- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-23
- Bylos Nr.
- 1S-69-185/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Pareiškėjas
- A. K.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. K. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-14 nutarties, kuria atmestas jo skundas ir paliktas galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Sandros Povilonienės 2014-12-08 nutarimas, kuriuo prokurorė atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Gražinos Petrulytės 2014-10-29 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014-12-29 Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas A. K. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S. Povilonienės 2014-12-08 ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės G. Petrulytės 2014-10-29 nutarimus kaip nepagrįstus.
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-14 nutartimi pareiškėjo skundas dėl prokurorių 2014-12-08 ir 2014-10-29 nutarimų panaikinimo atmestas, motyvuojant tuo, kad nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra pagrįstas ir teisėtas.
Šalies argumentai
Skundu pareiškėjas A. K. prašo panaikinti pirmiau paminėtus prokurorių nutarimus ir apylinkės teismo nutartį. Nurodo, kad priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nepagrįstai buvo ignoruojami jo ir jo žmonos parodymai, dėl jų nebuvo pasisakyta. Taip pat nebuvo pasisakyta ir dėl A. A. Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų bei kaip jie sąlygojo padarinių atsiradimą. Prokurorė S. Povilonienė nutarime nurodė, jog jis buvo be šviesą atspindinčios liemenės. Tačiau pažymi, kad nei KET, nei bet kokiame kitame teisės akte nėra reglamentuojama, jog gatvę galima pereiti tik su šviesą atspindinčia liemene. Be to, jis vilkėjo striukę, kuri iš visų pusių turi šviesą atspindinčias juostas, o jo žmona D. K. ant rankinės turėjo atšvaitą. Taip pat pažymi, jog priešingai nei nurodoma prokurorės S. Povilonienės nutarime, jis nebuvo nuėjęs iki ištisinės gatvės linijos (gatvės vidurio). Tai melagingi parodymai, nes jis liko stovėti, kai žmona ėjo per gatvę, kadangi norėjo prisidegti cigaretę. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu išskirtinai buvo remtasi tik A. A., jo brolio M. A. ir jų draugo L. B. parodymais. Jo ir jo žmonos parodymai nebuvo tirti, į juos nebuvo atsižvelgta. Teigia, kad jeigu eismo įvykio metu jis būtų buvęs prie gatvės (gatvės plotis 7 m) ištisinės juostos (gatvės vidurys – 3,5 m) ir jį būtų norėjęs apvažiuoti A. A. vairuojamas automobilis ir kliudęs automobilio (plotis apie 1,80 m.) dešinės pusės bamperiu, o jis atsisukęs atsistūmęs rankomis į automobilį, tai jį automobilis būtų nubloškęs nuo gatvės vidurio į rytinę gatvės pusę, kur stovėjo jo žmona jau perėjusi gatvę ir jo automobilis. Tačiau po eismo įvykio, kai jį nubloškė A. A. vairuojamas automobilis, jis gulėdamas užgesino cigaretę gatvės viduryje, ties ištisine juosta. Mano, kad objektyviai būtų neįmanoma stovėti gatvės viduryje, „pasiblaškyti“, būti automobilio nublokštam ir likti toje pačioje vietoje – gatvės viduryje. Todėl daro išvadą, kad A. A. ir jo artimųjų parodymai yra melagingi, siekiant išvengti atsakomybės. Teigia, jog vyriausioji prokurorė nutarime nurodė, kad jai kelia abejonių jo parodymai, nes jis teigė, jog prieš pat eismo įvykį buvo į gatvę išėjęs tik 0,5 – 1,5 m (priešingą eismo juostą nei važiavo A. A.). A. A. automobilis yra daugiau kaip 0,5 m iki 1,5 m. Tačiau jis nuosekliai ir nekeisdamas parodymų tvirtino, jog ant šaligatvio krašto degėsi cigaretę, o kai ją prisidegė, nužengė nuo šaligatvio į važiuojamąją gatvės dalį. Matė, kaip jam priešinga važiuojamąją gatvės puse dideliu greičiu važiavo A. A.. Taip pat matė, kad jis važiavo iš savo važiuojamosios gatvės pusės į priešingą eismo juostą, kurioje buvo jis, t. y. A. A. važiavo tiesiai į jį (pareiškėją). Suvokęs, kad jeigu atsitrauks atgal ant šaligatvio ir jeigu vairuotojas neištiesins vairo (nepakeis automobilio važiavimo krypties) automobilis užvažiuos ant šaligatvio. Dėl to jis žengė žingsnį link vidurio gatvės, t. y. atsitraukė į šoną, praleisdamas automobilį ir atsirėmęs rankomis į automobilį atsistūmė, kad išvengtų susidūrimo. Automobilis jį nubloškė į gatvės vidurį. Baigęs rūkyti užgesino cigaretę toje vietoje, kur ir buvo nublokštas. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis gatvėje nebėgiojo, nešokinėjo ir jokių kitų aktyvių veiksmų neatliko. Taigi, mano, jog A. A., vairuodamas automobilį, pažeidė daugybę KET punktų reikalavimų, dėl ko buvo sutrikdyta jo sveikata. Nurodo, kad apylinkės teismas nutartyje nepasisakė apie tai, kad aptariamo įvykio metu kelio danga buvo sausa, (duomenys neskelbtini) g, kur įvyko eismo įvykis, buvo apšviesta ir tuščia, D. K. gatvę jau buvo perėjusi, o jis pradėjęs eiti per gatvę stačiu kampu, kaip to reikalauja KET 49, 51 punktai, be to, jie abu su žmona buvo su atšvaitais, t. y. teismas nepasisakė, jog jis su žmona nepažeidė jokių KET reikalavimų – jokių objektyvių įrodymų dėl jo ir jo žmonos kaltės nėra surinkta ir nustatyta. Pažymi, kad nei A. A., nei jo automobilyje buvę keleiviai neiškvietė greitosios medicinos pagalbos ar policijos pareigūnų (tai padarė jo žmona), taip pažeidė KET 231.1; 231,4, 231,5 p. reikalavimus. Be to, iki šios dienos A. A. nėra jo atsiprašęs, pasiteiravęs apie jo sveikatos būklę. A. A. ir kartu su juo važiavę liudytojai teigė, jog A. A. vairuojamo automobilio greitis buvo apie 50 km/h. Tačiau teismas nepasisakė dėl jo ir jo žmonos parodymų, jog A. A. vairuojamo automobilio greitis buvo itin didelis. Tuo tarpu po eismo įvykio atvykę policijos pareigūnai nematavo stabdymo kelio, nes A. A., pamatęs savo eismo juostoje kliūtį (D. K.), nestabdė automobilio, bet ją apvažiavo, nors turėjo stabdyti automobilį. Pažymi, kad specialistų išvada yra netiksli, nes kaip minėjo, nebuvo išmatuotas stabdymo kelias, neužfiksuota, kurioje vietoje jis buvo po eismo įvykio ir pan. Specialistai išvadas pateikė tik remdamiesi jo parodymais po eismo įvykio užgesinta nuorūka, t. y. spėjimo iš rastos nuorūkos būdu, nes kitų duomenų byloje nėra. Kadangi apžiūrint eismo įvykio vietą nebuvo užfiksuoti automobilio stabdymo požymiai, specialistai negalėjo apskaičiuoti ir nustatyti, kokiu greičiu automobilis važiavo iki partrenkimo. Mano, kad jeigu A. A., pastebėjęs kliūtį, būtų stabdęs automobilį, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Pažymi, kad tuo metu, kai A. A. pamatė kliūtį, jis buvo apie 50 cm nuo šaligatvio vakarinio krašto, t. y. apie 3 m iki gatvės vidurio arba nuo jo iki automobilio buvo apie 4 m 70 cm (gatvės plotis 7 m, automobilio plotis apie 1,80 m, jis buvo 0,5 m, iš viso 4,70 m). Taigi darytina teisinga ir pagrįsta išvada, jog A. A. apvažiuoti kliūtį (D. K.) iki jo buvo 4,70 m, t. y. saugus atstumas tarp abiejų pėsčiųjų pravažiuoti automobiliui neslidžioje ir apšviestoje gatvėje, kurioje nebuvo jokio eismo ir kitų eismo dalyvių. Tačiau, kaip mano, A. A., neturėdamas patirties vairuoti automobilį, nepasirinko tinkamo ir saugaus atstumo tarp automobilio šonų ir jį patrenkė, nors saugiai apvažiuoti kliūtį galimybės jam buvo – tarpas pravažiuoti A. A. buvo apie 4,70 m. Dėl A. A., pamačiusio kelyje kliūtį, nesustojimo, didelio greičio, vairavimo patirties stokos ir kilo eismo įvykis. Kad A. A. važiavo didesniu kaip leistina greičiu, patvirtina ir specialisto išvada, todėl įskaitant tai, jog A. A. dar ir neturėjo vairavimo patirties, darytina išvada, kad eismo įvykio priežastimi buvo tai, jog jis (A. A.) nesuvaldė automobilio. Tačiau teismas nevertino šių jo parodymų ir specialisto išvadų, bet vadovavosi tik A. A. parodymais. Nurodo, kad nors jam nustatyti sužalojimai, nesunkiai sutrikdę jo sveikatą, tačiau jis ir šiuo metu vaikšto su ramentais, jo kojoje dar yra atsivėrusi žaizda, jo dar laukia operacijos, gydymo metu neteko sąnario. Taigi atsižvelgus į pirmiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, šališkai, remiantis vien tik A. A. ir jo artimųjų parodymais, ignoruojant jo ir jo žmonos parodymus. Be to, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, o apylinkės teismas padarė esminių BPK pažeidimų, nes šių trūkumų nepašalino, t. y. padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp A. A. padarytų KET pažeidimų ir atsiradusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Tačiau mano, jog bylos duomenys, įvykio schema ir pan. patvirtina, jog minėto eismo įvykio kaltininkas yra A. A., kuris nesilaikė KET 9, 28, 49, 51, 52, 101, 106, 118, 133, 134, 231.1, 231.4, 23.5, p. reikalavimų. Dėl to darytina išvada, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas nepagrįstai, sprendimas priimtas šališkai, jame nurodytos tik eismo įvykio kaltininkui palankios aplinkybės. Sprendimuose padarytos išvados, kad A. A. padaryti KET pažeidimai nebuvo būtinąja BK 281 str. 1 d. numatytų padarinių kilimo sąlyga, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog eismo įvykyje dalyvavo trys eismo dalyviai, t. y. vairuotojas A. A., jis ir jo žmona D. K.. Tačiau byloje esantys ir pirmiau aptarti duomenys patvirtina, jog D. K. nepažeidė KET reikalavimų – gatvę perėjo stačiu kampu, turėjo atšvaitą, gatvę perėjo, kai A. A. automobilis iki jos buvo atstumu nuo 70 iki 100 m. Jis taip pat nepažeidė KET reikalavimų, nes į gatvės važiuojamąją dalį išėjo stačiu kampu, buvo su šviesą atspindinčia striuke, išvydęs automobilį buvo kitoje važiuojamosios dalies pusėje, ir bet koks protingas ir atidus asmuo negalėjo numatyti, jog tuščioje gatvėje automobilis išvažiuos į priešpriešinę eismo juostą. Be to, jis pamatęs į jį važiuojantį automobilį, bandė išvengti smūgio, o šį jo bandymą A. A. įvardijo „blaškymusi“ po gatvę. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, jog A. A. važiavo didesniu nei leistina greičiu, išvydęs kliūtį nestabdė automobilio, neįsitikino, jog nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams, partrenkęs jį patraukė automobilį iš eismo įvykio vietos, neiškvietė jam policijos ir medicininės pagalbos. Visos šios aplinkybės vienareikšmiškai rodo A. A. KET reikalavimų pažeidimus, tačiau teismas nenustatė ryšio tarp jo padarytų KET pažeidimų ir jam padarytų ilgalaikių sveikatos sutrikdymų, ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog A. A. padaryti KET pažeidimai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais pavojingais padariniais. Priešingai, iš esamų bylos duomenų matyti, jog A. A. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir priežastiniu ryšiu buvo susiję su kilusiais padariniais – jam padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 1 d., o prokurorės nutarimu jis buvo nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, t. y. nustačius, kad vairuotojo A. A. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., požymių. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pareiškėjo skundo argumentais, pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, prokurorių priimtais nutarimas bei skundžiama teismo nutartimi, konstatuoja, kad ikiteisminis tyrimas minėtu pagrindu nutrauktas teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti prokurorių priimtus nutarimus bei skundžiamą teismo nutartį.
Pažymėtina, jog pareiškėjas, nesutikdama su prokurorių ir apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, skunde nurodo, kad toks sprendimas priimtas išimtinai vertinant tik jį partrenkusio automobilio vairuotojo A. A. ir kartu su juo važiavusių asmenų paaiškinimus, tačiau visiškai nevertinant ir ignoruojant jo ir jo žmonos parodymus, specialistų išvadas, t. y. vertinant tik galimam eismo įvykio kaltininkui A. A. palankius duomenis, o ne jų visumą. Pareiškėjas taip pat akcentuoja tai, jog A. A., priešingai nei jis su žmona, padarė daugybę KET pažeidimų, kurie, jo nuomone, priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusiais padariniais – jam padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, spręsti apie duomenų pakankamumą, priimant sprendimą įteikti asmeniui pranešimą apie įtarimą, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais, yra išimtinai prokuroro kompetencija. Lietuvos Respublikos Konstitucija bei kiti teisės aktai įtvirtina prokurorams pareigą organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką. Ir tik kai įvykdomi ikiteisminio tyrimo iškelti uždaviniai, surenkami visi reikšmingi tiesai byloje nustatyti bei sprendimams priimti duomenys, ikiteisminis tyrimas baigiamas. Tačiau prokurorui nėra privaloma pareiškėjo pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Kartu pažymėtina ir tai, kad baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veiksmuose bei pagrįsti ją pakankamais, BPK reikalavimus atitinkančiais įrodymais. Kai tokių duomenų nėra – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.
Kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi visų įmanomų priemonių surinkti tyrimui reikšmingus duomenis, buvo atlikti visi būtini procesiniai veiksmai. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti bylos duomenys, priešingai skundo teiginiams, buvo vertinami objektyviai, nešališkai, vertinant ne juos atskirai, o jų visumą, todėl prokurorių nutarimuose ir skundžiamoje teismo nutartyje pateiktos išvados laikytinos pagrįstomis. Tiek prokurorių nutarimuose, tiek ir skundžiamoje teismo nutartyje padarytos išvados, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., požymių, yra aiškios, suprantamos, išsamios ir motyvuotos. Taigi pateiktoje medžiagoje esančių duomenų analizė leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo atliktas išsamiai ir visapusiškai, kas leido priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl jo nutraukimo. Tuo tarpu pareiškėjas, ginčydamas ikiteisminio tyrimo nutraukimą, jokių naujų duomenų ar aplinkybių, sąlygojančių ikiteisminio tyrimo atnaujinimą, nenurodė, o iš esmės dėsto tuos pačius argumentus bei pateikia subjektyvią nuomonę apie nepagrįstą ikiteisminio tyrimo nutraukimą, savo nuožiūra ir sau palankiai vertindamas byloje surinktus duomenis, tačiau tokie nieko nepagrįsti pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais ir atmetami. Kadangi pareiškėjas savo skunde nenurodo jokių naujų svarbių aplinkybių dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, įskaitant ir tai, kokie, jo nuomone, ikiteisminio tyrimo veiksmai tyrimo metu nebuvo atlikti ir kokius veiksmus dar būtų būtina atlikti tam, kad būtų galima gauti naujus tyrimui reikšmingus duomenis, leidžiančius padaryti priešingas prokurorių nutarimams ir teismo nutarčiai išvadas, o, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje visi būtini procesiniai veiksmai jau yra atlikti, ikiteisminiam tyrimui svarbūs skunde keliami klausimai taip pat išnagrinėti ir aptarti, nagrinėti tuos pačius klausimus iš naujo atnaujinant ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo. Vien tai, jog nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmusios prokurorės ir su tokiu sprendimu sutikusios vyriausiosios prokurorės bei tokius sprendimus teisėtais pripažinusio teismo nuomonė nesutampa su pareiškėjo nuomone, nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje priimti procesiniai spendimai yra neteisėti.
Pagal BK 281 str. 1 d. atsakomybė kyla tik tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu nesunkiai sutrikdoma asmens sveikata dėl to, jog vairuotojas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles. Norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimų ir šioje normoje numatytų padarinių.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde A. A. atsakomybę sieja su daugelio KET punktų, kurie, jo nuomone, yra priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais - jam padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu, reikalavimų pažeidimais. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad KET kelia reikalavimus ir pėstiesiems.
Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo bylos duomenimis nustatyta, kad pėsčiasis A. K. su žmona D. K. gatvę, kurioje pareiškėjas buvo partrenktas A. A. vairuojamo automobilio, kirto ne pėsčiųjų perėjoje. Tai pripažįsta ir pats pareiškėjas bei jo žmona. Bylos duomenys patvirtina, kad A. K. su žmona skersai gatvės ėjo prieš atvažiuojantį automobilį „Mitsubishi Carisma“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. A.. Nuėję iki pusės gatvės važiuojamosios dalies jie sustojo, po ko, D. K. sparčiai ėjo ar bėgo skersai automobilio važiavimo juostos (pati D. K. apklausos metu parodė, kad gatvę nuo vidurio linijos ji perėjo spartesniu žingsniu). Kadangi pėsčioji gatvę kirto prieš pat atvažiuojantį automobilį, pastarojo vairuotojas A. A., nenorėdamas jos kliudyti, pasuko automobilio vairą į kairę, taip tikėdamasis apvažiuoti jo kelyje atsiradusią kliūtį, t. y. D. K. ir gatvės viduryje pasilikusį stovėti pareiškėją. Tačiau A. A. pasukus vairą kairiau (išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą), A. K. žengė žingsnį į priekį, po to atgal (tai patvirtina ir paties pareiškėjo parodymai (b. l. 23)), dėl ko buvo kliudytas automobilio dešinės pusės priekiniu bamperiu. A. K. nesutinka su padarytomis išvadomis, jog prieš automobiliui jį partrenkiant, jis buvo nuėjęs iki gatvės vidurio. Pareiškėjo teigimu, prieš automobiliui jį partrenkiant, jis tik 0,5 m arba bent jau ne daugiau kaip 1,5 m buvo įžengęs į gatvės važiuojamąją dalį nuo šaligatvio. Tačiau, aukštesniojo teismo nuomone, šiuo atveju prokurorės turėjo pagrįstą pagrindą suabejoti tokiais pareiškėjo parodymais, nes juos paneigia kiti faktiniai bylos duomenys. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo kliudytas A. A. vairuojamo automobilio dešinės pusės priekiniu bamperiu. Automobilio plotis tikrai yra didesnis kaip 0,5 ar 1,5 m, ką pripažįsta ir pats pareiškėjas, skunde nurodydamas, jog jį kliudžiusio automobilio plotis galėjo būti apie 1,80 m. Be to, A. A. vairuojamas automobilis važiavo šiokiu tokiu atstumu nuo (duomenys neskelbtini) g. važiuojamosios dalies kairiojo šaligatvio krašto. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1208(14) nurodyta, jog pėsčiojo partrenkimas įvyko prieš vietą, kurioje po įvykio gulėjo pėsčiasis po partrenkimo (prieš nuorūką), žiūrint pirmine automobilio judėjimo kryptimi nedidesniu kaip 5,2 m atstumu nuo (duomenys neskelbtini) g. važiuojamosios dalies kairiojo krašto. Taigi atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) g. bendras plotis yra 7 m, vienos eismo juostos plotis – 3,5 m, pareiškėjas buvo nublokštas automobilio dešinės pusės priekiniu bamperiu automobilio judėjimo kryptimi nedidesniu kaip 5,2 m atstumu nuo (duomenys neskelbtini) g. važiuojamosios dalies kairiojo krašto, darytina išvada, kad pareiškėjas negalėjo būti įžengęs į gatvę jo nurodytu atstumu, nes tokiu atveju A. A. vairuojamas automobilis jo nebūtų partrenkęs dešinės pusės priekiniu bamperiu. Jeigu pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, stovėjo šalia ar netoli važiuojamosios kelio dalies kairiojo krašto šaligatvio, tokiu atveju A. A. vairuojamas automobilis jį būtų kliudęs kairės pusės priekiniu bamperiu arba bamperio priekine dalimi ir pareiškėjas automobilio nublokštas būtų visai ne ta, kaip nagrinėjamu atveju, kryptimi (galimai į priešingą pusę). Toje pačioje pirmiau paminėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad buvusioje eismo situacijoje tiek pėsčiojo A. K. veiksmai – stovėjo (duomenys neskelbtini) g. važiuojamojoje dalyje ir ėjo ja prieš artėjantį automobilį „Mitsubishi Carisma“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiek ir automobilio vairuotojo A. A. veiksmai – važiuodamas (duomenys neskelbtini) g. laiku nestabdė vairuojamos transporto priemonės ir patrenkė iš kairės į dešinę žiūrint jo važiavimo kryptimi judėjusį A. K., – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Vairuotojas A. A. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo laiku stabdydamas vairuojamą automobilį tuo atveju, jeigu važiuodamas maksimaliu gyvenvietėje leistinu 50 km/h ir nurodytu 60 km/h greičiu turėjo objektyvią galimybę pastebėti kelio važiuojamojoje dalyje esantį pėsčiąjį atitinkamai nemažesniu kaip 28,1 m ir 36,7 m atstumu. Iš A. A. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad jis kliūtį kelyje (pėsčiuosius) pastebėjo, kai iki jos liko 25,40 m (b. l. 85). Iš A. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad jis į priešingą eismo juostą išvažiavusį automobilį pastebėjo iki jo likus 14 m (b. l. 51). Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad A. A. neturėjo galimybės išvengti eismo įvykio, nes atstumas, iš kurio jis pastebėjo kliūtį (pėsčiuosius) buvo mažesnis nei tas, kuris buvo būtinas, kad vairuotojas būtų galėjęs išvengti eismo įvykio, t. y. A. A. saugiai sustoti galėjo, jeigu kliūtį (pėsčiuosius) jis būtų pamatęs iš nemažesnio kaip 28,1 m. atstumo. Be to, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, jei A. A. toliau būtų važiavęs ta pačia, t. y. savo, eismo juosta, tai vietoje pareiškėjo galimai būtų nukentėjusi jo žmona D. K., kuri akivaizdžiai buvo kliūtis jo vairuojamam automobiliui. Jeigu D. K. nebūtų sparčiai ėjusi ar bėgusi prieš pat A. A. atvažiuojantį automobilį, t. y. nebūtų kliūtis A. A., tai pastarajam šiuo atveju net nebūtų reikėję pasukti vairo į kairę ir išvažiuoti į priešingą eismo juostą, dėl to ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Be to, nagrinėjamu atveju A. A. apvažiuojant D. K. ir kartu gatvės viduryje stovintį pareiškėją, pastarasis, automobiliui visai priartėjus prie jo, žengė žingsnį į priekį ir vėl atgal (kaip minėta, pareiškėjas pats savo apklausoje nurodė atlikęs tokius veiksmus), kas šiuo atveju ir sutrukdė vairuotojui išvengti jo partrenkimo.
Pažymėtina, jog kiekvienas eismo dalyvis turi laikytis KET reikalavimų ir to paties tikėtis iš kito eismo dalyvio. Kelio važiuojamoji dalis ne pėsčiųjų perėjoje visų pirma skirta transporto priemonėms. Pėstiesiems, tokioje vietoje išeinantiems į važiuojamąją kelio dalį, draudžiama sudaryti kliūtį transporto priemonėms. Todėl nagrinėjamo eismo įvykio situacijoje pėsčiųjų buvimas važiuojamojoje kelio dalyje negali būti laikomas vairuotojui iš anksto numanoma kliūtimi, į kurią vairuotojas turėtų iš anksto atsižvelgti, rinkdamasis važiavimo greitį ar pan. Vairuotojas nėra įpareigotas iš anksto numanyti, jog po kelio važiuojamąją dalį tam specialiai neskirtoje vietoje vaikščios pėstieji. Taigi atsižvelgęs į byloje esančius ir pirmiau aptarus duomenis aukštesnės instancijos teismas visiškai pritaria prokurorių nutarimuose padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju A. A. nesitikėjo, nenumatė ir negalėjo numatyti, jog pareiškėjas, ne pėsčiųjų perėjoje ėjęs skersai gatvės ir sustojęs gatvės viduryje, automobiliu artėjant ir visai jam priartėjus, išeis į automobilio judėjimo juostą, kas ir sutrukdė vairuotojui išvengti jo kliudymo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad šiuo atveju pagrįstai nustatyta, jog nėra vairuotojo A. A. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., požymių.
Pažymėtina, jog baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant bei tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Kadangi nagrinėjamoje byloje buvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai, surinkti visi tyrimui ir kartu procesiniam sprendimui priimti reikšmingi duomenys, tačiau duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d., negauta, ikiteisminis tyrimas BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu nutrauktas pagrįstai.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-10-29 ir vyriausiosios prokurorės 2014-12-08 nutarimus, bei dėl jų priimtą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-01-14 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti, skunde nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį.
Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.