Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Nataljos Cikoto, teisėjų Egidijaus Žirono, Virginijos Volskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Ž. S. ir Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams Z. S., Ž. S., D. S., B. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (tretieji asmenys Vaikų teisių apsaugos tarnyba, A. K.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas atmetė atsakovų paaiškinimus, rašytinius įrodymus patvirtinančius jų adresus, nes adresai dokumentuose yra užfiksuoti pagal atsakovų nuorodą, nepatikrinus faktinės padėties ir padarė išvadą, kad atsakovai slepia realią gyvenamąją vietą, siekdami gauti valstybės garantiją.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada ir kokiais pagrindais atsakovai prarado teisę gyventi ginčo patalpose. Jei atsakovai būtų praradę teises į gyvenamąjį plotą, tai vadovaujantis Butų kodekso 61 str. ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą, kad jie būtų pripažinti netekusiais teisės naudotis gyvenamąja patalpa. Taigi teismui nenustačius, kad atsakovai prarado buto nuomininkų teises, nėra pagrindo teigti, kad jie butą užėmėme savavališkai.

Tiek senojo Civilinio kodekso 332 str., tiek dabar galiojančio Civilinio kodekso 6.591 str. numato, kad laikinai išvykusiam nuomininkui ar jo šeimos nariui teisė į savivaldybės gyvenamąją patalpą išlieka šešis mėnesius. Be to, LR CK 6.591 str. 5 d. numato, kad jei laikinai išvykusįjį, kuris grįžo po nustatyto termino, pasilikęs nuomininkas, pilnamečiai šeimos nariai ir buvę šeimos nariai priima gyventi nuomojamoje patalpoje, jo prarasta teisė į nuomojamą patalpą laikoma atnaujinta. Taigi teismas turėjo nustatyti kada atsakovai išvyko, ar visi išvyko iš ginčo buto ir nuo kada prarado teisę į jo nuomą. To padaryti ieškovas negalėjo, kadangi nepateikė leistinų ir nenuginčijamų įrodymų, kurių pagrindu galima daryti tokias išvadas. Teismui pakako to, kad 2001-­11-07 S. šeimos rašytame prašyme yra nurodyta, kad atsakovai bute (duomenys neskelbtini) negyvena jau 11 metų. K. S. teiginiai civilinėje byloje Nr. 2-544-727/2006, kad atsakovai ginčo bute negyvena nuo 2001 metų, taip pat jos parodymai civilinėje byloje Nr. 2-8030-53412006, kad 2005 sausį jiems išsikrausčius iš buto, ten atsikraustė atsakovai, taip pat neatitinka tikrovės. Teismo posėdžio metu K. S. paaiškino, kad tokius parodymus davė siekdama apsaugoti savo šeimos interesus.

Nurodo, kad už komunalines paslaugas mokėjo S., o atsakovai už savo dalį su jais atsiskaitydavo. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, jog už komunalines paslaugas yra susidaręs įsiskolinimas. Taip pat tai, jei UAB "Naujamiesčio būstas" ar Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojai kelis kartus atsakovų nerado namuose, tai dar nereiškia, kad jie ginčo bute negyveno. Dieną B. S. būdavo mokykloje, Z. ir Ž. S. - darbe, todėl patikrinimo metu atsakovų namie galėjo ir nerasti.

Nurodo, kad teismas be pagrindo atmetė liudytojos R. M., liudytojos K. S. parodymus, Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovės paaiškinimus, nes šie parodymai tik patvirtina atsakovų paaiškinimus.

Kaip matyti iš aukščiau nurodytuose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, teisė gyventi savininkui natūra grąžintose gyvenamosiose patalpose yra suteikiama tik valstybės garantijos turėtojams ir tik iki tada, kai jiems bus įvykdytos valstybės garantijos.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. liepos 30 d. išdavė valstybės garantiją savininkui grąžintame bute (duomenys neskelbtini), gyvenusiems nuomininkams - K. S., G. S., P. S., A. S. ir E. S., kuri Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 30-1975 buvo įvykdyta. Atsakovai į šį garantinį dokumentą nėra įrašyti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 30 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas Ž. S., Z. S., D. S. ir B. S. reikalavimas dėl valstybės garantijos išdavimo. Taigi, atsakovai nėra gyvenamųjų patalpų nuomininkai - valstybės garantijos turėtojai.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjų teiginiai, jog Vilniaus miesto savivaldybė privalo suteikti kitą būstą nepaisant to, kad atsakovai nėra valstybės garantijos turėtojai, nėra teisiškai pagrįsti, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra nurodyta, jog ginčas dėl valstybės garantijos turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, atsakovams pareiškus reikalavimus valstybės garantijos turėtojai K. S..

Apeliacinis skundas atmestinas. Sutinkamai su CPK 320 str. apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo), taip pat patikrina, ar nėra šio kodekso 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad namas, kuriame gyvena atsakovai, Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 28 d. potvarkiu Nr. 1022V ,,Dėl nuosavybės teisės atstatymo namo grąžinimo P. B." buvo grąžintas savininkui P. B. (b.l. 5). Šio metu namas priklauso savininkei A. K. (b.l. 11-13).

Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 punkto nuostatas, savivaldybė iš savininko nuomoja gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nuomininkai, iki valstybės garantijos nuomininkams įvykdymo, todėl ieškovas teisingai nurodė, kad teisė gyventi savininkui natūra grąžintose gyvenamosiose patalpose yra suteikiama tik valstybės garantijos turėtojams ir tik iki tada, kai jiems bus įvykdytos valstybės garantijos.

Iš bylos medžiagos matyti, kad grąžintame bute (duomenys neskelbtini), gyvenusiems nuomininkams - K. S., G. S., P. S., A. S. ir E. S. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. liepos 30 d. išdavė valstybės garantiją, o direktoriaus 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 30-1975 valstybės garantija K. S. ir jos šeimai buvo įvykdyta (b.l. 7).

Šis įsakymas nėra nuginčytas teismine tvarka, todėl kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, kad savininkui grąžintame bute (duomenys neskelbtini), gyvenusiems nuomininkams išduotos valstybės garantijos įvykdymas yra atliktas teisėtai ir nepažeidžiant įstatymo normų.

Iš ieškovo procesinių dokumentų matyti, kad ieškovas prašo iškeldinti atsakovus iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) (indeksai (duomenys neskelbtini)), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos tuo pagrindu, kad pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 punkto nuostatas, savivaldybė iš savininko nuomoja gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nuomininkai, iki valstybės garantijos nuomininkams įvykdymo, todėl ieškovas po garantijos įvykdymo privalo patuštinti ginčo gyvenamąsias patalpas ir perduoti patalpų savininkams. Ieškovas tvirtino, kad atsakovai negyveno ginčo patalpose garantijos suteikimo metu, įsikėlė į butą 2005 m. po to, kai iš ten pasitraukė garantiją gavusį K. S. šeima, todėl laiko, kad atsakovai jas yra užėmę savavališkai.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija konstatuoja, kad esant nustatytai aplinkybei, kad valstybės garantija įvykdyta teisėtai, ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakovus, yra teisėtas ir pagrįstas, nes įstatymas įpareigoja ieškovą po garantijos įvykdymo patuštinti ginčo namą ir perduoti namo savininkui.

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovai neginčija tos aplinkybės, kad žinojo apie priimtą Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 28 d. potvarkiu Nr. 1022V ,,Dėl nuosavybės teisės atstatymo namo grąžinimo P. B." bei 1992 05 19 sprendimą dėl ginčo namo savininkui nuosavybės atstatymo natūra, tačiau per 12 metų (t.y. iki garantijos 2004 m. liepos 30 d išdavimo K. S.) nesikreipė dėl garantijos išdavimo jų šeimai.

Atsakovai taip pat nesikreipė į ieškovą, kaip ginčo patalpų nuomininką dėl subnuomos sutarčių bei komunalinių paslaugų sutarčių sudarymo, po jų motinos I. S., kaip pagrindinio buto nuomininkės mirties 2000 m. gruodžio 4 d. (b.l.35) ir nepateikė įrodymų, kad mokėjo už suteiktas komunalines paslaugas bei elektrą. Atsakovų teiginys, kad už komunalines paslaugas mokėjo K. S., o atsakovai už savo dalį su jais atsiskaitydavo, nepatvirtintas jokiais įrodymais, be to prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, nes iš byloje esančių įrodymų 2007-09-10 pateiktų išrašų iš asmeninės sąskaitos už komunalines paslaugas (b.l.l. 122-123) matyti, kad nuo 2001 m. spalio iki 2005 m. sausio buvo skaičiuojama tik 4 asmenims, t.y. K. S. šeimai. Apeliantų atstovo pateikta 2007-09-27 UAB “Naujamesčio būstas“ Žveryno skyriaus išduota 2007-08-31 pažyma (b.l. 134), kurioje nurodyta, kad ginčo butui nurodytų laikotarpiu mokesčiai už kitas komunalines paslaugas buvo skaičiuojami 9 asmenims, prieštarauja 2007-09-10 pateiktiems išrašams iš asmeninės sąskaitos už komunalines paslaugas (b.l.l. 122-123), todėl kolegija turi pagrindą nurodytą pažymą vertinti kritiškai.

Taip pat iš atsakovo Z. S. sesers K. S., gyvenančios ginčo bute 2001-11-07 pareiškimo, K. S. teiginių civilinėje byloje Nr. 2-544-727/2006 ir Nr. 2-8030-5341/ 2006 neginčitinai nustatyta, kad atsakovų šeima ginčo bute negyveno nuo 2001 m., ir kad 2005 sausį K. S. šeimai išsikrausčius iš buto, ten atsikraustė atsakovai.

Iš byloje esančių UAB „Naujamesčio būstas“ 2004-11-17 rašto matyti, kad ginčo butas buvo patikrintas nustatyta, kad jame gyvena K. S. su šeima. (b.l. 28, c.b. Nr 2-544-727/2006m.).

Kadangi byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovų šeimos faktišką gyvenimą ginčo bute nuo 2001m. lapkričio iki 2004 m. gruodžio mėnesio, kai buvo išduota garantija, tai apeliantų teiginys, kad K. S. pateikė melagingus duomenis, tikslu gauti didesnę garantiją, yra nepagrįstas.

Kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju neginčitinai įrodyta, kad atsakovai gera valia nutraukė ginčo patalpų nuomos santykius iki 2001 m. lapkričio, kaip ir nurodė K. S., t.y. iki garantijos išdavimo, todėl ir nesikreipė į ieškovą dėl garantijos išdavimo jų šeimai. Tai gi, darytina išvada, kad garantijos išdavimo metu atsakovai jau buvo praradę teisę į ginčo patalpas.

Šių nustatytų aplinkybių visumos pagrindu kolegija konstatuoja, kad teismo padaryta išvada, jog atsakovų šeima garantijos išdavimo metu ginčo bute negyveno, ir kad atsakovai savavališkai užėmė butą, kai buto nuomininkai S. šeima, gavusi valstybės garantijas, išsikėlė iš buto, todėl atsakovai neturi teisinio pagrindo gyventi bute (duomenys neskelbtini) ir LR CK 6.612 str. pagrindu turi būti iškeldinti, yra teisėta ir pagrįsta.

Ieškovas teisingai nurodė, kad pagal įstatymą garantija išduodama faktiškai gyvenantiems nuomininkams.

Ta aplinkybė, kad atsakovai apsigyveno ginčo bute po garantijos įvykdymo, nesukėlė atsakovams jokių teisinių pasekmių, nes po garantijos įvykdymo atsakovų, kaip subnuomininkų teisės gauti valstybės garantiją, neatsirado, nes iki garantijos išdavimo momentu jų teisė naudotis ginčo patalpomis nutruko, o pagal LR CK 6.591 str. teisė į nuomojamą patalpą galėjo būti atnaujinta tik ieškovo kaip nuomininko sutikimu, o kitų subnuomininkų ginčo patalpose jau nebuvo. Kaip teisingai nurodė ieškovas savo atsiliepimuose, ginčas dėl valstybės garantijos turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, atsakovams pareiškus reikalavimus valstybės garantijos turėtojai K. S..

Apeliantų paminėtas Butų kodekso 61 str. šioje byloje negali būti taikomas, nes garantijos išdavimo metu Butų kodeksas jau buvo netekęs galios, o pagal tuo metu galiojančio Civilinio kodekso 6.591 str. atsakovų teisė į gyvenamąją patalpa jau buvo pasibaigusi jau 2001m. lapkričio mėnesį.

Dėl išdėstyto apeliantų teiginys, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai butą užėmė savavališkai, yra nepagrįstas.

Apeliantų teiginiai, kad teismas turėjo vadovautis K. S., apklaustos liudytoja šioje byloje, bei liudytojos R. M. parodymais, yra nepagrįstas, nes K. S. parodymai prieštarauja nurodytose bylose Nr. 2-544-727/2006 ir Nr. 2-8030-5341/ 2006 esantiems parodymams, o R. M. parodymai yra neinformatyvus.

Apeliantų nurodyti dokumentai - 1968-10-18 orderis Nr. 003378, atsakovų santuokos liudijimas, gyventojų registro pažyma, Vilniaus m. VPK 1 PK VP pasų poskyrio pažyma, Darbo biržos pažyma, individualios įmonės registravimo pažymėjimas, 2004-10-13 D. S. prašymas Vilniaus m. savivaldybei dėl lėšų kitam butui pirkti skyrimo ir kiti dokumentai liudija apie atsakovų deklaruotą gyvenamąjį vietą, pagal ankstesnį registraciją, todėl ir ieškovo sutikimo duomenų įrašymui į registrą nereikėjo. Dėl to tai negali būti sutapatinta su ginčo gyvenamųjų patalpų naudojimosi faktu. Kad atsakovai iki jų išvykimo gyveno ginčo bute pagrindinės nuomininkės jų motinos I. S. (mirusios 2000m. gruodžio 4 d.) šeimos narių teisėmis, ginčo nėra.

Nors šie dokumentai ir laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais, tačiau kolegija mano, kad šio konkrečiu atveju jie neturi aukštesnės įrodomosios galios, nes jie prieštarauja nustatytoms kitų nurodytų įrodymų bei K. S. paaiškinimų pagrindu bylos faktinėms aplinkybėms. Apsiribojimas šio atveju tik oficialiais rašytiniais įrodymais prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CPK 197 str. 2d.).

Taigi, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1 p. kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.