Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Egidijaus Tamašausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-498-848/2010 pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovei M. V. dėl nuosavybės teisės gynimo bei atsakovės M. V. priešieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinio rėžimo. Teismas atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti šį butą asmenine nuosavybe ir nustatė, kad šis butas yra M. V. ir A. V. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas, padarydamas tokią išvadą, 2010-11-24 sprendime rėmėsi šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso normomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarimu Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civiline bylas dėl privatizuotų būtų padalijimo“ bei LR Aukščiausiojo Teismo 2002-05-02 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002. Senato nutarimas Nr. 9 bei minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-05-02 nutartis iš esmės pakeitė iki to laiko buvusią teisminę praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senatas 1998-12-22 nutarime Nr. 9 yra išaiškinęs, jog „Privatizavus butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, jie buvo asmenų įsigyti kaip privati nuosavybė: 1) bendrosios dalinės nuosavybės teise - kai butai buvo privatizuoti kelių asmenų vardu ir pirkimo-pardavimo sutartyse yra nurodytos kiekvieno bendrasavininko dalys, 2) bendrosios jungtinės nuosavybės teise - kai butą privatizavo sutuoktiniai ir jų buto dalys nėra nustatytos. Butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu, laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 str. 3 d.)“. 2002-05-02 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje konstatuota, kad „vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 ir SŠK 21 straipsniais, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina“. Taigi, nuostata, kad butas, privatizuotas santuokos metu vieno iš sutuoktinių vardu už jo investicinius čekius yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsivyravo tik nuo 1998-12-22 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 9. Iki to laiko tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek ir kitų instancijų teismai visiškai kitaip sprendė šiuos klausimus. Tai patvirtina Teismų praktikos biuletenyje Nr. 7, psl. 56, išspausdintas 1997-06-17 išaiškinimas Lietuvos apeliaciniam teismui, apygardų teismams, miestų ir rajonų apylinkių teismams A3-15. Šiame išaiškinime nurodyta: „Butų privatizavimo įstatymas ir Santuokos šeimos kodekso 21 str. 3 d. konkuruoja kaip speciali ir bendra norma. Neįgijusio nuosavybės teisių į privatizuotą namą ar butą sutuoktinio teisės yra apibrėžtos Butų privatizavimo įstatymo 12 str. Todėl namas ar butas, sutuoktinių įsigytas santuokos metu pagal specialų Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu (esant jų susitarimui, kas taps namo ar buto savininku), yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, ir toks namas ar butas nelaikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol susitarimas pirkti namą ar butą ir pirkimo-pardavimo sutartis nebus nuginčyta arba sutuoktiniai nesusitars kitaip“. Šiame išaiškinime taip pat nurodyta, kad: „Susitarimas pirkti namą ar butą turi būti patvirtintas notariškai arba kitų įstaigų, nurodytų Lietuvos Respublikos 1991 m. liepos 29 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo" 16l str., galiojusiam iki 1995 m. birželio 28 d. („Valstybės žinios“, 1995 m., Nr. 53-1301). Įstatymo nustatyta tvarka sudarytas ir patvirtintas sutuoktinių susitarimas pirkti namą ar butą, kuriuo susitariama, kas taps perkamo namo ar buto savininku, yra sandoris (CK 40 str.). Kaip ir bet kuris kitas sandoris jis gali būti nuginčytas bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais (CK 47-58 str.). Sutuoktiniui įrodžius, kad susitarimas pirkti namą ar butą buvo kitoks bei priklausomai nuo sutuoktinių įdėtų lėšų privatizuojant namą ar butą ir teismui pripažinus šį susitarimą iš dalies negaliojančiu, pirkimo-pardavimo sutartis gali būti pripažinta iš dalies negaliojančia ir abiems sutuoktiniams pripažinta atitinkama nuosavybės dalis į privatizuotą namą ar butą“. Taigi, nuo 1991 m. gegužės mėn. (LR Butų privatizavimo įstatymas priimtas 1991-05-28 Nr. 1-1374) iki 1998-12-22 ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 9), t.y. septynerius metus, šios kategorijos bylos buvo nagrinėjamos pagal 1997-06-17 cituotą išaiškinimą Lietuvos apeliaciniam teismui, apygardų teismams, miestų ir rajonų apylinkių teismams. M. V. privatizavo butą 1992-02-25. A. V. davė sutikimą (b. 1. 12, t. 2), kad butas būtų privatizuotas M. V. vardu. M. V. buto pirkimui panaudojo savo investicinius čekius, kurie tuo metu buvo traktuojami kaip asmeninė kiekvieno žmogaus nuosavybė. M. V. valia įgyti butą asmeninėn nuosavybėn už savo investicinius čekius buvo aiškiai išreikšta ir žinoma A. V.. Sutuoktinių susitarimas, kad M. V. bus perkamo buto savininkė, niekada A. V. nebuvo ginčytas. Kad ginčo butas buvo įgytas kaip M. V. asmeninė nuosavybė patvirtino ne tik apklaustas liudytojas A. B., tai patvirtino ir šalių 2004-05-25 sudaryta turto pasidalinimo sutartis, patvirtinta Kauno rajono notarės R. S.. Nors ši sutartis vėliau buvo pripažinta negaliojančia, tačiau tiek buto privatizavimo momentu, tiek ir šios sutarties sudarymo momentu A. V. pripažino, kad ginčo butas turi priklausyti M. V.. Todėl šioje byloje keliamas teisės klausimas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir jo formuojamos teisminės praktikos galiojimo laike. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bei išaiškinimai negalėtų būti taikomi atgal. Apeliantės nuomone, reikia vadovautis ta teismine praktika, kuria buvo vadovaujamasi sutarties sudarymo metu, t.y. 1992 metais, nes šalys, tuo metu sudarydamos sandorius, vadovavosi tokia teisine sąmone;Dėl LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. taikymo. LR Butų privatizavimo įstatymo (1992-01-03 aktuali redakcija) 6 str. 4 d. numatė: „Nuomininkui ir jo šeimos nariams, jeigu tarp jų yra pirmos grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, kuriam nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas bei vaikams našlaičiams iki 18 metų, jeigu jie yra pagrindiniai gyvenamojo namo, buto nuomininkai, taip pat antros grupės invalidams, kurių šeimose nėra darbingų asmenų, parduodamo namo, buto kainai taikoma 50 proc. nuolaida“. Apeliantės nuomone, ši 50 proc. nuolaida, taikoma buto kainai, yra asmeninė antros grupės invalido turtinė teisė. Teismo sprendime nurodyta, kad M. V., būdama antros grupės invalidė, nebūtų galėjusi pasinaudoti šia turtine teise, jeigu A. V. būtų darbingas. Kadangi A. V. buvo pensininkas, o M. V. antros grupės invalidė, tai ši turtinė teisė yra jų bendra. Apeliantė nesutinka su tokia pirmos instancijos teismo išvada. Įstatymų leidėjas skirtingai reglamentavo pirmos grupės invalidų ir antros grupės invalidų turtines teises, privatizuojant butus. Jeigu šeimoje buvo pirmos grupės invalidas arba vaikas invalidas iki 16 metų, tai lengvatą turėjo tiek nuomininkas, tiek ir bet kuris jo šeimos narys. Visi šie asmenys turėjo teisę privatizuoti butą su 50 proc. kainos nuolaida. Tuo tarpu antros grupės invalidai šią teisę galėjo įgyvendinti tik patys. Buvo keliama sąlyga, kad antros grupės invalido šeimoje turėjo nebūti darbingų asmenų, tačiau 50 proc. kainos nuolaida buvo suteikiama tik tokiu atveju, jeigu butą pirkdavo pats antros grupės invalidas. Jeigu butą būtų privatizavęs A. V. savo vardu, butas nebūtų parduotas už pusę kainos. Šios turtinės teisės antros grupės invalidas negalėjo perleisti kitam asmeniui ar savo pensinio amžiaus šeimos nariui. LR CK 3.89 str. 1 d. 6 p. nustato, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstama tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims. Remiantis LR CK 3.120 str. 1 d., į dalytiną turtą neįtraukiamos sutuoktinių asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu. Antros grupės invalidumas ir ryšium su tuo LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. nustatyta teisė įsigyti butą su 50 proc. kainos nuolaida yra turtinė teisė, susijusi tik su M. V. asmeniu. Todėl 1/2 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), turėtų būti nedalytinas turtas pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. ir LR CK 3.120 str. 1 d. ir pripažintina asmenine nuosavybe (LR CK 3.89 str. 1 d. 6 p.). Tokiu atveju bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį rėžimą būtų galima taikyti tik pusei buto ir, nustatant, kad sutuoktinių turto dalys yra lygios, priteisti A. V. tik 1/4 dalį ginčo buto;Dėl LR CK 3.123 str. ir 3.127 str. 3 d. taikymo. Teismas laikė, kad visas ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių M. V. ir A. V. nuosavybė, todėl turėjo teisingai padalinti turtą ir nukrypti nuo bendro lygių dalių principo. Ieškovė prašė pripažinti, kad A. V. priklauso 1/2 dalis buto, tačiau teismas privalėjo atsižvelgti ir į kitos šalies pagrįstus interesus ir neprivalėjo tenkinti ieškinio pilnai. Patenkindamas ieškinį pilnai, teismas išsprendė bylą formaliai ir neatsižvelgė į savitas šios konkrečios bylos aplinkybes. Byloje yra duomenys, kad ieškovė gyvena Skuodo raj., Mosėdyje jai priklausančiame name Muziejaus g. 11. Ieškovės atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pati ieškovė neplanuoja keltis gyventi į Kauną ir jai gyvenamasis plotas Kaune nereikalingas. Ieškovė siekia, kad ginčo butu kartu su M. V. galėtų naudotis jos giminaitis, kuris studijuoja Kaune ir tuo tikslu ji siekia gauti 1/2 dalį buto. Pirmos instancijos teismas privalėjo taikyti LR CK 3.123 str. 1 d., kuri numato, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Reikia pažymėti, kad ieškovės teisės yra išvestinės iš A. V. materialinių procesinių teisių, todėl jos negali būti didesnės. D. Ž. yra A. V. teisių perėmėja ir jos padėtis negali būti geresnė ir ji negali turėti daugiau teisių negu būtų turėjęs A. V.. Sprendžiant santuokinio turto padalijimo klausimą tarp M. V. ir A. V., teismas privalėtų parinkti teisingą turto padalinimo būdą bei teisingai nustatyti dalis, atsižvelgiant į M. V. sveikatos būklę, turtinę padėtį ir kitas svarbias bylai aplinkybes. Byloje yra duomenys, kad M. V. yra antros grupės invalidė, 77 metų amžiaus, gauna labai nedidelę pensiją, neturi kito gyvenamojo ploto. Ginčo butas (duomenys neskelbtini), yra 36 kv.m. bendro ploto ir 21 kv.m. gyvenamojo ploto. Tai yra iš esmės pusantro kambario butas, kurio natūra negalima padalinti į dvi lygias dalis. Tai patvirtina ir buto planas. Pats A. V. 2004 metais išėjo iš namų ir išvyko gyventi pas savo dukrą į Skuodą. Taigi jau tuo metu A. V. nebuvo reikalingas butas naudotis natūra. Teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi netaikė LR CK 3.123 str. 1 d. ir 3.127 str. 3 d. Teismas svarstė santuokinio turto padalinimo klausimą, todėl turėjo išspręsti ne tik dalių nustatymo klausimą, bet ir parinkti turto padalinimo būdą. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad turto padalinimo būdo klausimo nesprendė, nes, priteisdamas A. V. 1/2 dalį buto, turtą padalino natūra;Dėl akcijų. Su santuokinio turto dalių nustatymu bei turto padalinimo būdo nustatymu siejasi ir klausimas dėl akcijų, kurias A. V. įsigijo santuokos metu už savo investicinius čekius, padalinimo. Akcijų įsigijimo metu akcijų kaina buvo didesnė už privatizuojamo buto kainą. Tai patvirtina esančios byloje akcijų pasirašymo sutartys. Taikant šeimos santykiams ir sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei naująjį LR Civilinį kodeksą, reikėtų vadovautis LR CK 3.115 str. 2 d. Todėl teisingai visus klausimus buvo galima išspręsti tinkamai parenkant turto padalinimo būdą (natūra paliekant butą M. V.), o priteisiant kompensaciją kito sutuoktinio teisių perėmėjui svarstyti ar nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo ir atsižvelgti į LR CK 3.115 str. 2 d. Visus šiuos argumentus turėjo įvertinti pirmos instancijos teismas.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 62-64) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

apeliantė nepagrįstai teigia, jog, spręsdamas šalių ginčą, teismas privalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko 1997-06-17 konsultacija dėl sutuoktinių teisių į privatizuotus butus. Šioje konsultacijoje kalbama apie sutuoktinių susitarimą kas taps buto savininku. Šios bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė su velioniu A. V. tokio susitarimo sudarę nebuvo. Kauno miesto savivaldybės privatizavimo skyriaus pateiktas sutikimas (b. l. 12, t.2) patvirtina, jog A. V. sutiko, kad atsakovė pirktų ginčo butą, tačiau šalys nesitarė, kas taps buto savininku. Iš to darytina išvada, jog sutuoktiniai butą privatizavo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai patvirtina ir teismo panaikinta 2004-05-25 santuokinio turto dalybų sutartis, kuria, priešingai nei skunde teigia apeliantė, sutuoktiniai pripažino, jog ginčo butas iki dalybų sutarties sudarymo buvo laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Priešingu atveju jo nebūtų reikėję dalintis. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek ir Konstitucinis teismas 2007-10-24 nutarime byloje Nr.26/07 yra nurodę, jog, remiantis teismų precedentais, atsižvelgtina į jų sukūrimo laiką, į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, į reikšmingus pokyčius, įvykusius, priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą ir kt. Tuo remiantis darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nesirėmė apeliantės nurodyta 1997-06-17 LAT civilinių bylų skyriaus pirmininko konsultacija ir teisingai sprendė, kad ginčo buto pripažinimas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-12-22 nutarime Nr. 9 , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2002-05-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002 ir kituose precedentuose suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką;atmestini apeliantės argumentai, jog LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 dalyje numatyta buto kainos nuolaida - tai atsakovės asmeninė turtinė teisė CK 3.89 str. 1 dalies 6 punkto prasme.Vadovaujantis CK 1.9 str. įtvirtintais Civilinio kodekso normų aiškinimo principais, darytina išvada, kad LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 dalyje numatyta lengvata buvo taikoma nuomininkui ir jo šeimos nariams (t.y. šeimai), kurioje pagrindinis nuomininkas yra II grupės invalidas, o šeimos nariai nedarbingi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai argumentavo ir teisingai konstatavo, kad 50 procentų nuolaida buto kainai buvo pritaikyta V. šeimai todėl, kad M. V. buvo II gr. invalidė, o A. V. -pensininkas. Tai patvirtina byloje esantis buto įkainojimo aktas (b.l. 16, t.2);ši byla nėra šeimos byla CPK XIX skyriaus prasme, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog priešieškiniu nepareiškus reikalavimo išspręsti turto padalinimo būdo klausimą, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Šioje byloje teismas negalėjo taikyti CPK 376 str. nuostatų, o privalėjo remtis CPK 265 str. reikalavimais ir neišeiti už reikalavimų ribų. Kauno apygardos teismas 2009-11-03 nutartyje šioje byloje yra nurodęs, jog tokioje situacijoje, kai, mirus išsituokusiam sutuoktiniui, turtas lieka nepadalintas, jis išsaugo bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį statusą, o mirusio sutuoktinio dalis, įeinanti į bendrąją jungtinę nuosavybę, paveldėjimo tvarka turėtų būti nustatyta pagal įstatyme nustatytą sutuoktinių lygių dalių prezumpciją. Ieškovė sutinka su apeliantės teiginiu, jog ieškovės teisės yra išvestinės iš A. V. materialinių procesinių teisių, todėl jos negali būti didesnės, tačiau pažymi tai, kad pastarosios negali būti ir mažesnės už A. V. teises. Prijungtoji santuokinio turto dalybų sutarties pripažinimo negaliojančia byla patvirtina, jog A. V. taip pat buvo sunkus ligonis, invalidas, garbaus amžiaus, gaunantis nedidelę pensiją ir neturintis kito gyvenamojo būsto. Tiek Kauno apygardos teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdami šią bylą apeliacine ir kasacine tvarka, konstatavo, kad, išsikėlęs iš ginčo buto, A. V. faktiškai liko be būsto, dėl to laikinai apsigyveno pas dukrą (ieškovę), todėl viso buto perdavimas atsakovei buvo priešingas ieškovo būtiniems gyvenimo poreikiams (LAT 2009-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-86);teismas teisingai nustatė, kad priešieškiniu prašomų padalinti akcijų nei sudarant teismų panaikintą turto dalybų sutartį, nei santuokos nutraukimo metu, nei A. V. mirties dieną nebuvo, todėl teisėtai ir pagrįstai reikalavimą dėl neesančio turto padalijimo atmetė. Byloje esanti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos internetiniame puslapyje skelbiama vieša informacija patvirtina, jog IAB „Statybinių medžiagų investicija“ ir IAB „Farmacija“ Kauno apygardos teismo nutartimis yra pripažintos bankrutavusiomis ir likviduotos dėl bankroto dar 2002-2003 metais- tai yra atsakovei būnant santuokoje su velioniu A. V.. Vykdant bankroto procedūrą su šių bendrovių akcininkais atsiskaitoma nebuvo. Taigi- šios akcijos netrauktinos į dalintino turto masę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2010-11-24 Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės D. Ž. ieškinį atsakovei M. V. dėl nuosavybės teisių gynimo bei atsakovės M. V. priešieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai, atsakovės priešieškinys atmestas, ieškovei iš atsakovės priteista 1 256 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 449 Lt bylinėjimosi išlaidų, nuo kurių ieškovė buvo atleista, valstybei – 47,51 Lt procesinių dokumentų išlaidų ( t. 2, b. l. 41-49 ). Atsakovė ( apeliantė ) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti.

Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas bei teisminę praktiką ir nustatė, jog ginčo butas yra M. V. ir A. V. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kadangi ginčo butas buvo privatizuotas 1992-02-25, todėl teismas spręsdamas šią bylą privalėjo vadovautis 1997-06-17 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko konsultacija, kurioje išaiškinta, kad namas ar butas , sutuoktinių įsigytas santuokos metu pagal specialų Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu ( esant jų susitarimui, kas taps namo ar buto savininku ) yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, ir toks namas ar butas nelaikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kol susitarimas pirkti namą ar butą ir pirkimo – pardavimo sutartisnebus nuginčyta arba sutuoktiniai nesusitars kitaip. Tokiu būdu mano, kad ginčo butas buvo įgytas atsakovės asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Minėtoje konsultacijoje yra kalbama, kas taps buto savininku. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė su A. V. tokio susitarimo nebuvo sudarę. Iš Kauno miesto savivaldybės privatizavimo skyriaus pateikto sutikimo ( t. 2, b. l. 12 ) matyti, jog A. V. sutiko, kad atsakovė pirktų ginčo butą, tačiau nėra jokių įrodymų patvirtinančių šalių susitarimą kas taps buto savininku. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad sutuoktiniai ginčo butą privatizavo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Šią aplinkybę patvirtina ir teismo panaikinta 2004-05-25 santuokinio turto pasidalinimo sutartis, kuria sutuoktiniai pripažino , jog ginčo butas iki pasidalinimo sutarties sudarymo buvo laikoma jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tiek Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas , tiek Lietuvos Konstitucinis teismas 2007-10-24 savo nutarime byloje Nr. 26/07 yra nurodę, jog remiantis teismų precedentais , atsižvelgtina į jų sukūrimo laiką, į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, į reikšmingus pokyčius, įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą ir kt. Tokiu būdu teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo butas pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tokia išvada atitinka Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato išplėstinės teisėjų kolegijos 2002-05-02 nutartyje Nr. 3K-7-311/2002 ir kituose precedentuose suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką. Tuo pačiu pripažintina, kadf pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė jau minėta 1997-06-17 konsultacija.

Be to, apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas šią bylą neteisingai taikė LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. Jos nuomone, šioje teisės normoje numatyta 50 proc. nuolaida , taikoma buto kainai, yra asmeninė antros grupės invalido turtinė teisė. Teismas savo sprendime nurodė, kad M. V., būdama antros grupės invalidė, nebūtų galėjusi pasinaudoti šia teise, jeigu A. V. būtų darbingas. Kadangi A. V. buvo pensininkas, o M. V. antros grupės invalidė, tai ši teisė yra jų bendra. Apeliantės nuomone, antros grupės invalidumas ir ryšium su tuo LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. nustatytateisė įsigyti butą su 50 proc. kainos nuolaida yra turtinė teisė, susijusi tik su M. V. asmeniu . Todėl ½ dalis ginčo buto turėtų būti nedalytinas turtas pagal LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. ir LR CK 3.120 str. 1 d. ir pripažintina asmenine nuosavybe ( LR CK 3.89 str. 1 d. 6 p. ).

Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Vadovaujantis LR CK 1.9 str. įtvirtintais Civilinio kodekso normų aiškinimo principais, darytina išvada, kad LR Butų privatizavimo įstatymo 6 str. 4 d. numatyta lengvata buvo taikoma nuomininkui ir jo šeimos nariams ( t. y. šeimai ), kurioje pagrindinis nuomininkas yra 2 grupės invalidas, o šeimos nariai yra nedarbingi. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 50 proc. nuolaida buto kainai buvo pritaikyta V. šeimai, nes M. V. buvo 2 grupės invalidė, o A. V. – pensininkas.

Be to, apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikė, jog visas ginčo butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių M. V. ir A. V. nuosavybė, todėl turėjo teisingai padalinti turtą ir nukrypti nuo bendro lygių dalių principo. Teismas turėjo taikyti LR CK 3.123 str. 1 d., kuri numato, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gal inukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti , spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalinimo būdo. Ieškovės teisės yra išvestinės iš A. V. materialinių procesinių teisių, todėl jos negal ibūti didesnės. Ieškovė D. Ž. yra A. V. teisių perėmėja ir jos padėtis negali būti geresnė ir ji negali turėti daugiau teisių negu būtų turėjęs A, V.. Teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi netaikė LR CK 3.123 str. 1 d. ir 3.127 str. 3 d. Be to, teismas nepagrįstai savo sprendime nurodė, kad turto padalinimo būdo klausimo nesprendė, nes, priteisdamas A. V. ½ dalį buto, turtą padalino natūra.

Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Konstatuotina, kad ši byla nėra šeimos byla CPK XIX skyriaus prasme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog priešieškiniu nepareiškus reikalavimo išspręsti turto padalinimo būdo klausimą, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Be to, šiuo konkrečiu atveju mirus išsituokusiam sutuoktiniui , turtas liko nepadalintas. Įstatymas numato, kad kol turtas nėra padalintas, jis išsaugo bendrosios jungtinės nuosavybės statusą, o mirusio sutuoktinio dalis, įeinanti į bendrąją jungtinę nuosavybę, paveldėjimo tvarka turėtų būti nustatyta pagal įstatyme nustatytą sutuoktinių lygių dalių prezumpciją ( LR CK 3.117 str. 1 d. ). Teisėjų kolegija pritaria apeliantės nuomonei, kad ieškovės teisės yra išvestinės iš A. V. materialinių procesinių teisių, todėl jos negali būti didesnės, tačiau kartu pažymi ir tai, kad jos negali būti ir mažesnės nei A. V. teisės. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. taip pat buvo ligonis, garbaus amžiaus, gaunantis nedidelę pensiją, neturintis kito gyvenamojo būsto. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas savo 2009-03-23 nutartyje Nr. 3K-3-86/2009 konstatavo, kad išsikėlęs iš ginčo buto, A. V. faktiškai liko be būsto, dėl to laikinai apsigyveno pas ieškovę ( dukrą ), todėl viso buto perdavimas atsakovei buvo priešingas ieškovo būtiniems gyvenimo poreikiams. Tokiu būdu teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas šią bylą teisingai taikė materialinės teisės normas.

Be to, apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad santuokos metu už savo investicinius čekius A. V. įsigijo akcijų. Taikant šeimos santykiams ir sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei naująjį LR Civilinį kodeksą teismas turėjo vadovautis LR CK 3.115 str. 2 d. Todėl visus klausimus teisingai buvo galima išspręsti tinkamao parenkant turto padalinimo būdą ( natūra paliekant butą M. V. ) , o priteisiant kompensaciją kito sutuoktinio teisių perėmėjui ir svarstyti, ar nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo.

Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Kaip matyti iš bylos medžiagos , atsakovė savo priešieškiniu prašė padalinti tarp šalių A. V. įsigytas akcijas. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad minimos akcijos nei turto padalinimo sutartimi ( civ. b. Nr. 2-1431-742/2008, b. l. 5-7 ), nei santuokos nutraukimo byloje ( civ. b. Nr. 2-444-422/2006, b. l. 3-4 ) tarp sutuoktinių dalijamos nebuvo, be to, akcinės bendrovės, kurių akcijas buvo įsigijęs A. V., yra bankrutavusios ir su bendrovių akcininkais neatsiskaityta ( t. 2 , b. l. 15 ). Šių aplinkybių teismo posėdyje neneigė ir pati atsakovė ( t. 2, b. l. 36 ). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė prašė padalinti turtą ( akcijas ) , kurio šiuo metu nėra bei nebuvo nei santuokos nutraukimo metu, nei sudarant turto pasidalinimo sutartį, nei paties A. V. mirties dieną, pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą padalinti šį turtą.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, teisingai verino surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jo naikinti apeliacinoi skundo argumentai nėra pagrindo.

Tokiu būdu apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Be to, netenkinus apeliantės apeliacinio skundo, iš jos priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai ( LR CPK 93 str. ).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. V. ( a.k (duomenys neskelbtini) ) 1200 Lt ( vieną tūkstantį du šimtus litų ) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme D. Ž. ( a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.