Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-360/2014

Teisėja S. Valinskytė Teisminio proceso Nr. 1-38-3-00006-2013-7

2014 m. kovo 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

dalyvaujant nukentėjusiajam ir išteisintajam A. D. ir jo gynėjai advokatei Virginijai Pargaliauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. ir išteisintojo K. V. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d. – 2 MGL (260 Lt) bauda.

A. D. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Iš R. V. priteista 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. D.. Iš R. V. priteista 600 Lt išlaidų už advokato pagalbą A. D..

A. D. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

R. V. ir K. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Tuo pačiu nuosprendžiu išteisintas K. V., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteista už tai, kad viešai žodžiu užgauliai pažemino žmogų, tai yra 2013-08-26 laikotarpiu nuo 16 val. iki 16.10 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) m., A. D. pavadino „debilu, kurį reikia išvežti į Švėkšną, kloika“ matant ir girdint A. D. ir D. B..

A. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013-08-26 apie 16 val. šaukdamas savo kieme „Vainorai pasmirdėliai ir žemės vagys, eikit pjauti tujų“ tiesiogiai siekė R. V. ir K. V. pažeminti ir tai padarė girdint jų kieme buvusiems asmenims.

Apeliantų manymu, teismas nenuoseklus vienaip vertindamas jų liudytojų parodymus, o kitaip A. D. liudytojų parodymus, kurie taip pat skiriasi savo esme ir jų tariamai atsimenamais įžeidimais, kuriuos išreiškė R. V.. Pasak apeliantų, teismo išankstinį nusistatymą įrodo ir teismo nuosprendžio motyvas, kad jie priešpriešinį skundą pateikė tik po to, kai skundą teismui pateikė A. D. ir tai įvertino kaip jų gynybos poziciją. Pažymi, kad pateikti skundą teismui privataus kaltinimo tvarka ar priešpriešinį skundą yra nukentėjusio asmens pasirinkimo teisė, apkaltinamosios senaties termino ribose.

Mano, kad pirmos instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis R. V. ir išteisinamasis nuosprendis A. D. atžvilgiu yra nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų, įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai. Nuosprendis nėra pakankamai motyvuotas. Nagrinėjant bylą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 4 ir 5 d. nuostatos. Faktiniai duomenys įvertinti, ne kaip įrodymų visuma, o kiekvienas atskirai. Šių normų pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, todėl skundžiamas Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl R. V. nuteisimo ir A. D. išteisinimo, turi būti panaikintas ir šiose nuosprendžio dalyse priimtas naujas nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistoji R. V., išteisintasis K. V. ir jų gynėjas advokatas A. Staškūnas prašo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir išteisintasis A. D. ir jo gynėja advokatė V. Pargaliauskienė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog R. V. padarė BK 155 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, o apeliantės teigimas, kad ji šio nusikaltimo nepadarė yra paneigtas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu. Todėl išteisinti nuteistosios dėl minėto nusikaltimo padarymo nėra teisinio pagrindo. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant A. D. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nesant A. D. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 155 str. 1 d., požymių ir tuo pagrindu A. D. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino.

BK 155 str. numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką asmens garbei ir orumui. Įžeidimas, numatytas BK 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Byloje nustatyta, kad R. V. pavadino A. D. „debilu, kurį reikia išvežti į Švėkšną, kloika“ matant ir girdint A. D. ir D. B., todėl padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 155 str. 1 d. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negali nesutikti. Nors R. V. teigia, kad šiuos žodžius sakė savo sutuoktiniui, nes ji supykusi, kad pastarasis neužstojo jos prieš A. D., tačiau byloje esančių duomenų visuma šios R. V. nurodytos aplinkybės nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išdėstytai pozicijai, kad A. D. parodymai buvo nuoseklūs ir jų patikimumu nebuvo pagrindo suabejoti.

Apeliantų teigimu, teismas nuosprendyje vienašališkai rėmėsi tik A. D. pakviestų liudytojų A. D., D. B., J. S. parodymais, o dėl jų pakviestų liudytojų L. M., I. M., R. L., P. N. parodymų keliama abejonė. Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad jų kviestų liudytojų parodymai prieštarauja ir kelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apeliantų argumentas yra nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, kad R. V. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 155 str. 1 d., o A. D. išteisino, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: teisiamojo posėdžio metu apklausė liudytojus J. U., D. B., J. S., A. D., L. M.. I. M., P. N., R. L., I. U., vertino pačių kaltinamųjų R. V., K. V., A. D. duotus parodymus ir kitą byloje esančią rašytinę medžiagą, todėl nepagrįstai apeliantai skunde teigia, jog apylinkės teismas nuosprendį priėmė tik A. D. pakviestų liudytojų parodymais. Teismas nuosprendyje analizavo, vertino apeliantų kviestų liudytojų parodymus duotus teismo posėdyje ir padarė išvadą, kad parodymai prieštarauja vieni kitiems. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso dalyvių parodymų, kaip ir kitų teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, vertinimas yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kaip jau buvo minėta, pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu vien proceso dalyvių nesutikimo su teismo padarytomis išvadomis nepakanka konstatuoti, kad vienokį ar kitokį sprendimą teismas priėmė, vadovaudamasis atrinktais įrodymais. Tai, kad teismo priimtas sprendimas neatitinka apeliantų lūkesčių, nedaro sprendimo neteisėto ir nepagrįsto.

Pasak apeliantų, teismas ignoravo liudytojos I. U. parodymus ir jų nuosprendyje visiškai neaptarė. Ši liudytoja, kuri yra jų ir A. D. kaimynė, paliudijo, kad jų kieme matė dirbančius žmones, o tai ypač reikšminga vertinant jų pakviestų liudytojų parodymus, nes jie buvo įvykio vietoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad I. U. teismo posėdžio metu apylinkės teisme buvo apklausta, teismas jos duotus parodymus ištyrė. Nors nuosprendyje šios liudytojos parodymai neaptarti, tačiau I. U. parodymai, kad ji mačiusi kieme dirbančius žmones, nepaneigia žemesniojo teismo nustatytos aplinkybės, kad R. V. ir K. V. kviestų liudytojų parodymai prieštarauja vieni kitiems, todėl kyla abejonė apskritai buvus tokį faktą kaip kad nurodyta kaltinime. Pažymėtina, kad teismas byloje vertina įrodymų visumą ir vieni įrodymai neturi viršenybės prieš kitus.

Apeliantų manymu, teismas nenuoseklus vienaip vertindamas jų liudytojų parodymus, o kitaip A. D. liudytojų parodymus, kurie taip pat skiriasi savo esme ir jų tariamai atsimenamais įžeidimais, kuriuos išreiškė R. V.. Teisėjų kolegija, ištyrusi A. D. liudytojų parodymus, nustatė, kad esminių prieštaravimų tarp jų nėra. Vien tai, kad teismas parodymus vertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantai, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas liudytojų parodymus vertino nenuosekliai.

Pasak apeliantų, teismo išankstinį nusistatymą įrodo teismo nuosprendžio motyvas, kad jie priešpriešinį skundą pateikė tik po to, kai skundą teismui pateikė A. D. ir tai įvertino kaip jų gynybos poziciją. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantų argumentu nesutinka. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo šališkumu. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų priežasčių. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos asmeninį tendencingumą. Apeliantams buvo išaiškinta teisė nušalinti teisėją, tačiau byloje nušalinimas nebuvo pareikštas. Byloje nenustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjos šališkumo, todėl apeliantų teiginys, kad teismas priėmė nuosprendį turėdamas išankstinį nusistatymą grindžiamas tik subjektyviais samprotavimais ir nepaneigia žemesniojo teismo padaryto vertinimo, jog R. V. ir K. V. priešpriešinis skundas tai jų pasirinkta gynybinė pozicija.

Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. D. pagal BK 155 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turint nusikaltimo požymių, ir nuteisdamas R. V. pagal BK 155 str. 1 d. priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Priėjus išvados, kad A. D. nepadarė veikos, turinčių nusikaltimo požymių, R. V. ir K. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., skundžiamame nuosprendyje pagrįstai paliktas nenagrinėtu.

R. V. ir K. V. prašo priteisti iš A. D. jų patirtas išlaidas už advokato pagalbą, tačiau pažymėtina, kad atmetus jų apeliacinį skundą, išlaidos nepriteistinos.

A. D. prašo priteisti 700 Lt išlaidų turėtų apeliacinėje instancijoje gynėjo paslaugoms apmokėti bei pateikė nurodytos sumos dydį patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinėje instancijoje dalyvavo A. D. advokatė V. Pargaliauskienė, pateiktas advokatės suruoštas atsiliepimas į R. V. ir K. V. skundą, šios išlaidos yra protingos, nėra aiškiai per didelės, todėl priteistinos iš R. V. ir K. V..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. V. ir išteisintojo K. V. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti A. D. iš R. V. ir K. V. po 350 Lt.