- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-07
- Bylos Nr.
- I-3521-142/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Advokatai
- Algaudas Kirša
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui E. P. ir pareiškėjo atstovui advokatui Algaudui Kiršai (pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. vasario 8 d. sprendimą), išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
E. P. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. birželio 12 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN), 70 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2013 m. gruodžio 19 d. yra laikomas Pravieniškių PN nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis, prilygstančiomis žmogaus kankinimui sąlygomis. Paaiškina, kad kameros yra perpildytos, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, apsiniaukusiomis dienomis kamerose trūksta šviesos. Be to, trūksta spintelių daiktams, rūbams susidėti. Nurodo, kad karštas vanduo yra tik duše, todėl skalbti rūbus tenka šaltu vandeniu. Paaiškina, kad kratų metu daiktai išmėtomi ant grindų, išpurvinami ir sugadinami. Pasak pareiškėjo, gyvenamosios patalpos nėra dezinfekuojamos, o buitiniai parazitai naikinami neefektyviai. Be to, pasak pareiškėjo, viršijant kalinamųjų skaičių, mažėja 1-am asmeniui nustatyto ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, sunkiau pas juos patekti, gauti reikiamas paslaugas. Dėl šių priežasčių pareiškėjas nurodo patyręs papildomą diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir pareiškėjo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovas pateikė teismui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. vasario 15 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai priteistina 69,48 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (advokato užmokestis) (b. l. 81).
Atsiliepimas
Pravieniškių PN, atstovaudami Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–19). Pravieniškių PN nurodo, kad negali pateikti duomenų, kiek asmenų buvo gyvenamosiose patalpose kartu su pareiškėju, nes tokie duomenys nėra kaupiami, tačiau pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose nebūna laikoma daugiau asmenų, nei jose yra miegamų vietų. Be to, ne visos miegamos vietos visada būna užimtos. Paaiškina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjas galėjo laisvai judėti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kiemelyje (4-to lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelio plotas – 551 kv. m., šiuo kiemeliu naudojasi 13–16 būrio nuteistieji). Be to, pareiškėjas galėjo lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nurodo, kad Kauno visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, netikrino. Paaiškina, kad kenkėjų kontrolės paslaugas periodiškai teikia UAB „Dezinfa“, o asmeniniams apatiniams ir viršutiniams rūbams skalbti ir džiovinti yra sudarytos sąlygos įstaigoje veikiančiose skalbyklose ir džiovyklose. Nurodo, kad Pravieniškių PN administracija nėra gavusi pareiškėjo skundų ar prašymų dėl jo laikymo sąlygų. Be to, nurodo, kad pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Psichologinės tarnybos specialistus dėl dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų ar emocinės depresijos.
Pravieniškių PN atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 76).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. (toliau – pirmasis ginčo laikotarpis) buvo laikomas 51,33 kv. m ploto bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 22 miegamos vietos, o nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. birželio 11 d. (t. y. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos) (toliau – antrasis ginčo laikotarpis) pareiškėjas buvo laikomas 33,16 kv. m ploto bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengta 14 miegamų vietų (b. l. 14). Pareiškėjas skunde nurodė, kad pirmuoju ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas kartu su kitais 21 asmeniu, o antruoju ginču laikotarpiu – kartu su kitais 13 asmenų. Taigi, tiek pirmuoju ginčo laikotarpiu, tiek ir antruoju ginčo laikotarpiu (iš viso 540 parų) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Su tuo neatsiejamai susijęs ir pareiškėjo nurodytas baldų trūkumas. Konstatuotina, kad Pravieniškių PN CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Pravieniškių PN buvo nežmoniškos ir žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos
3 straipsnis. Pareiškėjo patirtų Pravieniškių PN pažeidimų trukmė (1,5 m.) ir jų mastas (pareiškėjui tenkantis plotas nesiekė 2,5 kv. m) neleidžia jų vertinti kaip mažareikšmių ar vienkartinių, tačiau šiuo aspektu taip pat svarbu pažymėti, kad EŽTT savo praktikoje yra konstatavęs, kad ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama suteikta judėjimo laisve bendrose patalpose (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Taigi, nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo turėtą galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje, neturi pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. kad nustatytas Pravieniškių PN pažeidimas buvo pasiekęs minimalų žiaurumo lygį.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose kartais (apsiniaukusiomis dienomis) trūko šviesos. Pasak pareiškėjo, buitiniai parazitai Pravieniškių PN buvo naikinami neefektyviai. Be to, kratų metu daiktai buvo išmėtomi ant grindų, išpurvinami ir sugadinami.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus teikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Aukščiau minėti pareiškėjo skundo argumentai iš esmės yra gana abstraktaus pobūdžio. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN administraciją su skundais, prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 17). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Pravieniškių PN, žinodami apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų higienos sąlygų taip pat nesikreipė ir į Kauno visuomenės sveikatos centrą, todėl šis neatliko patikrinimų patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Šiuo aspektu, pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Pravieniškių PN) objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (t. y. tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo pareiškėjas, neegzistavimo). Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad dėl kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN nesikreipė, nes žinojo, kad tai ateityje gali turėti jam neigiamos įtakos, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu pasireiškė tokie Pravieniškių PN pareigūnų veiksmai, kurie minėtu būdu įtakojo pareiškėjo nuomonę. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti, o Pravieniškių PN neteisėti veiksmai (neveikimas) šiais aspektais nekonstatuotini.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Pravieniškių PN neteisėti veiksmai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkto pažeidimas), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).
Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kaip minėta, neturtinė žala yra tiesiogiai susijusi su asmeniu, todėl šiuo aspektu labai svarbus paties pareiškėjo situacijos vertinimas. Vis dėlto pareiškėjas skunde nenurodo, kuo konkrečiai jam pasireiškė nurodoma neturtinė žala. Pareiškėjas skunde, nurodydamas savo neturtinę žalą, iš esmės pateikia tik CK nurodytą neturtinės žalos apibrėžimą, nepateikdamas savo asmeninių išgyvenimų aprašymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pagalbos į Pravieniškių PN Psichologinės tarnybos specialistus ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 23). Nepaisant to, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatyto pažeidimo trukmę (1,5 m.) ir mastą (atsižvelgiant taip pat ir į baldų užimamą plotą), galima teigti, kad pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu pastebėtina, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių į Pravieniškių PN administraciją su skundais nesikreipė. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą ir ypač į ilgą pažeidimo trukmę, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 270,00 Eur, skaičiuojant 0,5 Eur už vieną parą (540 parų x 0,5 Eur), kai pareiškėjas Pravieniškių PN buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 70 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, neturtinei žalai atlyginti 270,00 Eur.
ABTĮ 45¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą.
Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, (toliau – Taisyklės) 6 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kai teisės aktų nustatyta tvarka šios išlaidos turi būti grąžinamos ar išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, advokato, kuris nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, 1-os profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 1-am užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą baziniam dydžiui (toliau – UBD). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 645 2 punktą, UBD yra 11,58 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo atstovas advokatas Algaudas Kirša 2016 m. vasario 11 d. buvo atvykęs į teismą susipažinti su byla (susipažinimas truko 10 min.). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad minėtas advokatas dalyvavo 2016 m. vasario 15 d. vykusiame teismo posėdyje, kuris tęsėsi 21 min. (b. l. 82–83). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad advokato pareiškėjui suteikta antrinė teisinė pagalba netruko ilgiau nei 1 val., todėl valstybės naudai už minėto advokato profesinį darbą priteistina suma yra 11,58 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45¹ straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 270,00 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti valstybės naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 11,58 Eur (vienuolika eurų 58 ct) už pareiškėjui E. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.