- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-34-345/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06224-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Goda Ambrasaitė-Balynienė, Henrichas Jaglinskis, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- IĮ „Aldora“
- Atsakovas
- A. S., UAB „B-account“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vido Stankevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo IĮ „Aldora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo pagal ieškovo IĮ „Aldora“ ieškinį atsakovams A. S. ir UAB „B-account“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo (civ. byl. Nr. 2-12436-866/2013).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas:
- pripažinti 2009 m. birželio 19 d. sutartį Nr. 09/3, sudarytą tarp IĮ „Aldora“ ir UAB „B-account“ negaliojančia;
- perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal sutartį iš UAB „B-account“ bendraatsakoviui A. S.;
- priteisti iš bendraatsakovio A. S. ieškovo naudai 5 200 Lt skolą už parduotas prekes ir atliktas paslaugas, 187,20 Lt delspinigius, 372 Lt patirtus nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas, t. y. 173 Lt žyminį mokestį;
- priteisti iš bendraatsakovio A. S. ieškovo naudai turėtas išlaidas: 67 Lt žyminį mokestį, 155 Lt vykdymo išlaidas už priverstinį skolos išieškojimą, 150 Lt sumokėtas lėšas antstoliams pateikiant vykdyti 2009 m. rugsėjo 29 d. teismo įsakymą.
Nurodė, kad 2009 m. birželio mėnesį ieškovui paskambino vyras prisistatęs Š. ir paklausė ar jo įmonė gali įstatyti garažo vartus ir lauko duris įmonei UAB „B-account“. Ieškovas birželio viduryje nuvyko adresu (duomenys neskelbtini), išmatavo kokio dydžio reikalingos durys ir vartai. Jis bendravo su A. S. Dėl vartų ir durų gamybos šalys pasirašė sutartį, kurioje susitarė dėl kainos (8 200 Lt už trejas duris ir 5 010 Lt už garažo vartus, viso 13 200 Lt). Sutarė, kad bus sumokėtas 3 500 Lt avansas. Duris ir vartus pagal sutartį ieškovas turėjo įstatyti iki 2009 m. liepos pradžios. Maždaug po 10 dienų buvo nuvežti ir įstatyti abeji garažo vartai. Po keleto dienų atsakovas A. S. sumokėjo ieškovui dar 4 510 Lt, susitarė, kad po 10 dienų ieškovas atveš duris, o durų montavimo dieną prie namo bus A. S. ir sumokės likusią sumą, tačiau atsakovas neatvažiavo. Sekančią dieną atsakovas A. S. pasirašė ant sąskaitos-faktūros, kurioje buvo nurodyta 8 200 Lt suma, tačiau ant kasos pajamų orderio, kuriame buvo parašyta 5 200 Lt, A. S. nepasirašė, kadangi tuo metu neturėjo pinigų. Vėliau ieškovas bandė susisiekti su A. S., bet jam nepavyko. Ieškovui kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, teismo įsakymu ieškovui iš UAB „B-account“ buvo priteista 5 200 Lt skola bei 108,56 Lt palūkanos. Tačiau paaiškėjo, kad UAB „B-account“ jokio turto neturi ir iš jo negalima išieškoti skolos. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo metu atsakovas A. S. pripažino, kad jis buvo vienintelis UAB „B-account“ akcininkas, turėjo namą, esantį (duomenys neskelbtini), jame sugalvojo įstatyti duris ir vartus. Būdamas direktoriumi įmonės vardu sudarė sutartį su ieškovu. Ieškovo manymu sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pažymėjo, kad ieškovas negalėjo numatyti tikrųjų užsakovo ketinimų. Ieškovas tinkamai atliko darbus, tačiau atsakovas už darbus tinkamai neatsiskaitė ir liko skolingas ieškovui 5 200 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad 2009 m. birželio 19 d. ieškovas IĮ „Aldora“ ir atsakovas UAB „B-account“ pasirašė sutartį pagal kurią ieškovas įsipareigojo perduoti pirkėjui prekes, o atsakovas už jas atsikaityti. Byloje ginčo dėl to, kad buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis nėra. Ieškovas prašydamas pripažinti 2009 m. birželio 19 d. sutartį negaliojančia nurodo, kad sudarydamas sutartį su UAB „B-account“ ieškovas negalėjo numatyti tikrųjų užsakovo ketinimų, t. y. ar darbai bus atliekami įmonei, ar fiziniam asmeniui. Ieškovo teigimu, jo suklydimas buvo esminis, kadangi realiai sandoris buvo sudarytas su A. S., o ne su UAB „B-account“.
Teismas išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus nustatė, kad ieškovui ir atsakovui sudarant 2009 m. birželio 19 d. sutartį atsakovas aiškiai išreiškė valią pirkti iš ieškovo sutartyje nurodytas prekes, o ieškovas aiškiai išreiškė valią tokias prekes atsakovui parduoti. Nėra ginčo dėl to, kad sutartį pasirašė užsakovo UAB „B-account“ direktorius A. S. Sandorio realumą ir sudarymo tikslą patvirtina prie 2009 m. birželio 16 d. sutarties pateikti priedai, kuriuose detalizuoti prekių duomenys ir kainos. Be to, iš sutarties ir šalių paaiškinimų galima spręsti, kad buvo susitarta kur konkrečiai bus pristatytos prekės ir kam tiksliai jos bus panaudotos, taigi ieškovas žinojo šias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas, UAB „B-account“ veikiantis per vienasmenį valdymo organą direktorių A. S., sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė, t. y. ieškovas pristatė prekes, atsakovas atliko mokėjimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats ieškovas ieškinyje nurodė, jog ieškovas tinkamai ir laiku įvykdė sutartį ir pateikė atsakovui apmokėjimui sąskaitas-faktūras, kurių atsakovas neapmokėjo ir liko skolingas ieškovui 5 200 Lt. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prieštarauja pats sau, pirmiausiai nurodo, kad ieškovas neišreiškė tikrosios valios sudarydamas sutartį ir tuo pačiu teigia, kad sutartis buvo vykdoma, t. y. ieškovas vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o atsakovas UAB „B-account“ atliko dalinius mokėjimus, kuriuos ieškovas priėmė, kaip tinkamą sutartinių prievolių vykdymą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas prašė priteisti skolą, kuri be kita ko jau yra priteista teismo įsakymu. Taigi, tenkinus ieškovo ieškinį būtų priimti du vykdytini teismo sprendimai, dėl tos pačios prievolės. Tai pat pažymėjo, kad aplinkybė, jog namas, esantis (duomenys neskelbtini), A. S. priklausė nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d., nėra pagrindas pripažinti, kad sutartinius įsipareigojimus prisiėmė ne UAB „B-account“, o A. S.
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo atstovui, pasirašiusiam sandorį, nebuvo teikiama melaginga informacija apie sandorį, jis nebuvo apgaudinėjamas. Byloje surinkti įrodymai, patvirtino susiformavusią ieškovo valią sudaryti ginčo sandorį, nenustačius suklydimo ar apgaulės faktų jo sudarymo metu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas ieškinio neįrodė, todėl ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovas IĮ „Aldora“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą pakeisti – ieškovo ieškinį pilnai patenkinti. Priteisti iš atsakovo ieškovo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino, jog sudarant 2009 m. birželio 19 d. sutartį apeliantas žinojo kur konkrečiai bus pristatytos prekės ir kam tiksliai jos bus panaudotos. Apeliantas neneigia, kad jis žinojo prekių pristatymo vietą, tačiau tik ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kada atsakovas A. S., pasinaudodamas tuo, kad yra vienintelis UAB „B-account“ akcininkas ir direktorius, siekdamas sau asmeninės naudos, UAB „ B-account“ vardu 2009 m. birželio 19 d. sudarė sutartį dėl durų ir vartų pirkimo bei montavimo savo asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Tą aplinkybę, kad apeliantas prekes ir paslaugas teikė ne UAB „B-account“, o A. S. apeliantas sužinojo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu A. S. prisipažino, kad sutartis realiai buvo sudaryta ne tarp IĮ „Aldora“ ir juridinio asmens UAB „B-account“, o tarp IĮ „Aldora“ ir fizinio asmens A. S. Todėl teismo teiginys, kad apeliantas žinojo, kam tiksliai jos bus panaudotos yra nepagrįstas. Apeliantas sudarydamas sutartį negalėjo numatyti tikrųjų atsakovo ketinimų, t. y. ar darbai bus atliekami įmonei ar fiziniam asmeniui. Todėl šiuo atveju apelianto suklydimas turėtų būti pateisinamas, kadangi tai neprieštarautų protingumo, apdairaus, rūpestingo ir atsakingo asmens elgesio reikalavimams.
Šiuo konkrečiu atveju pirkėjo teisės ir pareigos pagal sutartį su UAB „B-account“ turi būti perkeltos A. S. A. S., būdamas vienintelis UAB „B-account“ akcininkas ir direktorius, sudarydamas sutartį su apeliantu neatskleidė tikrųjų savo ketinimų, turėti naudos sau, kaip fiziniam asmeniui. Sudaręs sutartį vengė įvykdyti prievolę. Tais pačiais metais, 2009 m. vasaros pabaigoje, pardavė UAB „B-account“, o netrukus ir jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame realiai buvo suteiktos paslaugos A. S. naudai.
Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad atsakovas nors teisme ir teigė, kad šis, jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis, namas pagal panaudos sutartį buvo naudojamas UAB „B-account“ veikloje, tačiau nepateikė teismui tai patvirtinančių įrodymų. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė apeliantui teismo liudijimą gauti panaudos sutartį, tačiau apeliantui jos gauti nepavyko, nenustačius UAB „B-account“ buveinės. Taigi, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo naudojamas UAB „B-account“ veikloje pagal panaudos sutartį. O visi kiti byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad sutartis tarp IĮ „Aldora“ ir UAB „B-account“ buvo sudaryta vienintelio akcininko ir direktorius A. S. naudai. Apeliantas nesutinka ir su tuo teismo motyvu, kad vien dėl to, jog skola priteista teismo įsakymu, o tenkinus apelianto ieškinį būtų priimti du vykdytini teismo sprendimai, priėmus naują sprendimą, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl procesinių teisių perėmimo vykdymo procese, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 596 str., o ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, netektų galios ir su juo susiję priimti sprendimai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1-2 d.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2-3 d.) nėra nustatyta, byloje paduodant apeliacinį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovams atmestas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Sandorių negaliojimo instituto paskirtis - siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.
Pagal Civilinio kodekso 1.90 str. 1 d. iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, kad šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją. Be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).
Apeliantas teisiniu pagrindu pripažinti 2009 m. birželio 19 d. sutartį Nr. 09/3 negaliojančia nurodo Civilinio kodekso 1.90 str., t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu dėl suklydimo. Savo suklydimą apeliantas grindžia tuo, kad sudarydamas sutartį negalėjo numatyti tikrųjų atsakovo ketinimų, t. y. ar darbai pagal sutartį bus atliekami įmonei ar fiziniam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas į bylą pateikė 2009 m. birželio 19 d. sutartį Nr. 09/3 (b. l. 21-22). Šios sutarties tektą paruošė ieškovas IĮ „Aldora“, kaip pardavėjas, o pasirašė įmonės savininkas A. K. Iš sutarties teksto matyti, kad ieškovas sutartyje užsakovu nurodė UAB „B-account“, kurį atstovavo bei už įmonę pasirašė A. S. UAB „B-account“, atstovaujamas A. S., taip pat pasirašė sutarties priedus (b. l. 23-31, 37). Ieškovas būtent įmonei UAB „B-account“ išrašė PVM sąskaitas-faktūras bei kasos pajamų orderius (b. l. 32-33, 40-41, 45-47, 50). Taigi iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad ieškovas suprato su kuo sudaro ginčo sutartį, kad kita sandorio šalis yra ne fizinis asmuo atsakovas A. S., o juridinis asmuo UAB „B-account“.
Taip pat pažymėtina, kad ieškovo IĮ „Aldora“ naudai 2009 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme priimtas teismo įsakymas, kuriuo iš skolininko UAB „B-account“ priteista 5 200 Lt skola, 108,56 Lt palūkanos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteitą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. rugsėjo 29 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 40 Lt bylinėjimosi išlaidos (b. l. 17). Byloje nustatyta, kad ieškovas pradėjo gintis suklydimo aplinkybe tik tada, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2009 m. rugsėjo 29 d. priėmus teismo įsakymą paaiškėjo, kad jo įvykdymas apsunkintas, nes UAB „B-account“ neturi turto.
Šiuo atveju vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas neginčijo, jog tarp šalių sudaryta sutartis buvo vykdoma, t. y. ieškovas vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o atsakovas UAB „B-account“ atliko dalinius mokėjimus, kuriuos ieškovas priėmė, kaip tinkamą sutartinių prievolių vykdymą. Taigi atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas protingas, atidus ir rūpestingas asmuo žino, jog jam sudarius sutartį, ši sutartis galios iki joje numatytų sąlygų įvykdymo arba iki sutarties galiojimas pasibaigs ir kad kita šalis turi teisę reikalauti sutarties vykdymo. Šiuo atveju ieškovas, turi teisę reikalauti atsakovo UAB „B-account“ įvykdyti įsiteisėjusį 2009 m. rugsėjo 29 d. teismo įsakymą, kuriuo patenkintas ieškovo reikalavimas dėl susidariusios skolos pagal 2009 m. birželio 19 d. sutartį Nr. 09/3 priteisimo. Atsakovui nevykdant teismo įsakymo, ieškovas gali savo, kaip kreditoriaus, teises ginti pareikšdamas ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „B-account“ Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtas faktines aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog pasirašant ginčo sutartį, ieškovas nesuklydo dėl sutarties esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, ir suvokė jų pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti ginčo sutartį sudaryta dėl suklydimo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, nėra pagrindo spręsti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo. Taip pat pažymėtina, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys šiuo atveju taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, kad bylos nagrinėjimo metu būtų patyrę kokių nors bylinėjimosi išlaidų.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal Civilinio proceso kodekso 92 str., 96 str. 6 d., bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.