- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-01
- Bylos Nr.
- 2S-1699-945/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10807-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Bartninkas
- Pareiškėjas
- R. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.2.7Draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles
- 3.1.18.2.10Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. patikslintą skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuotieji asmenys antstolis S. U., J. K., akcinė bendrovė „Kauno grūdai“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas pateikė patikslintą skundą (b. l. 55–63) dėl antstolio veiksmų, prašydamas pripažinti neteisėtu antstolio S. U. atliktą procesinį veiksmą – antrųjų varžytynių paskelbimą, ir šį procesinį veiksmą panaikinti. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki skundo išnagrinėjimo apriboti teisę (uždrausti) išieškotojai akcinei bendrovei (toliau – AB) „Kauno grūdai“ perimti per antrąsias varžytynes Nr. 172572 neparduotą turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini), ½ dalį pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 43–49). Prašyme pareiškėjas nurodė, kad antstolis vykdo išieškojimą iš pareiškėjui bei suinteresuotajam asmeniui J. K. bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto – žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), – nenustačius skolininko dalies šiame turte.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartimi (b. l. 70–71) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies – iki teismo galutinio procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos uždraudė antstoliui S. U. perduoti išieškotojai AB „Kauno grūdai“ per antrąsias varžytynes Nr. 172572 neparduotą turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kitos prašymo dalies netenkino. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas tikėtinai iš dalies pagrindė jo reikalavimus. Pareiškėjas prašo apriboti teisę (uždrausti) išieškotojai AB „Kauno grūdai“ perimti per antrąsias varžytines Nr. 172572 neparduotą turtą, tačiau pagal skundo reikalavimą atsako ne išieškotojas, o antstolis. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų, kuriems nereiškiami reikalavimai, teisių, todėl taikytina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas antstoliui perduoti turtą išieškotojui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo apriboti teisę (uždrausti) išieškotojui perimti visą per antrąsias varžytynes neparduotą turtą, tačiau skunde nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų dėl turto, kuriame skolininkui priklausanti nuosavybės dalis yra nustatyta, realizavimo neteisėtumo.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
3. Atskiruoju skundu (b. l. 82–87) pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti prašymą iki teismo galutinio procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo dienos uždrausti antstoliui perduoti išieškotojai per antrąsias varžytynes neparduotą turtą – ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, ½ dalį pastato – garažo ir ½ dalį kitų statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir šią prašymo dalį patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
3.1. Teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo atsižvelgti į galiojančius teisės aktus ir priimti tokią nutartį, kuri maksimaliai apsaugotų visų proceso dalyvių teises.
3.2. Iš dalies tenkinus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ne tik nebuvo užkirstas kelias ateityje atsirasti ginčui dėl restitucijos taikymo ir varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu (pripažinus varžytynių paskelbimą neteisėtu), bet ir papildomai atsirado teisinis neaiškumas dėl teisės perduoti išieškotojai nuosavybės teisę į dalį per varžytynes pardavinėto turto, neaišku, kokiu būdu gali būti nustatyta tik dalies pardavinėto turto vertė.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotasis asmuo AB „Kauno grūdai“ pateikė atsiliepimą (b. l. 94–95) į atskirąjį skundą, kuriame nurodo, kad iš dalies sutinka su pareiškėjo teismui patikslintame skunde pateiktais prašymais ir prašo juos tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
6. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
7. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas pats savaime nelemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Teismų praktikoje pasisakyta, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014), o ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas reikalingas būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2343/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-26/2014, 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-614-464/2015).
8. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant laikinųjų pasaugos priemonių taikymo klausimą yra aktualūs ir tokie principai, kaip ekonomiškumas bei proporcingumas, visų ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimas. Todėl bet kurios laikinųjų apsaugos priemonės, įskaitytinai ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymą, galimos tik išimtiniais atvejais, kai įrodoma, kad, jų nepritaikius, ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas bus iš esmės apsunkintas arba taps visiškai neįmanomas. Šis institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal įsiteisėjusį vykdytiną dokumentą atlikimo prieš naują bylą inicijavusį asmenį tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019).
9. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, atlikęs preliminarų pareiškėjo teikto skundo dėl antstolio veiksmų motyvų vertinimą konstatavo, jog šis skundas yra tikėtinai pagrįstas. Be to, teismas taip pat konstatavo ir antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimą, t. y. grėsmę pareiškėjui galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymui. Teismas nurodė, kad iš varžytynių neparduoto turto perdavimas išieškotojui paneigtų tikslus, dėl kurių ginčijami antstolio veiksmai ir reikalaujama varžytynes pripažinti negaliojančiomis. Dėl šių teismo išvadų pagrįstumo, kaip ir dėl nutarties dalies, kuria pritaikytas draudimas perduoti išieškotojui žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), atskirasis skundas nebuvo pateiktas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako (CPK 313, 320 straipsniai).
10. Pareiškėjas atskirajame skunde akcentuoja, kad draudimas turi būti taikomas ne tik turto, kurį jis su sutuoktine valdo bendrosios nuosavybės teise, kur sutuoktinių dalys nėra nustatytos (žemės sklypo), bet ir tame sklype stovinčių statinių atžvilgiu. Tokią poziciją apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstą dėl kelių priežasčių:
10.1. Iš teismų informacinės sistemos Liteko matyti, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1982-955/2018 buvo nustatytos pareiškėjo ir jos sutuoktinės nuosavybės teise valdomų gyvenamojo namo, garažo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), dalys, nurodant, kad pareiškėjui priklauso ½ dalis nurodytų nekilnojamojo turto objektų. Esant nustatytai konkrečiai pareiškėjui priklausančiai turto daliai, procesinių kliūčių vykdyti išieškojimą iš šio turto nėra.
10.2. Kaip matyti iš pareiškėjo teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos, antstolio veiksmų neteisėtumas siejamas išimtinai su aplinkybe, kad antstolis iš varžytynių pardavinėjo skolininkui nepriklausantį turtą, t. y. visą žemės sklypą, bendrosios nuosavybės teise valdomą ne tik pareiškėjo, bet ir jo sutuoktinės. Jokių argumentų dėl to, kad negali būti priverstine tvarka realizuojama pareiškėjo dalis bendrosios nuosavybės teise valdomuose statiniuose, pareiškėjas neteikė. Nurodyta aplinkybė leidžia spręsti, kad skundas dėl antstolio veiksmų buvo teikiamas siekiant apginti sklypo savininkų teises ir teisėtus interesus. Šie interesai skundžiama nutartimi laikinai, iki skundo išnagrinėjimo, buvo apginti.
10.3. Kartu teismas pažymi, kad atskirojo skundo argumentai, jog antstolis visą turtą (sklypą ir statinius) pardavinėjo kaip vieną objektą, buvo nustatęs viso komplekso vertę ir pardavimo varžytynėse kainą, dėl ko statinių perdavimas išieškotojui kartu neperduodant žemės sklypo yra negalimas, nėra tiesiogiai susiję su skundžiama nutartimi spręstu klausimu. Teismas uždraudė antstoliui iki skundo išnagrinėjimo realizuoti žemės sklypą. Antstolis, įvertinęs šį draudimą, laikydamasis teisės aktų reikalavimų turi nuspręsti, ar įmanoma sklype stovinčių statinių dalis perduoti išieškotojui, kartu neperduodant teisių į žemės sklypą (ar tokiu atveju nebūtų pažeisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.394 straipsnio reikalavimai), taip pat įvertinti, ar vadovaujantis CPK 722 straipsnio 2 dalimi, galimas ne viso, bet dalies varžytynėse neparduoto turto perdavimas išieškotojui. Antstoliui priėmus sprendimą šiuo klausimu, jis galėtų tapti savarankiškos teisminės patikros objektu. Kitaip tariant, teikdamas aptariamus argumentus pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad jo ir jo sutuoktinės teisės skundžiama nutartimi yra apgintos, kadangi būtent teismo pritaikytas draudimas, pareiškėjo vertinimu, užkerta kelią antstoliui realizuoti ir turtą, kurio atžvilgiu tiesioginiai ribojimai nebuvo pritaikyti. Ši aplinkybė, nesant jokių savarankiškų argumentų, kurie patvirtintų objektyvų pareiškėjo suinteresuotumą, kad būtų pritaikyti suvaržymai jam priklausančioms statinių dalims, atskleidžia perteklinį pareiškėjo prašomų papildomai taikyti draudimų pobūdį.
11. Esant nurodytam teisiniam reglamentavimui bei nustatytoms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, procesinės teisės normų, pareiškėjo, kitų suinteresuotų asmenų teisių ir teisėtų interesų nepažeidė, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.