- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-03-14
- Bylos Nr.
- I-4782-244/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“
- Trečiasis asmuo
- D. K., I. M., M. M.
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Advokatai
- Jūratė Valančiūtė, Eugenijaus Filonovas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“ ir trečiojo suinteresuoto asmens D. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. M., M. M., D. K. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
UAB “Sekundės redakcija” (toliau – ir Redakcija, pareiškėjas) skundu prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius, atsakovas) 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-544, priteisiant bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Inspektorius 2006 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. S-544 „Dėl publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ („Sekundė, 2006 - 09 - 07, Nr.199/3227 paskelbtos informacijos), atsižvelgdamas į I. ir M. M. skundo argumentus ir įvertinęs publikacijoje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ paskelbtą informaciją, padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjo – dienraščio „Sekundė“ redakcija pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 1,3,4,6,38 straipsnių nuostatas. Inspektorius, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, įspėjo informacijos rengėją dėl minėtų pažeidimų ir pareikalavo paneigti teiginiuose „...Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti...“ ir „...tai ir priėmiau M. M.. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas...“ tikrovės neatitinkančias, I. ir M. M. garbę žeminančias žinias.
Pareiškėjo nuomone, Inspektorius neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatymo (2004 m. lapkričio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 19 ir 42 punktuose. Atkreipė dėmesį į tai, kad 1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr.1 7 punkte nurodyta, jog nagrinėjant garbės ir orumo gynimo ginčą atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, kiekvienu atveju sprendžiant, ar paskelbtos žinios, ar pareikšta nuomonė. Žinių paskelbimas yra informacijos apie aplinką pateikimas, asmens nuomonė – individualus konkretaus asmens vertinimas apie vykstančius aplinkos reiškinius, jo suvoktas, nebūtinai atskleistas požiūris. Pažymėjo, kad publikacijos autorė nepaskelbė žinios, kaip tai numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punkte ir savo straipsnyje nepažeidė šio įstatymo 2 straipsnio reikalavimų, nes suteikė bendro pobūdžio informaciją apie darbuotojo ir darbdavio konfliktą, pasibaigusį teismo sprendimu. Žurnalistė išklausė abi konflikto puses, joms leido pasisakyti ir išreikšti savo nuomonę apie kilusį ginčą, rėmėsi lygybės principu, gerbė nuomonių įvairovę, laikėsi Etikos kodekso reikalavimų. Straipsniu ketinta atkreipti dėmesį į visuomenės problemas, darbdavių ir darbuotojų santykius. Pareiškėjo nuomone, Inspektorius iškraipė publikaciją, atskirus sakinius išėmė iš viso straipsnio konteksto. Pažymėjo, kad D. K. taip pat turėjo teisę išreikšti savo nuomonę apie buvusius bendradarbius, nes priešingu atveju straipsnis iš tikrųjų būtų buvęs šališkas. Straipsnio pavadinimas negali būti vertinamas kaip autorės šališkumo apraiška, nes taip savo santykius su buvusiais darbuotojais apibūdino D. K.. Straipsnio autorė laikėsi Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, straipsnyje pateikė skirtingų asmenų nuomones, bendros žinios apie M. ir I. M. (jų darbą, elgesį) pateiktos teisingos, nurodyti teisingai faktai apie ginčą, bylinėjimąsi, pateikti abiejų šalių vertinimai. I. Ir M. M. į dienraščio „Sekundė“ redakciją dėl neva juos žeminančių teiginių paneigimo nesikreipė.
Teigė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnis nesuteikia Inspektoriui teisės nustatyti jog tikrovės neatitinkanti informacija žemina asmens garbę ir orumą, nes jis neatlieka tyrimo, neapklausia asmenų, neanalizuoja straipsnio autoriaus turimų duomenų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad Žurnalistų etikos inspektorius gali įspėti viešosios informacijos rengėjus apie pastebėtus pažeidimus ir reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą. Pareiškėjo nuomone, Inspektorius nustatydamas, kad paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą, peržengė savo kompetencijos ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b.l.33-38) paaiškino, kad pareiškėjo skundžiamas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. S-544 yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas dėl šių priežasčių:
1. Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, asmuo, apie kurį šie duomenys paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie jos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir reikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų. Ši įstatymo nuostata suteikia fiziniams ir juridiniams asmenims teisę, bet ne pareigą kreiptis į visuomenės informavimo priemonę dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo prieš kreipimąsi į Inspektorių. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 2 punktą tokią teisę asmenys gali įgyvendinti ir per Inspektorių, kuris gali reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją. Gindamas savo garbę ir orumą teismine tvarka, asmuo privalo prieš tai kreiptis į visuomenės informavimo priemonę dėl informacijos paneigimo, o teisę kreiptis į teismą įgyja tik tada, kai visuomenės informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą (CK 2.24 str. 4 d.).
2. Nagrinėjant I. ir M. M. skundą buvo vadovautasi publikacijos paskelbimo metu galiojusios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymu (Žin., 2006, Nr.82-3254, įsigaliojo nuo 2006 m.rugsėjo 1 d.). Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Inspektorius neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatymo (2004 m. lapkričio 22 d. redakcija) 2 straipsnio 19 ir 42 punktuose.
Paskelbtos informacijos teisiniam įvertinimui itin reikšmingas duomenų ir nuomonės atskyrimas, t.y. ar apie asmenį buvo paskelbta jo garbę ir orumą žeminanti ir tikrovės neatitinkanti žinia (duomenys), ar išreikšta ją pasakiusio asmens nuomonė. Nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų; žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (VIĮ 2 straipsnio 33 ir 69 dalys). Tai reiškia, kad viešai pateikiamoms žinioms taikomi griežtesni paskelbimo reikalavimai, siejami su galimybe, taikant tiesos ir tikslumo kriterijus patikrinti konkrečių žinių pagrįstumą. Sprendime nurodytus teiginius galima patikrinti remiantis įrodomumo kriterijais. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Inspektorius neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, yra nepagrįstas.
3. Publikacijos „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ autorė, kaip nurodyta po publikacijos pavadinimu, yra I. K., todėl atsižvelgiant į kūrybinės raiškos aspektą nėra pagrindo teigti, kad publikacijos pavadinimas nėra publikacijos rengėjos kūrybinės veiklos rezultatas.
Pažymėjo, kad remiantis bendrais vertinimo kriterijais, sprendime nurodytais teiginiais apibūdinamiems asmenims suteikiamas akivaizdžiai neigiamas ir žeminantis apibūdinimas. Pagal 1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr.1 6 punktą teiginių, kurie visuomenėje suprantami vienareikšmiai ir jų paskleidimas protingam, moraliam žmogui sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį, žeminantis pobūdis nenustatinėjamas, kadangi jais išsakytos žinios yra akivaizdžiai žeminančios. Pareiškėjas, ginčydamas Inspektoriaus sprendimą, neatsižvelgia į šias nuostatas. Inspektoriaus sprendime nurodytuose teiginiuose apie M. M. kalbama apie veikas („aferistai“, „grobstymai“, „Kolektyvo terorizavimas“), kurios baudžiamųjų įstatymų požiūriu kvalifikuojamos kaip nusikalstamos ir yra uždraustos. Todėl teisiškai vertinant šią informaciją, žeminantis jos pobūdis nenustatinėjamas, kadangi yra akivaizdus. Priimant skundžiamą sprendimą taip pat buvo remtasi ir kita teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-113/2007). Paskelbtos informacijos pobūdis žeminantis pobūdis nekelia įrodinėjimo problemų kai konkretūs duomenys, teiginiai, pagal savo prasmę ir turinį yra akivaizdžiai žeminantys ir turi visuotinai pripažintą, įžeidžiančią, niekinančią reikšmę ir jų paskleidimas, vadovaujantis protingumo kriterijumi, atrodo menkinantis kitą asmenį, formuojantis neigiamą jo įvaizdį ir adekvačiai neigiamą visuomenės nuomonę. Todėl publikacijoje apie I. ir M. M. paskelbtuose teiginiuose: <...>„...Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti <...> ir <...> tai ir priėmiau M. M.. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas <...>“ paskleistos informacijos žeminantis pobūdis akivaizdus.
4. Priimdamas sprendimą Inspektorius atsižvelgė į aplinkybę, kad nurodyti teiginiai pasakyti ne publikacijos autorės, o kitų asmenų. Sprendime nurodyta, kad teisinė atsakomybė už paskelbtas garbę ir orumą žeminančias žinias, gali kilti tiek viešosios informacijos rengėjui, tiek informacijos šaltiniui. Nagrinėjamu atveju publikacijos rengėja (autorė) neprisiima sau tenkančios atsakomybės dalies už paskelbtą informaciją. Tai, kad žurnalistė išklausė abi konflikto puses neatleidžia publikacijos rengėjos nuo atsakomybės už paskelbtos informacijos turinį. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, jis tai turi nurodyti skelbiamoje informacijoje.
5. Nagrinėdama suinteresuotų asmenų skundus Inspektorius vertina paskelbtos informacijos turinį, nurodytų teiginių kontekstą, paskelbimo bei pasakymo aplinkybes. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Inspektorius iškraipė visą publikaciją, atskirus sakinius išėmė iš viso straipsnio konteksto. Pažymėjo, kad žurnalistė negalėjo pateikti Inspektoriui rašytinių ar kitokių įrodymų, liudijančių informacijos atitikimą tikrovei.
Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju itin reikšminga yra nekaltumo prezumpcijos principas, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalis draudžia skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui. Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse, kurio 37 straipsnyje teigiama, jog žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos, o 38 straipsnyje sakoma, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Remiantis nekaltumo prezumpcijos principu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo galioja asmens nekaltumo prielaida. Todėl Inspektoriaus sprendimo rezoliucinėje dalyje konstatavimas, kad jame nurodyti teiginiai pažeidžia I. ir M. M. garbę ir orumą, yra teisingas ir pagrįstas.
6. Nesutiko, kad Inspektorius nustatydamas, jog paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę bei orumą, peržengė savo kompetencijos ribas. Pažymėjo, kad šie pareiškėjo teiginiai prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatoms. Tuo atveju, kai apie asmenį paskleidžiama vienareikšmiškai žeminančio pobūdžio informacija, kai konkretūs teiginiai pagal savo prasmę ir turinį yra akivaizdžiai žeminantys ir turi visuotinai pripažintą įžeidžiamą prasmę, jų paskleidimas, vadovaujantis protingumo kriterijumi, atrodo menkinantis kitą asmenį ir formuojantis neigiamą visuomenės nuomonę, pareiga įrodyti, kad paskleista informacija atitinka tikrovę, tenka ją paskleidusiam asmeniui, t. y. viešosios informacijos rengėjui – šiuo atveju laikraščio „Sekundė” redakcijai - arba cituojamiems asmenims.
Tretieji suinteresuoti asmenys M. M. ir I. M. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas sprendime nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnį viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnyje įtvirtinta, jog, gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones. Etikos kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta, jog žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus.
Teismas nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 18 d. Žurnalistų etikos inspektorius gavo M. M. ir I. M. skundą dėl publikacijoje "Verslininkei – pavaldinių pinklės" ("Sekundė", 2006 m. rugsėjo 7 d., Nr.199/3227) paskelbtos informacijos. M. nurodė, kad laikraščio „Sekundė" korespondentė pateikė visiškai tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, juos viešai apšmeižė, suformavo neigiamą visuomenės nuomonę, tuo įžeisdama jų garbę ir orumą bei privataus gyvenimo neliečiamumą. M. prašė: 1) išnagrinėti nurodytą laikraščio „Sekundė" publikaciją; 2) imtis visų įmanomų priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose bei Konstitucijoje; 3) nurodyti ištaisyti padarytas klaidas ir netikslumus; 4) paskelbti netikslumus toje pačioje visuomenės informavimo priemonėje. Išnagrinėjęs I. ir M. M. skundą, Inspektorius 2006 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. S-544, kuriuo nustatė, kad viešosios informacijos rengėjo - dienraščio „Sekundė" - redakcija pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 3, 4, 6, 38 straipsnių nuostatas. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, Inspektorius įspėjo viešosios informacijos rengėją dėl nurodytų pažeidimų ir pareikalavo paneigti teiginiuose „<...> Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti, - taip jie apibūdino sutuoktinius" ir „<...> tai ir priėmiau M. M.. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas" paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei I. M. ir M. M. garbę ir orumą žeminančią informaciją.
Teismas pažymėjo, kad asmens garbės ir orumo gynimo atveju būtina atriboti žinią nuo nuomonės, nes asmens teisės yra ginamos tik paskelbus žinias. Žinia - tai informacija apie faktus ir jų duomenis. Nuomonė - asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nors nuomonės yra subjektyvios, jos privalo būti reiškiamos sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Kai asmuo, išreikšdamas nuomonę apie įvykius, reiškinius, poelgius ir kt., paskelbia žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą ir neatitinkančias tikrovės, pažeistos asmens teisės turi būti ginamos. Teismo konstatavimu, nagrinėjamuose teiginiuose paskleistos žinios yra akivaizdžiai M. M. ir I. M. garbę ir orumą žeminančio pobūdžio, nes jose teigiama apie M. M. ir I. M. priskiriamus teisės normų reikalavimams prieštaraujančius veiksmus. Tokia informacija visuomenėje suprantama vienareikšmiškai, jos paskleidimu skaitytojams formuojama neigiama nuomonė apie M. M. ir I. M., jų, kaip nesąžiningų žmonių, nusikaltėlių, įvaizdis.
Pažymėta, kad galimybė gauti ir skleisti informaciją, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių, turi būti gerbiama, tačiau ją įgyvendinant privalu užtikrinti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Konstatuota, jog atsižvelgiant į žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti tinkamos jų pusiausvyros. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai savo veikloje privalo vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis profesinės etikos normų. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis įtvirtina nuostatą, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalis skelbia, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina žurnalisto pareigą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Etikos kodekso 38 straipsnis įpareigoja žurnalistus ir viešosios informacijos rengėjus neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Tuo atveju, kai paaiškėja, kad visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija yra klaidinga, Etikos kodekso 20 straipsnis įpareigoja viešosios informacijos rengėją nedelsiant toje pačioje visuomenės informavimo priemonėje, adekvačioje vietoje, tokio pat dydžio šriftu, tokia pat forma ir be viešosios informacijos rengėjo komentarų patikslinti arba paneigti klaidingą ar netikslią informaciją.
Teismo konstatavimu, remdamasis išdėstytais motyvais bei paskleistų duomenų neatitikties tikrovei (nes juos paskleidęs asmuo neįrodė priešingai) prezumpcija, žurnalistų etikos inspektorius padarė pagrįstą išvadą, kad teiginiais „<...> Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti, - taip jie apibūdino sutuoktinius" ir „<...> tai ir priėmiau M. M.. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas" paskelbimu viešosios informacijos rengėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 1, 3, 4, 6, 38 straipsnių nuostatas. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
III.
Pareiškėjas UAB „Sekundės redakcija“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.
Apelianto nuomone, teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas dėl šių priežasčių:
Žemesnės instancijos teismas
1.Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino teisės normas, reglamentuojančias visuomenės informavimo priemonės atsakomybę, jos ribas.
2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad laikraštis „Sekundė" paskelbė D. K. nuomonė apie I. M. ir M. M. elgesį, būdą. Tokiu atveju visa atsakomybė tenka ne visuomenės informavimo priemonei, o asmeniui paskleidusiam žinias. Žinių paskleidimas apima ir jų pasakymą vienam asmeniui (tame tarpe žurnalistui, kuris gautą informaciją naudoja, rašydamas straipsnius). Bet kuriuo atveju visuomenės informavimo priemonė neturi būti laikoma asmeniu, kuris pirmas paskelbė informaciją, kai leidinyje, kuriame paskelbta informacija, yra nurodomas konkretus informacijos šaltinis. Kad apskleistos žinios yra klaidingos ir kad jos žemina asmens garbę ir orumą gali nustatyti tik teismas. Teismas nebuvo nustatęs, kad D. K. išsakyta nuomonė yra klaidinga ir žeminanti asmens garbę bei orumą, todėl Inspektorius negalėjo konstatuoti, kad Redakcija pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus.
2. Teismas neteisingai vadovavosi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatymo (2006 m. liepos 11 d. redakcija) 2 straipsnio 33 ir 69 punktuose. Akcentavo, kad atriboti žinią nuo nuomonės yra būtina, nes asmens teisės pagal CK 2.24 straipsnį ginamos, paskelbus tikrovės neatitinkančias, žeminančias asmens garbę ir orumą žinias. Tam tikrų žinių paskelbimu laikytinas konkrečių faktų ar duomenų perdavimas, pranešimas tretiesiems asmenims, kuomet šie asmenys sužino apie perteikiamą informaciją, tiek tuomet, kai pranešami tikri faktai ar duomenys, tiek ir tuomet, kai pranešama apie tikrovėje neegzistuojančius (įsivaizduojamus arba melagingus) faktus ar duomenis. Mano, kad žinių paskelbimas yra informacijos apie aplinką pateikimas. Tuo tarpu asmens nuomonė - individualus konkretaus asmens vertinimas apie vykstančius aplinkos reiškinius, jo suvoktas, nebūtinai atskleistas požiūris.
Pažymėjo, kad publikacijoje „Verslininkei - pavaldinių pinklės" išreikštos ne publikacijos autorės nuomonės, o asmenų, su kuriais bendravo publikacijos autorė, nuomonės. Straipsnyje nurodyti sakiniai „<...> Aferistai, baisūs žmonės, kuriais negalima pasitikėti, - taip jie apibūdino sutuoktinius" ir „<...> tai ir priėmiau M. M.. Nuo tada ir prasidėjo siaubai: grobstymai, kolektyvo terorizavimas" yra ne straipsnio autorės mintys, o konkrečių asmenų, su kuriais kalbėjo korespondentė, mintys, vertinimai. Publikacijoje buvo pateikta įvairių asmenų nuomonė. Kalbintų asmenų išsakytoms nuomonėms negali būti taikomas tiesos kriterijus, t.y. negalima atskirti, ar asmenų išsakyta nuomonė yra teisinga ar neteisinga, nes tai individualaus vertinimo dalykas. Publikacijoje nurodyti teiginiai apie I. bei M. M. yra jų bendradarbių nuomonė. Apelianto teigimu, straipsnio autorė išliko bešališka ir perteikė visuomenei kuo įvairesnes nuomones.
Pažymėjo, kad D. K. taip pat turėjo teisę išreikšti savo nuomonę apie buvusius darbuotojus, jų darbą, elgesį. Šiai nuomonei taip pat nėra taikytinas tiesos kriterijus. Apelianto nuomone, publikacijos autorė nepaskelbė žinios Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 69 punkto prasme. Taigi, publikacijos autorė nepažeidė Viešosios informacijos įstatymo 2 straipsnio reikalavimų, suteikė tik bendro pobūdžio informaciją apie darbuotojo ir darbdavio konfliktą, pasibaigusį teismo sprendimu.
3. Žurnalistų etikos inspektorius, nustatydamas, kad paskelbta informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę bei orumą, peržengė savo kompetencijos ribas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.l.115-117).
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, materialinės ir procesinės teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Pažymėjo, kad sutinka su pareiškėjo teiginiu, jog publikacijoje buvo paskelbta D. K. nuomonė apie I. ir M. M., tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad tai buvo padaryta ne tuose teiginiuose, kurie Inspektoriaus sprendimu buvo pripažinti pažeidžiančiais minėtų asmenų garbę ir orumą. Teiginiuose, Inspektoriaus pripažintuose pažeidžiančiais minėtų asmenų garbę ir orumą, buvo paskelbtos teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinos, akivaizdžiai neigiamo ir žeminančio pobūdžio žinios. Priimdamas sprendimą, Inspektorius atsižvelgė į aplinkybę, kad teiginiai buvo išsakyti ne publikacijos autorės, o kitų asmenų. Sprendime nurodė, kad teisinė atsakomybė už paskelbtas garbę ir orumą žeminančias žinias gali kilti tiek viešosios informacijos rengėjui, tiek informacijos šaltiniui. Šiuo atveju viešosios informacijos rengėjui taikytina teisinė atsakomybė apsiriboja paskelbtos informacijos paneigimu, išsamiai reglamentuotu Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnyje. Pažymėjo, kad už visuomenės informavimo priemonėje paskelbtos informacijos turinį atsakingas viešosios informacijos rengėjas (redakcija), o ne publikacijoje aprašomi asmenys. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintos nuostatos įpareigoja viešosios informacijos rengėjus, informuojant visuomenę, laikytis savo pareigų, vadovautis šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir teikti tik teisingas, tikslias bei nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, laikytis to paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, draudžiančios platinti dezinformaciją ir šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą bei pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją informaciją. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog publikacijos rengėja išklausė abi konflikto puses, neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo atsakomybės už visuomenės informavimo priemonėje paskelbtą informaciją.
Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentas, kad Inspektorius negalėjo konstatuoti asmens garbės ir orumo pažeidimo, nepagrįstas, nes Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas įpareigoja inspektorių nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, o to paties straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog Inspektorius gali priimti sprendimą, kuriuo būtų reikalaujama, kad viešosios informacijos rengėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą. Pažymėjo, kad skundo nagrinėjimas ir sprendimo, kuriuo reikalaujama paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją žeminančią asmens garbę ir orumą, priėmimas negalimas nekonstatuojant konkretaus pažeidimo. Juolab, kad šiuo atveju apie I. ir M. M. paskleista vienareikšmiškai žeminančio pobūdžio informacija. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu viešosios informacijos rengėjui - laikraščio „Sekundė" redakcijai - ir D. K. buvo užtikrinta teisė pateikti paskelbtos informacijos pagrįstumą įrodančias aplinkybes ar dokumentus, tačiau jie teismui pateikti nebuvo.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikydamas apeliacinį skundą atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas tuo pačiu klausimu yra priėmęs du skirtingo turinio sprendimus (2006 m. lapkričio 17 d. Nr.S-534 ir 2006 m. lapkričio 20 d. Nr.S-544), o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tai yra laikytina pagrindinių procedūrų pažeidimu (adm. bylos A18-1072/2007; A21-87/2008).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys I. M. ir M. M. prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą (b.l.113-114).
Paaiškino, kad viešosios informacijos rengėjas privalo teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus (Visuomenės informavimo įstatymas 41 str. 2 dalis 1 punktas). Inspektoriaus sprendime nurodytuose teiginiuose laikraštyje „Sekundė" paskleistos žinios, I. M. ir M. M. teigimu, yra akivaizdžiai jų garbę ir orumą žeminančio pobūdžio, nes juose teigiama apie jiems priskiriamus teisės normų reikalavimams prieštaraujančius veiksmus. Nurodo, jog tokia informacija visuomenėje suprantama vienareikšmiškai, jos paskleidimu skaitytojams formuojama neigiama nuomonė apie juos, jų kaip nesąžiningų žmonių, nusikaltėlių įvaizdis. Teigia, kad žurnalistė privalėjo išsakytus faktus patikrinti (ar iš tiesų jie buvo teisti). Kol nėra teismo išvados apie tai, kad jie padarė nusikaltimus, negalima skleisti melagingų faktų visuomenei ir taip ją klaidinti bei žeminti jų garbę ir orumą. Etikos kodekso 38 straipsnis įpareigoja žurnalistus ir viešosios informacijos rengėjus neskelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Todėl, I. M. ir M. M. nuomone, Žurnalistų etikos inspektorius nurodymą paneigti informaciją davė pagrįstai. Atkreipė dėmesys į tai, kad straipsnis buvo pirmajame laikraščio puslapyje, dienos vedamasis, kurio net pavadinimas buvo žeminančio pobūdžio - "Verslininkei - pavaldinių pinklės" - bandant suformuoti visuomenės nuomonę, kad darbuotojų kova už savo teises teisme yra pinklės verslininkui. Šiuo atveju paskleistomis žiniomis apie neva jų padarytas nusikalstamas veikas akivaizdžiai pažeistos jų teisės, pažeminta jų garbė ir orumas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu tretysis suinteresuotas asmuo D. K. prašo teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui išnagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.
Teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė jos (trečiojo suinteresuoto asmens) teises, kurias numato Administracinių bylų teisenos įstatymas. Paaiškino, kad teismas protokoline nutartimi įtraukė ją į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir pasiūlė iki teismo posėdžio (2007 m. birželio 4 d. 10 val.) pateikti atsiliepimą į skundą. 2007 m. gegužės 28 d. ji sudarė su advokate J. Valančiūte atstovavimo šioje byloje sutartį. Advokatė negalėjo dalyvauti teismo posėdyje dėl užimtumo kitoje byloje. Apie tai buvo pranešta teismui, pateikti advokatės užimtumą patvirtinantys įrodymai. Dėl minėtų priežasčių jos atstovė per gana trumpą laiką neturėjo realių galimybių susipažinti su visa bylos medžiaga, nebuvo sudarytos galimybės teismui pateikti motyvuotą atsiliepimą į skundą, nepagrįstai netenkintas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl advokato užimtumo kitoje byloje. Tuo buvo pažeistos jos teisės turėti teisme atstovą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnis), pateikti atsiliepimą į skundą. Teigia, kad ji būtų galėjusi paaiškinti teismui teiginių, kuriuos nurodė straipsnio autorei, šaltinį, siekdama paneigti paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei prezumpciją ir įrodyti priešingai. Apeliantė pažymi, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. S-544 jai nebuvo žinomas iki įtraukimo jos į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo dėl informacijos, kuri patvirtintų arba paneigtų faktus apie M. M. teistumą, patraukimą baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn išreikalavimo iš teisėsaugos institucijų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį prireikus teismas proceso dalyvių prašymu gali išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų, o kitiems asmenims tokia informacija yra neprieinama. Apeliantės teigimu, cituojami teiginiai susiję su I. ir M. M. galimais teisės pažeidimais, kurių buvimą ji (D. K.) galėjo įrodinėti teismui išreikalavus jos prašomus dokumentus. Nagrinėjamu atveju ši jos teisė buvo suvaržyta.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė iš dalies pakeitė apeliaciniame skunde pateiktą reikalavimą. Prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. K. apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.l.107-109).
Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, administracinė byla išnagrinėta tinkamai ir išsamiai, teisingai pritaikytos materialinės ir procesinės teisės normos,trečiojo suinteresuoto asmens D. K. procesinės teisės nepažeistos. Pažymėjo, kad trečiuoju suinteresuotu asmeniu D. K. buvo įtraukta jos pačios ir pareiškėjo prašymu. Teismas tinkamai informavo tretįjį suinteresuotą asmenį apie bylos nagrinėjimo laiką, pasiūlė pateikti atsiliepimą, tačiau D. K. atsiliepimo nepateikė ir nepaaiškino teiginių, kuriuos Inspektorius sprendime nurodė kaip pažeidžiančius I. ir M. M. garbę ir orumą. Atsakovas taip pat laiko nepagrįstu trečiojo suinteresuoto asmens argumentą dėl teismo atsisakymo išreikalauti įrodymus. Pažymi, kad vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Inspektorius ne kartą kreipėsi į publikacijos rengėją, prašydamas pateikti paskelbtos informacijos paaiškinimus bei atitikimo tikrovei įrodymus. Viešosios informacijos rengėjas jokių įrodymų nepateikė. Teigia, kad pareiškėja, neturėdama informacijos, įrodančios I. ir M. M. padarytus teisės pažeidimus, neturėjo teisės skelbti jų garbę ir orumą žeminančios informacijos. Nagrinėjant I. Ir M. M. skundą buvo remtasi viešosios informacijos rengėjo pateiktais paaiškinimais bei nurodytomis aplinkybėmis. Papildomų įrodymų išreikalavimas iš policijos, atsakovo nuomone, nebūtų turėjęs esminės reikšmės sprendimo priėmimui, todėl teismas pagrįstai netenkino prašymo dėl įrodymų išreikalavimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. K. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą patenkinti (b.l.112).
Pareiškėjo nuomone, D. K. procesinės teisės buvo pažeistos, nes D. K. atstovė apie negalėjimą dalyvauti teismo posėdyje ir apie tai laiku informavo teismą. Teigia, kad advokato užimtumas dėl dalyvavimo kitoje byloje laikytinas svarbia priežastimi, nes D. K. per trumpą laiką negalėjo susirasti kito advokato, galinčio jai tinkamai atstovauti. Kadangi išspausdintas straipsnis paremtas D. K. paaiškinimais, pareiškėjo teigimu, ji galėjo teismo posėdyje pateikti duomenis apie tai, kad jos išsakytos mintys, nuomonė yra patvirtinta faktiniais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. K. apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys I. M. ir M. M. prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.l.110-111).
Trečiųjų suinteresuotų asmenų I. M. ir M. M. nuomone, teismas nepažeidė D. K. procesinių teisių, nes ji turėjo pakankamai laiko surašyti atsiliepimus ir susirasti advokatą, kuris teismo posėdžio dieną nebūtų užimtas. Teigia, kad teismo posėdyje dalyvauti galėjo pati D. K., nes buvo tinkamai informuota. Atkreipė dėmesį į tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų dalyvavimas byloje nėra privalomas, jų neatvykimas netrukdo nagrinėti bylą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, D. K. klaidina teismą, nes M. M. yra neteistas (jo teistumas negali būti įrodytas), be to, teistumas nėra susijęs su ginču, kilusiu tarp darbdavio ir darbuotojų. I. M. ir M. M. teigia jokios nusikalstamos veikos nepadarę, buvę apšmeižti. Dėl nekaltumo prezumpcijos sampratos išaiškinimo tretieji suinteresuoti asmenys palaiko Inspektoriaus išsakytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Atsakovui priimant pareiškėjo skundžiamą 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-544 (b.l.28-30) galiojo 2006 m. liepos 11 d. Visuomenės informavimo įstatymas X-752.
Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad žurnalistų etikos inspektoriaus yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Šiuo įstatymu žurnalistų etikos inspektoriui yra pavesta funkcija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus ir pareiškimus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (VIĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Visuomenės informavimo įstatymu žurnalistų etikos inspektoriui pavestos funkcijos (VIĮ 49 straipsnio 1 dalis, 50 straipsnio 1 dalis) ir šių funkcijų atlikimui suteikti įgaliojimai (priimti sprendimus dėl nustatytų pažeidimų ir reikalauti nustatyta tvarka juos pašalinti, kt.) suponuoja išvadą, kad žurnalistų etikos inspektorius yra viešojo administravimo subjektas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Todėl žurnalistų etikos inspektoriaus, nagrinėdamas asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, savo veikloje taip pat turi vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ).
Visuomenės informavimo įstatymas skundų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo administracinės procedūros nereglamentuoja. Šiame įstatyme įtvirtintos tik bendrosios nuostatos: Inspektoriaus funkcija nagrinėti skundus ir pareiškimus jo kompetencijai priskirtais klausimais, nustatyti skundų nagrinėjimo terminai, nurodytos galimų priimti sprendimų rūšys, sprendimų paskelbimo tvarka. Remiantis minėtu teisiniu reglamentavimu konstatuotina, kad žurnalistų etikos inspektorius asmens skundą dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo turi nagrinėti ir sprendimą priimti laikydamasis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, kurias nustato Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 10,11 dalys, 50 straipsnio 50 straipsnio 1, 2 dalys ir Viešojo administravimo įstatymas (skundžiamo sprendimo metu galiojo 2005-06-09 įstatymo Nr. X-239 redakcija).
Atsakovui priimant skundžiamą sprendimą galiojusios Viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnis nustatė, kad asmens (pareiškėjo) rašytinis prašymas yra pagrindas pradėti administracinę procedūrą. To paties įstatymo 31 straipsnis numatė, kad administracinė procedūra užbaigiama sprendimu, kuris turi atitikti šio įstatymo (8 straipsnio) reikalavimus. Iš esmės analogiškas teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir nuo 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos (2006 m. birželio 27 d. įstatymas Nr.X-736) Viešojo administravimo įstatyme (VAĮ 8 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 34 straipsnio 1 dalis). Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad jei skundas ar pareiškimas yra pagrįstas, žurnalistų etikos inspektorius, gali priimti vieną iš šio įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatytų sprendimų. Su juo Inspektorius supažindina pareiškėją, viešosios informacijos rengėjus ir (ar) skleidėjus. Minimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje išvardytos galimos Inspektoriaus priimamų sprendimų rūšys, tarp jų: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus apie pastebėtus visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 1 punktas); reikalauti, kad jie nustatyta tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (VIĮ 50 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi, sistemiškai aiškinant minėtas Visuomenės informavimo įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatas yra akivaizdu, kad žurnalistų etikos inspektorius, priėmęs asmens skundą ir atlikęs nustatyta tvarka jo nagrinėjimo administracinę procedūrą, šią procedūrą turi užbaigti priimdamas vieną sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra konstatavęs, kad žurnalistų etikos inspektorius administracinę procedūrą, pradėtą pagal asmens skundą (pareiškimą) dėl viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, turi užbaigti vienu sprendimu (adm. bylos Nr.A18-1072/2007; Nr.A2-1088/2007; Nr.A21-87/2008).
Byloje nustatyta, kad atsakovas, išnagrinėjęs trečiųjų suinteresuotų asmenų I. M. ir M. M. 2006 m. rugsėjo 15 d. skundą (b.l.39-42) dėl dienraščio „Sekundė“ (2006 m. rugsėjo 7 d., Nr.199/3227) straipsnyje „Verslininkei – pavaldinių pinklės“ apie juos paskelbtos informacijos priėmė du sprendimus: 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. S-534, skirtą I. M. ir M. M. (b.l.49-53), ir 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-544, skirtą viešosios informacijos rengėjo - dienraščio „Sekundė“ vyriausiajai redaktorei (b.l.28-30). Atsakovas neneigia, kad dėl to paties skundo priėmė du sprendimus. Tai matyti ir iš 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. S-534 ir 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. S-544 baigiamųjų dalių, kuriose išaiškinta sprendimų apskundimo tvarka. 2006 m. lapkričio 17 d. sprendime Nr. S-534 (b.l.49-53) atsakovas I. M. ir M. M. nurodė, kad viešosios informacijos rengėjas - dienraštis „Sekundė“ redakcija pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų bei Etikos kodekso 1,3,4,6,38 straipsnių nuostatas; dėl šių pažeidimų dienraščio vyriausioji redaktorė įspėta ir pareikalauta paneigti sprendime nurodytuose teiginiuose tikrovės neatitinkančias I. M. ir M. M. garbę ir orumą žeminančias žinias, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, Inspektorius įspėjo dienraščio „Sekundė“ vyriausiąją redaktorę ir pareikalavo paneigti I. M. ir M. M. garbę ir orumą žeminančias žinias 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. S-534, t.y. vėliau nei pranešė I. M. ir M. M. apie tai kokios priemonės yra pritaikytos Redakcijai. Taigi, atsakovas administracinę procedūrą, pradėtą pagal 2006 m. rugsėjo 18 d. gautą I. M. ir M. M. skundą (b.l.39-42), užbaigė priimdamas du sprendimus, kurių turinys yra skirtingas, o baigiamosios dalys iš dalies prieštarauja viena kitai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundą pateikę asmenys ir Redakcija gavo skirtingo turinio sprendimus, t.y. buvo supažindinti tik su vienu sprendimu. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino. Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinta, kad žurnalistų etikos inspektorius savo veikloje vadovaujasi įstatymais; jo veikla grindžiama teisėtumo nešališkumo, teisingumo ir viešumo principais (VIĮ 49 straipsnio 5,6 dalys). Teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų įstatymų, kad sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis ir atitiktų jų reikalavimus, taip pat, kad būtų užtikrintos sprendimu suinteresuotų asmenų lygios teisės žinoti apie priimtą sprendimą ir jį apskųsti nustatyta tvarka. Atsakovui užbaigus administracinę procedūrą dėl I. ir M. M. skundo dviem sprendimais buvo pažeistos sprendimo priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, kurias nustato minėtos Viešojo administravimo įstatymo ir Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Kadangi skundžiamas atsakovo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. S-544 buvo priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, jis yra neteisėtas, todėl naikintinas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kolegija, nustačiusi sprendimo priėmimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie yra pagrindas pripažinti sprendimą neteisėtu, nevertino šio sprendimo turinio iš esmės.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimo užbaigiant administracinę procedūrą priėmimą. Todėl apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“ skundas tenkinamas iš dalies. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. S-544 naikinamas įpareigojant Inspektorių išnagrinėti I. M. ir M. M. 2006 m. rugsėjo 15 d. skundą iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį procedūras ir taisykles, numatytas Viešojo administravimo įstatyme ir Visuomenės informavimo įstatyme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Sekundės redakcija“ skundą patenkinti iš dalies. Žurnalistų etikos inspektoriaus 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. S-544 panaikinti įpareigojant žurnalistų etikos inspektorių išnagrinėti I. M. ir M. M. 2006 m. rugsėjo 15 d. skundą iš naujo ir priimti sprendimą.
Sprendimas neskundžiamas.