- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-09
- Bylos Nr.
- 1A-356-315-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Artūras Kisielius, Jurate Damanskiene, Regina Pociene
- Nukentėjusysis
- K. C.
- Nuteistasis
- G. S., V. S.
- Kategorijos
Teiseja Vitalija Vaivadiene Procesinio sprendimo kategorija:
1.1.8.1.1.; 2.4.2.
2009 m. balandžio 9 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aruno Kisieliaus,
teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nutestuju G. S. ir V. S. apeliacinius skundus del Vilniaus rajono apylinkes teismo 2009-01-23 nuosprendžio, kuriuo:
– G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. – 6 (šešiu) menesiu laisves atemimo bausme; vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., paskirta laisves atemimo bausme atideta 1 (vieneriems) metams, ipareigojant ji per ši laikotarpi nuo nuosprendžio isiteisejimo dienos, be institucijos, prižiurincios bausmes vykdymo atidejima, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms;
– V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. – 6 (šešiu) menesiu laisves atemimo bausme; vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 p., 7 p., paskirta laisves atemimo bausme atideta 1 (vieneriems) metams, ipareigojant ji per ši laikotarpi nuo nuosprendžio isiteisejimo dienos, be institucijos, prižiurincios bausmes vykdymo atidejima, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.
Vilniaus teritorines ligoniu kasai pripažinta teise i ieškinio patenkinima, o klausimas del ieškinio dydžio perduotas nagrineti civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
nustate:
G. S. nuteistas už tai, kad 2008-01-09, apie 16.00 val., Vilniaus r., Paberžes sen., Versmines k., savo namo kieme, prie ukinio pastato, tarpusavio konflikto metu su atejusiu pas ji aiškintis del užtverto kelio K. C., gumine žarna du kartus sudave K. C. per kaire ranka, tuo padarydama kentejusiajam kairio alkunkaulio luži su poslinkiu, t.y. nepavojinga gyvybei sužalojima, vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šias savo veiksmais G. S. padare nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
V. S. nuteistas už tai, kad 2008-01-09, apie16.00 val., Vilniaus r., Paberžes sen., Versmines k., savo namo kieme, prie ukinio pastato, G. S. ginco su nukentejusiuoju K. C. metu, po to kai G. S. gumine žarna du kartus sudave nukentejusiajam i kaire ranka, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu viena karta sudave nukentejusiajam K. C. i galva, tuo padarydamas nukentejusiajam muštine žaizda kaktoje su kaktikaulio žvyno išorines plokštes lužiu, t.y. nepavojinga gyvybei sužalojima, vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Šias savo veiksmais V. S. padare nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
Šalies argumentai
Nuteistais G. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkes teismo 2009-01-23 nuosprendi panaikinti ir ji išteisinti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas netinkamai išsiaiškinus ir ivertinus faktines bylos aplinkybes, todel yra neteisetas ir nepagristas.
Apeliantas pažymi, kad nuo pat pirmos apklausos nurode, jog neblaivus kaimynas K. C. pats netiketai ji užpuole jo paties kieme, atsinešes su savimi hidrauline žarna ir teištares viena žodi, pats pradejo jam smugiuoti, nuo ko jis turejo staigiai gintis bei bande iš jo atimti užpuolimo iranki. Nurodo, kad nukentejusysis su juo yra priešiškuose santykiuose ir jie niekada normaliai nebendrauja ir nesikalba, todel yra nepagristas ir nelogiškas nukentejusiojo aiškinimas, jog i jo kiema jis atejo „pasišneketi“ ar „aiškintis“, nes apie jokius ju taikius pašnekesius negali buti net kalbos. Pasak apelianto, neaišku, kodel teismas visiškai nepagristai vieno nukentejusiojo parodymus vertina kaip tikslius ir objektyvius bei teisingus, kodel ji viena iš ju konflikto išskiria kaip taiku, užpulta ir nukentejusi, jei tai neatitinka realios situacijos.
Apelianto tvirtinimu, byloje nera objektyviu duomenu, paneigianciu tiek jo paties, tiek ir V. S. bei J. S. duotus parodymus del to, kad nukentejusysis tadien tikrai buvo neblaivus. Pažymi, jog nukentejusiojo ir jo žmonos versija apie K. C. išgerta alkoholi tik po patirtu sužalojimu skausmui numalšinti, atsirado tik teisiamojo posedžio metu. Teigia, jog nukentejusysis ikiteisminio tyrimo metu nuolat melagingai tvirtino, kad ta diena buvo blaivus.
Taip pat, pasak apelianto, bylos duomenys nepaneigia jo parodymu, jog jis pats ivykio vakara su sutuoktine važiavo i nuovada rašyti pareiškimo del K. C. užpuolimo, pasieme su savimi ir K.C. atsinešta hidrauline žarna, taciau apie 17 val. nuovada jau buvo užrakinta, tuomet važiavo i miesteli ieškoti pareigunu, bet ju nerado, todel grižo namo ir ketino vel važiuoti kita ryta. Ta pacia nakti pas ji atvyko pareigunai, kuriems jis atidave hidrauline žarna.
Pažymi, kad nuo pat pirmosios apklausos nurode, jog nukentejusysis užpuoles ji kieme išmuše jam 5 dantis, taciau tyrimas ta kryptimi nebuvo atliktas, o jis pats, neturedamas teisinio išsilavinimo bei nežinodamas kaip pateikti irodymus, nesikreipe laiku i teismo medicinos specialistus.
Šalies argumentai
Apeliantas mano, jog nera objektyviu duomenu, kurie paneigtu, kad jo tycios sumušti kaimyna tikrai nebuvo, jis gynesi nuo užpuolimo ir nesudave nukentejusiajam specialiai jokiu smugiu. Neneigia, kad grumesi su nukentejusiuoju, nes bande atimti iš jo užpuolimo iranki, taciau šios aplinkybes niekaip neirodo jo veikoje buvus nusikaltimo sudeciai.
Pažymi, jog pagal Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktika, veika gali buti laikoma nusikalstama tik irodžius, jog yra visi nusikaltimo sudeties požymiai — tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios puses. Taciau, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai ir pagristai konstatavo tik viena nusikaltimo objektyviosios puses požymi – pasekmes (kurias patvirtina objektyvus irodymas – mediku specialistu išvados), bet visiškai nenustate, kaip pasireiške jo nusikalstamas veikimas, ar yra priežastinis ryšys tarp konkrecios individualizuotos jo veikos ir pasekmiu bei kokia konkreti jo veika yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmemis – K. C. patirtu sužalojimu. Teigia, kad byloje nera objektyviu duomenu, jog jis sužalojo nukentejusiji ir ta padare tycia. Teismas, kaip jo padarytos nusikalstamos veikos objektyvu irodyma ivertino tik subjektyvius paties nukentejusiojo parodymus. Taciau jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posedyje, tiek ir dabar neigia, jog tycia smugiavo nukentejusiajam ir pabrežia, kad jis tik turejo gintis nuo ji netiketai jo paties kieme užpuolusio kaimyno, kuris šioje byloje figuruoja kaip nukentejusysis, nes patyre žymesnius sužalojimus nei jis ir buvo pristatytas i gydymo istaiga. Nurodo, kad vieninteliais subjektyviais nukentejusiojo parodymais negali buti grindžiamas jo kaltumas. Be to, teismas, konstatuodamas, jog jo veika atitinka LR BK 138 str. l d., visiškai neanalizavo pagrindinio subjektyviosios nusikaltimo puses požymio – t.y. jo kaltes, o tik deklaratyviai nurode, jog jis veike netiesiogine tycia. Apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas tik tuomet, kai iš jo matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojinga veika, kalte. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jis veike netiesiogine tycia, prieštarauja byloje esantiems irodymams.
Pažymi, jog baudžiamoji atsakomybe turi buti aiškiai individualizuota, todel apylinkes teismas visiškai nepagristai nuosprendyje nurode, kad „taip pat patvirtina sumušimo fakta aukšciau paminetas ivykio vietos apžiuros protokolas, kuriame užfiksuota ivykio vietos apžiuros metu aptikta deme, panaši i krauja, G. S. kieme, šalia tvarto“. Pasak apelianto, iš tokiu teismo išvadu nera aišku, koki sumušimo fakta – kieno individualizuota nusikalstama veika patvirtina minetame protokole esanti deme, panaši i krauja.
Nurodo, jog teismas nepagristai konstatavo, kad abu kaltinamieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posedyje aiškino, kad nukentejusysis taip susižalojo pats krisdamas ant karucio. Duodamas parodymus jis nurode tik galima arba tiketina nukentejusiojo patirtu sužalojimu kilme, beje, nurode ne viena, o keleta galimu nukentejusiojo susižalojimo versiju, taciau jis netvirtino tokiu aplinkybiu absoliutaus objektyvumo.
Pasak apelianto, nebudamas jam inkriminuoto nusikaltimo kaltininku, jis negali buti atsakingas ir už nukentejusiajam bei civiliniam ieškovui padarytos turtines bei neturtines žalos atlyginima.
Nuteistais V. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus rajono apylinkes teismo 2009-01-23 nuosprendi panaikinti ir ji išteisinti. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas netinkamai išsiaiškinus ir ivertinus faktines bylos aplinkybes, todel yra neteisetas ir nepagristas.
Pažymi, kad pagal Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktika nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktu irodymu, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas i irodinejimo dalyka ieinancias aplinkybes. Taigi, veika gali buti laikoma nusikalstama tik irodžius, jog yra visi nusikaltimo sudeties požymiai – tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios puses. Taciau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aiškiai ir pagristai konstatavo tik viena nusikaltimo objektyviosios puses požymi – pasekmes (kurias patvirtina objektyvus irodymas – mediku specialistu išvados), bet visiškai nenustate kokie buvo butent jo konkretus veiksmai, kaip pasireiške jo nusikalstamas veikimas, ar yra priežastinis ryšys tarp konkrecios individualizuotos jo veikos ir pasekmiu bei kokia konkreti jo veika yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmemis – K. C. patirtu sužalojimu.
Pasak apelianto, byloj nera jokiu objektyviu duomenu, jog butent jis kažkokiu daiktu sužalojo nukentejusiji. Teismas kaip jo padarytos nusikalstamos veikos irodyma ivertino tik subjektyvius paties nukentejusiojo parodymus, jog neva jis jam sudave kažkokiu daiktu per galva ir del šio jo smugio nukentejusiajam buvo padarytas sužalojimas, kuri diagnozavo specialistai. Taciau jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posedyje, tiek ir dabar neigia, jog sudave nukentejusiajam, nes prisiartines prie savo tevo ir nukentejusiojo konflikto vietos, is neturejo rankose jokio irankio ar daikto, kuriuo butu galejes sužaloti nukentejusiji ir jam apskritai nesudave ne vieno smugio. Be to, teismas net nesiaiškino ir nenustate tokiu aplinkybiu, kuo jis galejo suduoti nukentejusiajam bei iš kur jis tai galejo paimti ar gauti. Pažymi, kad jis net neturejau jokio tikslo ar motyvo sužaloti ar smugiuoti nukentejusiajam, su kuriuo nepalaiko jokiu santykiu ir nesikiša i jo bei tevo daugiameti konflikta. Byloje nera jokio objektyvaus irodymo, jog jis smugiavo nukentejusiajam. K. C. parodymus, kuriais vieninteliais teismas nepagristai pasireme priimdamas apkaltinamaji nuosprendi, jis vertina kaip mela ir šmeižta jo atžvilgiu. Vieninteliais subjektyviais nukentejusiojo parodymais negali buti grindžiamas jo kaltumas. Pirmosios instancijos teismas nepagristai nenustate kuo ir kodel jis smugiavo, sužalojo nukentejusiji, iš kur jis ta iranki galejo gauti, o šias aplinkybes butina nustatyti teisiant už tycini nusikaltima.
Pažymi, jog konstatuodamas, kad byloje nera objektyviu duomenu apie nukentejusiojo busena, t.y. neblaivuma konflikto metu, teismas abieju kaltinamuju ir liudytojos parodymus del šios aplinkybes ivertino neobjektyviais, taciau tuo paciu teismas nurode, jog jam nera pagrindo netiketi kitais neobjektyviais duomenimis, t.y. paties nukentejusiojo ir jo žmonos parodymais, kurie neige nukentejusiojo neblaivuma konflikto metu. Apelianto nuomone, toks pirmosios instancijos teismo prioriteto teikimas vieniems neobjektyviems bylos duomenims prieš kitus yra akivaizdžiai nepagristas ir neteisetas. Apylinkes teismas nuosprendyje nepagristai konstatavo, kad „kaltinamasis ir liudytoja J. S. nukentejusiji pamate po jo sumušimo, nemate jo busenos prieš konflikta“. Taip pat visiškai neaišku, kuo remdamasis apylinkes teismas nustate, kad „sumušus nukentejusiajam galva bei ranka, nukentejusiojo koordinacija galejo pasikeisti, stovesena galejo buti netvirta; kaltinamieji ir liudytoja J. S. nera medicinos srities specialistai, galejo ir klysti del nukentejusiojo busenos“. Pasak apelianto, tokia apkaltinamojo nuosprendžio motyvacija neatitinka istatymu reikalavimu bei teismu praktikos, todel negali buti pripažistama pagrista ir teiseta.
Pažymi, jog baudžiamoji atsakomybe turi buti aiškiai individualizuota, todel apylinkes teismas visiškai nepagristai nuosprendyje nurode, kad „taip pat patvirtina sumušimo fakta aukšciau paminetas ivykio vietos apžiuros protokolas, kuriame užfiksuota ivykio vietos apžiuros metu aptikta deme, panaši i krauja, G. S. kieme, šalia tvarto“. Iš tokiu teismo išvadu nera aišku, koki sumušimo fakta – kieno individualizuota nusikalstama veika patvirtina minetame protokole esanti deme, panaši i krauja.
Taip pat, apelianto teigimu, teismas neobjektyviai ir nepagristai konstatavo, kad abu kaltinamieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posedyje aiškino, kad nukentejusysis taip susižalojo pats krisdamas ant karucio. Tiek jis pats, tiek jo tevas, duodami parodymus nurode tik galima arba tiketina nukentejusiojo patirtu sužalojimu kilme, beje, nurode ne viena, o keleta galimu nukentejusiojo susižalojimo versiju, taciau jie netvirtino tokiu aplinkybiu absoliutaus objektyvumo.
Be to, teismas, konstatuodamas, jog jo veika atitinka LR BK 138 str. l d., visiškai neanalizavo pagrindinio subjektyviosios nusikaltimo puses požymio – t.y. jo kaltes, nors nurode, jog jis veike netiesiogine tycia. Kalte yra vienas iš irodinejimo dalyku. Kaltes nustatymas yra svarbus ne tik pagrindžiant baudžiamosios atsakomybes taikyma, bet ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas bei atskiriant jas vienas nuo kitu pagal subjektyviuosius nusikaltimo puses požymius. Apkaltinamasis nuosprendis yra teisingas tik tuomet, kai iš jo matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojinga veika, kalte. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagristai konstatavo, jog jis veike netiesiogine tycia. Pažymi, kad tycinis nusikaltimas padaromas turint konkretu tiksla ir motyva nusikalsti, o šioje byloje tokios aplinkybes nebuvo nustatytos. Todel teismo padaryta išvada prieštarauja byloje esantiems irodymams.
Pasak apelianto, kadangi jo veiksmai nera susije tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nukentejusiojo patirtais sužalojimais, todel jis negali atsakyti už pasekmes, atsiradusias ne del jo nusikalstamos veikos ir negali buti už tai traukiamas baudžiamojon atsakomyben. Tuo paciu, jis, nebudamas jam inkriminuoto nusikaltimo kaltininku, negali buti atsakingas ir už nukentejusiajam bei civiliniam ieškovui padarytos turtines bei neturtines žalos atlyginima.
Apeliacines instancijos teismo posedyje nuteistieji ir ju gyneja praše apeliacinius skundus patenkinti, o prokurore, nukentejusysis ir jo atstovas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Ištyrusi bylos medžiaga, apeliaciniu skundu argumentus ir juos pagrindžiancius motyvus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ivertino byloje surinktus irodymus ir priejo teisinga išvada, kad Grigorijus ir V. S. padare jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 str. 1 d.
Kaip matyti iš apeliaciniu skundu, abu nuteistieji pagrinde gincija pirmosios instancijos teismo irodymu vertinima nurodydami iš esmes analogiškus argumentus.
Pažymetina, kad irodymu vertinimas yra teismo prerogatyva ir, ar gauti duomenys laikytini irodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Irodymais gali buti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent viena aplinkybe, turincia reikšmes bylai teisingai išspresti, o teismas ištyres ir ivertines visus irodymus sprendžia ar ju pakanka kaltinamojo kaltei pagristi.
Pasak apeliantu, nukentejusiojo K. C. parodymai turetu buti vertinami kritiškai. Taciau teiseju kolegija, su nukentejusiojo parodymu vertinimu susijusius apeliantu argumentus atmeta kaip nepagristus. Ivertinus nukentejusiojo K. C. parodymus, matyti, kad jo parodymai tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme buvo nuoseklus, sutapo esminese detalese, del ko teismas, priimdamas nuosprendi, jais pagristai ir vadovavosi. Juolab, kad nukentejusiojo parodymai yra patvirtinti kitais bylos duomenimis. Todel netiketi K. C. parodymais nebuvo jokio pagrindo.
Byloje negincytinai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku K. C. i kaimyno G. S. kiema atejo aiškintis del pastarojo pastatytos kelio užtvaros. Jiems besiaiškinant, G. S. sudave gumine žarna su metaliniais galais du kartus K. C. per ranka. Po to V. S. sudave nukentejusiajam kažkokiu daiktu (ne kumšciu) viena karta i galva.
Abu nuteistieji neneigia ivykyje dalyvave. Taciau, pasak S., jie smurto prieš nukentejusiji nevartojo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagristai tokius nuteistuju argumentus ivertino kritiškai. Kolegija neabejoja teismo nustatytomis aplinkybemis, jog nukentejusiajam specialisto išvadoje nurodytus rankos ir galvos sužalojimus kaltinime nurodytu budu padare nuteistieji S..
Nors G. S. tvirtina, kad butent nukentejusysis ji netiketai užpuole ir išmuše jam penkis dantis, taciau bylos faktiniai duomenys šiuos teiginius paneigia. Kolegijos vertinimu, byloje negincytinai nustatyta, jog K. C. nuteistojo G. S. nesužalojo. Tai patvirtina tiek liudytoju J. S. ir R. N., tiek paties nuteistojo parodymai. Iš minetu liudytoju parodymu matyti, kad jiems atvykus pas G. S., šis jiems nesake, jog jis buvo sumuštas. Be to liudytojai jokiu matomu jo kuno sužalojimu nemate. Nors nuteistasis kategoriškai tvirtina, kad K. C. išmuše jam dantis, taciau apklaustas pirmos instancijos teisme nesugebejo atsisakyti, kokioje stomatologijos istaigoje jis po ivykio gydesi. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybems teismui dave pagrinda suabejojo nuteistojo parodymu nuoširdumu. Be to, nuolat tvirtines, kad konflikto metu nukentejusysis jam hidrauline žarna kelis kartus sudave i galva, apeliaciniame skunde nuteistasis G. S. apie tai jau nieko nemini.
Tuo tarpu, nukentejusiojo sužalojimus patvirtina ne tik liudytojos F. C. parodymai, bet ir bylos baigtimi nesuinteresuotu liudytoju J. S. ir R. N. parodymai bei specialisto išvados Nr. G 1191/08(01) ir Nr. G 1191/08(01), kuriose aiškiai konstatuota, jog, priešingai nei tvirtina abu apeliantai, K. C. pats susižaloti negalejo – tokie sužalojimai – kairio alkunkaulio lužis su poslinkiu ir muštine žaizda kaktoje su kaktikaulio žvyno išorines plokštes lužiu, nera budingi griuvimui ar atsitrenkiant i kietus paviršius; sužalojimai budingi tiesioginiu smugiu sudavimui. Nors apeliantai neigia tycios buvima ju veiksmuose, taciau kolegija pritaria apylinkes teismo padarytai išvadai, kad nuteistieji S. nukentejusiji sužalojo veikdami netiesiogine tycia, t.y. jie suprato, kad savo veika kesinasi i nukentejusiojo sveikata, numate, kad gali sutrikdyti jo sveikata ir, nors ir nenorejo sutrikdyti jo sveikatos, samoningai leido tokiems padariniams kilti. Kaip jau mineta, K. C. padaryti sužalojimai nera budingi griuvimui ar atsitrenkiant i kietus paviršius, todel jie negalejo atsirasti del neatsargiu nuteistuju, ar paties nukentejusiojo veiksmu. Taigi neabejotina, kad smugiai nukentejusiajam buvo suduoti tycia.
Pažymetina ir tai, kad tiek nuteistieji, tiek nukentejusysis parodymu metu patvirtino, kad G. S. ir K. C. tarpusavy nesutaria gan ilga laika ir tai ne be pirmas ju konfliktas. Iš byloje esanciu duomenu matyti, kad G. S. atžvilgiu jau karta buvo pradetas ikiteisminis tyrimas del K. C. sumušimo, taciau tyrimas nutrauktas kaltininkui ir nukentejusiajam susitaikius (I t. b.l. 112). Kolegijos nuomone, šios aplinkybes taip pat turi reikšmes tiek G. S., tiek K. C. asmenybiu vertinimui.
Tuo tarpu, nors V. S. su K. C. tiesiogiai nekonfliktavo ir, pasak jo, nei motyvo, nei tikslo sužaloti nukentejusiji neturejo, taciau jis žinojo, kad tevas su nukentejusiuoju nesutaria, todel neabejotina, kad pastaruju ginco metu smurta K. C. atžvilgiu panaudojo siekdamas palaikyti tevo pozicija.
Priešingai nei tvirtina apeliantai, K. C. ir jo žmonos versija apie nukentejusiojo išgerta alkoholi tik po patirtu sužalojimu skausmui numalšinti, atsirado ne tik teisiamojo posedžio metu. Šia aplinkybe Civinskiai nurode nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Byloje K. C. neblaivumo faktas nenustatytas ir šiuo metu tai nustatyti nera jokios galimybes. Taciau pažymetina, kad ir nustacius, jog ivykio metu K. C. buvo neblaivus, ši aplinkybe nuteistuju kaltes nepaneigtu.
Apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, jog nuosprendyje teismas nepagristai konstatavo, kad sumušimo fakta patvirtina ivykio vietos apžiuros protokolas, kuriame užfiksuota ivykio vietos apžiuros metu G. S. kieme aptikta i krauja panaši deme, kadangi, pasak apeliantu, iš šio teismo motyvo nera aišku, kieno sumušimo fakta ji patvirtina. Taciau kolegijai nekelia abejoniu, jog ši teismo išvada patvirtina butent nukentejusiojo K. C. sumušimo fakta ir yra visiškai pagrista byloje esanciais duomenimis. Iš apžiura atlikusiu pareigunu teismo posedžio metu duotu parodymu matyti, kad kraujo meginiai nebuvo paimti, nes pats G. S. patvirtino, jog šios kraujo demes – nukentejusiojo kraujas.
Apelianto G. S. nuomone, bylos duomenys nepaneigia jo parodymu, jog jis pats ivykio vakara su sutuoktine važiavo i nuovada rašyti pareiškimo del K. C. užpuolimo. Taciau abejoniu šiu aplinkybiu pagristumu kolegijai kelia tai, kad ivykio metu ir po jo kartu buves liudytojas V. S. neparode, kad jo tevai butu kažkur važiave ir teige, jog tevas del sumušimo niekur nesikreipe. Be to, šios aplinkybes nustatymas nusikalstamos veikos kvalifikacijai jokios reikšmes neturetu, todel tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip neturintys reikšmes.
Taigi, kolegijos vertinimu, išdestytos aplinkybes negincytinai patvirtina pirmosios instancijos teismo padaryta pagrista išvada, jog Grigorijus ir V. S. padare nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 str. 1 d. Tai, kad jie gincija teismo konstatuotus faktus, kurie yra patvirtinti abejoniu nekelianciais duomenimis, vertintina tik kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybes.
Šioje byloje Vilniaus teritorine ligoniu kasa pareiške civilini ieškini del 3680,30 Lt turtines žalos atlyginimo. Kolegijos vertinimu, civilinis ieškinys yra visiškai pagristas prie ieškinio pateiktais irodymais. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, irodinejamas pagal BPK nuostatas, taciau, kai nagrinejant civilini ieškini baudžiamojoje byloje kyla klausimu, kuriu sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamaji nuosprendi, remdamasis irodymais del civilinio ieškinio pagristumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikšta civilini ieškini arba ji atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Atsižvelgdamas i tai, kad S. atsakomybe del padarytos žalos nera solidari ir nesant galimybes nustatyti, kokia ieškinio sumos dalis priklauso kiekvienam nuteistajam, apylinkes teismas pagristai Vilniaus teritorines ligoniu kasai pripažino teise i ieškinio patenkinima, o klausima del ieškinio dydžio perdave nagrineti civilinio proceso tvarka. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, spresdamas turtines žalos atlyginimo klausima, pažeide istatymus.
Rezoliucinė dalis
nutare:
nuteistuju G. S. ir V. S. apeliacinius skundus atmesti.