pažeidė jo teises ir tuo jam padarė neturtinę žalą. Vilniaus PN administracija, ginčui aktualiu laikotarpiu, nepagrįstai perkėlė jį tolesnei laisvės atėmimo bausmei atlikti į nuteistųjų būrį, kuriame jis turėjo priešų, o vėliau nuobaudą atlikti paskyrė į kamerų tipo patalpą kartu su priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusiais nuteistaisiais. Pareiškėjo teigimu, į jo rašytus skundus atsakovės atstovas Departamentas, kaip Vilniaus PN veiklą kontroliuojantis subjektas, nereagavo tinkamai ir nebandė spręsti pareiškėjo problemų, nesustabdė tariamai neleistinų Vilniaus PN veiksmų, dėl to buvo pažeistos jo teisės.

Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 44-46) nurodė, kad visi pareiškėjo perkėlimai iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą buvo atlikti vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka, buvo visiškai teisėti bei pagrįsti ir buvo tinkamai įforminti. Skiriant nuteistąjį į būrį ar gyvenamąją patalpą, buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, pareiškėjo elgesio ypatumai ir sprendimas priimtas atsižvelgiant į esamą situaciją. Pažymėjo, kad esant galimybei buvo atsižvelgiama į paties pareiškėjo prašymus perkelti jį į tam tikrą gyvenamąją vietą ir šie prašymai būdavo patenkinami, siekiant sudaryti pareiškėjui geresnes sąlygas. Teigė, kad yra visiškai niekuo nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. piktnaudžiavo tarnyba, skirdamas jį į gyvenamąsias patalpas. Pabrėžė, kad pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta valstybės institucijų ar pareigūnų veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens (institucijos ar pareigūnų) kaltė. Pareiškėjas nurodė, kad jam Vilniaus PN administracija padarė neturtinę žalą, kurią jis įvertino 10 000 Lt, tačiau nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir Vilniaus PN administracijos veiksmų. Mano, kad Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovo atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 94-96) nurodė, kad Kalėjimų departamentas kiekvieną kartą pareiškėjui kreipusis raštu, nagrinėjo pareiškėjo skundus, o juos išnagrinėjęs priėmė objektyvius, teisingus ir teisėtus sprendimus, bei apie tai raštu, pateikiant sprendimus, informavo pareiškėją. Kalėjimų departamentas tinkamai reagavo į pareiškėjo skundus, savo atsakymus pagrindė galiojančiais teisės aktais ir objektyviai skundų nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei jų motyvuotu ir argumentuotu vertinimu. Tvirtino, kad pareiškėjo skundas paremtas išskirtinai subjektyvia paties pareiškėjo nuomone bei niekuo nepagrįstais jo samprotavimais. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovės atstovų neteisėti aktai (pareiškėjas jokių konkrečių Vilniaus PN ar Kalėjimų departamento sprendimų neskundžia), neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas daugiausia remiasi abstrakčiais teiginiais bei savo subjektyvia nuomone, o nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nenuginčijus konkrečių atsakovės atstovų sprendimų, nėra pagrindo priteisti ir žalos atlyginimą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovo atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, Kalėjimų departamentas), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nes, pareiškėjo nuomone, jis Vilniaus PN buvo paskirtas bausmę atlikti tame būryje, kuriame esantys nuteistieji jo nepriėmė, kildavo konfliktai ir Vilniaus PN administracija neatsižvelgė į jo prašymą dėl šių aplinkybių jį skirti į kitus būrius, o Departamentas, kaip Vilniaus PN veiklą kontroliuojantis subjektas, nereagavo tinkamai ir nebandė spręsti pareiškėjo problemų, nesustabdė tariamai neleistinų Vilniaus PN veiksmų, dėl to buvo pažeistos jo teisės. Būtent tokiais, anot pareiškėjo, neteisėtais Vilniaus PN ir Departamento veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala.

Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra dėl neteisėtų valstybinės valdžios institucijų veiksmų patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o ginčo objektas – neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir pagrindai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas yra nuteistasis, kuris jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlieka Vilniaus PN. Pareiškėjo elgesys yra charakterizuojamas neigiamai. Iki 2012-02-21 pareiškėjas turėjo 22 galiojančias nuobaudas (tarp jų nuobaudos už narkotikų vartojimą, administracijos nurodymų nevykdymą, dienotvarkės pažeidimus, įstaigos turto gadinimą), be to, jis yra linkęs vartoti narkotines medžiagas, yra grubus, įžeidus. Psichologai rekomenduoja stiprinti pareiškėjo individualią priežiūrą, stebėti jo elgesį, bendraujant su juo prisiminti, kad nuteistasis stokoja impulsų kontrolės, jo reakcijos gali būti neadekvačios, jam būdingi kognityviniai esamos situacijos iškraipymai (b. l. 79, 92). Atvykus į įstaigą, pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei ir iš karantino kameros įkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 77), o 2011-03-17 jis perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini), siekiant išvengti galimų konfliktų su nuteistaisiais gyvenančiais patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 78). 2011-04-06 A. M., remiantis jo paties prašymu, buvo perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-09-14 pareiškėjas Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus nurodymu perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini). Tokį nurodymą Vidaus tyrimų skyrius davė dėl to, kad 2011-09-14 buvo gautas Laisvės atėmimo vietų ligoninės asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktas Nr. 102/1, kuriuo nustatyta, kad A. M. vartojo psichiką veikiančias medžiagas. Savo rašytiniame pasiaiškinime pareiškėjas prisipažino vartojęs narkotines medžiagas, 2011-09-28 nuteistasis perkeltas į gyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal jo paties prašymą, 2011-11-10 Vilniaus PN drausmės komisija svarstė pareiškėjo elgesį dėl narkotinių medžiagų vartojimo. Drausmės komisija priėmė sprendimą 6 mėnesiams pareiškėją perkelti į drausmės grupę. Taigi jis 2011-11-11 perkeltas į drausmės grupės kamerą 5D-1. Nuteistasis atsisakė atlikti bausmę jam paskirtoje drausmės grupės kameroje, nevykdė teisėtų administracijos nurodymų eiti į jam paskirtą kamerą, todėl 2011-11-11 nutarimu Nr. 28-1-1188 Vilniaus pataisos namų direktorius skyrė jam nuobaudą (b. l. 68, 70, 71, 72, 73, 74, 82, 83-84, 85, 86, 87, 88, 89, 90-91).

Be kita ko, byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad 2011-03-16, pareiškėjui atvykus į gyvenamąją patalpą Nr. (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas su ten buvusiu nuteistuoju G. P.. Dėl įvykusio konflikto Vidaus tyrimų skyrius atliko tarnybinį tyrimą. Taip pat dėl šio įvykio 2011-03-17 Vilniaus PN buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 03-1-00905-11, kuris buvo nutrauktas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011-06-01 nutarimu dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d., požymių (b. l. 47-48, 64-65, 66-67).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) ir su jo įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai.

Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.)

Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 str., pagal kurį nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka: 1) gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta; 2) kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, visuomeninę ar tarptautinę organizaciją, taip pat kitas įmones, įstaigas ir organizacijas; 3) gauti medicinos pagalbą; ir 4) gauti teisinę pagalbą. Specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai.

BVK šeštajame skyriuje įtvirtintos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos. Prie specialiųjų nuteistojo teisių priskiriama ir teisė kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus bei tarnautojus, visuomenines organizacijas ir tarptautines institucijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais (siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji).

Remiantis BVK 12 str. 1 d., nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 p. reglamentuojama, kad pataisos namuose skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius ir kameras, atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat laikomasi BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

Taigi teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta anksčiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad Vilniaus PN administracija neatsižvelgė į jo prašymus dėl konfliktų su kitais nuteistaisiais jį skirti į kitus būrius, yra visiškai nepagrįsti. Teismas pastebi, kad anksčiau ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma tvirtina priešingai, t. y. pareiškėjas ne kartą jo prašymu buvo perkeltas į kitas gyvenamąsias patalpas. Ad hoc, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo perkėlimai iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą buvo atlikti vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka, buvo visiškai teisėti bei pagrįsti ir buvo tinkamai įforminti. Skiriant nuteistąjį į būrį ar gyvenamąją patalpą buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės, pareiškėjo elgesio ypatumai ir sprendimas priimtas atsižvelgiant į esamą situaciją, o taip pat, kaip ir minėta, esant galimybei buvo atsižvelgiama į pačio pareiškėjo prašymus perkelti jį į tam tikrą gyvenamąją vietą ir šie prašymai būdavo patenkinami, siekiant sudaryti pareiškėjui geresnes sąlygas. Todėl teismo vertinimu, Vilniaus PN neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

Byloje nustatyta, kad 2011-03-21 pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuriame nurodė, kad Vilniaus PN administracija nepagrįstai jį paskyrė laisvės atėmimo bausmę atlikti į nuteistųjų būrį Nr. 3, kuriame jis neva turėjo priešų, nors jis ir informavo atsakingus pataisos namų darbuotojus, kad minėtame būryje jis nesijaučia saugus (b. l. 97-103). Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2011-04-19 sprendime Nr. 2S-1021 nurodė, kad skundo nagrinėjimo metu faktinių duomenų apie tai, kad Vilniaus PN administracija galimai pažeidė jo teises nenustatė (b. l. 111-112). Teismas atkreipia dėmesį, kad byloje duomenų, kad šis Departamento sprendimas būtų panaikintas, nėra. Taigi minėtas sprendimas yra galiojantis.

Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad pareiškėjas 2011-12-19 su skundu vėl kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuriame teigė, kad Vilniaus PN administracija, nesigilindama į situaciją, nepagrįstai jį perkėlė bausmei atlikti iš nuteistųjų būrio Nr. 9 į nuteistųjų būrį Nr. 2, kuriame jis turi priešų. Taip pat skunde nurodė, kad vėliau administracija jį paskyrė nuobaudai atlikti į kamerų tipo patalpą Nr. 18 kartu su priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusiais nuteistaisiais (b. l. 113). Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo skundą, 2012-01-18 sprendime Nr. 2S-250 nurodė, kad skundo nagrinėjimo metu faktinių duomenų apie tai, kad Vilniaus PN administracija būtų pažeidusi tuo metu galiojančius teisės aktus nenustatė (b. l. 115-116). Teismas, inter alia, pastebi, kad Kalėjimų departamento sprendimas Nr. 2S-250 taip pat yra galiojantis, jis nėra įstatymo nustatyta tvarka panaikintas.

Objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjęs anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad Departamentas, kaip Vilniaus PN veiklą kontroliuojantis subjektas, nereagavo tinkamai ir nebandė spręsti pareiškėjo problemų, nesustabdė tariamai neleistinų Vilniaus PN veiksmų, dėl to buvo pažeistos jo teisės, taip pat yra atmestini kaip nepagrįsti. Teismo nuomone, Departamentas tinkamai išnagrinėjo ir įvertinto pareiškėjo skunduose išdėstytas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, įstaigos pareigūnai jo atžvilgiu veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi teismo vertinimu ir Kalėjimų departamentas neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p., administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau – Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis.

Neturtinės žalos sąvoką apibrėžia CK 6.250 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Bendrosios sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti yra nustatytos CK 6.246-6.250 str., t. y. neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 str. Šio straipsnio 1 d. įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi civilinė atsakomybė gali būti taikoma, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Teismas pabrėžia, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių patirtos žalos faktą, t. y. kad pareiškėjas dėl tariamai neteisėtų atsakovės atstovų veiksmų patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų psichologinę tarnybą ar sveikatos priežiūros tarnybą. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimo faktą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos darbuotojų neteisėtos veikos ir žalos fakto. Nenustačius neteisėtos veikos ir žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir Departamento. Padarytos neturtinės žalos faktas nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

Remdamasis ištirtų byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas teismo posėdyje nenurodė jokių naujų aplinkybių, susijusių su jo skundo dalyku, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių patirtos žalos faktą, konstatuotina, kad priteisti pareiškėjui iš viso 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento, nurodytais motyvais bei kitais motyvais, nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.